KAD ATRAKINČIAU DAINŲ SKRYNELĘ Spausdinti
Parašė Antanas Vaičiulaitis   
Netrukus iš spaudos išeina didelė   lietuvių   poezijos   antologija, nuo liaudies dainų, Mažvydo ligi mūsų dienų, čia dedame tos antologijos   įžangą.   Kitoje   šio numerio vietoje skaitytojas ras keletą    retesnių    eilėraščių    iš antologijos. Lietuvių literatūroje pirmą kartą viename  daikte  regime tokį  gausų mūsų poezijos   pluoštą,   kaip   šioje knygoje.  Į  šiuos  lakštus  susirinko dainuojanti mūsų tauta — nuo nežinomo liaudies poeto ligi pačių paskutiniųjų.

Nors su spragomis, prieš save turime vientisą lietuvių poezijos paveikslą, einantį nuo žilos senovės ligi paskutinių mūsų lyrikų. Nėra prasmės lietuvių liaudies dainas atitverti nuo rašytinės lyrikos ar epo, tuo lyg sumažinant lietuvių literatūrą. Liaudies dainos yra tokis pat kuriančiosios lietuvių dvasios paminklas, kaip Baranausko "Anykščių šilelis", Putino "Rūpintojėlis", Fausto Kiršos "Laiškas obelaitėms", ar Brazdžionio "Per pasaulį keliauja žmogus". Tai tokia pat dainuojančios lietuvio sielos, jo ilgesio ir grožio išraiška, kaip ir tų poetų, kurių vardus skaitome literatūros istorijoje. Kitose tautose nežinomi autoriai davė epines poemas, kurios neatidalomai jungiamos su tų kraštų literatūra. Ir mūsų kūrybos pradžioje stovi didysis nežinomas autorius — liaudies poetas, pasauliui atnešęs nuostabų dainų lobį.

Taip žiūrėdami, mes nejausime tos meninės tuštumos, kuri tartum apgaubia senuosius mūsų amžius ir sutrumpina mūsų literatūrą. Tuose amžių ūkanose skamba neišsakyto grožio posmai, mūsų dainų bernelio sudėti. Ten randam "Aš atsisakiau savo močiutei", "Išbėg, išbėgo iš Rusnės kiemo", "Parein jauteliai" arba "Oi žiba žiburėlis". Tauta, dainavusi tokias dainas, turi savo literatūrą nuo pat neatmenamų gadynių, — ir nėra ko mums patiems šių turtų atitverti mūsų kūrybinio žodžio istorijoj.

Sklaidydami šią knygą, pirmiausia rasime įprastinį mūsų poezijos kelią ir vardus. Aure, kaip koks milžinas, iškyla Donelaitis, nuo kurio buvome pratę pradėti grožinės mūsų literatūros istoriją. Ateina Poška, Valiūnas, Stanevičius, Strazdas, kurie sudaro lyg ir vieną laikotarpį. Seka tuštes-nis tarpas, kurį vėliau užpildo galingas A. Baranausko balsas. Nuo jo lietuvių poezijoje jau nebus spragų. Pragysta "Aušros" poetai, A. Vienažindys, Vincas Kudirka, Adomas Jakštas, Pranas Vaičaitis, J. Mačys-Kėkštas, M. Gustaitis, M. Vaitkus. Visus juos lyg vainikuoja Maironis savo poezijos gražumu ir populiarumu bei tautine reikšme. Amžiumi prie jų reikėtų dėti Jurgį Baltrušaitį, kuris savo vėlyvu derliumi taip stambiai papildė lietuvių literatūrą. Pragysta naujos ir stiprios jėgos — Balys Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas, Faustas Kirša, Kazys Binkis. Tai pirmas žymusis ketvertas, po kurio ateina antrasis su J. Aisčiu, Bern. Brazdžioniu, S. Nerimi ir Antanu Miškiniu. Greta jų stovi tiek naujų reikšmingų poetų — Stasys Santvaras, Kazys Boruta, Juozas Tysliava, H. Radauskas, St. Anglickas, Gražina Tulauskaitė, B. Rutkūnas, K. Inčiūra, Ven. Ališas. Taip eina ligi paskutinio stipraus ketverto — Vytauto Mačernio, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno ir Henriko Na-gio. Cia pat žymisi J. Kėkštas, P. Kozulis, VI. Šlaitas ir kiti. Lietuvio siela nesiliauja dainavus, ir ji nenutilsta juodžiausios vergijos dienomis, skambėdama laisvės kovotojų partizanų poezija, išaugusia Lietuvos girių ūksmėje ir slaptumoje.

Čia sužymėtas žinomas kelias, kurį nužengė lietuvių poezija. Prie minėtų vardų esame prijunkę, prie kitų dar iš mokyklos suolo, šalia jų yra lygiai įdomių poetų, kurie mažiau žinomi, rečiau minimi, arba visai nepastebimi, ners jie yra įdomūs, šviti grožio kibirkštimi ar yra buvę naujų kelių skynėjai. Kai surenkame krūvon visus lietuvių eiliuotojus, pamatome, kad mūsų raštų poetinę formą pirmieji pradėjo kalti ne Donelaitis, bet Mažvydas ir jo amžininkai. Mažvydas yra ne tik pirmosios lietuviškos knygos autorius, bet ir anksčiausias mūsų spausdintas eiliuotojas, čia įdomu pažymėti, kad 17 amžiuje turime žmonių, kaip Pr. Šrubauskis ar M. Švobas, kurie yra davę pasisekusių posmų. Iš mokyklos dienų mes žinome "Aušros" poetus. Tačiau dar anksčiau buvo poetų grupė, apie kurią beveik niekas nekalba, nes jų darbai buvo pasilikę rankraščiuose. Jeigu Pr. Savickis (1778—1864), Anupras Jesevičius-Žemaitis (1809—1884), Vai. Zagurskis (1820—1874), Julijus Anusavičius (1832—1907), Kl. Kairys (1835—1864) ir panašūs būtų savo raštus kol gyvi išspausdinę, jų vardai nuo seno eitų gretomis su Klementu, Valiūnu, Miglovara, Ks. Vanagėliu ir kitais, tegul ne pačiais didžiausiais, bet mums brangiais.

Galop, vartydami šią knygą, pastebėsime dar vieną reiškinį: kai kurie ne taip populiarūs, arba lyg į šalį nustumti autoriai, turi parašę gražių dalykų. Antai, Margalis yra "netekęs" vardo, kaip poetas. O savo laiku buvo labai populiarus. Jis ton užmarštin pateko be reikalo: kai peržvelgiam jo knygas, iš jų galime prisirinkti ne vieną stiprų dalyką. Jis yra ir "Leiskit į tėvynę" autorius, nors maža kas tenumano jį parašius šią garsią dainą. Tai tik vienas atsitikimas. O tokių yra ir daugiau.

Sudarant šią antologiją, buvo norėta duoti ne tik istorinės tvarkos rinkinį, ne tik stipriųjų kūrinių knygą, bet nepamiršta ir kai kurių dainų populiarumo mūsų žmonėse.

Anaiptol nebuvo galima visa ko ištesėti. Norint išrinkti gražiuosius lietuvių poezijos žiedus, būtų tekę eiti ne tik per knygas, bet ir per laikraščius, kuriuose ne vienas yra pradėjęs gražia lyrika, bet paskui nuo jos atitrūko — ir daugiau nerašė. Bet ką bekalbėti apie laikraščius, jeigu sunku buvo ir su knygomis. Teko visur graibstytis, ir tai ne viską rasti. Vaizdui atbaigti būtų reikėję pridėti žymiuosius mūsų vertėjus, kaip Jeronimą Ralį ("Odisėja" ir "Ilijada") arba K. Šakenį ("Ponas Tadas"). Taip išversti Homerą, kaip J. Ralys, yra stambus kiekvienos literatūros  laimėjimas.

Dėl paties parinkimo gali būti įvairių nuomonių. Į šnekas apie tai įsileidus, galėtum kalbėti be galo. Tik pažymėtina, kad vieno kito autoriaus dejom tai, ką turėjom po ranka, nes negalėjom aptikti jų gražesniųjų puokščių. Tai teks išlyginti normaliais laikais. Vieno kito ir knygose ir periodinėj spaudoj pasirodžiusios poezijos visai nesuradom. Taigi, teko visaip kamšytis.

Tvarka antologijoje yra kronolo-ginė. Tai išskirsto giminingus poetus, nes romantiką gali pastatyti kaimynu futuristai, bet šiaip ne vienu atveju šis kelias yra patogiausias.

Prieš akis turime didelį lobį. Tai kūrybinis mūsų tautos paminklas. Čia glūdi mūsų žemės giesmė nuo žilų senovės dienų ligi paskutiniųjų poetų ir partizanų daines, žvelgdami į šiuos kūrinius, skaitydami lapas po lapo, regime, kad jie nėra tik grožio, ilgesio ar meilės balsas: yra tai ir visas brangios mūsų tautos gyvenimas, jos troškimų, džiaugsmų ir kovų alsavimas. Mūsų daina ir giesmė ne tik minėjo tautos žygius, bet ir lydėjo ją kovoje ir kūrė ateities paveikslą. Tuo būdu lietuvių poezija yra ir tautinės sąmonės, jos augimo geresniam gyvenimui ir laisvai būčiai kalvis ir dalininkas. Tas tautinės sąmonės bruožas lietuvių poezijoje žymus nuo Donelaičio ligi dabarties, o jeigu pridėti prozą, — tai nuo pat mūsų rašytinės literatūros lopšio.

Paleidžiame šią eilių knygą "iš kaimo į kaimą — pas jaunus, senus", tariant poeto Prano Vaičaičio žodžiais. Tas mūsų kaimas šiandien pasidarė visas platus pasaulis, kur tik buvo nublokštas mūsų tremties brolis ir sesuo. Tikime, kad šis poezijos rinkinys pasieks tolimas šalis ir lietuvį lydės liūdesio ir džiaugsmo dienomis, kalbės jam gražiausius mūsų žemės žodžius, paguos širdis "nelaimių sutrintas", nušluostys ašaras ir kels jausmus, — kartojant minėto poeto posmus.

Pat mūsų raštų pradžioje Mažvydas rašė: "Broliai, seserys! Imkit mane ir skaitykit, — ir tatai skaitydami permanykite". O skaitydamas štai ką permanyki: čia glūdi sudėtas tavo paties ilgesys ir mūsų tautos sielos balsas, atveriantis tau grožio, minties ir jausmų pasaulius. Prieš tave stovi mūsų žemės daina — mūsų šalies senovė, jos upės ir girių ošimas, jos mąstymai ir troškimai, jos kovos, kritimai ir pergalės. Tai kuriančiojo lietuvio darbų vainikas nuo senų senovės ligi mūsų dienų.

Versdamas šiuos lapus, štai dar ką permanyki: čia tau byloja gimtoji žemė, tavo motina. Ji tavęs ilgs-tisi ir savo širdyje didžiai tavęs pasigenda. Ir taip pat supraski, kad mes su ja esame vieni: nei laikas, nei tolimi plotai, nei tremties metai negali mums išplėšti iš mūsų sielos ir iš mūsų ilgesio tos žemės, kuri išaugino, ir tų dainų, kurių tėviškės pastogėj išmokome ir kurias visa širdimi pamilome, vilty ir nevilty — ir sopulingame dabarties ėjime į šviesesnę dieną.
Antanas  Vaičiulaitis