LIETUVOS BAŽNYTINĖS PROVINCIJOS 25 M. JUBILIEJUS Spausdinti
Parašė V. Gidžiūnas, O.T.M.   

1951 metai lietuvių tautai yra dvigubo jubiliejaus metai; šiemet sukanka 700 metų nuo pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo krikšto ir 25 metai nuo Lietuvos bažnytines provincijos įkūrimo. Abu įvykiai labai reikšmingai ir glaudžiai tarp savęs susiję, nes Mindaugo pastangos įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją, nors ir priešų sunaikintos, vėlyvesniems mūsų valdovams ir ganytojams įkvėpė mintį įgyvendinti tai, ko troško pirmasis Lietuvos karalius.

Ir Vytautas Didysis, šios minties vedamas, rūpinosi įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją. Pagal jo planą, Vilniuje turėjo būti Lietuvos metropolito katedra, o metropoliją turėjo sudaryti nevien Vilniaus ir žemaičių, bet ir Padolijos, Kamienco, Kijevo ir Vladimiro vyskupijos, kurios anuo metu buvo Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos ribose. Tačiau Vytautas nespėjo šio sumanymo įvykdyti, o kiti valdovai tuo nesirūpino.

Lietuvos bažnytinės provincijos reikalas vėl rimtai iškilo 1918 m. Lietuvai atgavus laisvę, kai atsirado didelių sunkumų vyskupijų valdyme, šie sunkumai susidarė dėl to, kad lenkai užgrobė didelę Lietuvos dalį su Vilniumi ir Seinais, kur buvo mūsų vyskupų katedros.
Lenkų elgesys su vyskupais buvo tikrai nekatalikiškas. Užgrobę Seinus, jie tuoj ištrėmė vyskupą A. Karosą su visa kurija ir seminarija. Tada tremtinis vyskupas apsigyveno Marijampolėje ir iš čia valdė savo diecezijos dalį, likusią Nepriklausomoje Lietuvoje. Kiek ilgiau Vilniuje išsilaikė vyskupas J. Matulevičius, bet ir jis, tenai gyvendamas, negalėjo tiesiogiai valdyti vyskupijos dalies, esančios laisvoje Lietuvoje. Dėl to, gavęs popiežiaus sutikimą, jai valdyti jis paskyrė administratorių kun. J. Kuktą. Pagaliau lenkų vis labiau persekiojamas, ir toks šventas vyras, koks buvo vyskupas J. Matulevičius, buvo priverstas atsisakyti vyskupijos ir 1925 m. palikti Vilnių.

Tik viena Žemaičių vyskupija dėl naujos santvarkos mažai nukentėjo. Ji buvo  visų   didžiausia.   Ją   valdė vyskupas P. Karevičius, padedamas vyskupo J. Skvirecko. Tačiau ir ji šiek tiek sumažėjo, kai Kuršas atiteko Latvijai ir, paties vyskupo P. Karevičiaus pasiūlymu, buvo prijungtas prie Rygos vyskupijos.
Be šių vietinio pobūdžio nepatogumų, buvo dar ir kitų, ypač aukštosios hierarchijos sutvarkyme. Nuo senų laikų Žemaičių ir Vilniaus vyskupijos priklausė Mohiliavo bažnytinei provincijai, Seinų vyskupija — Varšuvos, o Klaipėdos kraštas — Irusi jos provincijai. Taigi buvo susidariusi tokia padėtis, kad Lietuvos katalikai priklausė trijų svetimų šalių metropolitams.

Sunkiems Lietuvos bažnyčios reikalams sutvarkyti popiežius Pijus XT sumanė paskirti vizitatorių. Beieškant tinkamo kandidato, jo žvilgsnis nukrypo į buvusį Vilniaus vyskupą J. Matulevičių, kuris tuo metu gyveno Romoje ir tvarkė marijonų vienuolijos reikalus. Matydamas J. Matulevičiaus sumanumą ir norėdamas įtikti lietuviams, Pijus XI 1925 metais, pakėlęs jį tituliariniu Adulijos arkivyskupu, su pilnomis vizitatoriaus teisėmis pasiuntė j Lietuvą.
Arkivyskupas J. Matulevičius į Lietuvą atvyko 1925 m. gruodžio mSn. Apie savo misiją jis tuoj pranešė vyskupams ir ministeriui pirmininkui. Svarbiausi jo uždaviniai buvo du: įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją ir sudaryti konkordatą. Kadangi jau anksčiau žemaičių vyskupas P. Karevičius kartu su vyskupu J. Matulevičium darė žygių prie Šv. Sosto įkurti bažnytinei Lietuvos provincijai, tai dabar jos organizavimas ėjo gana sklandžiai. Tiesa, darbas buvo sunkus, ypač kai reikėjo nustatyti vyskupijų ribas, bet bendrai dirbant, greitai buvo prieita trokštamų rezultatų.

Bendrais bruožais vyskupijų ribos buvo nustatytos vyskupų konferencijoje, kurioje dalyvavo vizitatorius arkivyskupas J. Matulevičius ir vyskupai A. Karosas, P. Karevičius, J. Skvireckas ir vizitatorius padėjėjas, protonotaras Faidutti. šioje konferencijoje buvo nutarta: Žemaičių vyskupija padalyti į tris vyskupijas, būtent: Kauno, Telšių ir Panevėžio; Vilniaus vyskupijos dalyje įkurti naują Kaišiadorių vyskupiją, o Seinų vyskupijos dalyje įkurti Vilkaviškio vyskupiją. Toje pačioje konferencijoje nustatyta, kad Kaunas turės būti Lietuvos metropolito sostinė.
Padarius bendrus nutarimus, reikėjo išvesti vyskupijų ribas ir parapijas suskirstyti j dekanatus. Tas darbas buvo pavesta žemaičių vyskupo pagelbininkui — vyskupui J. Skvireckui, nes šie nutarimai daugiausia palietė Žemaičių vyskupiją. Jis šį darbą, dekanų padedamas, greitai atliko.
Vyskupui J. Skvireckui pabaigus darbą, vėl buvo sušaukta vyskupų konferencija, kurioje 1926. II. 26 buvo priimtas toksai Lietuvos bažnytinės provincijos projektas:
1.    Kauno arkivyskupija su metropolito katedra šv. Petro ir Povilo bazilikoje ir dešimtimi dekanatų.
2.    Telšių vyskupija su šv. Antano katedra Telšiuose, dvylika dekanatų ir Klaipėdos prelatūra.
3.    Panevėžio vyskupija su Kristaus Karaliaus katedra Panevėžyj ir dešimtimi dekanatų.
4.    Vilkaviškio vyskupija su šv. Marijos Aplankymo katedra Vilka-viškyj ir vienuolika dekanatų.
5.    Kaišiadorių vyskupija su katedra Kaišiadoryse ir penkiais dekanatais.
Priėmus šį projektą, painus bažnytinės provincijos planavimo darbas per keturis mėnesius buvo baigtas. Betrūko tik Romos patvirtinimo. Tada arkivyskupas J. Matulevičius ir vyskupas P. Karevičius 1926 m. kovo mėnesį išvyko į Romą. Ten netikėtai vyskupas P. Karevičius atsisakė nuo žemaičių vyskupijos ir, pakeltas Skytopolio arkivyskupu, pareiškė norą stoti į marijonų vienuoliją.

Pagaliau balandžio 4 d., per Velykas, buvo paskelbta konstitucija "Lithuanorum gente", kuria buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. Dabar beliko tik paskirti hie-rachija, ir tai popiežius padarė rytojaus dieną. Vyskupas Juozas Skvireckas buvo paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu, Seinų vyskupas Antanas Karosas — Vilkaviškio vyskupu, popiežiaus rūmų prelatas Justinas Staugaitis — Telšių vyskupu, žemaičių seminarijos vice-rektorius kan. Kazimieras Paltarokas — Panevėžio vyskupu ir Vilniaus vyskupijos dalies administratorius kan. Juozapas Kukta — Kaišiadorių vyskupu. Ta pačia proga senam Vilkaviškio vyskupui buvo duotas pagelbininkas vyskupas Mečislovas Reinys.
Oficialus popiežiaus raštų paskelbimas ir Kauno metropolito ingresas į katedrą įvyko 1926 m. gegužės 13 d., per šeštines. Tai buvo didelė lietuvių katalikų triumfo diena, viena iš svarbiausių dienų visoje Lietuvos bažnyčios istorijoje.

Nuo tos dienos jau praėjo 25 metai. Per tą laiką Lietuvos bažnytinė provincija gerai susitvarkė viduje ir buvo pasiekusi didelių dvasinių laimėjimų. Gaila, kad šiuos laimėjimus griauja Dievo ir mūsų Tėvynės priešai. Šio jubiliejaus negalės viešai paminėti Lietuvos tikintieji. Į Lietuvos katedras jubiliejaus iškilmėms tikinčiųjų nešauks galingas varpų gaudimas, tik tremtyje tyliai melsis senelis Lietuvos Metropolitas, vyskupai, kunigai, vienuoliai ir tikintieji. Tačiau ir ši tyli malda sužadins pasitikėjimą Dievo Apvaizda, kuri amžiais mus saugojo sunkiose v;; landose ir kuri vėl mums leis atkurti bažnytinę Lietuvos provinciją.
V. Gidžiūnas, O.T.M.