JOHANNES V. JENSEN Spausdinti
Parašė Juozas Lingis   

Nepastebimai, be ilgų skilčių bei fotografijų praėjo pro pasaulio, išskyrus gal Skandinavijos, spaudą liūdna žinia, kad jau pernai lapkričio 25 d. mirė Nobelio laureatas danų rašytojas Johannes V. Jensen. Niekas danų, pagaliau, niekas ir pasaulio literatūroje negali dabar tos spragos užpildyti. Didelio būta dainiaus, didelio žodžio menininko ir danų kalbos meisterio. Tai buvo, anot švedų Akademijos nario Har-ry Martinsono, meno liturgas, kuriam gyvenimas buvo ir tikėjimas ir Dievas, o menas — pamaldos.

Nė vienas iš danų rašytojų, tiek dabar, tiek anksčiau, taip stipriai ir tokį ilgą laiką nepaliko tokių gilių pėdsakų danų literatūroje, kaip Johannes V. Jensen. Ištisą 50 metų jis buvo krašto stipriausiu rašytojų talentu. Pradžioje jis atsistojo, kaip tokie su griausmu atūžę talentai kad būna, senųjų ir dominuojančių rašytojų — brolių Brandes, Herman Bang ir kitų — opozicijoje. Paskiau nekartą ir jis pats buvo opozicijos gerokai kedenamas, tačiau vistik nė vienas iš danų rašytojų negalėjo išvengti jo magiškosios plunksnos įtakos.
Visai naujas įžengė Johannes V. Jensen į danų literatūrą, bet tuo jis nepasitenkino, jis karts nuo karto dar atsinaujindavo, net ligi pat savo senatvės. Jo jėga buvo tokia stipri, kad jis, suradęs sau naują kelią, atverdavo kelius ir visai danų kūrybai, — ne tik danų, bet ir viso pasaulio, jeigu pasaulis tik būtų turėjęs akis tatai išvysti, arba ausis išgirsti. Toji didžioji mažų tautų ir mažų kalbų literatūrine tragedija! Johannes   V. Jensen   buvo   šakotas medis, jo dvasinės vertybės buvo didelės, jis ir švietė ir šildė, savimi jis išdirbo lyg ir savotišką mastelį, kuris tuo laiku kaip tik labai pravartus buvo, nes daugelis mažų žmonelių mėgino patys dievukais pasidaryti.

Johannes V. Jensen, veterinoriaus sūnus, gimė 1873 m. Himmerlande, Jutlandijoje. Kurį laiką studijavo mediciną, bet, trūkstant lėšų tolesnėms studijoms, metė mokslus ir pasidarė rašytoju. Pats gi buvo labai nepatenkintas savo pirmųjų metų kūryba. Pirmuosius du savo romanus "Danai" (1896) ir fantastiškai talentingą "Einer Elkaer" (1898) jis iš savo kūrybos išbraukė. Rimtai žiūrėjo jis ir daugelį dalykų, ne tik į tas savo dvi knygas. Johannes V. Jensen daug keliavo per visą pasaulį skersai ir išilgai. Blaškėsi ir skaldėsi į šimtą mažų sritelių.

Debiutavo Johannes V. Jensen kaip tik taip vadinamojo fin de siec-le periodo pačiame vidury. Tada buvo labai madniu dalyku būti dekadentu, neurotiku ir savęs analizuotoju. Tuose pirmuose savo romanuose jis ir plaukė su ta srove. Plaukė, kaip išmanė, ir, žinoma, daug geriau, negu kiti. Bet ši pasirinkta rolė gyvenimo teatre jį vis labiau ir labiau baidė ir šiurpu krėtė. Jau "Himmerlandiečiais" jis pasuka į naują kelią. Nuo to laiko jis nebenori nė pažiūrėti į tą savęs analizavimo metodą. Pradžiai jėgų ir krypties ieško vaikystės prisiminimuose, tėviškėje ir jos stiprių charakterių žmonėse. "Himmerlandiečiai" arba, geriau pasakius, trumpi pasakojimai iš jo tėviškės Himmerlando, yra tikras stebuklas. Pvz. kad ir tas trumputis, vos keturių puslapių didumo pasakojimas "Spalių mėnesio naktis". Ar pasaulio literatūroje yra kita tokia novelė, kuri savo vizijos ir kalbos jėga galėtų lygintis su ja, nebent kai kas iš mūsų A. Vaičiulaičio . . .

Tą savo pažiūrą jis išvystė j atskirą programą. Jis daug rašė ir prirašė tais teoretiniais, daugiau ar mažiau filosofiniais klausimais. Intelektualią abejojimų ligą, į vidų nukreiptą graužimąsi ir savęs analizavimą jis laikė laiko vėžio liga. Jis norėjo kreipti savo žvilgsnį j išorę, ieškoti visumos, sveikumo bei jėgos tiek veiksmuose, tiek tikėjime. Senieji turėjo tą jėgą, tą tikėjimą. Toji jėga turi būti vėl atkovota!
1901—1902 m. gimsta "Karaliaus kritimas". 27-28 metų buvo tada autorius, kai pasirodė ši knyga, didžiausias istorinis romanas, kaip ji tada buvo vadinama. Mokytu istoriku Johannes V. Jensen nebuvo, jis perskaitė vieną kitą knygą, tarp eilučių susidarė jam vaizdai, nuėjo į muziejų, pamatė ten kardą, ir karys tuoj atsirado.

1904—1905 m. pasirodo amerikoniškais siužetais romanai "Madame d'Ora" ir "Ratas". Johannes V. Jensen mokėjo daug amatų, bet jis buvo blogas meisteris save išgarsinti. Tie abu romanai, kurie tikriausiai galėjo atnaujinti ar bent atsišviežinti amerikiečių romanų literatūrą, gaila, nebuvo Amerikoje išleisti.

Po jų sekė "Ledynas" ir romanų romanas "Ilgoji kelionė", romanas nuo žmonijos pradžios ligi Kristupo Kolumbo, kur žmonės ir legendos atsikelia gyvi, lyg autorius būtų tuose šiaurės kraštuose dešimtis tūkstančių metų išgyvenęs. Visai teisingai Švedų Akademijos narys ir jos sekretorius Anders Oesterling pasakė Johannes V. Jensen mirties proga: "Johannes V. Jensen mirus, galima drąsiai ilgą toną išpūsti iš tų bronzos amžiaus triūbų, atrastų danų durpynuose, nes kaip dainius jis buvo iš kunigaikščių   gimines".
Bet Johannes V. Jensen nėra vien beletristas, lygiai įdomus ir stiprus jis yra ir savo lyrikoje. Jo gyvenimo džiaugsmo kupini ir jautrūs "Eilėraščiai" bei '"Mitai" yra, galbūt, originaliausia, ką jis iš viso yra parašęs.

Johannes V. Jensen buvo didelis dainius, didelis pasakotojas, tačiau nemažesnis jis buvo ir daniško žodžio meisteris, taip kad jo nuopelnas danų kalbos grožiui yra taip pat neįkainuojamos vertės. Literatūros istorijos žinovas norvegas prof. Hoel, beprakaituodamas verčiant "Karaliaus kritimą", apie šį Johannes V. Jensen įnašą sako: "Nuo "Karaliaus kritimo" ligi "Ledyno" Johannes V. Jensen išsidirbo tokią kalbos formą, kurią aš, nerasdamas geresnio vardo, pavadinčiau pagrindine Skandinavijos kalba, — sakiniai tokie paprasti, lyg juos būtų paprastas ūkininkas sudėjęs, o koncentruoti jie, lyg eilutė iš Havamal" (Havamal = Aukščiausiojo žodžiai, palaidų eilėraščių rinkinys Senojoje Edoje. Aukščiausiuoju čia reikia suprasti dievą Odi-ną).
Juozas Lingis