KETURI ŽINGSNIAI (eil) Spausdinti
Parašė J. AUGUSTAITYTĖ - VAIČIŪNIENE   
NAKTIS

Iš  krašto   fioletinio žvaigždėto
Blakstienoms kvepiančioms užleidusi akis,
Ateina  kaimo vieškeliu iš lėto
Mirtingo veido moteris.

Sugriūva žeme po jos kojų,
Nejunta šunes ir nepastebi vaikai . ..
Nuskendę  dienos  bokštais stoja,
Nuvytusių svajonių  nekelia  laukai.

Nieks jos   paklausti  neišdrįsta,
Kur šviesą  paslėpė, kančių gylius.
Kai rytas, aukso kamanoms žvangėdams grįžta,
Įsiauna j jos paliktus sidabro batelius.


RYTAS

Guli tu vienas nuogutėlis
Laukinių  rožių  lopšyje;
Krykšti, kad slankioja šešėlis
Ties tavo kūdikiška galvele.

Dievaitė  motina nuėjo
Padžiauti   vystyklus   kalnuos,
Pro kraštą palšo debesėlio
Iš tolo tau dainas dainuos,

Greičiau nušokti žemė šaukia
Ties mėlynuojančia giria ...
Minios sutikdamos priklaupia,
Kad tu su tėvo kepure.

DIENA

Baltoje nišoje ji stovi...
Aplinkui   galvą  spinduliai.
Mažyčių amūriukų choras
Į ausį kužda subtiliai.

Patvinusios padangės žalios
Atplukdo burinius laivus.
Visiems nesuklastotos valios
Atneš po akinius rausvus.

Praeinančių keleivių pėdas, —
Lyg žibanti jauna šalna, —
Suskaito takas, obelų žiedais nusėtas —
Gale jo rožė kruvina ...

VAKARAS

Klusnios gretos kareivių pilkų,
Išrikiuotos paradui, sustingo...
Jas pasveikins, atjojęs lauku,
Valdovas ant juodbėrio žirgo.

Graudžiai leidžias plati vėliava
Nuo žemynų, nuo miestų, nuo raistų;
O  ranka kažkieno vos gyva
Rūpestingai ugnelę apžarsto.

Išrikiuoti pilkieji kariai
Nusiima  šalmus ir miršta...
Jų krūtinės šarvuos susiūbuoja giliai
Pro svyrančią prieblandą tirštą.