Eilėraštis

Parašė JONAS MEKAS

SENAS YRA  LIETAUS ŠNIOKŠTIMAS KRŪMŲ  ŠAKOMIS Senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis, tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume — senas yra mūsų šis kalbėjimas: apie geltonus medžių, avižų laukus, piemenų ugniakurus rudens šlapioj, vėjuotoj vienumoj, apie bulviakasius, ir apie vasaros tvankas, baltą   žiemų   blizgesį,   važių   dindėjimą   begaliniuose keliuos. — Ir apie sunkius rąstų vežimus, dirvonų akmenis, apie raudonas molio krosnis, ir laukų klintis; ir kai prie lempų, vakarais, rudens laukų pilkejime — apie rytojaus turgaus vežimus, apie išskendusius, ištrinktus spalio vieškelius, bulviakasių dienas. Senas yra mūsų šis gyvenimas — ilgom kartom nuvaikščioti laukai, įsispaudę dirvos — kiekviena žemes pėda kalba ir kvėpuoja dar tėvais. Iš tų pačių vešių ir akmeninių šulinių jie girdydavo savo  grįžusias bandas, ir kai išdubdavo jų pirkių aslos, kai grįčių sienos imdavo lėtai byrėt iš tų pačių duobių jie besdavo geltoną molį, auksinį smėlį — iš tų pačių laukų. Ir kai ir mes išeisim — kiti sėdės ant tų pačių palaukes akmenų, šienaus užžėlusias lankas ir ars laukus; ir kai iš darbo grįžę sės užu stalų — kalbės kiekvienas stalas, molinis ąsotis, kiekvienas sienos rąstas; jie prisimins plačias, geltonas smėlio žvyrduobes ir vėjuje banguojančius rugių laukus, mūsų moterų dainas linų palaukėse, — ir šitą kvapą, pirmąkart naujoj troboj! — šviežių samanų kvepėjimą. O, senas yra dobilų kvepėjimas, arklių prunkštimas vasaros naktim — ir velenų, ekečių, plūgų čežesys, malūnų girnų akmenys — ir linų markų, lankų kvepėjimas, daržų ravėtojų skarelių baltas mirgesys, — senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis, tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume  — senas yra mūsų šis kalbėjimas.