Eilėraščiai

Parašė VLADAS ŠLAITAS

TAIP TURI BŪT   Nunoko jos. Dabar jos tamsiai mėlynos. Pro vaismedžių šlapius lapus jos žiūri į mane, kaip ašaros. O, slyvos! Kai vėjai siūbtelės, jos pasipils, kaip ašaros, taip turi būt, jos pasipils, kaip ašaros, nes žemėj viskas turi baigtis ašarom, kaip mano meilė kažkada po vaismedžiais pradėta. VASAROS NAKTĮ Išsiskirdamas pasiimsiu nedaug: vieną-kitą trumpą eilėraštį, vieną šiltą vasaros naktį ir švelnią muziką, koplytėlėj girdėtą, kad nebūtų taip liūdna ten, po medžiais, vienam gulėti. šitą vaizdą vienos nakties ir vargonų muzikos įsidėsiu širdin, kad niekas nebeatimtų; tau paliksiu tik savo meilę ir savo liūdesį, kad mane atsimintum. SANDOROS SKRYNIA Ant kiekvieno stogo žaidė mėnulis, ant kiekvieno skersgatvio kampo apsikabinusių mūsų laukė mėnulis, ir kiekvieną mudviejų žodį gaudė mėnulis, ir kiekvieną atodūsį, ir kiekvieną švelnumą, ir kiekvieną mudviejų rankų mažiausią judesį susirinko mėnulis. Ach, kodėl mes tada negalėjom abu numirti, nes po to jau gyvenimas niekad nebuvo gražesnis, mano mirusi meile. Ir kai mūsų nebus, kai mus pergyvens miesto skersgatvis, ir kai jo nebebus, ano mielo mažyčio skersgatvio, pasiliks tik mėnulis, ir jis liūdnas ieškos amžinoj meilės sandoros skrynioj mūsų meilės švelnumo. PAKARUOKLIO KILPOJE Liūdną naktį mėnulis supas tuščioj pakaruoklio kilpoj, supas ir mąsto, kodėl toks liūdnas tūlo žmogaus gyvenimas. šitaip supas jisai per naktį, supas ir mąsto ir neranda atsakymo. Liūdną naktį, kai vėjai supa medžius, kai šakos pagal taktą mėnulio girgžda, kai ištįsęs mėnulis velka kojų padus per tuščią miestelio aikštę, per sulūžusį tiltą, per sudužusių čerpių stogą anapus tilto, jisai nieko tada nemąsto, tasai mėnulis; jis tik žiūri nuo tilto upėn, žiūri ir supas, kol sudyla pačiam gale, už miestelio upės.   Iš ruošiamos spaudai knygos "SU DAUŽYTI  PAVEIKSLAI"