Eilėraščiai iš rinkinio "Išduotas medis": Spausdinti
Parašė Alfonsas Nyka-Niliūnas   
VAIKYSTĖS   FRAGMENTAS

Aš atsimenu, kaip mes abu gulėjom
Lapų vitraže, lyg du spalvoti vabalai,
Ir su vėjais ėjome, spindėjome alėjom,
Kaip didžiuliai aukso gabalai,

Kol sapnuodami su vėjais susiliejom
Sodų ežero srovėj — ir taip
Mes, skambėdami kaip tie varpai, tylėjom
Atsišlieję prie ramaus alyvmedžio tvirtai.

Dar ilgai taip ėjome, skambėjome alėjom;
Durų rankena išgydėm sužeistus pirštus
Ir išbristi niekur iš namų nebegalėjom
Per auksinių lapų vandenis tirštus.
1949.

TRANSPARENCE

Permatomi metų vaisiai krinta žemėn
Ir atsimuša į skliautą kristalinį;
Taip laimingi žemėje Jonai Bežemiai
Dūžta krisdami į džiaugsmą begalinį.

Raudonkarčiai   rudenio žirgai artėja
žvengdami beprotiškai laukuos bežadžiuos,
Ir karaliaus sodų lapai praretėję
Gęsta permatomo vario medžiuos.

Atsisėdęs prieš šią milžinišką freską,
Aš matau, kaip pamažu į žemę grimsta
šviesiaplaukė liekno beržo arabeska

Ir paklysta sąmonėj Van Dycko princas.
Tik šypsodamiesi permatomoj žemėj
Miega šviečiančiom širdim Jonai Bežemiai.
1949.

FRAGONARD

Naktis, lyg žiburį mergaite užgesinus,
Ateina prieblanda šlamėdama gašliai
Ir klausosi, kaip liūdnas klavesinas
Verandoj, po gicinijų žiedais vešliais,

Senos moters atsiminimuos aidi
švelniu romansu, pilnu laimes ir žiedų,
Kaip šoka lieknos balerinos — raides
šešėly miegančio džiaugsmingo b i l l e t  d o u x.

Alėjom plaukia šiltas mėnesienos krinolinas;
Sapnuoja paukštis tylinčiam ant kranto ąžuole,
Ir teka jo daina, tyra kaip vynas,
žvaigždynais spindinčia, šilta žole.

Atbėga ragana, liekna ir pusnuoge,
(Jos kūnas į raudono molio vazą panašus)
Ir maudosi panirusi į rūko pusnį
Ir į romantiškos dainos lašus.

Bet kai atsiminimuos miršta klavesinas,
Balkone, po glicinijų žiedais vešliais,
Ji vėl, lyg žiburį mergaite užgesinus,
Nubėga giriomis šlamėdama gašliai,
1942

MELANCHOLIŠKAS MANO DRAUGAS PURVINOSE PAVASARĖJANČIO PRIEMIESČIO GATVĖSE IEŠKO MANĘS

J. B.

Vidudienį ant griūvančios kalvos juoduoja kapinės,
Ir žalsvos liepų šakos pilnos debesų,
Tik mano liūdesys tamsioj krūtinėj slepias,
Apakintas galingų vejų ir šviesų,

Tik aš esu kaip medis, sutrūnijęs ir tuščiaviduris,
Kurs neša žievėje kadais išpjaustytų raidžių žymes,
Tik aš esu akmens šventorius ir nevarstomos jo durys,
Tik man ir žeme šypsos pro ištirpusias sniege dėmes.

Svyruodami namai išeina gatvėmis iš miesto,
O aš, mąstydamas apie išblyškusį kelionių draugą, purvynu seku,
Norėdamas man artimą jo dvasią rankomis paliesti
Ir dovanoti jam visus pavasario takus.

Aš atsisėdu ant drėgnos kapų tvoros, kaip mokinys prie knygos
Su iliustracijom aštrių pavasario spalvų:
Tai tavo liūdesys su bokštais danguje įsmigęs,
Ir alkanos, tapybiškos gatveles gęsta tarp kalvų.

Gimtasis mieste! Taip. Tai tu. Paslėpęs sename Talmude upę
Ištroškęs bėga surūdijęs žydas. Taip. Tai tu. Ir smegenim jo atvirais
čiurlena nuostabi pavasario srovė, o kruviną jo veidą supa
Apokaliptiški namai langais siaurais.

Ir aš atsimenu, kaip tarp šitų žalsvų namų skenduolio veidu
Mes buvome savi, kaip dėmės sienoje,
Kaip spalvos laiko nutapytam tavo gatvių reginy;
Ir grindinys kiemų mums buvo paslaptingos knygos raidės;
Bet tu dabar ten tik vaiduoklius augini.

Tai ten, sugrįžęs iš kankinančios nelaisvės,
Į priemiestį pas burtininką eina melancholiškasis mano draugas,
Užmiršęs kambary save, liepsnodamas kaip mėlyna ugnis,
O jo širdy, kaip ir manoj, gatvelių akmenys įaugę,
Ir miestas akyse atsimuša kaip vandeny.

Jo gyslomis, kaip kraujo upė, dar tebeteka draugystė,
Tik veidas nebeatpažįstamas ir balsas toks kimus!
Bet jis šiandien, nors klupdamas, pajėgia bristi
Į vėjų dar nepaliestus senamiesčio namus,

Ieškoti magiškų raidžių, kurias rėpliodami ant žemės skaitėm,
įaugusių krūtinėn su gyva knyga.
(Bet tavo gatvė, jei tu kuomet nors pareitum,
Ant žemės guli, kaip pavasarį moters plaukai, nuoga.)
1946.

KASDIENIŠKOJI  POEMA

Ko  liūdi,   putinėli,   ko  liūdi?

LIAUDIES DAINA


Kiekvieną dieną, peržengus medinį slenkstį,
Krūtinėn smelkias džiaugsmas —
Jis ateina kaip vaikystėje suvytus moteris prie šulinio
Pasemti mirštančiąją duoną atgaivinančio vandens,
Ir aš žinau, kad šioje žemėje be galo brangūs kaulai, negalėdami po ilgo vargo pailsėti guli,
Po ilgo ir sunkaus gyvenimo rudens.

O ant šio milžiniško kapo miega mano kaimas;
Kaip senas metalinis pinigas, medin įlipęs beprotis dainuoja ten;
Ten gęsta apleisti veidai, kaip knygos su dainomis apie laimę,
Ir mano motina ten verkia su pasenusia kate.

*
šiandien aš nebesu liguistas palaidūnas, kurs liūdėdamas atsiminimų klauso.
Aš paimu tvirtai į ranką kirvį, piūklą ir einu bildėdamas kiemu,
Nes skausmas jau man nebėra beprasmis skausmas,
Ir aš esu pilkos dienos herojus, šaltas ir ramus.

šiandien aš nieko nežinau, tik aštrų sąnarių skaudėjimą,
Kuris stipriai pririšo prie mįslingos žemės,
Maitinusios atėmusį man sielą nuovargį sava aistra.
Ant jos aš pastačiau namus, kad neklajočiau žemėje benamis
Ir mano raumenis gaivintų rytmečiais, kaip moteris, aušra.

Dabar esu žmogus, kurs išgyveno ir suprato liūdesį,
Kurs niekad nebešauks, kad kasdienybė jam skaudi.
Tikrai jau niekad žmogui, tik sparnuotam klevo grūdui,
Ir savo motinai — stichijai gamtai melsis siela išdidi.

O kūnas jaus, kad su manim gyvena gimtas kraštas, kaip ir aš, ilgai išsivadavimui kelių neradęs,
Klausydamas marčios raudų ir nuostabių svajonių pastatyti miestus ir ant marių kranto mylimai laivus,
Ir aš girdėsiu, kaip po žemėmis dainuoja motinos per šimtmečius bežadės,
Suradę amžinybėje pažįstamus klevus.

Nukratęs priemenėj nuo iškankintų darbo kojų sniegą,
Sėdėsiu tamsoje laimingas
Ir imsiu šaukti praeitį vardais,
Kol piktas liūdesys man atsakys: -"Tylėki! Maža Otilija jau miega!"
Maža Otilija rugsėjo lietuje išėjusi kadais.
Gatve prie mėlyno, kaip ledas, šulinio,
Snieguota, vėjo perpučiamais kailiniais kiaurais, .
Sustos kaip nusitrynęs metalinis pinigas sena Uršulė
Ir sems be galo sunkų vandenį mediniais kibirais,

Ir man ji bus didysis Simbolis prasmės, kodėl prikaustytos ledu prie žemės lieknos vyšnios kantriai tūno
Ir keliasi žolė iš tako žemes sumintos,
Kodėl kiekvienas medis po daugybės vasarų ant žemės griūna Ir miršta begaliniam džiaugsmui jį išugdžiusios gamtos.
 
Taip mano kūnas amžinai kentės skausmingą kasdienybes trauką.
Nes aš esu be galo didelis sunkiosios kasdienybės dievas — mirštantis žmogus.
Sukūriau aš pasaulį. Išvadavau jame gyvenančius sapnus ir daiktus iš kančios ir skausmo,
Bet pats tapau menkiausiu jų vergu!


Kai pamažu pralaimint išvaduojanti ugnis apims mane, kaip žemę apima pavasaris,
Ir negrąžinamai sudegins tai, kas verčia nuotykių ieškoti, pralaimėti, keltis ir jau amžinai sukniubt,
Išsivadavusiai ir laisvai mano dvasiai
Kažin ar amžinybė b u s tas Eldorado nuostabus?


Todėl aš ir bijau šio tobulo išsivadavimo.
(Mirtis yra kaip ir kiekvienas baltas kalendoriaus lapas).
Ir tik todėl esu aš vergas skurdo, sielvarto, mus slegiančių prabėgančios dienos vargų ir rūpesčių naujų.
Ir tik todėl šiandien aš paimu į ranką piūklą, kirvį (nuostabus šios žemės kvapas!)
Ir mano kraujas susijungia su artėjančios sunkios dienos  krauju.

1942.