MOTINOS VEIDAS |
Parašė A. VAIČIULAITIS |
Toli kalnu viršūnėje veidai Uoliniai stovi. Juos gamta sukrovė Iš akmenų. Nesiekia jų aidai Nei girių giesmės, nei upelių srovės. Išsiilgę žiūri į rytų kraštus, Kur saulė keldamosi žaižaruoja, Jų skruostus nuplieskia — kantrius, gerus, O skardžiuos vėjai lėkdami dainuoja. Nors Tu mirei, bet man gražiau švieti Neg užburti gūdžių kalnynų seniai. O tavo žodžių skiemenys šventi, Lyg vėversiai, ties manimi plevena. Aplink nutviskusi, skaidri erdvė — Ir motinos tylių akių gerumas. Dauson iškelta, kaip šventa giesmė, Stebi iš saulės mėlynųjų rūmų. |