MERKELIS GIEDRAITIS arba LIETUVA DVIEJŲ AMŽIŲ SĄVARTOJE Spausdinti
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
12. Radvilų įsikišimas ir nuncijaus nusistatymo keitimasis. Vienas iš žymių veiksnių, kuris Romoje veikliai prisidėjo M. Giedraičio naudai, buvo jėzuitai. Ne tik nominato raštas gen. Eb. Merkurijanui (Ep. Germ. 136, II, 357r), bet ir pačių, kustošą Vilniuje pažinusių, jėzuitų (Pr. Sunyer, St. Varševickis) šiltos rekomendacijos į savo centrą nepaliko Romos Kurijoje be pėdsakų. O pop. Grigalius XIII, kaip L. Pastorius (Geschichte d. Paepste, IX, 1928) daugybe ryškių faktų pavaizduoja, anais tikrosios katalikybės restauracijos laikais, žinoma, labai stipriai rėmėsi jėzuitais.

Jėzuitų ordino generalicija iš ano tolimo pasviečio buvo gavusi žinių apie katalikybės liūdną padėtį Lietuvoje. Prie to dar buvo palankus piršimas vilniškiams jėzuitams gerai pažįstamo kandidato. Tad Romos jėzuitai negalėjo neveiklūs sėdėti tuo reikalu. Kard. Gaili spalių 22 d. (1575) rašė į Laureo (Nunz. Pol. t. 172, 228) apie tai, kad popiežius nemaloniai "nugirdo" (="ha inteso") apie du nominatus į Žemaičių vyskupus. Esame linkę tarti, jog Grigalius XIII su tokia pakibusia Medininkų vyskupijos padėtimi buvo supažindintas jėzuitų centro vadovybės Romoje. Kaip visa tai buvo atlikta, gal atskleis vėliau nauja medžiaga.

Į Vatikaną dabar (1951) yra patekęs Bon-compagni šeimos labai gausus archyvas. O žymusis kalendoriaus reformatorius Grigalius XIII (1572-85) gimimu buvo Ugo Boncompagni. Anais laikais buvo nusistojęs paprotys daugelį įdomių rašto dalykų (ypač originalius laiškus) iš oficialių kanceliarijų pasiimti į šeimos privačią nuosavybę. Šitaip susidarė, šalia eilės kitų popiežių giminių archyvų, pvz., ir didžiulis archyvas "Fondo Borghese". O veiklus pop. Paulius V (1605—1621) buvo Camillo Borgheso. Tame apie 8000 tomų fonde, kurį iš Borghese palikuonių įgijo Leonas XIII, Lietuvos istorijai iš M. Giedraičio ir vėlesnių laikų yra aptikta vertingos medžiagos. Yra vilties, kad ir didžiuliame Boncompagni fonde, kai jis bus inventarizuotas, bus galima rasti medžiagos. Ji išaiškins daugelį Lietuvos klausimų Grigaliaus XIII laikais. Gal pasiseks daugiau sužinoti ir apie žygius Giedraičio reikalu. Daugybė laiškų ir įvairių aktų originalų yra nuėję į minėtą šeimos archyvą.

Grįžtant prie Romos jėzuitų žygių pas popiežių, reikia apgailestauti, kad nesame smulkiau informuoti. Išaiškindami susidariusią padėtį ir nurodydami, kokia   "piūtis"  laukia  Medininkų ganytojo, jėzuitai Žemaičių kraštui ir apskritai lietuvių kultūrai čia yra atlikę didelės reikšmės patarnavimą. Greičiausiai palankus atsiliepimas apie Vilniaus kustošą buvo atliktas vien gyvu žodžiu.

Apie tolimesnę varžybų eigą tačiau turime raštu palikimo. Kai Romoje ant dviejų konkurentų svarstyklių savo svarų grūdą dėjo jėzuitai, tuo pat metu Varšuvoje pas nuncijų V. Laureo nusvėrė tvirtas Radvilų giminės žodis, pirmiausiai, žinoma, Lietuvos maršalo Mikalojaus Kristupo (Našlaitėlio).

Prisimintina, kad Mato Giedraičio sūnūs priklausė prie tokių smulkių Lietuvos kunigaikščių, kuriuos turtingieji Radvilos jau nuo seno bus globoję. Merkelio brolis Kasparas prieš 30 metų buvo tarnavęs jauno Žygimanto Augusto dvare Vilniuje, kai ten tiek daug įtakos turėjo Mik. Radvila Juodasis. Abu vyresnieji (Kasparas ir Merkelis) įsirašė Karaliaučiaus un-tan, galbūt, tik galingojo Vilniaus vaivados ir Lietuvos kanclerio remiami. Spėjame, kad Giedraičių Merkelis ir toliau galėjo būti išlaikomas užsienio protestantiškuose un-tuose lėšomis Radvilos, kuris labai dosniai buvo atidaręs savo pinigų dėžę kal-vinizmui Lietuvoje. Tarp šviežiai atsivertusių Juodojo sūnų ir Vilniaus kustošo bendravimo ryšys neturėjo pairti. Ilgai tačiau atskiro Radvilų vaidmens tose varžybose nesimatė. Jie tvarkė savuosius reikalus.

Dar Medininkų vysk. Jurgis tebebuvo gyvas, kai Radvilos rūpestingai užsiėmė savo Jurgį iškelti į Vilniaus vyskupus-koadjutorius. Jeigu ir buvo prisidėta prie bendrų Lietuvos senatorių ir Vilniaus suvažiavimo (1574. XI. 1) žygių ir sprendimų siųsti M. Giedraitį į Paryžių pas Henriką, tai Radvilų Našlaitėliui niekas daugiau nerūpėjo, kaip tik matyti mitrą ant jaunesnio brolio galvos. Jei spręsti iš palikusių raštų, tai reikia prieiti išvadą, jog niekas tiek daug nepadarė Jurgiui Radvilai iškelti į Vilniaus koadjutorius, kiek pats jo brolis maršalas. Ilgiausiu raštu (1574. VI. 14) jis nulenkė vysk. Valerijoną (Scriptores rerum Polon. VIII, 1885, 5-9 p.). Jis išgavo Vilniaus kapitulos sutikimą. Jis rado užtarėjus jėzuituose, kuriems nesigailėjo dovanų (Syganski: Listy P. Skargi, 56, 73 p.). Padarymas įtakingiausios Lietuvoje didikų šeimos nario vyskupu, kai dar eilė ponų buvo kalvinistai, skaitėsi viena iš veiklių priemonių kovoti prieš protestantizmą Didž. Kunigaikštystėje. Ne be Vilniaus jėzuitų įtaigos rašė jėz. generolui Merkurijanui vysk. Protasevičius (Jėz. Arch. Epist. Extern. 12, 280rv). Iš visų jėzuitų P. Skarga, kurio įtakoje Jurgis buvo prieš metus apsisprendęs tapti kataliku (1573. IX. 2), darė daugiausia. Jis tapo jo dvasios tėvu, ir labai palankiai jį rekomendavo generolui. O nunc. Laureo taip pat uoliai pranešinėjo savo "depešuose" Jurgio kandidatūros klausimą ir stengėsi paveikti Romą (Th Wierzbowski: Laureo, 104-6, 137, 140, 150-1, 154-5, 173 p.). O ten kandidatui nėjo taip sklandžiai ir buvo surasta žymių kliūčių: jis teturėjo tik 18 metų, nebuvo išmokslintas teologijoje. Du jaunesnieji jo broliai — palikę Juodojo pusbrolio, dėdės Mikai. Radvilos Rudojo globoje — vis dar buvo protestantai. Bet kliūtys greitai tirpo. 1575 m. kovo mėn. 19 d. nunc. Laureo Romon siuntė džiugią žinią, kad ir jaunieji Radviliukai pagaliau virto katalikais (Wierzbowski t. p. 155 p.). Jau prieš tai (III. 7) Grigalius XIII į nuncijaus rankas išsiuntė konfirmacijos dokumentą. Popiežius jau buvo įsitikinęs Mikalojaus Kristupo ir Jurgio prisirišimu prie Apaštalų Sosto ir juodviejų religiniu uolumu. Daug gelbėjo palankūs jėzuitų atsiliepimai! Jurgiui dar reikėjo atlikti papildomų formalumų (Wierzbowski: t. p. 150 p.), ir jis turėjo būti greitai atsiųstas į Romą teologijos mokslams ir "propter comparandas ecclesiasticas ad guber-nandum virtutes" — "kad įsigytų (gerų) bažnytinių savybių (vyskupijai) valdyti" (Monumentą Poloniae Vaticana, IV, 1915, p. 8, pstb. 2).

Visą laiką (1575 m.) nuncijus Romon tiksliai pranešinėjo apie tą reikšmingą Lietuvos bažnytinio gyvenimo įvykį. Akivaizdoje ano fakto, kad turtingiausios giminės atžala turėjo tapti Lietuvos sostinės vyskupu, iš jo daug viltasi, stiprinant Lietuvos katalikybę. Nuncijus smulkiai rašė Romon, kaip Jurgis gavo pirmuosius keturis šventimus. Jis pranešė, kaip šis prie daugybės liudininkų du kartu ėjo komunijos, kaip jis, pagal nustatytą formą, pasirašė tikėjimo išpažinimą (Nunz. Pol. 10, 161v). Buvo parašyta apie tai, kaip buvo atliktas kanoniškasis egzaminas (t. p. 163r) ir t. t.

Kaip matyti, šalia Mikalojaus Kristupo ir P. Skargos, daug veiklumo parodė ir nuncijus. Jurgio klausimas tačiau dar nebuvo baigtas. Jis turėjo vykti Romon mokslams. Su šita jo kelione įdomiai rišasi ir Medininkų sosto klausimas. Radvilos turėjo progos suvaidinti paskutiniajame akte vieną iš pirmųjų rolių.

Nė viena Lietuvos didikų giminė nebuvo tiek daug linkusi rašinėti įvairių raštų, atsiminimų, kelionių aprašymų ir t. t., kiek Radvilos (K. Estreicher: Bibliogr. Polska, t. 26, 61—111 p.). Šitą palinkimą imtis plunksnos parodė ir jaunas Jurgis. Iš jo pirmosios kelionės 1575 m. (viso jis keliavo Romon keturis kartus ir ten 1600 mirė) turime smulkų dienoraštį. Jis yra jau paskelbtas iš Krokuvos Čartoriskių bibliotekos nebaigto nuorašo (H. Barycz: Kwart. Histor., t. 49, 1935, 340—356 p.).

Tas dienoraštis, toli gražu, nėra koks aprašinėjimas pokalbių, svetimų samprotavimų. Jis nėra toks tikslus kitų nuomonių atpasakojimas, kaip tai savo "depešose" į sekretariją nuolat darė nunc. V. Laureo. Jurgio Radvilos dienoraštyje yra tik inventoriškos žinios: sausas registravimas kelionės dienų, matytų žmonių, pravažiuotų miestų ir pilių.   Bet ir tai mums kai ką pasako.

Pravažiuodamas Varšuvą, Jurgis trims die-nomas ten sustojo ir du kartu buvo pas nuncijų. Štai spalio 26 d. užrašyta (t. p. 348 p.), kad jis pas nuncijų pusryčiavo drauge su Vilniaus arkidiakonu Andrium Viderskiu. Šis buvo atlydėjęs koadjutorių su geroku Mikalojaus Kristupo tarnų būriu iki pat Varšuvos. Nėra jokios abejonės, kaip įrodo ir paties Laureo pranešimai, kad pas nuncijų buvo tartasi M. Giedraičio kandidatūros klausimu. Radvilų nuomonę varžybų reikalu nuncijus žinojo iš anksčiau. Šį kartą asmeniškame pokalbyje ji buvo dar labiau paryškinta. Po Jurgio vizito rytojaus dieną (X. 27) nuncijus jau siuntė savo pranešimą į Romą.

Jį dar nebuvo, tiesa, pasiekusios kardinolo Gaili žinios (iš X. 22) apie popiežiaus nepasitenkinimą. Į valstybės sekretarijatą, kaip įprasta, šifruotai (t. y. skaičiais), jis tuoj perdavė jau tokias žinias (Nunz. Pol. 11, llr; Wierzbowski: t. p. 265 p.):
"Olyko   kun-štis   (=Radvila)   su    (savo) broliais, turėdamas (kai kurių) varžybų su arkivyskupu   (Uchanskiu),  yra  priešingai nusiteikęs link Lovičio klebono, arkivyskupo seserėno (kandidatūros), ir palaiko į Žemaičių vyskupiją Vilniaus kustošą." Atsivertėlis maršalas su broliais buvo aiškiai pasisakęs   už  Lietuvos  suvažiavimo   kandidatą Merkelį. Nuncijui būtų  buvę  gana  neparanku eiti prieš galingiausią Didžiosios Kunigaikštystės giminę. Į jos balsą Romoje jau buvo pradėta kreipti dėmesio. Niekuomet iki tol Romos Kurija su jokiu Lietuvos didiku nebuvo turėjusi betarpiškų ryšių, kokie dabar prasidėjo nuo Radvilos Našlaitėlio laikų. Apskritai, iki 1571 metų Vatikano archyve negalima aptikti beveik jokio mūsų magnatų  susirašinėjimo  su   popiežiumi. Nuo Henriko Valois laikų atsiveria gausi korespondencija, ir čia yra dešimčių dešimtys originalių Radvilos Našlaitėlio, Leono Sapiegos laiškų. Bet juos abu pralenkė Jurgis Radvila. Tie raštai tačiau labiau patenka į Batoro ir ypač Žygimanto Vazos epochą.

Gaila, kad ir apie Radvilų svarų įnašą Vilniaus kustošo naudai tik tiek težinome, kiek mums teparodo nuncijus. Ir jis toliau rašo, nusileisdamas Radvilų nuomonei (Nunz. Pol. 10, llr):
"Užtat, kad butų galima išvengti netvarkos, galinčios kilti iš nuomonių skirtumo, aš dėjau pastangų, kad klebonas (=Voronieckis) sutiktų užleisti savo teises (į vyskupiją), gaudamas savo naudai kokį padorų atlyginimą; (aš tai dariau) su viltimi palaikyti jį progomis, kai tik bus naujas karalius." O tuo karaliumi nuncijus tikėjosi būsiant im-
 
A. GALDIKAS  SUVALKIJOS           PEIZAŽAS
 
peratorių Maksimilijoną ir jo kandidatūrą, drauge su Voronieckio dėde primų Uchanskiu, stipriai rėmė. Savo priešišką liniją Giedraičio atžvilgiu nuncijus, kaip matome iš jo paties pranešimo, buvo sušvelninęs. Tai, turbūt, užtenkamai paaiškina, kodėl jau paruoštam Voronieckio kanoniškam procesui (į vyskupus * jis įebedavė eigos. Bet visai be nieko palikti Lovičio kleboną V. Laureo nebuvo nusistatęs (t. p. llrv,1.
"Ir kaip tik šiomis dienomis (Voronieckis), vykdamas į Rusiją, pravažiavo pro čia ir viską sudėjo į mano rankas. Dabar, atvykęs čia, Vilniaus koadjutorius (= Jurgis Radvila) rekomendavo man šitą reikalą kus-tošo ( =Giedraičio) naudai. Pasisiūliau, kad čia (= Varšuvon) atvykus minėtam kusto-šui, pakombinuosiu surasti kokį padorų būdą, patenkinantį abiejų, pusių susitarimą; (koadjutorius) man sakė norįs rašyti (kus-tošui), užtikrindamas pasisekimą".

Toliau nuncijus išdėstė kardinolui Gaili savo surastą išeitį, iš kurios matyti pirmas palinkimas kunigaikščio Giedraičio pusėn.

"Šitos (mano) pastangos yra būtinos, kad būtų galima prašalinti bet kokį nemalonumą. Be to, būdamas teisingai informuotas apie vieno ir kito kvalifikacijas, radau, kad kustošas, kaip kitame savo laiške Jūsų Šviesybei rašiau,  bus   tikrai tinkamesnis   tarnauti tai Bažnyčiai negu antras. Patyriau, kad ir religijos dalykuose, kiek man žinoma, dėl jo nėra jokio įtarimo." Jei neskaityti V. Laureo palankaus žodžio Vilniaus kustošui, kai buvo siunčiami Romon Žemaičių seniūno J. J. Chodkavičiaus ir kitų laiškai (Wierzbowski: Laureo, 242-3 p.), tai šitoji depeša buvo jau pirmas  objektyvus  nuncijaus pranešimas apie Giedraitį į Romą. Apie Voro-nieckj gi iš tolimesnės pranešimo tąsos patiriame, kad jam buvo gana svarbus beneficijos, ar kompensacijos klausimas, nes nuncijus toliau dėsto:
"(Abiejų pusių) susitarimas būtų padarytas arkivyskupą patenkinančiu būdu; ir kas liečia atlyginimą (Voronieckiui), kuris turėtų būti užkrautas ant (Medininkų) vyskupijos, bus rūpestingai patvarkyta, kad būtų nuimtas kuo greičiau, kai tik bus parūpinta iš naujo karaliaus atlyginimas ("ricompensa") minėtam klebonui (=Vo-ronieckiui)".

Vadinasi, nuncijus ėjo į nuolaidas. Žemaičių vyskupu jau galėjo tapti Giedraitis, bet turėjo atlyginti nuncijaus remtam pretendentui, nes Vilniaus kustošui kelio, atrodė, jau nebebuvo galima užstoti.
Tuo pat laiku per Vieną ir Veneciją į Romą skubėjo Protasevičiaus koadjutorius Jurgis su broliu Albertu. Jiedu norėjo suspėti į jubiliejinių šv. Metų (1575) uždarymą. Drauge jiedu vežėsi visą eilę rekomendacinių raštų. Vieną jų rašė pats vyresnis brolis jėzuitų generolui. Dėkodamas už paslaugas, maršalas rekomendavo ypač koadjutorių (Jėz. Arch. Epist. Extern. 27, 309r). Šis gi turėjo atvežti Romon tiesiogines asmeniškas informacijas ir anuo Medininkų reikalu, kuriuo Radvilų linija susijungė su Vilniaus jėzuitų nusistatymu.

Jurgis su broliu skaitėsi pop. Grigaliaus XIII globoje. Iš tiesų tačiau abiem Radviliukais rūpinosi jėzuitai, ir ypač jie globojo Jurgį. Generolas Merkurijanas jo auklėtoju ir mokytoju paskyrė jėz. Achilles Gagliardi (St. Rostowski: Lithuan. Soc. Jesu Hist., 1877, 192). Jurgio mokytoju buvo, be kitko, dar ir žymusis jėzuitų šventasis R. Beliarminas. Su juo koadjutorius ir susidraugavo (St. Bednarski: Stosunki kar-dynala R. Belliarmina z Polską i Polakami, 1928, 11—13 p.). Tos jauno Vilniaus vyskupo studijos Romoje (H. Barycz: Polacy na studiach Rzymie, 1938, 208 p.) sudaro atskirą įdomų epizodą. Kiekvieną kartą, kai tik vėliau, jau kardinolu tapęs, Radvila čia pasirodydavo, vis kas nors ypatingesnio apie jį būdavo parašoma vadinamosiose "Žiniose" ("Avvisi"). Tokių iki šiol dar niekur nenaudotų "žinių" apie jį yra Vatikano archyve (Avvisi, t. 120 ir 126).

Jurgio Radvilos atvykimas į Romą ne tik galutinai teigiamai išsprendė visas abejones dėl jo paties vyskupavimo Vilniuje, bet ryškiai sustiprino ir Giedraičio padėtį. Šitokios reikšmingos aplinkybės delsiančiųjų dėdės ir seserėno reikalą dabar jau stipriai prastino. O jiedu, po nuncijaus veiklos skraiste, patys niekur nieko nerašydamu, vis pasitikėjo galingu Laureo. Uchanskis, matyti, jautė Lietuvos nuotaikas. Jo atsargumas buvo vietoje. Todėl ir varžymasis neišaugo iš karto j tokį neišvengiamą dviejų sufederuotų valstybių konfliktą, kokis pasidarė Vilniuje, kai kard. Jurgis Radvila 1591 m. buvo iškeltas į Krokuvą. Ir nominaciją turėdamu, dėdė ir seserėnas ilgai gaišo, vis manydamu Lietuvoje palenkti opoziciją. O ji ir šitame ginče, kaip ir naujos karaliaus elekcijos proga, vaizdavo Lenkijai gana priešiškas poliublinines Lietuvos nuotaikas. Tad opozicija tik sustiprėjo. Ji subrendo į Radvilų ir primo konfliktą, o elekcijoje Lietuva ėjo taip pat jau savo visai nepriklausomu keliu. Tačiau tokioje padėtyje, kada buvo tikimasi greitai išrinkti naują karalių, pralaiminčiai pusei siūlėsi dar viena ir paskutinė galimybė.

13. Paskutinis Giedraičio priešų bandymas nudelsti konfirmaciją. Respublikoje nuo 1575 m. vasaros prasidėjo visas politinis jovalas. Jį gana ryškiai viešumon parodė Stęžycos suvažiavimas (birželio mėn. pradžioje). Henrikui nebepasisekė pažadais masinti bajorijos, nors jo delegatas (d' Expeisses) įtikinėjo suvažiavusius, jog Valois tikrai sugrįšiąs, kai tik Prancūzijos politiniai reikalai leisią. Tačiau suvažiavime buvo pripažintas bekaralmečio faktas. Bajorų visuomenė buvo tiek suskilusi, kad ji nieko kito ir nepajėgė daugiau nutarti. Vienas lenkas ilgiausiame laiške lai- '" bai gyvai rašė apie tą padėtį Romon (Theiner: " Annales Eccles. II, 89 p.):
"... čia nėra jokios tvarkos, didelis sąmyšis. Netrūksta anokių, kurie gerą tvarką daro, bet neatsiranda tokių, kurie klausytų. Senatas ir bajorija karaliaus klausimu labiausiai nesutinka savitarpyje . . ." Ir kandidatų į karalius atsirado daug iš visur. Vieni norėjo Piasto (vietinio), kiti Maskviečio (Jono IV), treti imperatoriaus. Prancūzų naujas kandidatas, kurį;ypač rėmė Kotryna Mediči, buvo Alfonsas d'Este (iš Feraros). Lietuva gi vėl vedė savo nepriklausomą rinkiminę politiką. Dar praėjusių metų suvažiavime per Visus Šventus Vilniuje buvo sujarta: Henriko negrįžimo atveju vėl kaip 1573 m. stoti už Habsburgų Ernestą. Tame savo nusistatyme lietuviai nebuvo iki galo ryžtingi.   Pasigirsdavo  balsų  ir   už  Maskvietį (Wierzbowski: Laureo, 380 p.). Bet Lietuvos senatoriai, kurių politiniai vadai buvo Mikalojus Radvila Rudasis (Vilniaus vaivada) ir Jonas Jeronimas Chodkevičius (Žemaičių seniūnas), rėmė Ernestą  ir jo  vedybas  su  Ona  Jogailaite (t. p. 287).

Lietuvoje reiškėsi antilenkiška nuotaika (J. Lappo: 1588 m. Lietuvos Statutas, I, 1 dalis, 1934, 333 p.). Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė negalėjo užmiršti, kai jėga per Liublino seimą iš valstybės buvo atplėštos keturios vaivadijos (Palenkės, Kijevo, Braslavo, Valynijos). Tad ir rinkiminėje kampanijoje, lygiai kaip 1573 m., Ernestui buvo statoma sąlyga — sugrąžinti Lietuvai atplėštas žemes. Ernesto tėvui imperatoriui tačiau nebuvo pakeliui, kad lietuviai suardytų uniją, nes Habsburgai norėjo valdyti abi valstybi. Lietuviai neaiškiais pažadais vėl buvo masinami. O pats imperatorius Maksimilijonas II figūravo Lenkijos didikų partijos kandidatu. Ypač nuncijus Laureo aiškiai atsistojo už jį. Primas Uchanskis taip pat turėjo jį palaikyti. Šitaip abu jiedu be sąlygų pasidavė Austrijai (plačiau žr. J. Karttunen: Die Koenigs-wahl in Polen 1575, Helsingfors 1915).

Arkiv. Uchanskio rankose buvo teisė sušaukti konvokacinį, o vėliau ir elekcinį seimą. Bauginančios žinios apie totorių judėjimus iš pietų pusės vertė skubėti. Spalio 3 d. Varšuvon sukviestame konvokaciniame seime Lietuva nedalyvavo. Ji atsisakė su Lenkija bendradarbiauti, teisindamasi karu Livonijoje. Tarp 8 Lietuvos senatorių, kurie pasirašė Lietuvos vardu du raštu Varšuvos seimui ir Lenkijos senatoriams, buvo ir vienas parašas, kuris galėjo ypač nemaloniai nuteikti primą: "Melchior Giedroicius, elec-tus Samogitiae, propria manu" (Nunz. Pol. 8, 337r—340v). Ir kituose anų metų raštuose, kurie parodo Lietuvos atskirą politiką, M. Giedraitis figūruoja kaip senatorius (I. Lappo: 1588 m. Liet. Stat., I, 1 d., 330 p.), kaip elektas, ar nomi-natas.

Pačiame elekcijos Įkarštyje, kada nuncijus iš visų jėgų stengėsi pravesti Maksimilijoną, rūpėjo jam nesudaryti nemalonumų primui, kuris su savo seserėnu buvo Laureo pusėje. O Uchans-kis buvo, kaip žinome, "bekaralmečio galva". Jo laikysena V. Laureo buvo patenkintas ir ne kartą Romai gyrė. Nuncijus nuolat smulkmeniškai pranešinėjo ir lietuvių nusistatymus. Jis referuodavo vis Radvilos Rudojo ir Jono Chodkevičiaus samprotavimus. Radvila Našlaitėlis gi visą laiką sirgo savo dvare prie Vilniaus. Tarp visų tų įkc-itusių reikalų anoje keblioje vidaus santykių politikoje nuncijus neužmrišo pradingstančio, rodos, smulkaus Medininkų klausimo.

Lapkričio 13 d. (1575) nuncijus rašė kard. Gaili, jog reikėtų palaukti su galutinu Žemaičių vyskupo paskyrimu. Priešingu atveju būtų nuskriautas Lovičio klebonas, "garbingas ir užsitarnavęs žmogus", o arkivyskupas būtų labai nepatenkintas (Wierzbowski: t. p. 270 p.). ŠĮ slėgė tuo metu rūpesčiai, nes lapkričio 7 d. paskelbtame elekciniame seime nebuvo jokio su-tarm.o. Pagaliau rinkimai suskilo. Didikų partija XII. 12 d. paskelbė išrinktu Laureo ir Uchanskio kandidatą — imper. Maksimilijoną II, Habsburgų priešai susibūrė krūvon, ir po trijų dienų karaliumi nominavo Steponą Batorą, su sąlyga, kad jis vestų 55-rių metų nuotaką Oną.

Nuncijus Batoro išrinkimą tačiau ignoravo, ir jo "depešos" rodo visas tas pastangas sutrukdyti jam kelią į Krokuvą. Į Siebenbuergą buvo siunčiamas pats Žemaičių vysk. nominatas J. Voro-nieckis. Jis turėjo Batorą įtikinti nepriimti išrinkimo (Wierzbowski: t. p. 322 p.). Nuncijus dar dės daug pastangų, kuriose aktyviai dalyvaus ir Voronieckis (t. p. 368, 373 p.), pravesti Maksimilijonui į respublikos karalius. Jau, atrodė, bus einama į vidaus karą, tačiau Batorą remiantieji bajorai užėmė Krokuvą. Nepaisant nuncijaus ir Uchanskio pastangų ir Austrijos partijos suvažiavimų, Batoras atvyko Krokuvon ir ten vainikavosi.

V. Laureo užsikirto. Jis nepripažino Batoro išrinkimo. Priešinosi dar Batorui Dancigas. Lietuviai savo suvažiavime Gardine (1576. IV. 20) taip pat dar Batoro nelaikė savo valdovu ir stovėjo jau už Maksimilijoną. Bet jie greitai surado išeitį. Gardine dalyvavo ir "Melchior Ge-drucius", kuri plačiame interregnumo aprašyme Svient. Orzelskis (Scr. rer. Pol. 22 t., 1917, 626 p.) pamini pirmuoju. J. Chodkevičius nurodė taikai su Batoru kelią. Nuncijus tačiau šio vis nepripažino, ir buvo priverstas išvykti iš Lenkijos. Jo paskutine "depeša" yra iš Lovičio 1576. VI. 9, o nuo VI. 25 jau iš Breslavo jis susisiekdavo su Roma. Devynis mėnesius nuncijus praleido Bres-lave. Bet kai Maksimilijonas greitai miré, pop. Grigalius XIII davė nuncijui įsakymą grįžti Lenkijon. Batoras gi ieškojo taip pat kontakto su Roma.

Pralaimėjimas su Maksimilijono kandidatūra reiškė galutiną pralaimėjimą Voronieckiui Žemaičiuose. Nuncijus buvo numatęs arkivyskupui patenkinti — laukimo taktiką. Buvo tikimasi, kad naujasis karalius, abi ankstyvesnes nominacijas panaikinęs, duos naują — savo didžiųjų šalininkų naudai. Tai parodo ir nuncijaus pranešimas iš 1575. XII. 21, už savaites po Maksimil-lijono išrinkimo. Jis rašo turįs vilties, jog ginčas dėl Žemaičių vyskupystes su Dievo pagalba būsiąs išspręstas tuoj po karūnacijos (Nunc. Pol. 11, 54v; Wierzbowski t. p. 324 p.). O karūnuotas turėjo būti Maksimilijonas! Su Batoru gi į kontaktą nuncijus tesuėjo tik 1577 m. pavasarį, kai Merkelis jau ganytojavo Varniuose.

14. Galutinas Merkelio Giedraičio laimėjimas. Varžybos ėjo jau į galą. Romos Kurijoje galutinai nulėmė bažnytinis interesas, o ne asmeniniai ryšiai. Nunc. Laureo pažadai ir bičiulystė primui Uchanskiui turėjo būti paaukoti. Daug veiksnių tačiau turėjo įsijungti, kol Giedraitis pateko į vyskupus. Pradedant Lietuvos suvažiavimu Vilniuje (1574. XI. 1) ir baigiant Romos jėzuitais, buvo dėtą daug pastangų. Vilniaus vyskupas tarė svarų žodį. Įdorriu, kad jo kapitula jau spalių 4 d. (1575 m.), kustošą Giedraitį laikydama Žemaičių vyskupu, nauju kustošu parinko Benediktą Vainių (J. Kurczewski: Kosciol Zamkowy III, 59 p.). Įspūdingas nuncijui Laureo bUvo dar rugpiūčio mėn. (1575. VIII. 16) Žemaičių seniūno Jono Jer. Chodkevičiaus raštas Merkelio naudai (Wierzbowski: Laureo, 242—243 p. ), bet dar svaresnis buvo Radvilų žodis, ypač kai Jurgis Radvila atvyko Romon. O reikalas rūpinti našlaujančios vyskupijos religine padėtimi buvo paskutinis lašas (Nunz. Pol. 11, 81). Šitaip laimėjo Bažnyčios bei pastoraciniai interesai. Tuo pačiu buvo pagerbtas ir tautinis principas, ir vietinės kalbos reikalas.

Kai nuncijus sau daug rūpesčio darė, kaip užbėgti kelią Batoro karūnavimuisi, iš Romos kardinolas Gaili 1576 m. sausio 21 d. jau rašė jam (Nunz. Pol. 171, 552r) :
"Buvo kilęs toks triukšmas, kurį padare anie ( =šalininkai) Vilniaus scholastiko (klaida: "kustošo") naudai. Tad jo Šventenybė nebegalėjo atidėlioti išsiuntimo jam konfirmacijos į Žemaičių vyskupus. Todėl ji buvo išsiųsta užvakar."

Toliau valstybės sekretorius prideda guosdamas:
"Jo Šventenybė   palaukė   gana ilgai, kad (arkiv.)   atsiųstų  kokį  nors  dalyką  savo naudai, bet paskutiniuoju momentu nebegalėjo sulaikyti. Tad Jūsų Malonybė atsiprašys minėto arkivyskupo, užtikrindamas, kad Jo Šventenybė neužmirš kitomis ir geresnėmis ir patogesnėmis progomis,  negu šitoji, atlyginti seserėnui, ir kad jį visada rems kaip pritinka, pagal jo dėdės ir jo paties nuopelnus" (Nunz. Pol. 171, 552v; Plg. Nunz. Pol. 172, 237rv). Romos Kurija, suprantama, nenorėjo triukšmo, ir tas Įvairių Lietuvos veiksnių spaudimas galėjo baigtis, tik skiriant Vilniaus kustošą į Žemaičius. Tą pranešimą, matyti, pats kard. Gaili rūpestingai peržiūrėjo. Ir kaip aname rugsėjo 10 d-enos pranešime, kurį jau citavome (Nunz. Pol. 172, 226v), taip ir čia pats savo ranka prirašė laiško galą, kuris visas čia ką tik išcituotas. Jis yra įskaitomame juodraštyje ir kitu rašalu, ir kita rašysena. Yra laikomas paties sekretoriaus kč-rd. Gaili rankos raštu (Nunz. Pol. 172, 237rv). Tai tik parodo, kokios svarbos buvo įgijęs Medininkų klausimas.

Romos Kurijos Konsistorijos aktuose aptinkame, jog jau 1576 metų sausio 16 d. kardinolai, susirinko į savo posėdį vyskupų promocijų reikalu, svarstė "Melchioris Gedroicz" bylą (Arch. Consist. Actą Camer. 11, 227r). Iš trumpo protokolo užrašo matyti, kad Merk. Giedraitis tada buvo apie 40 metų, buvo išmokslintas kanonų teisėje ir teologijoje ir atlikęs nustatytą tikėjimo išpažinimo formulę. Jokio klausimo nekilo dėl kokio trūkumo moksle, kaip, pav., atsirado 1618 m. paskiriant Stan. Kišką į Varnius (7 p. tom. 15, 113r). Nieko nepasakyta ir apie Gied-faičio konfesinę praeitį. M. Giedraičio "Melchior Gedrorim") paskyrimas, kaip tada buvo daroma, yra įrašytas ir vicekanclerio knygose, taip pat pažymint, kad posėdis įvyko rūmuose prie šv. Petro, o klausimą referavo kardinolas Farnese.

Už dešimties dienų iš Romos Kurijos kanceliarijos buvo duotas įsakymas išsiųsti Merk. Giedraičiui atitinkamą brevę (Arch. Vat. Secr. Brev. 39, 27r). Nuo tos dienos (1576 m. sausio 26 d.) jis ir skaitėsi formaliai Žemaičių vyskupu. Sausio 28 d. jam buvo išsiųsta brevė, leidžianti per jo įšventinimą į vyskupus asistoje būti dviem vienuolynų abatams, bet turintiems teisę vartoti mitrą ir pastoralą (Secr. Brev. 39, 20r). Ano meto Lietuvos vyskupams buvo teikiamos tokios lengvatos, vis paaiškinant, jog tose srityse vyskupai gan toli vienas nuo kito gyvena. Tad sunku surinkti krūvon tuos vyskupus šventimų reikalu. O šventinti Giedraitį turėjo Vilniaus. Lucko ar kuris kitas vyskupas.

Kaip Į tokius Romos sprendimus pažiūrėjo nuncijus ir primas, parodo jo laiškas Romon. Bet šitas buvo rašytas (1576. II. 15) kardinolui, kada dar Maksimilijonas galėjo tapti karaliumi ir nominuoti Voronieckį:
"Žinia apie  (brevių)  išsiuntimą Žemaičių vyskupijos reikalu Vilniaus kustošo naudai atneš  arkivyskupui  nemaža  nemalonumo. Jis turėjo vilties, kad Jo Šventenybė galėjo palaukti, kol bus sužinotas naujojo karaliaus noras..." (Nunz. Pol. 11, 82r). V. Laureo toliau dėstė, kaip jis išaiškins ark. Uchanskiui,   kodėl taip buvę padaryta. Jurgis Radvila kalbėjęs (Romoje) visos Lietuvos vardu už Giedraitį. O tikėjimo išlaikymo reikalas ten ir nenoras susilaukti ta proga pagrįstų skundų iš Lietuvos vertęs toliau nebeatidėlioti to paskyrimo. Voronieckiui gi nebūsią Romoje praleistos progos suteikti kokią nors garbingą satisfakciją. Romoje, žinoma, buvo jaučiamas pralaimėjusios pusės nepasitenkinimas. Tad ėjo paguodos žodžiai per nuncijų.

Nunc. Laureo rašė paskutinį kartą tuo reikalu 1576 IV. 10 į sekretarijatą (Nunz. Pol. 11, 97r; Wierzbowski: t. p. 382-3 p.), jog arkivyskupas vis dar gyvenąs, kaip niekuomet anksčiau, vien tik pasitikėjimu:
"Žemaičių vyskupijos reikalu jis raminosi viltimi, kurią aš jam daviau Jo Šventenybės vardu . . ." Merkelio Giedraičio kova buvo laimėta. Pagaliau jis, po didelių sunkenybių, pateko į vyskupus, ir per 33 vyskupavimo metus lietuvių tautoje paliko šviesiausio ganytojo atminimą iki 1849 metų, t. y., vysk. M. Valančiaus laikų. Jo varžovas Voronieckis pradingo praeityje, kaip menkai žinoma figūrėlė. Bet užbaigiant tą smulkiai vaizduotą kovą dėl Medininkų, reikia kelis žodžius pasakyti apie patį Lovičio kleboną — infulatą Jokūbą Voronieckį.

15. Medininkų nominatas — J. Voronieckis. Gausi sesers Voronieckienės vaikų krūva ne maža rūpesčio teikė tėviškam dėdei — Gniezno arkivyskupui. Ano meto šaltiniuose labiau sutinkami du seserėnai: Andrius ir Jokūbas, ir brolėnas Paulius Uchanskis. Apie Andrių nuncijaus V. Laureo įpėdinis J. A. Caligari, kurio palankumas Giedraičiui matosi iš kai kurių dokumentų (Mon. Pol. Vat. IV p. LVIII, 282 p.), parašė į Romą tai, ką pats nuncijus kalbėjo su Batoru Vilniuje 1579 m. spalių mėn. (Mon. Pol. Vat. IV 303 p.). Tame įdomiame savo pranešime apie Lietuvą Andrius buvo taip įvertintas:
"Čia yra tikras Lovičio klebono brolis, Andrius Voronieckis, Gniezno arkivyskupo seserėnas. Nors jis dijakonas ir vilki bažnytinius rūbus, tačiau daro tūkstančius kvailysčių ir šposų. Jis yra įkyrus visiems dvasininkams ir geriems žmonėms. Kai kurių jis laikomas bedieviu. Padariau žygių, kad jis būtų išvarytas iš (karaliaus) dvaro, arba kad nebūtų įleistas į seimą. Nežinau, ar tai man pasiseks, nes jį palaiko galingi rėmėjai, kurie turi džiaugsmo iš jo kvailysčių ir viešų nesąmonių." Kita proga nuncijus vėl aprašo, kaip Andrius juokia net aukščiausius dignitorius, persirengia kardinolu ir t. t. Buvo siųstas Romon mokytis.

LIETUVAITĖ     Vyt. Maželio nuotrauka
 
bet, iš ten grįžęs ir gavęs iš dėdės beneficijų, nebenorėjo tapti dvasininku (Th. Wierzbowski: Jakob Uchanski, 1895, 696 p.; J. Korytkowski: Pralaci i kanonicy katedr. Gniezn. IV, 1883, 347-8 p.). O visokių juokingų numerių jis darydavo aibes (Th. Wierzbowski: Laureo, 512 p.). Nors Caligari jį ir išvarydino iš karaliaus rūmų, tačiau jis, pasivalkiojęs po didikų dvarus, vėl atgavo Batoro malonę, ir net kartu su juo sėsdavo už karališko stalo (Th. Wierzbowski: J. Uchanski, 696 p.). Tiek trumpai apie Andrių, o koks gi buvo jo brolis Jokūbas, Merkelio konkurentas?

Čia vėl prabyla mums autentiški šaltiniai, būtent, pats nuncijus Caligari. Nors jo laiškų ir "depešų" leidėjas Boratynskis samprotauja, kad Caligari neturėjęs dovanos žmones tinkamai pažinti ir juos charakterizuoti (Mon. Pol. Vat. IV, p. LXIV, p. LXVIII), tačiau į kai kuriuos jo posakius negalima nekreipti dėmesio.
1579 m. rugsėjo 8 d. Caligari rašė kard-lui Gaili šifruotai (Mon. Pol. Vat. IV 279 p.):
"Žmogus (= J. Voronieckis), kurį Jūsų Šventenybė pasiūlo deleguoti Maskvon, nėra karaliaus (=Batoro) malonėje. Jis yra paperkamas ir neturi gero vardo. Kada karalius bus patenkintas, ar tokiu dėsis, aš surasiu tinkamą asmenį..."

Vadinasi, Caligari nuomonė apie Voronieckį skyrėsi nuo Laureo. O J. Korytkowskis (IV 348) duoda ir faktų apie Voronieckio paperkamumą. Kad pinigą Jokūbas brangino, matyti iš to gausaus beneficijų susimedžiojimo. Be beneficijų Lenkijoje (jis buvo Lovičio infulatas — turėjo teisę nešioti mitrą), Lietuvoje, be Kauno, jam buvo atitekusi Geranainio parapija, turtingiausia Vilniaus vyskupijoje. Anot Przyalgowskio (Žywoty bisk. Wil. I 35 p.), ji duodavusi kasmet 20,000 auksinų pajamų. Kai kurioms Vilniaus vyskupijos parapijoms, kaip rodo bažnytinių žemių nespausdinti inventoriai, priklausė nuo 4 iki 10 dvarelių su valstiečiais (J. Purickis: Glau-benspaltung in Litauen o. c. 37—38 p. pstb. 1). Voronieckis, tiesa, nesudarė kokios vienintelės išimties, nes ano meto respublikoje, nežiūrint aiškių Tridento nuostatų, vis prisieidavo duoti daug dispensų dėl kelių beneficijų laikymo ("pluralitas beneficiorum"). Tai yra atskira tema, kuriai Vatikano archyvas duoda gausios medžiagos. Akivaizdoje tokio beneficijų "sukaupimo" ("accumulatio" ), reikia suprasti ir tas įkyrias Jokūbo pretenzijas į Žemaičius. Jis gi, be to, save laikė turinčiu Lietuvos pilietybę. (Bo-niecki: Poczet rodom, 387 p.), nors tos teisės jam nė vienas už Giedraitį kovojantis veiksnys nepripažino. Bet į Žemaičių vyskupus jis nepateko dėl kitų — mums jau pažįstamų — priežasčių. Toliau jį lydėjo dar didesni nepasisekimai. Roma jo, tiesa, neužmiršo. Jis gavo greit katalikų vyskupiją — Kijevą (C. Eubel: Hie-rarchia Catholica, III, 165; P. Gams: Series epis-cpporum 349). Ją perėmė jis po vienintelio apostato vyskupo Nikalojaus Paco. Liūdna buvo tos vyskupijos padėtis anuose stačiatikių plotuose. Visoje vyskupijoje buvo vos tik trys katalikų bažnyčios, o katedros bažnyčia sugriuvusi; bažnytinis turtas buvo išgrobstytas. Reikėjo ten smarkiai veikti ir organizuoti. O Voronieckis nepriklausė prie tokių, kurie galėtų plušėti; tad jis buvo labai nepatenkintas.

Kaip senatorius, jis ir toliau politikoje maišėsi. Gerai mokėjo rusiškai, važinėjo politiniais reikalais (akcija prieš turkus) į Maskvą (Mon. Pol. Vat. IV 218 p.). P. Skarga viename savo laiške skundėsi, kad Kijevo nominatas J. Voronieckis labai smarkiai jį plūdes, kam tas palaikęs 1587 m. Žygimanto Vazos išrinkimą (Sy-ganski: Listy o. c. 250 p.). Mat, J. Voronieckis, po netikėtos Batoro mirties, naujuose rinkimuose drauge su Zborovskiais pasidarė uoliu šalininku Habsburgo, imper. Rudolfo II brolio, ercher-cogo Maksimilijono. Iš jo ėmė ir pensiją. Maža šalininkų saujelė tepalaikė (jų tarpe ir kard. Jurgis Radvila) Maksimilijoną. Ir vienintelis buvo rinkimų istorijoje atsitikimas, kai Kijevo vyskupas J Voronieckis — tam neturėdamas jokios teisės — Maksimilijoną paskelbė respublikos karaliumi. 1587 m. rugsėjo mėn. iš jo jis paėmė ir priesaiką Olmuence. Krokuva tačiau jau buvo užimta kitos partijos —- J. Zamoiskio pulkų. O šie palaikė Kotrynos Jogailaitės sūnų — Žygimantą Vazą. Nesėkmė Voronieckį persekiojo toliau. Zamoiskis ties Bičinu (Silezijoje) sumušė-Maksimilijoną ir paėmė jį, drauge su J. Voro-nieckiu, nelaisvėn. Tie nepasisekimai labai sujaudino Jokūbą. Savo tautiečių paniekintas ir susikrimtęs, jis mirė sielvarte 1588 m., palikdamas apie save ambicingo žmogaus atminimą (J. Korytkowski: Pralaci o. c. IV, 1883, 349 p.).
Toks buvo nelaimingas Medininkų nominato Jokūbo Voronieckio likimas, kai Žemaičių vysk. M. Giedraitis pradėjo veiklą, kuri tuoj daugeliu atžvilgių pasirodė naudinga visam kraštui. Anos dvejų metų pastangos ir kova, kurios nuotaikas smulkmeniškai vaizdavome pačių šaltinių žodžiais, su dideliu kaupu apsimokėjo. Atėjo "laiko pilnybė", kad religiniu atžvilgiu labai sujauktas, kultūriniu atžvilgiu tamsus ir atsilikęs kraštas gautų uolų ganytoją.

O šį M. Giedraičio gyvenimo reikšmingą skyrių norime baigti sakiniu, kuriuo baigė arkiv. J. Skvireckas prieš 42 metus savo studijėlę apie ta "vyskupą-apaštalą" (atsp. iš "Draugijos",. 1909, 16 p.):
"Ir nors jis dar nėra iškeltas ant mūsų altorių, nes ir tos garbės jis mums regisi būtų vertas, nors net jo grabo nepuošia sumaninga įkvėpto artisto ranka iškaltas iš kieto akmens ar iš metalo nulietas paminklas, bet jis pats sau pastatė paminklą kietesnį už akmenį ir ilgiau patenkantį negu metalas, o tuo paminklu esame mes, lietuviai katalikai, ir kol Lietuva bus katalikiška ir kolei skambės pasaulyje lietuvių kalba, vyskupo-Merkelio atmintis bus gyva ir brangi."
Roma, 1951. IV. 21.