MUZIKINIO AUKLĖJIMO REIKŠMĖ Spausdinti
Parašė EI. Vasyliūnienė   

Ne visi vienodai domisi muzikos menu plačia to žodžio prasme: daina, opera, simfonija, instrumentali-ne muzika. Tik nedidelis žmonių skaičius lanko rimtus koncertus ir mielai klausosi rimtos muzikos. Muzika nėra vienodai suprantama: jei paprasta ir nesudėtinga dainos forma daugumo yra mielai išgyvenama, tai sudėtingesnės muzikinės formos ne visiems yra aiškios ir malonios ausiai. Daugumas mūsų inteligentų, kuriems prieinama rimta knyga, rodo lyg savotišką atrofiją muzikinės kultūros atžvilgiu. Dažnai į muziką žiūrima, kaip į pramogą. Tik vadinamoji lengvoji muzika toleruojama. Bacho, Haendelio, Beethoveno, Musorgskio ir kitų genialių kompozitorių vardai sukelia nuobodulį. Atrodo, kad tam tikra kultūrinio gyvenimo sritis yra išbraukiama iš dvasinio horizonto.

Ši problema yra gilesnė ir nėra lengvai sprendžiama. Atbukimas muzikos atžvilgiu, savotiška atrofija turi gilias šaknis, remiasi muzikiniu auklėjimu, o tiksliau — to auklėjimo netikslumu. Vaikystės periode, kai vystosi vaiko fizinės ypatybės ir psichinės galios, auga ir klausa, muzikos supratimas ir skonis.

Muzikinis ugdymas prasideda ankstyvoje vaikystėje. Mažas kūdikis suvokia ir reaguoja į linksmą ar liūdną motyvą, taip kaip jis reaguoja į šypsnį ar rūstų veidą. Staigūs trenksmai, bildesys pravirkdo net visai mažus kūdikius. Tyli, švelni melodija veikia juos raminamai. Iki pirmųjų metų pabaigos, tame intensyviausiame žmogaus brendimo laikotarpyje, beveik visi kūdikiai gauna "muzikinį auklėjimą". Beveik visos motinos, gal su labai maža išimtimi, dainuoja arba niūniuoja, kūdikiui užmiegant, linksmina jį daina, sujungta su ritmu ar judesiu. Pirmieji gyvenimo metai — tai kiekvieno žmogaus "muzikos mokykla", kuri praktiškai yra motinai reikalinga. Vaikų psichologijos tyrinėtojai (Buhler, Stern, Preyer) tvirtina, kad pirmame vaikystės periode, iki 7 metų amžiaus, žmogaus psichikoj yra sudaromi pagrindai tolimesniam dvasiniam gyvenimui. Pirmoje vaikystėje patirti įspūdžiai nepraeina be žymės, bet lieka giliai psichikoje. žymi italų pedagogė Montessori kreipia didelį dėmesį į pirmosios vaikystės periodą, kaip į labai svarbų tarpą žmogaus gyvenime, kada išsivysto pojūčiai, susidaro pirmieji vaidiniai ir bręsta protinės žmogaus funkcijos. Montessori skirsto vaiko brendimą į tam tikrus jautrinius laikotarpius, kada susidomėjimas vaike padidėja tam tikrai sričiai. Atsiranda savotiškas didesnis vienos kurios funkcijos paimlu-mas, kada ši funkcija ypatingu spartumu bręsta ir vystosi. Kūdikio girdėtos melodijos, kurių jis niekad neprisimins, sudaro muzikinių įspūdžių klodą, kuris, tūnodamas pasą-monyje, vėliau darys įtakos muzikiniam brendimui.

Kūdikio "muzikinis auklėjimas" nesibaigia vien pirmais jo gyvenimo metais. Jis spontaniškai eina toliau, kada kūdikis pradeda vaikščioti. Dabar svarbų vaidmenį turi ritmas, kaip natūralus judesių pakartojimas tam tikrame aprėžtame laiko tarpe. Nuo pirmųjų iki trečiųjų amžiaus metų natūralus muzikinis auklėjimas vis tęsiamas, nors jau silpnėjančiu tempu. Praktiškai daina nustoja savo reikšmės, kaip migdymo priemonė, ir vaikas užmiega pats be dainos. Bet šio laikotarpio vaikas, mėgsta ritmą ir melodiją, surištą su judesiu, kaip tam tikrų pojūčių ir funkcijų lavinimą. Vaikas sugeba pakartoti paprastus surištus tonus, ypač jei juos lydi judesys. Ritmas ir melodija dar vis tebeteikia vaikui nusiraminimo   ir džiaugsmo.

Tarp 3 ir 7 metų vaiko interesų pasaulis komplikuojasi, atsiranda užsispyrimo laikotarpis, valios daigų pabudimas ir išorinių pasaulio įvykių bei veikimo susidomėjimas. Tuo laikotarpiu vaikai yra užsispyrę, viską gadina ir laužo, suaugusiojo mąstymo kategorijomis sprendžiant. Vaikas tampa judrus ir nebelaukia, kada jam bus dainuojama, jis pats mėgsta dainuoti, dainuojant kitiems, į taktą vaikščioti arba žaisti. Susidomėjimas garsu didėja, kaip ir susidomėjimas visu tuo, kas prieinama vaidybai. Gal nė viename savo gyvenimo laikotarpyje žmogus nėra taip palinkęs vispusiškai į meną, kaip pirmosios vaikystės metais. Tas palinkimas reiškiasi aktyviąja forma: vaikas pats mėgsta šokti, dainuoti, piešti, vaidinti, bet ne tiek klausytis ar žiūrėti. 3-7 metai, tai aktyvumo laikotarpis, pagrįstas noru pamėgdžioti kitą. Šio laikotarpio vaikai noriai ir daug dainuoja, jei kur dainą girdi. Darželiai savo programose turi įvairių ir gražių, vaikams pritaikytų dainų. Nežiūrint sistemų skirtumo, tiek Froe-belio, tiek Montessori, tiek eklekti-nės sistemos šalininkai pripažįsta, kad muzikinis auklėjimas priešmokyklinio amžiaus vaikams yra būtinas. Montessori vartoja specialius skambučius, atskirus gamos tonus, kuriais vaikas tam tikru metodu lavina savo klausą. Bet nė vienos sistemos šalininkai neišbraukia muzikos iš savo programų, kaip būtinos lavinimosi priemonės.

7—12, 13, 14 gyvenimo metai — tai susidomėjimas išoriniu pasauliu, palinkimas sportuoti, atsidavimas išorei, veržimasis kažkur už nasaų, nuotykių ieškojimas. Muzika, kuri reikalauja susikaupimo ir rimties, nebevilioja vaiko savaime. Jis pakartos girdėtą motyvą, dainuos per muzikos pamokas, bet vaiko interesai bus kitur nukreipę jo sąmonę. Lauke, sporto aikštėje, kelionių aprašymuose, kino salėje, kur kaujasi indėnai, bus vaiko mintys ir susidomėjimas. Pirmykštis susidomėjimas garsu, ritmu, melodija užleidžia vietą kitos rūšies pomėgiams. Dažnai to amžiaus vaikai, jei jie nėra prižiūrimi tėvų ir auklėtojų, užmiršta net anksčiau išmoktas dainas. Taigi muzikinis auklėjimas šiame laikotarpyje turi užimti labai svarbią vietą, kaip kalbų ar matematikos mokymas. 7—12, 13 metų vaikai nėra linkę į mokslą, nes jis reikalauja ramybės ir susikaupimo. Neprižiūrimi vaikai tikriausiai patys nesimokytų, jei tėvai ir mokykla stropiai jų nesektų ir nesistengtų sudaryti palankių sąlygų mokslui. Jei palyginsime muzikos mokslo reikalavimus mūsų mokyklose su kitų dalykų, pav., kalbų ar matematikos reikalavimais, tai pamatysime, kad i muzikos ir paišybos pamokas buvo žiūrėta kaip į poilsio dalykus, neturinčius jokios svarbos. Ar intelektualinių funkcijų lavinimas yra svarbesnis už estetinių jausmų lavinimą? Ar visuotinės literatūros pažinimas turi didesnės reikšmės už vaizdinio meno veikalų ir muzikinių kūrinių pažinimą? Pradinė mokykla, vėliau gimnazija palikdavo muzikinį lavinimą, kaip ne taip svarbų, paskutinėje vietoje. Jei baigęs gimnaziją mokinys orientavosi Lietuvos ir visuotinosios literatūros srityje, jei tiek buvo paruoštas matematikoje, kad galėjo įstoti į matematikos fakultetą, tai muzikoje, išskyrus elementarinės muzikos teoriją, vargu ką daugiau ir bežinojo, šiandieną ne laikas ką nors kaltinti, bet pats faktas lieka geriausiu liudininku.

14—15—16 gyvenimo metai — persilaužimo amžius, kada jaunuolio sieloje bunda jo paties "aš", išsiskirdamas iš išorinio pasaulio, kada atsiranda griežta riba tarp "aš" ir aplinkos. Aplinka išgyvenama kaip kažkas svetima, niekad negalinti suprasti ir atjausti "aš". Persilaužimo amžius kiekvieno jaunuolio išgyvenamas kaip audringos, pilnos nusivylimo ir kančių epopėjos laikotarpis. Atsiranda vėl palinkimas į meną ir grožį, kuris dabar išgyvenamas kaip visatos ir viso kosmo grožis. Jaunuolis išsiilgsta viso to, kas yra nepaprasta, gražu, didinga. Laimingi tie jaunuoliai, kurie turėjo progos susipažinti su muzikos menu, kuriems prieinamos Beethoveno simfonijos, Wagnerio operos, Čaikovskio veikalai. Dabar muzikoje siela randa tokias aukštybes, kad vargu kuri kita mūsų gyvenimo apraiška (išskyrus religiją) gali suteikti tiek nusiraminimo. Daugumas jaunuolių, kurių muzikinis auklėjimas prasidėjo mamos lopšine ir pasibaigė nelemta 7 tonų gama, deja, nieko nesupranta nei simfonijose nei koncertuose. Jiems toji sritis yra "terra incognita" ir visą gyvenimą ja pasiliks. Siela reikalauja grožio, muzikos. Reikia patenkinti tą reikalavimą, ypač tame spontaniškame persilaužimo periode. Čia su savo patarnavimais ateina vadinamoji lengvoji muzika, lengvai rašoma dažnai nepasiruošusių žmonių, lengvai atliekama. Ji lengva ne todėl, kad jos lengva klausytis, bet kad jos turinys toks lengvas. Kartais jo ten ir iš viso nėra, Jaunuolis, kuris savo vidiniu pasauliu norėtų pasiekti dausas, kuris norėtų išgyventi ką nors didinga, kas yra aukščiau šios žemės dulkių, gauna prastą didmiesčio programą. Priima jis tą "maistą" mielai, nes niekas jam nepadėjo susiorientuoti, laiku gauti tinkamą auklėjimą. Laimingi jaunuoliai, kurių ausyse yra įdainuotos liaudies dainos, o dar laimingesni kaimiečiai, kurie negavo menkos didmiesčio programos skonio.

Ateina 20—21 metai. Suaugęs žmogus, įgavęs ar susidaręs savo pasaulėžiūrą, žengia gyvenimo kovon. Gal pasikeis jo pasaulėžvalga, gyvenimo sąlygos, profesija. Muzikos supratimas ir pamėgimas vargu bepasikeis. Žmogus išeina į praktiško gyvenimo srovę, jos yra nešamas ir neturi laiko nė noro pakreipti savo gyvenimo vairo kitur. Ateina gyvenimo bėdos, vargai. Ieškoma pramogos ir išsiblaškymo kitur. Viena psichinio gyvenimo funkcija — garsinio grožio pamėgimas, muzikos meilė visai atrofuojasi. Net j galvą neateina, kad gyvenime yra vertybė, sudėtinė žmogaus sukurtų kultūrinių vertybių dalis, kur jo dieviškoji kilmė gal labiausiai spindi — muzika.
EI. Vasyliūnienė