KATALIKŲ IR PROTESTANTŲ SUSIVIENIJIMO KLAUSIMU Spausdinti
Parašė T. B. G.   
1949 m. spalių 31 d. "Times" žurnale pasirodė straipsnis "Catholicism to-day", pradėjęs ilgą disputą katalikų ir protestantų susivienijimo klausimu, šis viešas disputas sukėlė didelio susidomėjimo visame krikščioniškajame pasaulyje. Jis ypatingai aktualus šiandie.

Krikščioniškųjų bažnyčių susivienijimo problema yra nuo seno jaučiama ne tik katalikų, bet ir pačių protestantų. Šiais paskutiniais metais, kada ateistinis komunizmas paskelbė atvirą kovą teigiantiems dvasinių vertybių tikrovę, ji yra labai pagyvėjusi. Klausimas tačiau yra nelengvas. Didžiausias sunkumas yra nustatyti, kur baigiasi visiems bendras ir neribotas idealas, sakysim, dvasinių krikščionybės vertybių apgynimas, ir kur prasideda sava dogmatinė pozicija, kuria pasirėmę tiek vieni, tiek antri pasirenka savą metodą toms pačioms vertybėms apginti.

Nuo dogmatinės pozicijos priklauso ne tik apsigynimo metodo pasirinkimas, bet ir pačių krikščionybės dvasinių vertybių supratimas. Katalikų Bažnyčia, kuri tiki į Kristų kaip į Dievažmogį, kitaip žiūri į jo skelbiamas dvasines vertybes, negu tos protestantų bažnyčios, kurios jį laiko paprastu žmogumi, nors ir išmintingiausiu iš visų mirtingųjų. Iš čia apreiškimas, kuris turėtų būti bendras bažnyčių susivienijimo atramos taškas, katalikams reiškia dievišką ir absoliučią vertybę, tuo tarpu kai kurioms protestantų bendruomenėms— žmogišką ir reliatyvią, čia kaip tik ir glūdi didžiausias susivienijimo problemos sunkumas.

Ypatingas "Times" korespondentas pradeda savo straipsnį pastaba, kad šių dienų ideologinis konfliktas, virtęs atvira kova, vyksta tarp ateistinio marksizmo, neigiančio dvasinių vertybių tikrovę, ir krikščioniškojo pasaulio, teigiančio jas. "Ateistiniam marksizmui Katalikų Bažnyčia yra pirmos eilės priešas. Ir už geležines sienos pastebima milžiniška Romo: įtaka, bei jos patraukiančioji valdžia". Dėl to "visas krikščioniškasis pasaulis, pasipiktinęs rusų elgesiu, reiškia užjaučiančios simpatijos kenčiantiems Rytų Europos katalikams."

Toliau korespondentas, pateikęs katalikų statistiką, palietęs popiežiaus autoritetą ir Romos Bažnyčios hierarchinį centralizmą, kelia klausimą: "Ar Romos bažnytinės valdžios organizacija atitinka šių dienų visuotinės krikščionybės misijos reikalavimus?" Į klausimą atsako neigiamai. To priežastis yra Romos hie-rachinis centralizmas, kuris "moraline kazuistika ir perdėtu legalizmu neleidžia šventųjų intuicijoms pasireikšti gyvenime ir teologų įnašo moksle, padarydamas pačią religiją antraeiliu dalyku".

Protestantai dažnai piktinasi Katalikų Bažnyčios "hierarchiniu centralizmu", kaip ir šis "Times" korespondentas, nes tai yra priešinga jų individualistinės religijos sampratai, kuri itin būdinga reformacijai. Tačiau, jeigu eitume prie pirmųjų priežasčių, privedusių Katalikų Bažnyčią stiprinti centralizaciją, jas atrastume kaip tik reformacijoje, prieš kurios doktrinalinę ir socialinę anarchiją Bažnyčia kovojo, kad išsilaikytų nesugriaunamoje vienybėje. Kol reformacija nepalietė Bažnyčios vienybės, tol ji nejautė reikalo pabrėžti savo direktyvinės valdžios galios.

Iš kitos pusės ir "Times" korespondentas sutinka su Romos Bažnyčios hierarchinės vienybės ir iš jos išplaukiančio susiklausymo bei disciplinos jėga, kai stebisi "Romos Bažnyčios drąsumu" kovoje visu frontu prieš ateistinį marksizmą, kai pabrėžia jos drąsą ir tai, kad Katalikų Bažnyčia yra "pirmos eilės" komunizmo priešas. Romos Bažnyčia niekad nepajėgtų išsilaikyti pirmose kovos eilėse, jei neturėtų hierarchinės vienybės su visą atsakomybę ant savęs nešančiu vadu. Šitos vienybės ir protestantai yra išsiilgę, pamatę šalia savęs tvirtai susivienijusį ideologinį priešą, pasiruošusį kovai. Iš čia atrodytų, kad Katalikų Bažnyčios hierarchinis centralizmas kaip tik atitinka šių dienų visuotinės krikščionybės misijos reikalavimus.

"Times" straipsnio autorius mažai pažįsta šių dienų šventųjų įtaką Bažnyčios gyvenime. Mums, katalikams, tai labai aišku. Visos karitatyvinės įstaigos, gaivalingai veikiančios Bažnyčios organizme, eina iš šventųjų intuicijos. Tai itin būdinga Katalikų Bažnyčiai, ką pastebi ir kitos religijos. Beprasmiška būtų kalbėti ir apie teologų įnašą šių dienų Bažnyčios gyvenimui. Niekad tiek daug nebuvo rašyta iš teologijos srities, niekad pasauliečiai tiek nesidomėjo teologija, kaip šiais laikais.

Katalikų Bažnyčiai mestas moralinės kazuistikos ir legalizmo priekaištas yra senas ir paprastai taikomas viduramžių Bažnyčiai. Pats "Times" korespondentas, atrodo, į tai maža kreipęs dėmesio, tvirtindamas, kad "kontrareformos polemika šiandie jau yra išsisėmusi ir visos jos jėgos yra atkreiptos į pasaulio at-krikščioninimą".

Kitas "Times" straipsnio skaudus punktas yra "bažnytinė cenzūra, liečianti katalikų doktriną", dėl ko "katalikų spauda dažnai tampa propagandine priemone, tarnaujančia vyraujantiems Bažnyčios interesams..." Kaip pavyzdį sumini kovą prieš Franco, vestą "kryžiaus karų įkarščiu". Autorius, kalbėdamas apie bažnytinę cenzūrą, be abejo, mintyje turi Bažnyčios vedamą politiką. Kas katalikų nežino, kad Bažnyčioje politinė opinija yra laisva. Betgi kiekvienas geras katalikas taip pat žino, kad politikos laisvė negali prieštarauti visuotinės Bažnyčios mokomajam autoritetui ir esminėms tikėjimo tiesoms.

Bažnyčia, kaip tobulai organizuota bendruomenė, turi teisę savo nariams aiškiai pareikšti tai, kas sutinka su krikščionybės mokslu, ir uždrausti tai, kas jam prieštarauja. Priešingu atveju būtų neišvengiamas nuomonių skirtumas, liečiąs esmines Bažnyčios tiesas. Bet ir čia yra ribos, kurios ginčytinuose klausimuose leidžia laisvai pasireikšti nuomo-r.ei, kol išryškėja katros pusės aiškus prieštaravimus Bažnyčios esminėms dogmoms. Tai rodo nuomonių įvairumas teologijos ir filosofijos srityse. Be bažnytinės cenzūros nebūtų išvengiama anarchija, griaunanti bendruomenės vienybę.

Nežiūrint kaikurių pastabų, pareikštų Romos Bažnyčiai, reikia pastebėti, kad "Times" straipsnio autorius atveria visai naują atmosferą, besitveriančią protestantų tarpe katalikybei. Jie stebisi Katalikų Bažnyčios drąsa, skelbiant atvirą kovą komunizmui, reiškia simpatijos persekiojamiems Rytų Europos katalikams, su malonumu priima Pijaus XII tėvišką užuojautą, kuris vadina juos "artimaisiais Katalikų Bažnyčiai dėl jų tikėjimo į Dievą ir j Jėzų Kritų". Be to, autorius aiškiai pripažįsta Bažnyčios autoritetą, vadindamas ją "krikščionybės motina", kuri "visuomet pabrėžė dieviško autoriteto principą ir objektyvios tiesos reikalą". Dėl to krikščioniškasis pasaulis šiais kritiškais laikais šliejasi prie jos, būdamas įsitikinęs, kad pagaliau "pribrendo laikas panagrinėti Romos ir visos krikščionybės santykio problemas". Krikščioniškasis pasaulis prašo Romos nusileisti ir "įeiti į atvirą diskusiją su kompetentingais bažnyčių atstovais", nes "pasaulio dieviškų elementų pasisavinimas yra gilaus įsitikinimo vaisius".

Šis krikščioniškojo pasaulio susirūpinimas vienybe, ir draugiškas atvirumas sukėlė plačių atgarsių katalikų tarpe. Jis bus, be abejo, pasiekęs ir popiežių. Kaip į visa tai žiūri Roma? Ji yra visuomet pasiruošusi tartis su atsiskyrusiais savo broliais. Bet ar galima laukti tų vaisių, kurių tikimasi? Roma, istorijos patirtimi, turėtų apie tai rimtai suabejoti. Jei neįmanoma buvo Romai susitarti su Rytų ar Anglijos bažnyčiomis, kurios bent savyje yra vieningos, kaip tartis su tais šimtais bažnyčių, kurios pačio dieviško apreiškimo supratime iš esmės skiriasi ? Ne per seniausiai Amsterdame įvykęs krikščioniškų bažnyčių ekumeninis susirinkimas po ilgų diskusijų buvo priėjęs prie bendros formulės. Bet kai ją reikėjo pritaikyti gyvenime, ji buvo aiškinama pagal savą doktri-nalinį turinį, visiškai prarasdama savo pirmykštę prasmę.

Dėl to kaikurios reformacijos bažnyčios apeliuoja į didžiąją pirmųjų septynių ekumeninių susirinkimų Bažnyčią, kuri buvo vieninga tuo pačiu tikėjimu, krikštu ir paklusnumu. Tai būtų sėkmingiausias kelias. Bestudijuodami to laiko Bažnyčios principus, juos atrastų įgyvendintus ir išvystytus dabartinėje Katalikų Bažnyčioje. Bet ar atsiskyrę broliai turės tiek geros valios priimti Romos tikėjimą ir pasiduoti popiežiaus valdžiai? Geros valios, tiesa, netruks, bet ar jos nenugalės įvairios politinės ir išorinės aplinkybes? Bažnyčia turi patirties iš Pocijaus elgesio Florencijos susirinkime, kardinolo Polo bandymų Augustos dietoje, iš Bos-suet ir Leibnitzo rūpesčių Malinęs pasitarimuose.

Dvasines vertybes teigianti ideologija neįsigyjama susitarimu, bet įsitikinimu. Pavyzdžiu gali būti užsispyrusio antiromiečio Newmano kelias, šis garsusis konvertitas, bestudijuodamas pirmųjų amžių Bažnyčios istoriją, surado Romą, įsitikino tiesa. O vistik ir po įsitikinimo praleido ilgus metus, kol nusilenkė jai. Gal Dievo Apvaizdos kelias yra tas, kad atsiskyrę broliai sugrįžtų vienas po kito, ne per susitarimus, kur prasiskverbia tiek daug žmogiško elemento, bet per asmeninį tiesos pasisavinimą, pradėdami tyrimo kelią nuo Bažnyčios Tėvų ir Padavimo. Tiesa, šitas kelias nevisiems prieinamas. Bet jis būtinas bent autoritetingiems krikščioniškųjų bažnyčių atstovams ir tiems, kurie abejoja savo tikėjimo objektyvumu. Giliai ištyrus krikščionybės istoriją ir suradus objektyvią tiesą, reikia studijuoti, kokiomis formomis ji pasireiškia tos Bažnyčios gyvenime, kuri yra tiesos nešėja. Taigi, studijuoti ir suprasti dabartinį Bažnyčios gyvenimą taip, kaip ji pati supranta, ne kaip suprato įvairių atskilusių bažnyčių vadai. Tik po tokio gilaus pažinimo ir įsitikinimo galima eiti prie broliškų derybų ir susitarimo dėl įvairių pripuolamy-bių, jei norima laukti pasekmių.

Kiekvienos derybos ir susitarimas prileidžia abipusišką traktuojamų reikalų pažinimą. Todėl ne tik protestantai turi studijuoti katalikybę, bet ir katalikams, bent atsakingiems sluogsniams, krinta sunki pareiga vispusiškai pažinti ir išpažinti tiek protestantų tiesas ir klaidas, tiek savo. čia, reikia prisipažinti, kad iš katalikų pusės atskilusių bažnyčių atžvilgiu daroma didelė psichologinė klaida. Mes dažnai išdidžiai save laikome tiesos paveldėtojais, smerkdami visa, kas yra atsiskyrusiose bažnyčiose. Kaip tiesos paveldėtojai, turėtume pirmiausia pripažinti tas istorines klaidas, kurios yra buvusios bent daline bažnyčių atsiskyrimo priežastimi, ir žiūrėti, ar jos nesikartoja ir šiandie. Be to, ir atsiskyrusiose bažnyčiose ne viskas smerktina. Ir jose yra daug tiesos, iš ko ir Katalikų Bažnyčia yra pasimokiusi ir jas pasisavinusi. Sakysim, šventojo Rašto meilė ir jo tyrimas, religinė rimtis praktiniame gyvenime, pasauliečių įtaka Bažnyčios gyvenime — visa tai reformacijos įnašas į krikščionybę, šitas savo klaidų prisipažinimas ir tiesos priėmimas, kuri yra atsiskyrusiuose broliuose, padės ir jiems lengviau pažinti savo klaidas ir pasisavinti katalikybės tiesas.

Reikia pastebėti, kad Katalikų Bažnyčia daug pastangų deda, kad išsiilgtas bažnyčių susivienijimas kuo greičiau įvyktų. Paskutinieji popiežiai pakartotinai ragina tikinčiuosius arčiau susipažinti su savo atsiskyrusiais broliais ir įvertinti jų gerąsias puses, nes, pagal pop. Pijaus XI žodžius, "ir atskilę gabalėliai nuo auksinės uolos nepraranda savo auksinės vertės." Jau seniai Bažnyčioje yra įvesta sausio mėnesyje "susivienijimo savaitė", per kurią visi tikintieji kviečiami melstis, kad kuo greičiau įvyktų bažnyčių vienybė. Daroma taip pat nemaža susiartinimo propaganda. Ji turi ir savo organus, kurių žymesnieji yra "Irenikon" (Belgijoje) ir "Unitas" (Prancūzijoje). Ten gvildenami ir aiškinami patys skaudieji punktai, skirią krikščioniškąsias bažnyčias nuo katalikų. Dažni atsi-skyrusiųjų sugrįžimai ištisomis bendruomenėmis yra to glaudaus bendradarbiavimo  vaisius.

(Pal. Lovera Di Castiglione, "Ca-tholicism To-Day", in: Tabor, 1950 m. vasario ir geg. mėn.; Yves Congar, L'Appel oecuménique, in: La Vie Spirituelle, 1950 m. sausio mën.)
T. B.  G.