Dr. Steponas Kolupaila: NEMUNAS Spausdinti
Parašė Aug. R.   
Dr. Steponas Kolupaila: NEMUNAS. Lietuvių Katalikų Spaudos Draugijos leidinys, Chicago, 1950. 237 p.
Nemunas yra mūsų svajonių upė. Didelis ir galingas, jis teka per Lietuvos žemę, per jos laukus ir girias, žadindamas lietuvio ilgesį — žvelgti į plačią jo srovę, atsisėsti po pušimi ant i o krantų ir paskęsti savo mintyse, leisti joms bėgti, kaip tie dideli vandenys liūliuoja per mūsų šalį.

Niekas taip nepažįsta mūsų upių tėvo, kaip Dr. St. Kolupaila. Jis per daugel metų domėjos Nemunu, jį tyrinėjo bemaž nuo pačių versmių ligi žiočių, kur išsišakojęs ir erdvus, jisai įteka į marias. Tyrinėjo dviem atžvilgiais — kaip mokslininkas ir kaip gamtos žmogus, jos mylėtojas, susižavėjęs upės krantais, jos vingiais, šlaitais, giriomis, panemunių piliakalniais ir visa šios srovės praeitimi. Skaitydami knygą, iš tikrųjų mes ne tik keliaujame Nemunu bet atvejų atvejais žvelgiame toli praeitin, regime daugel išnykusių atsitikimų: ar koki žmonės jo krantuose kadaise gyveno, ar koki laivai plaukė, ar kaip klestėjo nūn sumenkę miestai (Merkinė, Gardinas), ar kaip prieš srovę vyrai vilkdavo laivus. Galop su autoriumi čia atlieki ir tikrą kelionę — nuo tenai, kur Nemunas tėra nedidelis upokšnis gudų žemėje, ligi tų vietų, kur jis išsilieja į marias. Toje kelionėje, šiltai ir paprastai atpasakotoje, matome kaimelius, tiltus, pakraščių žmones, įmones, girias, velnio slenksčius, intakus, miestų bokštus, gražiąsias Lietuvos vietas ir autoriaus nuotykius. Ir dar daugel kitų dalykų.

Visa tai pats prof. St. Kolupaila gražiai sutraukia šiais žodžiais: "Štai ir pabaigėm savo kelionę Nemunu nuo liūdnos Gudijos ligi skaidrių Kuršių Marių. Keliaudami matėm, lyg kaleidoskope, dailius didžiosios mūsų upės krantus, kalnus ir rėvas, tiltus ir laivus, miestus ir kaimus, žmones ir jų rūpesčius. Prisiminėm praeitį, surištus su Nemunu istorinius įvykius ir žymius žmones" (p. 232).

Jeigu šioji knyga būtų naujai leidžiama, gal derėtų išmesti kai kuriuos pasikartojančius epizodus (pav., dažną fotografavimų priminimą). Reikėtų žvalesne akimi žvelgti į rašybą (netaisyklingai rašoma — senajam, 88 p.; kylo, 89 p.; neatski-rėm, 89 p.; pasijuto, 90 p.; prasiplečia, 90 p.; abudu, 93 p.; plukdymą, 94 p.; ir t. t.). Kai kurie šuoliai nuo Nemuno į kultūrinius plotus nevisai stiprūs. Apie Pažaislio vienuolyną sakoma: "Atrodo, lyg visa tai kartu atgabenta iš Florencijos" (175 p.) Renesanso Florencija kaip tik mažiausia galėtų sietis su barokiniu Pažaisliu.

šią knygą užvožiame su šiltu jausmu ir su kažkokiu artimumu, lyg iš tikrųjų būtume keliavę ne šio veikalo lapuose, o plačia Nemuno srove, ta mūsų svajonių ir lūkesčių upe.
Aug. R.