NAUJOJI NORVEGŲ LITERATŪRA Spausdinti
Parašė Juozas Lingis   

Praeitam šimtmečiui baigiantis, kada modernioji Norvegija pradėjo formuotis, "keturi didieji" norvegų rašytojai — Bjoernstjerne Bjoern-son, Henrik Ibsen, Alexander Kiel-land ir Jonas Lie, jeigu dar pridėti ir penktąjį Arne Garborg — buvo tos didžiosios žvaigždės, rodančios norvegų tautai kelią. Bet kai kova buvo baigta ir tautai teliko tik nedidelis kelio galas nusikratyti Švedijos unija ir kai pilna nepriklausomybė jau ėjo pro vartus, tai tos didžiosios žvaigždės pasidarė tik tautinis papuošalas, literatūrinė turistinė atrakcija — - naujosios Norvegijos jaunimas ieškojo nuotykių tikrovėje: išnaudoti vandens jėgą, supramoninti kraštą, pasinaudoti garsiu krašto prekybiniu laivynu, leistis kelionėsna į poliarines sritis, griebtis išradimų, pagaliau ir gerai pasportuoti. . . Bet kartu su tomis moderniomis užmačiomis vyko ir savotiškas literaturinis Norvegijos matavimas, savotiška kartografinė procedūra — visame krašte nuo Nordkapo šiaurėje, ligi Lindesnės pietuose ėmė dygti gimtųjų palaukių aprašymai, ir toji tarmiškai nutaškyta literatūra lyg banga liejosi per visą tarpkarinį laikotarpį.

Pirmasis, pareiškęs protestą prieš senuosius "keturis didžiuosius", buvo Knut Hamsun (1859). Jo romantiškasis "aš", kuriuo jis savo mėgėjus pasigaudavo, ima nykti ir jis pradeda kaišioti savo keleivio lazdą į visuomeninį skruzdėlyną. Romantika ir antžmogio filosofija atsiduria dabar tik perspektyvoje iš aukštumos, kartais net ironija išvirsdama. Ham-sunas visada protestavo prieš "civilizaciją", supramoninimą, demokratiją, socialinius sąjūdžius nuo fašizmo ligi socializmo. Jo svajonės metams bėgant darėsi vis utopiškesnės ir utopiškesnės — patriarkalinė, feodalinė, vyro valdoma visuomeninė santvarka. Pirmasis pasaulinis karas, naujai sužadintas susidomėjimas žemdirbyste, maisto trūkumas tą jo utopiją gal priartino labiau prie gyvenimo ir jis pajuto, kad pagaliau atėjo laikas "Žemės pasėlyje" paskelbti žmonėms tą naują evangelijos žinią, šis galingas epas apie naujakurį ir patriarką Izaoką kaip tik ir nuskynė jam 1920 metų Nobelio premijos vainiką.

Pirmajam pasauliniam karui baigiantis ir jam tuoj pasibaigus, dienos šviesą išvysta ir daugiau kūrimų. Romanas dominuoja. Sigrid Undset viduramžiniai romanai suteikė Norvegijai antrąją Nobelio premiją net tame pačiame dešimtmetyje, o šalia jos ir Olcf Duun, tos minėtos tėviškinės literatūros pats kvalifikuočiausias kandidatas, siekė to tarptautinio pasižymėjimo. Hans E. Kinck, kurs šalia Hamsuno jau nuo seno skaitomas vienu iš Norvegijos didžiųjų, su savo didžiuoju romanu pasirodė vos tik metams prabėgus nuo "Žemės pasėlio".

Ir Hans E. Kinck (1863—1926) gana smarkiai reagavo prieš naujojo laiko dvasią — sumechaninti ir suniveliuoti individą, bet tai naujai visuomeninei santvarkai jis nugaros nenugręžia arba viršum jos nepakyla — savo sąmonėj giliuose kultūrinių nuosėdų slucgsniuose jis aistringai ieško prarastosios žemės. O kaip tie abu rašytojai, Hamsunas ir Kinck, neišpasakytai toli atsiduria vienas nuo antro, nežiūrint 19 amžiaus pabaigos naujoje romantizmo to paties išeinamojo taško,   galima pastebėti, pereinant nuo Hamsuno "žemės pasėlio" į tą didžiulį žemės drebėjimą tautos sielos gelmėse, kurį Kinck leidžia mums pergyventi savo romane  "Sniego kastuvas lūžo".

Olof Duun (1876—1939) didžiulis epas "Juvikiečiai" yra senos garbingos giminės pasaka, kuri savo patriarkalinė santvarka užsilieka net ligi mūsų laikų. Ypač stipri toji dalis, kur vaizduojamas pats jaunasis juvikietis Odinas. Savo noru pasirinkęs mirtį, herojus lyg ir prailgina savo gyvenimo žygdarbį — pakeisti savo gimtąją tėviškę ir atpalaiduoti ją nuo "neturtėlių ir mažų velniūkščių". Jaunasis Odinas — tai galingas Duuno gyvenimo frizas, vaizduojant senos giminės kelią nuo pasakos ligi šių dienų tikrovės. O toji raidos kryptis nuo patriarkalinės šeimos santvarkos lig individualizmo Duuno kūryboje panaši kaip ir Ibseno; tai kryptis, kuri pasuko Nanseną nuo poliarinių naktų vienumos ligi visos žmonijos ir tautų sąjungos.

Sigrid Undset (1882—1949), pakeitus savo jaunystės miesčionišką liberalizmą ir tikėjimą pažanga į katalikiškąją pasaulėžiūrą, savo imponuojančiu pažinimu ir kerėjimo galios turinčiu menu viduramžiuose sukūrė savo atskirą pasaulį, kur ji savo vaisinga fantazija pateikė mums žmonių, kurių gyslose daugiau kraujo, kurie turtingesni ir gėriu ir blogiu tiek savo aistrose, tiek savo veiksmuose, žmonių, kurie netelpa šių d'enu liberalinio pasaulio rėmuose (Apie Sigrid Undset plačiau buvo užsiminta "Aidų" 1949 m. Nr. 26).

Tuo pačiu metu į norvegų literatūrą įžengia ir modernioji darbininkų klasė su savais rašytojais ir sava medžiaga. Kristofer Uppdal (1878) šio amžiaus trečiojo dešimtmečio vidury baigė rašyti savo 10 tomų romaną "šokis po šešėlių kraštą". Jis pats, ir kaip darbininkas ir kaip žurnalistas, paliko tėvų palaukes ir keliavo pramonės įrengimų link, aktyviai dalyvaudamas ir profesinių sąjungų sąjūdy. Uppdal pats sakė, kad tuo veikalu jis nori pastatyti literatūrinę bažnyčią tautos jauniausiai visuomeninei pajėgai ir jauniausiam kultūriniam sąjūdžiui. Ir iš tikrųjų, tai buvo didelis paminklas šiai darbe klasei, kuri savo rankomis padėjo pagrindą naujajai Norvegijai, kuri sprogdino tunelius kalnuose, kuri žabojo krioklius, kuri statė elektros jėgaines, statė fabrikus, kūrė naujus miestus. Keliais metais vėliau ir Johan Falkbergst (1879) padėjo kertinį akmenį panašiam pastatui — kasyklų darbininkams, bet jis savo "Pirmuose gizeliuose" žengia gerokai atgal ir žino, kad bažnyčios pastatymas nėra vieno vyro darbas. Jo šešiatomis "Christianus Sixtus" šalis Uppdal dešimtatomic kaip tik geriausiai leidžia mums išskirti tos naujosios klasės kontūrus. Revoliucinio darbo jaunimo dvasia stipriai atsispindi Rudolf Nilsen (1901—1929) lyrikoj, kuri savo tikėjimu ir svajonėmis stato dangų remiančias arkadas, iškylančias nuo kiemo pašalių, nuo dujinių centrinių ir socialinio kieto grindinio. Ta dvasia buvo nauja norvegų literatūroje.

Pirmasis pasaulinis karas ir revoliucinė nuotaika po 1917 m. pradėjo aštria radikaline yla badyti akademinį ir intelektualinį jaunimą. Jau trečiajam dešimtmečiui prasidėjus, arenon išeina Helge Krog, Sigurd Hoel ir Arnulf Oeverland, pasižymį dar didesniu kultūriniu radikalizmu, "bet savo formoje dar aiškiai nepa-mesdami praeities. Jie visi trys turėjo nemažos įtakes ir kaip kritikai. Jų antitezė buvo pamokslininkas Ro-"land Fangen.

Helgs Krog (1889—) kaip dramaturgą", sąmoningai tęsia Ibseno ir Heibergo tradicijas. Jo pirmoji drama "Mes didieji" buvo smarkus užpuolimas ant didžiųjų krautuvių, išnaudojančių darbo jėgą. Jo pagrindinis veikalas "Išvykimas" vaizduoja individualizmo krizę, santykį tarp individualizmo ir grandinių, kurias gyvenimo raida nukalė meilės gyvenimui sukaustyti. Sigurd Hoel (1890—) debiutavo kaip novelistas. Je pirmasis romanas "Sietynas" yra Versalio taikos paradoksalinių rezultatų satyra. Revoliucijos susmukimas vidurio Europoje yra jo dramos "Prie mūro" fonas. Tai apsivylimo sukeltas mirties bausmės paskelbimas revoliuciniam optimizmui, kurs buvo užantspaudavęs beveik visą pokarinį laikotarpį. Hoel daugiau negu kiti įvedė naujas sroves į norvegų literatūrą. Jo žymesnieji romanai "Kel'as į pasaulio pabaigą", "Viena spalio mėnesio dieną", "Keturiolika dienų prieš šalnoi naktimi prasidedant" yra rezultatas laimingi
bendravimo tarp rašytojo ir psichologijos. Arnulfui Oeverlandui (1889-) pirmasis pasaulinis karas, o ypač jo taika, buvo tikras sukrėtimas, atpalaidavęs jo lyrikos visus turtus ir jėgą. Jis pasidarė didesnis "revoliucinis" bei "socialinis" dainius, negu kad manoma. Jo kūriniai veikia lyg kažkoks iš pasaulio sąžinės išplaukiąs kosminis spinduliavimas. Jo eilėraštis "Nemiegok!" yra pasauliui gresiančios mirties vizija. Nieko nuostabaus — Oeverlandui teko ant savo kailio pernešti Sachsenhauseno stovyklos baisenybes. Oeverlandas yra tiesos ieškotojas, kaip nacizmą, taip lygiai pasmerkęs ir komunizmą už jo žiaurumus ir žmonių naikinimą. Prieš trejetą metų jis buvo atvykęs Stcckholman ir skaitė specialią paskaitą apie raudonąjį terorą Pabaltijo valstybėse. Anot jo, apie Pabaltijo tautas jis kalba dėl to, kad apie jas niekas nedrįsta žodžio tarti. Skaitant Oeverlando poeziją, atrodo, jog savo forma ji yra klasinė, bet savo esmėj ji yra moderniška ir pačią lyriką, net ir socialinę, sulaiko nuo melagysčių. Jaunieji lyrikai išmoko iš Oeverlando neapkęsti didelių žodžių. Olof Bull (1883—1933) savo lyrika atsistoja šalia Wergelan-do ir Bjoernsono ir yra šių dienų Norvegijos vienas iš didžiųjų dainių. Jo poezija yra ištryškus iš skausmo ir tik mirtyje — intymiame perėjime j gamtą ir visatą — jis mato vienintelį išganymo kelią. Tą pat galima pasakyti ir apie Olav Aukrust (1883—1929), kurio aukštos įtampos ideali ir sugestyvi, susimąsty-man vedanti tarmiškai rašyta lyrika pastato jį šalia Vinjės ir Garborgo ir uždeda jam nemirtingą vainiką norvegų lyrikoje.

Šio šimtmečio ketvirtajam dešimtmečiui įpusėjant, staiga vėl sužydo norvegų lyrika. Jos žymiausias atstovas yra Claes Gili.

1930 m. pasaulinė krizė paliko norvegų literatūroje gal ir didesnių pėdsakų, negu pirmasis pasaulinis karas. Pasaulio krizė, nacizmas, nervų karas, visa tai pažaboja ketvirtojo dešimtmečio kūrybą. Visa eilė norvegu rašytojų pavaizdavo nedarbą ir jo padarinius. Santykis tarp materialinio bei dvasinio skurdo ir nacizmo gana aštriai prasiveržia moderniosios amerikiečių literatūros paveikto Nils Johan Rud (1908—) romanuose. Per tą ištisą eilę nervingų metų ir psichoanalizės problema paliko geroką trigrašį. Aksel Sandemose (1899—) savo romanuose mėgina visa tai nunuoginti sakydamas, kad konkuruojančioje visuomenėje žmonės spaudžia vienas kitą kaip įmanydami, žmogus tampa žudiku, ners savyje jis kruvinai kenčia nuo nuolatinės neapykantos ("Pabėgėlio pėdos kryžiuojasi"). To laikotarpio ir stilius darosi nervingas, jis ima skubėti ir virsta eksperimentiniu. O kad svetima literatūra, ypač amerikietiškoji, prie šio skubėjimo prisidėjo, aiškiai matyti Arthuro Omre (1887—)   romanuose.

Stiprieji ir jautrieji Norvegijos modernieji rašytojai yra žurnalistai, iš kurių suminėti reikėtų Johan Borgen ir Gunnar Larsen. Prie mažiau laiko dvasios apkrėstų rašytojų priklauso du gana svarūs romanistai — Sigurd Christiansen ir Co-ra Sandel. Christianseno personažai kruta mažųjų arba vidutinių Norvegijos miestelių aplinkoje. Jo romanai vadinami psichologiniais, ir ne be pagrindo. Gal dar tektų pridurti, kad jo pagrindiniai veikėjai yra dideli sąžinės sąskaitininkai. Cora Sandel tęsia didžiąją norvegų literatūros tradiciją. Jos knygos priklauso tai imponuojančiai virtinei romanų, vaizduojančių norvegų moterį. Toji virtinė prasideda Camilla Collett "Amtmano dukterimi", tęsiame ,l>nas Lie "Šeima Giljeje" ir Amallc Skrems romanų, paskui per Sigrid Undset šių dienų moteris atėjo ligi Cora Sandel romanų serijos apie Alberte. Sandel romanai primena mums, jeigu mes kartais būtume pamiršę, kad mes dar vis tebegyvename vyrų valdomoj socialinėj santvarkoj, kur moters kelias į laisvę ir lygiateisiškumą tebėra ir ilgas ir siauras.

Paskutinio tarpukario atstovas yra ir Nordahl Grieg (1902—1943). Kilimo jisai nuo Bergeno, taigi nuo vartų į pasaulio jūrą, užtat ir jo pirmasis eilėraščių rinkinys "Eilėraščiai nuo jūros" ir romanas "Laivas plaukia toliau" atsiduoda jūra. Tauta, geriau pasakius "tautiškai nusiteikę", glaudė prie savo krūtines "Norvegija širdyse mūsų" autorių. Kaip korespondentas jis atsiduria ir Kinijoje, ir Sovietuose, ir Ispanijoje. 1932—1935 m. išbuvęs Sovietuose, galvatrūkčiais grįžta namo marksizmu ir dialektika apsikrėtęs, dialektiškai net ir pats perskeltas į du aiškius polius — Norvegiją ir pasaulinę revoliuciją. Jis tampa naujuoju didžiuoju Norvegijos dramaturgu. Draminės technikos apvaldymas yra pati didžioji jo kūrybinė stiprybė ("Mūsų garbė ir mūsų galybė", "Pralaimėjimas"). Bet Griego pagrindiniu veikalu laikomas jo romanas "Pasaulis dar vis tebėra jaunas", išėjęs ką tik antrajam karui prasidėjus. Romanas vaizduoja sovietus ir ispanų vidaus karą. Grieg buvo kartu ir internacionalistas ir patriotas, svajotojas ir veiksmo žmogus, savo asmenimi ir  savo  ugningais  kovos eilėraščiais jis skatino norvegų pasipriešinimą prieš nacius ir kėlė kovotojų už laisvę nuotaiką. Bet "Pasaulis vis dar tebėra jaunas" nuolat primins, ko norvegų literatūra neteko, kai bombonešis, kuriuo Grieg kaip karo korespondentas skrido, buvo 1943 m. viršum Berlyno pašautas.    Juozas Lingis