M. Gudelis, LIETUVIAI GYNĖ SAVO MIŠKUS Spausdinti
Parašė A. K.   
1905-6 m. kovų vaizdai. 302 pusi. Lithuanian Books, Chicago, 111. 1950 m. leidinys, spausdintas Meksikos Mieste.
šioj knygoje autorius pasakoja ūkininko senio Gegužio atsiminimus apie Marijampolės girias. Pradžioje randame, kaip autorius Gegužio pasakojimus 1923 m. užrašė ir kaip šie atsiminimai dabar spausdinami. Stilių ir kalbos dalykus autorius palikęs kaip jam buvo papasakota ir jo užrašyta, — vadinasi, prisilaikyta originalios kaimiečio kalbos bei jo vaizdavimo būdo. Toliau eina pats pasakojimas, apimąs gana trumpą laikotarpį 1905 metų įvykių šviesoje, čia susipažįstam su girių grožiu, jų gyvenimu ir balsais, kurie nesiliauja net tyliausią dieną. Miškas yra tapęs pagiriuose gyvenantiems ūkininkams kasdienine būtinybe. Dėl to, kai rusų administracija skyrė daugiausia rusus eigulius ir aukštesniuosius girių tarnautojus ir kai šie pradėjo ūkininkus persekioti už norą pasimalkauti, prasidėjo ūkininko kova su miškų sargais.

Stengdamiesi palaikyti gerus santykius su eiguliais, ūkininkai keršijo piktesniems, o ypač jų vyresniesiems (obješčikams). Užgauta Suvalkijos ūkininko ambicija, priešinimasis rusų administracijai ir noras turėti lietuvius administratorius žmones paskatino griebtis ginklo. To pasėkoje pašautas obješčikas Bieg-liukas, nužudytas jo įpėdinis išgama šiugžda ir sunkiai sužeistas piktas revizorius Andrejevas. Visa tai suorganizuota labai sumaniai, o kaltė suversta revoliucionieriams.

Kas nori kiek apsipažinti su anų metų laikotarpiu ir Suvalkijos ūkininku, kas turėtų noro pajusti lietuvio prisirišimą prie miško, tas tikrai galės daug šių dalykų rasti M. Gudelio knygoje. Graži ir vaizdinga, gausiais palyginimais ir sąmojum išdabinta kalba skaitymą daro malonų ir patrauklų. Mes su autorium tarsi drauge stebim tuos miškus:
"Kartas nuo karto sustodavom ir paspoksodavom į gražesnius miško medžius. O pasigėrėti buvo kuo! Eglės buvo tiesios kaip stygos, ilgos kaip dzūko užuoganos. Prie kamieno atsistojęs, viršūnės beveik negali įžiūrėti. Keturių ar penkių sieksnių kamienas atrodydavo lyg nutašytas, jokios šakutės nesimatė. Aukščiau styrojo kelios sausos šakelės, kurias pati eglė kasmet laužė ir metė žemėn. Žalios šakos būdavo tiktai pačioje viršūnėje. Prie tokios eglės atsistojęs žmogus jausdavaisi kaip nykštukas."  (24 p.).

"Jūs manėte, kad girioje visą laiką viešpatauja beveik mirtina tyla, o šiandien įsitikinote, kad giria visą laiką kalba. Ji kalba net ir tuo atveju, kai vėjas viršūnių nejudina. Vasarą upeliai ir paukščiai joje šneka, žiemą sproginėjąs ledas ir krintančios šakos tylą ardo, o aidas visą laiką, jei ne kranklio, tai būgo balsą nešioja..." (35 p.).
A.  K.