LIETUVOS PARTIZANAI Spausdinti
Parašė J. Našlaitis   
Įžangos vietoj
Pasaulinių jėgų žaidimo mastuose regimai pradingusi, negirdėtos visuotinio vyksmo dinamikos užtrenkta, tyli, bet kruvina mūsų tautos kova dar neseniai atrodė neturinti vietos nė istorijos paraštėj. Nežinojime ir iliuzijose paskendę laisvojo pasaulio humanistai nenorėjo apie ją girdėti. Be principų ir be širdies politikos realistai ją smerkė kaip neatsakingą saujelės fantastų bei desperatų avantiūrą, kuri drumstė jų užbrėžtą pokarinės taikos stabilizavimą.

Tų "realistų" garbė buvo trumpa, kaip ir jų vyzdis. Nuvainikuoti jie nūn skęsta užmarštin, palikdami pragaištingą palikimą. Besibaigiančioj žmonijos istorijos epochoj prasidėjusi, mūsų tautos kova įžengia į naują gadynę, kaip vienas iš esmingųjų jos reiškinių, formuojančių jos veidą.

Tos naujosios, atomine vadinamos gadynės esminis bruožas, kaip žinia, yra pagrindinių visatos pradų atsekimas. Tą didžiąją paslaptį žmogaus genijus atsekė, atsigręžęs į pačias mažiau-siąsias gamtos pasaulio daleles. Tūkstančių metų pastangas, surašytas neperskaitomuose tomuose, nūn vainikuoja vientisa formulė, sutelpanti į keliasdešimt puslapių. Naujosios pasaulio gadynės veidui atbaigti dar reikia surasti trumpą, vientisą formulę, kuri vainikuotų tūkstantmetines pastangas žmonių visuomenės gyvenimo paslapčiai susekti.

Lietuvių tautos kova yra epochinis įnašas tai paslapčiai susekti. Tos kovos mastai miniatiūriniai; tačiau kaip neregimam atome glūdi visatą judinanti energija, taip mažytis žmonių visuomenės junginys gali būti versmė, iš kurios sruvena galingosios jėgos tos visuomenės gyvenimui revoliucingai reformuoti.

Atrodo, kad pasiųsdama neregėtų kančių bandymą, Apvaizda mūsų tautos istorinio paveldėjimo lobius sutelkė vienoj karžygiškoj kartoj, kaip padidinamojo stiklo lęšy sutelkiama nuostabioji spalvų vaivorykštė.

Nūdienėj karžygių kartoje sutelkti taurieji mūsų tautos būdo savumai, kurie žiloj senovėj, dar prieš humanizmo aušrą, vertė istorikus stebėtis "žmoniškiausiais žmonėmis" prie Baltijos. Šiandien tūkstančiai svetimųjų, net buvusių priešų, graudindamies gėrisi tauta, kurios žmonės, patys persekiojami ir naikinami, nedvejodami gelbėjo jų gyvybes, pavojun statydami savąsias.

Toj kartoj sutelkta lietuvių tautos valstybinė išmintis, viduramžiais sukūrusi galingą imperiją, kurios paveikslingoj tvarkoj dar prieš liberalinių idėjų kilimą klestėjo tautų ir žmogaus laisvė. Šiandien kovodama dėl pačios fizinės savo egzistencijos, lietuvių tauta sugebėjo pogrindy sukurti nors ir miniatiūrinę, bet tvarkingai veikiančią valstybinę organizaciją su visais esminiais teisinės valstybės elementais.

Toj karžyginėj kartoj sutelktos krikščioniškosios dorybės, kurios carų priespaudoj palaikė tylią, bet nepalaužiamą rezistenciją ir kurios šiandien lietuvių tautą, niekeno iš šalies nepalaikomą ir net nepadrąsinamą, įkvepia be kompromisų ir svyravimų, bet kartu ir be aklos neapykantos bei nuodingo keršto, vesti regimai beviltę kovą dėl didžiųjų vertybių.

Šiuo požiūriu nūdienė lietuvių tautos kova pasirodo besanti esminis pasaulinio vyksmo reiškinys, kur gyvojo gyvenimo laboratorijoje patikrinami išganingieji būsimojo visos žmonių visuomenės gyvenimo pradai. Krauju surašyti, jie turės paženklinti naująją gadynę, nes senoji pasiklydo kabinetinių išminčių traktatuose.

Benamį lietuvį, išsviestą svetiman pasaulin, kurio papročiai, mastai ir blizgesys jį padaro menką bei atliekamą, šis požiūris įgalina pasijusti išdidžiu ir vertingu žmonių visuomenės nariu, — visuomenės, kurios išorinis blizgesys skurdus be jo tautos įnašo.

Skaitydamas šį trumpą aktingo ir vadovaujamo tos mūsų tautos kovos dalyvio apybraižą, bet kur plačiajame pasauly besąs lietuvis negalės iš naujo nepajusti ir savosios skolos tiems, kurie šiandien ir jo vardu kovoja didžiąją Naujosios Gadynės kovą.    S. Radvila

Partizanai
Po to, kai vokiečių armijos Rytų fronte gavo triuškinančius smūgius, lietuvių tauta kiekvieną dieną pasitikdavo su vis didėjančiu nerimu. Rudojo okupanto pralaimėjimai mums artino naują — raudonąją okupaciją. Jei hitlerininkai savo naikinamąją veiklą ypatingai buvo nukreipę prieš kai kurias tautines mažumas ir inteligentiją, tai raudonosios okupacijos laukėme kaip tęsėjos masinio visų Lietuvos gyventojų naikinimo — be kilmės, socialinės padėties, išsilavinimo, religijos ar politinių įsitikinimų skirtumo. Tos baimės neturėjo tik maža lietuvių tautos dalis — tai saujelė Maskvos bernų-komunistų. Ir tikrai, — naujai užplūdęs kraštą bolševizmas jau pirmomis savo viešpatavimo dienomis pasirodė dar kruvinesnis, negu kad belaukdami jį vaizdavomės. Kai kieno viltys, kad jis sugrįšiąs nebe tas, kuris 1941 metais krauju, kančiomis bei ašaromis patvindė mūsų tėvynę, — viltys, kad ir mūsų tautai po karo bus taikomas Atlanto čar-teris, Keturios Laisvės, buvo tik gražios iliuzijos. Daug giliau, negu bet kada praeity, Lietuva paskendo klaikiam kančių košmare.

Iš pat pirmųjų dienų bolševikai pradėjo triuškinti savo politinius, ideologinius, religinius, ūkinius priešus ir tautinės sąmonės kibirkštį besi-nešiojančius lietuvius. NKVD ir NKGB aparatųveiklai nepakako surastų kalėjimų kaliniams sugrūsti. Visas kraštas buvo nusėtas papildoma kalinimo ir tardymo bunkerių sistema. Dar 1944 metų vasarą paskelbus mobilizaciją, iš kaimų ir miestų buvo iššluoti visi vyrai. Mobilizuojamieji be jokio apmokymo buvo metami į pirmąsias fronto linijas. Pasilikus šeimoms tik iš senių, vaikų ir moterų, raudonarmiečių sauvaliavimui nebuvo ribų, — plėšė, žudė, naikino, kas po ranka pakliuvo. Lietuvių širdys nuo vaiko ligi senelio dėl tų okupanto darbų pritvinko nepaprastos neapykantos visam, kas buvo sietina su bolševizmu.

Krašte dar vis viešpatavo spėliojimai, kad tarp vakariečių ir vokiečių turi būti pasiekta se-paratinė taika, kurios išdavoje ir mes vienokiu ar kitokiu būdu už taikos stalų nebūsime Vakarų pasaulio vyrų pamiršti. Niekas netikėjo, kad bolševizmas galėtų surasti "modus vivendi" su vakariečiais, kad vakariečiai nepažintų raudonųjų ir kad jie paliktų raudonosios armijos okupuotus kraštus "Dievo valiai". Laisvės troškimas, bolševikų sukurta padėtis ir tokie samprotavimai apie tarptautinę padėtį itin kurstė antibolševiki-nio sąjūdžio išaugimą.

Jau vokiečių okupacijos metais lietuvių tautos masės per pogrindžio spaudą buvo nuteiktos gana kovingai. Su šia rusenančios kovos dvasia, vyraujant klaidingiems samprotavimams apie tarptautinės padėties raidą, lietuvių tautos masės antraią bolševikinę okupaciją sutiko be reikiamo organizuotumo pogrindyje. Kaip tik prieš pasikeičiant okupacijoms, gestapui buvo pavykę su-likviduoti didelę dalį tuolaikinės Lietuvos rezis-tancijos vyriausios vadovybės narių. Dalis vadovybės narių, artėjant bolševikams, sauvališkai pasitraukė iš krašto į Vakarus, sutraukydami buvusių organizacijų ryšio grandines ir nepalikdami naujosios okupacijos sąlygoms tinkamo organizacinio tinklo pogrindžio sąjūdžiui.

Naujam okupantui užgrobus paskutiniąją Lietuvos žemės pėdą, krašte prasidėjo nepaprastai runkios dienos. Visi tautos sluogsniai stokojo objektyvios informacijos, pasigedo per i j odinės pogrindžio spaudos. Rezistencinių organizacijų likučiai griebėsi koordinacijos darbo. Bet bolševikų siautėjimas buvo nepaprastai skaudus. Miestuose ir miesteliuose jie kirto smūgį po smūgio naujai besikristalizuojančioms pogrindžio organizacijoms. Pakėlus poros metų aukas, įsitikinta, kad saugumo ir jėgų taupymo sumetimais bus tikslingiau, jei rezistencijos vadovybės branduoliai ii centrai bursis jau tuo metu visame krašte veikiančios aktyviosios rezistencijos — partizanų — prieglobstyje. Tuo pačiu metu ir pasilikusiems pasyviosios rezistencijos *) vienetams buvo pritaikyti karinės drausmės nuostatai. Kaip aktyviosios, taip ir pasyviosios rezistencijos nariams, užimantiems raktinius postus organizacijoje, draudžiama gyviems pasiduoti priešui į nagus.
-----
*)Pasyviąja rezistencija laikoma ta kovotojų kategorija, kurios nariai nevisada su savimi nešiojasi ginklą ir dažnai yra legalioje padėtyje.

Tik šitokis organizacinės drausmės pobūdis buvo jos ilgo gyvavimo laidas. Tūkstančių geriausių vyrų ir moterų gyvybės buvo sudėtos ant laisvės aukuro, kritišku momentu susisprogdinant, nusišaunant ar nusinuodijant, savo mirtimi užkertant kelią toliau organizacijos tinklui ardyti. Su kovotojo mirtimi baigdavosi ir bolševikų laimėjimai.

Civilių gyventojų tarpe išaugo nė kiek nemenkesnė pasiaukojimo dvasia. Laisvės kovos vardu jie pasiima bet kokią riziką, o materialiniu atžvilgiu dalijasi paskutiniais trupiniais. Partizanų žygiai eina iš lūpų į lūpas, įvelkami į legendines skraistes, apdainuojami naujomis dainomis. Kritusių partizanų kūnus, numestus gatvėje, aprauda tūkstančiai apylinkės moterų.

Bolševikai, negalėdami atviroje kovoje palaužti partizaninio judėjimo, griebėsi klastos ir apgaulės. Dar 1945 metų vasarą jie paskelbė "amnestiją", kuri lietė tiek kovojančius partizanus, tiek visus tuos Lietuvos piliečius, kurie iki tol nuo bolševikinės okupacijos pradžios laikėsi nelegalioje padėtyje — slapstėsi. Visiems, kurie savanoriškai nutrauks kovą prieš bolševizmą ir su ginklais prisistatys NKVD ar NKGB įstaigoms, buvo žadama dovanoti kaltes ir leisti naudotis "laisve". Vienam amnestijos laikotarpiui pasibaigus, ėjo antras, trečias... O bolševikai lauktų rezultatų vis nematė. Pirma amnestija pasinaudojusius partizanus bolševikai po kelių mėnesių likvidavo. Šis jų elgesys užkirto kelią antrosios ir trečiosios amnestijos bet kokiam pasisekimui.

Amnestijų metu daugiausia bolševikams pavyko sulikviduoti aukščiau paminėtų "šiaudinių", kurie iki tol neišdrįso nei įsilieti į aktingų kovotojų eiles, nei įšeiti i dienos šviesą. Jų slapstymasis tik savo kailiui išsaugoti buvo tiek jiems patiems psichologiškai nepakeliamas, tiek materialiniu požiūriu nepavelkama gyventojams našta. Toliau slapstytis jiems pritrūko tiek drąsos, tiek moralinės bei materialinės paramos. Šių "šiaudinių" tarpe bolševikinė amnestija sulaukė nemenko pasisekimo. Juos bolševikai taip pat sulikvidavo, apkaltindami neatidavus ginklus, kurių anie niekad nė neturėjo.

Gana pavojingas bolševikų ginklas prieš rezistenciją pasirodė provokacijos. Jos buvo naudojamos prieš partizanų dalinius, prieš partizanų organizacijos tinklą, prieš paskiras pogrindžio organizacijas ir net prieš paskiras šeimas bei asmenis.

Prieš partizanų organizaciją bei dalinius bolševikai paleido ištisus specialiai apmokytus provokacinius dalinius. Kai partizanų operacinės grupės buvo didesnės apimties, tai ir šie bolševikų provokaciniai daliniai buvo gausiau panaudojami; jie siaurėjo, partizanams persiorganizuojant i siauresnius vienetus. Šios provokacinės NKGB grupės turėjo dvejopus uždavinius — kovoti prieš pačius partizanų dalinius, lygiai ir prieš partizanų organizacijos tinklą. Provokatoriai vilkėjo panašius drabužius kaip partizanai, nešiojo

ZOFIJA PACEVIČIENĖ         PUOTA
 
panašius į partizanų ginklus, savo tarpe prieš gyventojus stengdavosi palaikyti partizanų tvarką, drausmę ir papročius. Šitokiu provokacinių dalinių veikimo taktika kasmet keitėsi. Kol partizanai susekdavo naujus jų veikimo būdus, neretai nukentėdavo tiek patys partizanai, tiek gyventojai.

Pirmaisiais okupacijos metais bolševikai mėgino į besikristalizuojančias pogrindžio organizacijas įsprausti lietuvių kilmės agentų, kad šie, iki reikiamo laipsnio organizaciją dešifravę, galėtų duoti toms organizacijoms mirtinius smūgius. Pasitaikydavo, kad tokie agentai imdavosi patys iniciatyvos sukurti naujus rezistencinius ratelius. Kai jiems pavykdavo sutraukti pakankamai asmenų, agentų misija būdavo atlikta, o rateli "stebuklingu tikslumu ir pagrindinumu" NKVD ar NKGB likviduodavo.

Neretai bolševikai griebdavosi provokacijų prieš paskiras šeimas ar asmenis. Jiems pavykdavo išprovokuoti į Vakarus pasitraukusių ar besislapstančių bei į Sibirą ištremtų lietuvių likusius šeimos narius. Tokiais atvejais, prisistatę šeimon, agentai dėdavosi pradingusiųjų draugais ir stengdavosi sužinoti tikrąją visų šeimos narių padėtį. Tada šeimos visuomet būdavo ir materialiai apiplėšiamos.

Nežiūrint šių visų bolševikų išmėgintų prieš Lietuvos pogrindį ginklų, jų pastangos palaužti rezistenciją sudužo į kietą partizanų kovą. Lygiai po trejų kovos metų, 1947 metų vasaros gale bolševikai, nužudę Punios šile Pietų Lietuvos srities Dainavos apygardos vadą — Ąžuolį, viešai spaudoje prisipažino, kad "likviduotas" Dainavos apygardos "banditų" štabas. Iki tol jie nedrįsdavo spaudoje minėti apie egzistuojančią partizanų organizaciją, o apskrityse leidžiami bolševikų organai pliekdavo tik "paskiras banditų gaujas".

Po kelerių metų atkaklaus darbo partizanų organizacinis tinklas tampriai apėmė visus Lietuvos gyventojus. Kiekvienam partizanui jo veikimo ribose buvo puikiai žinomos visų gyventojų nuotaikos, laikysena okupanto atžvilgiu, jų vargai ir džiaugsmai. Partizanai, remdamiesi savo žvalgybos duomenimis, neklysdami žinojo, kiek ir kuriais gyventojais galima remtis ir pasitikėti, kiek ir kuriuos gyventojus spustelti, atšaldant nuo pataikavimo ar dejimosi su okupantu. Visi žemesnieji bolševikines administracijos pareigūnai, kuriems teko vykdyti okupanto planus, buvo išimtinai partizanų kontrolėje. Tautos išdavikus ir veiklesniuosius okupantus nematoma partizanų ranka pasiekdavo visur. Tas, kas partizanų duomenimis atrodė perdaug stropus okupantų planams, net didesniuose miestuose niekada nebuvo saugus.

Per tą patį metą partizanų organizacija išaugo tiek į gylį, tiek į plotį. Organizacinių barų kovotojai, pėsti išklampoję daugiau negu tūkstantį naktų po visus Lietuvos kampelius, partizanų organizacijai suteikė visai konkrečias formas, išplaukusias iš esamos padėties ir kovos praktikos. Tai ne akademiniai-teoretiniai samprotavimai, pagimdyti prie kavutės, bet formos, krikštytos daugelio krauju. Organizacija pasirodė gana tobula, kelianti pasididžiavimą ir tiems, kurie krito vykdydami jos vardan uždavinius, ir tiems, kurie kovojo toliau jau nusistojusiose formose.

Keli iš eilės bolševikų organizuoti "rinkimai" buvo didžiausias pasityčiojimas. Eilėje vietovių balsavusių surasta tik iki vieno procento. Tai buvo triumfuojantis visos lietuvių tautos protestas, pasakęs griežtą "ne" tiek Maskvai, tiek visiems Vakarams.

Šalia kovos su politiniais okupantiniais banditais, partizanai turėjo palaikyti tvarką ir apsaugoti gyventojus nuo grynai kriminalinio elemento. Reguliarūs partizanų patruliai gaudo plėšikaujančius banditus, kurių daugumą sudaro okupacinis elementas su savų išsigimėlių priemaiša.

Partizanų kovos akys nuolat ten nukrypsta, kur bet kuri okupanto atnešta negerovė bando brautis į lietuvių tautos dvasinį gyvenimą. Taip partizanų organizacijai teko pasiimti kovą prieš alkoholį, prieš dorinio gyvenimo sužlugdymą, prieš šeimų ardymą, prieš religinio gyvenimo slopinimą. Ne tik partizanų organizacijoje girtavimas uždraustas, bet kartu ir gyventojams draudžiama patiems degtinę gaminti bei skatinama susilaikyti nuo bet kokio alkoholio vartojimo. Šiems potvarkiams nusižengę gyventojai baudžiami stambiomis piniginėmis baudomis. Partizanai draudžia bet kokį bendravimą su okupantais. Tuo uždaromos durys mases apkrėsti pašlijusiais okupantų papročiais. Partizanai vienkart trukdo naudotis okupanto suteiktomis teisėmis šeimoms skirtis, kaip lygiai draudžia lietuviams kurti šeimas su okupantais.

Savu pavyzdžiu partizanų organizacija prisideda išlaikyti religingumui mūsų tradicijose. Skaudesniais tautai ir mūsų organizacijai momentais partizanų vadovybė skelbia gedulo dienas, kviesdama laisvės kovotojus ir visą tautą padidinti maldingumą.

Vienas iš pagrindinių partizanų uždavinių buvo ir yra tautos informavimas per pogrindžio spaudą. Tiek pačios spaudos gaminimas, tiek jos platinimas vykdomas per partizanų organizaciją. Atitinkamos apimties partizanų daliniai turi savas spaudai gaminti priemones, savą personalą, savas medžiagų atsargas ir t. t. Kiekvienos apskrities gyventojai gauna maždaug po 800 egzempliorių pogrindžio spaudos, neskaitant įvairių atsišaukimų, gyventojams instrukcijų bei įsakymų. Spauda platinama ypatingai atsargiai, taip kad gyventojai, kurie nelaikomi pakankamai patikimais ir kurie nesugeba išlaikyti paslapties, gali tik žodžiu gauti pogrindžio informaciją.

Partizanai per savo organizacinį tinklą renka įvairią dokumentinę medžiagą, rodančią okupanto sukurtą padėtį ūkinėje, socialinėje, kultūrinėje, politinėje ir kitose Lietuvos gyvenimo srityse. Ypatingai stropiai fiksuojamas fizinis gyventojų naikinimas. Antrąją šių uždavinių dalį sudaro tos medžiagos pergabenimas ir pristatymas reikiamiems organams užsienyje.

Didele našta slegia partizanų organizaciją globojimas tų lietuvių, kurie, okupanto išguiti iš savų pastogių, netekę visų šaltinių duonos kąsniui gauti, persekiojami kasdieninės fizinio sunaikinimo baimės vienaip ar kitaip bando išvengti mirties.

Pats partizaninio judėjimo faktas palaiko gyventojų tarpe antibolševikinį nusistatymą, neleidžia užgesti paskutinėms laisvės ir prisikėlimo viltims. Šis tikėjimas duoda moralinių jėgų niokojamai lietuvių tautai. Nežiūrint, kad lietuviai ligi šiol palikti vieni anoj Dovydo-Galijoto kovoj, laisvės kovotojų besąlyginis pasiaukojimas, organizacijos tobulumas ir tokis ilgas kovos išsilaikymas anapus Geležinės Uždangos padarė tai. jog tiek kiekvienas bolševikas, tiek ir gyventojai yra įsitikinę, kad mes esame užsienio rimtai remiami.

Ryškiau pažinti partizanų nuotaikoms duodu ištrauką iš vieno partizanų vado kalbos:
"... Mes nemesime negarbingai kardo, kurį ištraukėme savo tautos laisvei ir garbei ginti. . . Mes negalime palaužti to pasitikėjimo, kurį į mus deda mūsų tauta.

"Šiandien mes galime pasidžiaugti mūsų pasiektais darbo vaisiais ir rezultatais: aukštai pakilo tautos politinis ir tautinis susipratimas: nepalaužiamas tikėjimas laisva nepriklausoma mūsų tautos ateitimi išugdė nepaprastą tautos vieningumo ir pasiaukojimo dvasią, iki šiol dar neįprastą mūsų tautai pasitikėjimą savo jėgomis . . .

"... Mes reiškiame kuklių vilčių ir į tolimesnį mūsų krašto tvarkymąsi. . . Mes nekeliame iš anksto kokių nors išimtinės padėties reikalavimų. Tai savo laiku spręs pati tauta, tvarkydama savo reikalus tikrai demokratiniais pagrindais.

"... Šiandieninio laisvės kovos sąjūdžio eilėse (taip vadinama visa partizanų organizacija, ji nesietina su buvusia LLKS — Lietuvių Laisvės Kovotojų Sąjunga. Aut. past.) įvairiausiuose postuose yra tokių daugumas, kurie neturėjo jokio karinio patyrimo, kurie nepretenduoja, kai baigsis laisvės kovos reikalas, įsijungti į karines ... organizacijas. Jie šiandien yra puikūs laisvės kovos sąjūdžio kovotojai, puikiai ir sąžiningai ligi pasiaukojimo ir savęs atsižadėjimo atlieka skiriamas pareigas. Jie ryt norės grįžti ten, iš kur atėjo. Tačiau, laisvės kovos broliai, jie nenorėtų niekada izoliuotis nuo tų šūkių ir idealų, kuriuos šiandien pasiryžę apginti, dėl kurių išėjo į žūtbūtinę kovą; jie nenorės atsižadėti to, ką šis laikas įspaudė jų širdyse ir protuose. Jie ir ateityje norės būti kovotojai dėl laisvos, demokratinės Lietuvos, dėl visokeriopai klestinčios mūsų tėvynės, kurioje visiems be išimties jauku, šviesu ir gera būtų gyventi, viešpatautų socialinis teisingumas, paremtas naujais principais, ir niekada daugiau nebūtų sūnų ir posūnių. Mes trokštame, kad visa tai, ką yra geriausio išreiškusios mūsų kovos sąjūdžių programos (čia kalbėtojas turėjo galvoje vokiečių okupacijos metu veikusių pogrindžio organizacijų turėtas programas. Aut. past.), būtų išreikšta bendrąja vieningo laisvės kovos sąjūdžio programa ir būtų kelrodžiu dabar ir ateityje.

"... Tauta reiškia įsitikinimą, kad šis laisvės kovos sąjūdis yra naujas mūsų tautos dvasinis variklis, naujoji jėga, kuri gimsta audrose ir kančiose, kuri sugebės vesti pradėtąją kovą dėl laisvės ir nepriklausomybės, kuri duos nukamuotai, išvargintai tautai naujus impulsus kurti ir gyventi.

"... Laisvės kovos draugai, mes buvome priversti išeiti ginti savojo krašto, savųjų sodybų, bočių ir tėvų krauju aplaistytos žemės; mes kaip žmonės priešinomės prieš žmogaus teisių mindžiojimą, prieš aukščiausiojo laipsnio vergiją; mes negalime sutikti su melu,apgaule,klasta ir tautą žudančiomis nedorybėmis. Mūsų žingsniai yra taurūs. Mes savo kovoje esame teisingi ir tiesūs prieš visą kultūringąjį pasaulį. O Aukščiausiojo palaima rems ir laimins mūsų darbą .. ."

Ligšiolinė Lietuvos partizanų kova pareikalavo milžiniškų aukų. Kelios dešimtys tūkstančių vyrų ir moterų jau padėjo gyvybes ant tėvynės laisvės aukuro. Tūkstančiai kritusių paskutinėmis savo gyvenimo valandomis parodė didžiausio karžygiškumo dvasią, apraudoti šimtais naujai gimusių partizanams skirtų dainų ir raudų, slapta aplaistyti gausiomis motinų ir sesių ašaromis, atžymėti partizanų vadovybės skelbiamose maldos ir gedulo dekadose. Laisvės troškimas pasirodė stipresnis negu mirties baimė — išretintas kovos gretas tuoj pat užpildo nauji kovotojai; moksleiviai ir studentai apleidžia mokyklos suolus, kunigai užveria bažnyčių duris, ūkininkai palieka noragus rūdyti, darbininkai ir tarnautojai bei inteligentai apleidžia darbo vietoves. Taip susitelkę tūkstančiuose po žeme išraustų bunke-rių-slėptuvių, lyg pirmaisiais krikščionybės laikais katakombose, jie veda dar negirdėtai kietą kovą už laisvę, — kovą, kuri dar ir šiandien pasauliui nėra nei pilnai pažįstama, nei atrodo įtikima.

Mes tikime, kad teisingumas turi laimėti. Netrukus praregės laisvojo pasaulio akys tūkstančių partizanų kaulus, suverstus miestelių grioviuose, šiukšlynuose "taikos" ir aklumo metais.
Betgi jau bus tada per vėlu įtikėti ir gailėtis nekartą išduotų jaunų gyvybių, sudariusių nepamainomą citadelę krikščioniškajai pasaulio kultūrai išsaugoti.    J. Našlaitis