Didžiojo jubiliejaus ženkle Spausdinti
Parašė T. L. Andriekus, O.F.M.   

Jau antri metai, kai Katalikų Bažnyčioje jaučiama ypatinga dvasinio susitelkimo nuotaika, kurią sukėlė popiežiaus Pijaus XII paskelbtas didysis jubiliejus. Laikantis įvairiais nuostatais sankcionuoto papročio, tokios iškilmės nuo XV amžiaus pabaigos pasikartoja kas 25 metai. Bažnytinėje terminologijoje tai vadinama dar eiliniu jubiliejumi, kuris nuo specialiojo skiriasi tuo, kad yra susijęs su periodiškais laiko tarpsniais. Specialusis jubiliejus, pasitaikius tinkamai progai, skelbiamas neatsižvelgiant į lygius metų padalinimus.

Kiekvieno jubiliejaus esmės reikia ieškoti visuotiniuose atlaiduose. Pažymėtina, jog net pati iškilmė identifikuojama su šios rūšies dvasiniais lobiais. Bažnytinėje kalboje jubiliejus reiškia popiežiaus iškilmingai teikiamus visuotinius atlaidus, kuriuos galima gauti, įvykdžius tam tikras sąlygas. Šalia to, jubiliejais siekiama ir kitų dvasinių gėrių, pagal laikų reikalavimus iškeltų atitinkamuose popiežių raštuose. Moralinio susvyravimo metais ten labiau akcentuojamas dorovinis atgimimas, erezijų bei klaidingų pasau-lėžvalgų maišatyje — tikėjimo vieningumas, o karų ir nesantaikų sūkuriuose — broliška meilė. Tačiau jubiliejaus pagrinde visuomet palieka visuotiniai atlaidai, nes per juos pasiekiami ir kiti dvasiniai gėriai. Tokiam gausiam Visagalio malonių saikui gauti reikalingas visiškas žmogaus atsinaujinimas, kuris neįmanomas be stipraus tikėjimo, moralinio pakilimo, artimo meilės ir kitų esminių krikščioniško gyvenimo savybių.

Kai eina kalba apie Bažnyčios teikiamus atlaidus, kartais parūgojama, jog žmonės nevisuomet pakankamai dėmesio skiria šiai nuostabiai išganymo priemonei. Mat, toks intymus antgamtinio pasaulio santykiavimas, kad net mirusiųjų nuopelnai gali būti naudingi gyviesiems, religijos atžvilgiu indifirentiškiems protams atrodo paradoksiškas. Prieš atlaidus savo laiku stojo protestantai ir apskritai visi eretikai, neretai maišydami jų esmę su išorine skelbimo forma. Patirtis liudija, jog ir kai kuriems katalikams sunkiai pavyksta susidaryti jų aiškią sąvoką. Panašiais atsitikimais dažniausiai yra ignoruojama ar pamirštama šventųjų Bendravimo tiesa.

Bažnyčia, nors nėra iš laiko ir erdvės ribų išimta žmonių bendruomenė, tačiau jos paskirtis ir kompetencija peržengia tas ribas. Kristaus žodžiai: "Ką išrisite žemėje, bus išrišta ir danguje ir ką sulaikysite žemėje, bus sulaikyta ir danguje, suteikia jai plačias veikimo galias ir parodo, jog popiežiaus, kaip vyriausio Bažnyčios vado, ganytojiški veiksmai esti ratifikuojami aname pasaulyje. Taigi, atsimenant šį faktą ir taip pat aną glaudų ryšį tarp atskirų šios bendruomenės vienetų, kurie, kaip moko šv. Paulius, sudaro net mistišką Kristaus kūną, atrodo visai natūralu, kad jie, lyg broliai šeimoje, vieni kitiems padėtų.

Per tokį ilgą Bažnyčios veikimo laikotarpį pasitaikė nesuskaitoma daugybė dvasiškai atbaigtų asmenybių, kurių galvas puošia šventųjų vainikai. Vienos jų persekiojimų siautėjimuose už Kristų savo kraują išliejo, kitos gi ramiais laikais asketinio gyvenimo pratybomis kilo prie aukščiausiojo gėrio. Jų tarpe buvo milijonai tokių, kurie žymiai daugiau darė, kaip jų pačių išganymui reikėjo. Iš to susikaupė tam tikros dvasinių lobių atsargos, tiesa, įprastomis sąvokomis nelengvai aptariamos, tačiau labai realios, kai eina reikalas apie satisfakciją Visagaliui už žmonių padarytas neteisybes, žinoma, jas visas nepalyginamai perviršija Kristaus ir Marijos nuopelnai, per kuriuos ir teisingųjų pastangos teįgauna savo prasmę, žmogiškai išsireiškiant, visa tai sudaro nuostabų antgamtinį turtą, pavestą Bažnyčios globai. Jinai gi, remdamasi Kristaus duota galia, iš tos gausybės papildo savo stokojančių narių, tiek gyvųjų, tiek mirusiųjų, dvasinius išteklius, t. y. teikia atlaidus.

čia daug kas smarkiais šuoliais puola klaidon, manydamas, jog tai esąs nuodėmių atleidimas. Bet taip nėra. Norint gauti visuotinius atlaidus, nuodėmės per išpažintį turi būti jau atleistos ir tuo pačiu nuimta pragaro bausmė. Atlaidai liečia tik laikines bausmes, kurios ir po kalčių dovanojimo dar pasilieka, žmogus turi jas atkentėti arba čia, žemėje, arba po mirties skaistykloje. Kitaip yra neįmanoma išrinktųjų džiaugsmu gėrėtis. Todėl, kai bažnytinėje kalboje minimi visuotiniai atlaidai, reikia suprasti visų laikinųjų bausmių dovanojimą, o kai sakoma "daliniai", tai tik dalies.

Katalikų Bažnyčia nėra šykšti šios rūšies dvasinių vertybių paskirstyme. Atlaidai yra teikiami įvairiausiomis progomis, bet visuomet su didžia rimtim. Dažnai jais yra apde-damos parinktos maldos, šventovių lankymas ir šiaip kilnūs žmogaus veiksmai. Tačiau visų šių antgamtinių gėrybių išteklius Bažnyčia dosniausiai atidaro jubiliejiniais arba šventaisiais Metais. Tame laikotarpyje tikintiesiems teikiamos didelės lengvatos jų sielos reikalų koordinavime. Kad visi tai žinotų, labai iš anksto atkreipiamas dėmesys į patį įvykį, kuris žmogaus gyvenime neretai pasitaiko tik vieną kartą. Taip pat laiku pagarsinamos ir visos normos, reikalingos tinkamam iškilmių pravedimui.

Ir dabartinis jubiliejus buvo paskelbtas gana anksti. Jau 1949 m. gegužės mėn. 26 d. popiežius Pijus XII savo raštu, pavadintu Jubilieum Maximum, pranešė pasauliui apie šias iškilmes, kai tuo tarpu jos turėjo prasidėti tik Kūčių dieną. Tame dokumente šv. Tėvas, iškėlęs pagrindinį jubiliejaus tiksią., būtent, atsilyginimą Aukščiausiajam už kaltes ir tuo pačiu gyvenimo pataisymą, tėviškais žodžiais linkėjo, kad taika grįžtų į žmonių širdis, šeimų židinius, tautas ir į visą pasaulį. Ten jis ragino kenčiančius dėl teisybės neprarasti drąsos, kuri nuo pat pirmųjų amžių yra viena iš pagrindinių krikščionies žymių. Tremtiniams, belaisviams ir visiems iš gimtosios žemės išvytiesiems linkėjo greitai grįžti į tėvynę. Pagaliau jaunimą skatino pasipuošti dorybėmis, o senesniuosius nuolat apaštalauti gražiu pavyzdžiu. Be to, šiame rašte popiežius kvietė visus, kurie tik gali, atvykti į Romos miestą, nes pagal seną Bažnyčios paprotį jubiliejus pirmiausiai skelbiamas Romai, o tik paskui pratęsiamas visam pasauliui.

Minėtąją Šv. Tėvo bulę lydėjo trys svarbūs aplinkraščiai, duoda praktiškas normas, kaip jubiliejaus malonėmis pasinaudoti. Pirmajame buvo pranešta, jog sulaikomi visi atlaidai pasaulyje ta prasme, kad jais negali pasinaudoti gyvieji. Tačiau padarytos kai kurios išimtys. Savo galioje ir 1950 jubiliejaus metais buvo palikti atlaidai, teikiami mirštantiesiems, 40 valandų iškilmės proga, už Viešpaties Angelo ir jubiliejaus maldos kalbėjimą, už Asyžiaus Porciun-kulės bažnyčios lankymą ir pontifi-kalinių mišių pabaigoje lydį vyskupišką palaiminimą. Juos galėjo gauti ir gyvieji, kitus visus tik už mirusiuosius buvo leidžiama aukoti. Ten paL buvo atšauktos ir anksčiau dvasiškiams duotos specialios galios, liečiančios daugiausiai atgailos sakramentą, išskyrus tas, kurios teikiamos einant bendrąja teise arba išimties keliu nuncijams, vyskupams ir aukštiesiems vienuolijų viršininkams. Tai padaryta todėl, kad tikinčiųjų dėmesys visuose dvasiniuose reikaluose koncentruotųsi katalikybės židinyje — Romoje. To tikslo siekiant, antrame aplinkraštyje duotos plačios teisės Amžinojo Miesto parinktiems išpažinčių klausytojams, ir tuo atvykusiems maldininkams žymiai palengvintas sąžinės reikalų tvarkymas.

Tačiau nebuvo pamiršti nė tie, kurie dėl įvairių priežasčių negali išvysti Romos miesto. O tokių šiais karinio stovio laikais ypač daug atsiranda, šv. Tėvas čia pirmoje vietoje galvojo apie komunistų pavergtose šalyse engiamus žmones, neturinčius laisvės net savo tėvynėje pajudėti, nekalbant jau apie keliones į svetimas žemes, šalia to, pasitaiko daug ir kitų priežasčių, prirakinančių žmogų prie savo gyvenamosios vietos. Prie jų pirmiausiai priskirtina liga, senatvė, neturtas ir kitos panašios negerovės. Tokiems  šv. Tėvas tam tikromis sąlygomis leido ir namie įsigyti tas pačias malones, kurios 1950 m. buvo teikiamos tik Romoje. Apie tai kalbama trečiajame aplinkraštyje, detališkai išskaičiuojant įvairių kategorijų sutrukdytus žmones. Sąlygos gi visuotiniams atlaidams gauti pastatytos labai lengvos — išpažintis, komunija ir keturių žymiųjų Romos bažnyčių lankymas, sukalbant jose tam tikras maldas. Taip šiais raštais iš anksto buvo painformuoti katalikai apie tą dvasinio susitelkimo laikotarpį, o techniniais iškilmių tvarkymo reikalais buvo pavesta rūpintis specialiam komitetui su arkivysk. V. Valeri priešakyje.

Pagaliau 1949 m. Kalėdų vigilijoje, iškilmingai atidarius keturių žymiųjų bažnyčių duris, Romos mieste buvo pradėtas pats jubiliejus. Didžiausios žmonių minios, žinoma, koncentravosi prie šv. Petro bazilikos, kur toms apeigoms vadovavo patsai popiežius. Tas atvėrimas durų, kuries šiaip visą laiką būna užmūrytos, yra simboliškas veiksmas, primenąs žmogui, kad per Visagalio malonių duris reikia žengti į naują gyvenimą. Visos ta proga atliekamos liturginės apeigos ryšKiausiai kelia šią idėją.

Džiugu, kad ir dabartiniais religinio indiferentizmo laikais daugybės žmonių ji buvo suprasta ir įvertinta. Nuo 1949 m. Romos miestas nepaprastai pagyvėjo. Iš Italijos ir užsienio pradėjo keliauti žmonės į tą vietą, vedami grynai dvasinių motyvų. Amžinojo Miesto gatvėmis visą metą vaikščiojo susitelkusių piligrimų procesijos, lankydamos nurodytas bažnyčias. Rugpiūčio 8 d. pats Šv. Tėvas atlaidų tikslu aplankė keturias Romos bazilikas. Statistiniai daviniai rodo, jog šis jubiliejus savo didumu viršija visus iki šiol buvusiuosius. Apskaičiuota, kad 1950 m. Romą aplankė per 3,000,000 maldininkų. Nėra abejonės — jų būtų atvykę žymiai daugiau, jeigu ne geležinė uždanga, aklinai atskyrusi kai-kurias šalis nuo laisvojo pasaulio. Bet ir tai, atsimenant pokario visais atžvilgiais nelengvą gyvenimą, atrodo gana imponuojąs skaičius. Jis yra didelis ir lyginant su paskutiniais jubiliejais. 1900 m. įvykusiajame dalyvavo tik 350,000 maldininkų, o 1925 m. — 582,000, neskaitant pačių Romos gyventojų. Taigi išeina, kad pernai Amžinąjį Miestą aplankė beveik 6 kartus daugiau piligrimų, kaip panašiomis progomis netolimoje praeityje.

O toji minia buvo labai marga. Įvairių rasių, tautų ir socialinės padėties žmonės, pradedant aukštaisiais dvasininkais, tautų valdovais, baigiant    paprastais    darbininkais, skubėjo į katalikybės centrą, šalia grynai religinių aspiracijų, visų noras buvo matyti šv. Tėvą, tokiais sunkiais laikais jau dvylikti metai vadovaujantį Bažnyčiai. Ir jubiliejaus dienos jam buvo nelengvos. Statistika rodo, kad praėjusiais metais suteiktos 646 privačios audiencijos, 4792 specialios atskiriems asmenims arba mažoms grupėms nuo 1 iki 20 žmonių; 236 audiencijos iš toliau atvykusioms ekskursijoms; 258 jų buvo bendros šv. Petro bazilikoje arba Gandolfo vasarvietėje, susidedančios iš keliasdešimt tūkstančių maldininkų. 47 audiencijos buvo su specialia kalba, dažniausiai pasakyta įvairių tarptautinių kongresų dalyviams. Pagaliau 36 audiencijas gavo karaliai, prezidentai, ministerial ir įvairių valstybių delegacijos, šis jubiliejus prašoka ankstyvesniuosius ir gausiomis kanonizacijų iškilmėmis, o ypačiai įsiamžina Marijos į dangų ėmimo dogma. Tai padarė jį iki pasaulio pabaigos minėtinu.

Jubiliejus taip pat davė progos įvairiems kongresams organizuoti. Praėjusiais metais jų buvo Romoje 34 tarptautinio pobūdžio, sėkmingai suartinę visokių sričių specialistus. Ypač paminėtini misionierių, sociologų, ligonių slaugytojų, medikų, istorikų, teologų tomistų, filosofų, mari-jologų ir katalikiškojo jaunimo Pax Romaną organizacijos tarptautiniai kongresai. Romos kultūrinį gyvenimą tuo laiku dar paįvairino misijų ir krikščioniškojo meno parodos, šioje paskutinėje buvo atstovaujama ir Lietuva.

Romos mieste jubiliejus pasibaigė gruodžio 24 d., keturiose didžiosiose bazilikose užmūrijant Šventąsias duris. Verta dėmesio, kad šių apeigų maldose randami ir tokie žodžiai: "Atleidimo metai praėjo, bet tikriems atgailotojams niekuomet neužsidaro Kristaus gailestingumo durys. Atlaidų turtai visuomet yra atviri pas Jo vietininką žemėje." Tuo netiesiogiai primenama, jog šventųjų durų užmūrijimu dar nepasibaigia malonių dienos. Tiesa, jubiliejus uždaromas Romoje, bet remiantis beveik 500 metų papročiu, jis tuojau pratęsiamas visam pasauliui. Ir pernai tą sumanymą Šv. Tėvas gruodžio 11 d. pareiškė slaptoje   konsistorijoje  kardinolams, o Kalėdų pirmąją dieną paskelbė specialų raštą, pavadintą "Per Annum Sacrum", kuriuo šis jubiliejus 1951 metams pratęsiamas visai Bažnyčiai. Jisai prasidėjo sausio 1 d. išvakarėse ir tęsis iki gruodžio mėn. 1    d. vidurnakčio.

Pagrindinės jubiliejaus atlaidams gauti sąlygos ir dabar paliekamos beveik tos pačios: išpažintis (velykinė nesiskaito), komunija, vietos vyskupo parinktų 4 bažnyčių lankymas ir nustatytų maldų kalbėjimas. Kiek kartų visa tai daroma, tiek kartų gaunami visuotiniai atlaidai. Dabar juos leidžiama aukoti tiek už save, tiek už mirusius, nes anksčiau padarytos restrikcijos nuimtos. Taip pat atšauktos ir savo laiku Romos dvasiškiams duotos galios, o perkeltos vyskupų parinktiesiems plačiame pasaulyje. Vyskupijų valdytojams pavedamas ir bažnyčių lankymo praktiškas tvarkymas. Atsižvelgdami į aplinkybes, jie gali nustatyti mažesnį bažnyčių skaičių arba, reikalui esant, šį pamaldumo veiksmą į kitą pakeisti. Taip pat išpažinčių klausytojams teikiamos nemažos galios, tačiau jų pritaikymas panašiais atvejais visada paliekamas sąžinės ribose. Vyskupai gi, pasiremdami šiuo popiežiaus raštu ir Penitenciarijos išleistais jc komentarais, jubiliejaus metais savo teritorijose duoda tikintiesiems specialias  instrukcijas,   kurios  paskui skelbiamos visose bažnyčiose.

Šv. Tėvas, prieš pat paskelbdamas šį jubiliejų visam pasauliui, savo kalėdinėje radijo kalboje skaudžiai apgailestavo, jog kelias į tikrą taiką tebėra "ilgas, nelygus, erškėčiuotas" ir dar kartą kvietė visus į didelę maldos talką. Be to, ir jubiliejaus pratęsimo bulėje įsakė vyskupams raginti tikinčiuosius, kad jie šiais metais melstų Dievą tos malonės. Kaip istorija liudija, šios iškilmės nemažai yra prisidėjusios prie dvasinio žmonijos gerbūvio. Ir dabar, kai ne tik Europos bei Amerikos didmiesčiuose, bet ir neprieinamo Tibeto kalnyne jaučiamas toks susirūpinimas ateitim, kelių šimtų milijonų katalikų pastangos — dvasiškai atsinaujinti ir visas išsigelbėjimo viltis J Aukščiausiojo rankas sudėti — kelyje į tikrą taiką labai daug reiškia. Ta prasme šis jubiliejus gali būti pavadintas gražia prošvaiste tamsiais debesimis apgultoje padangėje.
T. L. Andriekus, O.F.M.