KARALIAUS MINDAUGO KRIKŠTAS Spausdinti
Parašė DR. A. JUŠKA   

Mindaugo krikštas ir vainikavimas yra vienas didžiausių įvykių visoje Lietuvos istorijoje. Su tuo faktu mūsų kraštas įeina į tarptautinę, istorinę areną. Jeigu tai nebūtų atsitikę, Lietuva pasauliui dar bent šimtą metų būtų likusi nežinoma žemė.

Minėto istorinio įvykio yra du svarbiausi veikėjai — Lietuvos karalius Mindaugas ir popiežius Inocentas IV. Iš karto tarp šių dviejų asmenybių užsimezgė nuoširdūs, draugiški santykiai. Nors visa tai truko tik trejus metus, — kol mirė Inocentas IV, — tačiau iš tokio trumpo laiko mums paliko daug vertingų dokumentų. Į šį gražiausią Lietuvos istorijos puslapį verta giliau ir plačiau pažvelgti.

Kiekvienam istoriniam įvykiui nušviesti yra pirmoje eilėje reikalingi šaltiniai. Gi istoriniu šaltiniu vadiname visa tai, ką mes iš praeitų amžių paveldėjome, kas padeda tą senovę atkurti, atstatyti. Surinkus tam tikro fakto šaltinius, tenka išspręsti jų autentiškumą, integralumą, interpretavimą ir objektyvumą.

Mindaugo krikštui bei vainikavimui patvirtinti turime trejopos rūšies šaltinius. Yra tai Livonijos ir Valuinės kronikos ir popiežiaus Inocento IV laiškai. Istorikai, kurie įrodinėja, kad Mindaugas priėmė krikštą prievartos keliu, gelbėdamas save ir savo karalystę nuo visiško sunaikinimo, o pavojui praėjus, viešai apostazavo, išimtinai remiasi anksčiau minėtomis kronikomis. Priešingos nuomonės šalininkai didelį dėmesį skiria tuometinių popiežių laiškams, kuriuose Mindaugas giriamas, jam skiriama ypatinga pagarba, jis yra laikomas mylimiausiu sūnumi Jėzuje Kristuje ir net po jo tragiškos mirties į jį žiūrima, kaip į šviesaus atminimo karalių. Rodos, nė vienas žymesnis praeities tyrinėtojų dabar neabejoja, kad Livonijos ir Valuinės kronikos, aprašinėdamos Mindaugo darbus ir žygius, turi žymių trūkumų. Pavyzdžiui, Livonijos kronikos autorius, kalbėdamas apie Lietuvos valdovo krikštą ir vainikavimą, rašo taip, lyg jis tuos įvykius savo akimis matytų, o pačius pasikalbėjimus savo ausimis girdėtų, nors dabar jau aiškiai nustatyta, kad visa tai buvo surašyta, tik trim dešimtim metų praėjus nuo pačių faktų įvykimo dienos. Ir kuo remiasi — savo atmintimi ar liudininkais — autorius nenurodo. Pačiuose aprašymuose pasitaiko daug priešingumų. Autorius yra poetas, o tai dar daugiau apsunkina pačių įvykių aprašymo tikslumą. Valuinės kunigaikštis Danielius jautėsi nuskriaustas — mat, Mindaugas kardu užėmė kai kurias jo žemes. Jis daugiausia prisidėjo suorganizuoti stipriai koalicijai prieš Mindaugą. Jo dvare rasdavo prieglaudą visi Lietuvos valdovo priešai, pabėgę iš mūsų krašto. Valuinės kronikos autorius yra kunigaikščio Danieliaus valdinys, šalininkas, o gal net artimas draugas. Iš viso aprašymo matyti, kad jis dega neapykanta ir kerštu Mindaugui. Tad ir jo kronika, kiek ji liečia didįjį Lietuvos kunigaikštį, pasižymi neobjektyvumu, dažnai prieštarauja Livonijos kronikos patiektoms žinioms.

Iš Mindaugo dvaro archyvo mums nė menkiausio dokumento nepaliko. Dėl popiežiaus laiškų autentiškumo, integralumo bei objektyvumo joks istorikas nėra iškėlęs nė menkiausių abejojimų.

Mindaugo delegacija pas Inocentą IV.

Popiežius Inocentas IV Milane 1251 metais liepos mėn. viduryje iškilmingoje audiencijoje priėmė Mindaugo delegaciją, kuri atvyko pranešti, kad Lietuvos valdovas, jo šeima, artimesni didikai jau apsikrikštijo. Įdomios yra to istorinio  įvykio smulkmenos.  Vokietijos imperatorius Fridrikas II siekė kuo daugiau žemių prie savos imperijos prijungti. Be to, jis savino-si ne tik visą pasaulinę, bet ir dvasinę valdžią. Neatsiklausdamas popiežiaus, jis savo šalininkus skyrė vyskupais. Popiežius Inocentas IV stipriai pasipriešino tokiems monarcho darbams. Imperatorius su sava kariuomene įsiveržė į Italiją, okupuodamas bažnytinę valstybę. Šventas Tėvas jį ekskomunikavo, pats pabėgo į Prancūziją, apsigyvendamas Lijono mieste. Po šešerių ištrėmimo metų, sužinojęs apie imperatoriaus mirtį, Inocentas IV, džiaugsmingai sveikinamas tautiečių, grįžo į savo tėvynę, kur jį, bekeliaujantį į amžinąjį Romos miestą, Milane surado Mindaugo delegacija. Kristaus vietininkas jautėsi nugalėtoju, buvo gerai nusiteikęs.

Livonijos kronikos autorius tvirtina, kad pačią delegaciją sudarė tik du atstovai — lietuvis didikas Parnus ir vienas kalavijuočių ordino skirtas brolis. Popiežiaus Inocento IV po audiencijos, to paties mėnesio antroje pusėje rašyti laiškai sudaro kitokį įspūdį Remiantis jais, galima tvirtinti, kad delegacija buvusi kur kas didesnė. Pavyzdžiui, Kristaus vietininkas tų pačių metų liepos mėn. 17 dienos laiške rašo: "Nes per garbingus ir specialius pasiuntinius nuolankiai mūsų meldei . . ." (Theiner, Vet. Mon. Pol et Li-tuan. I Nr. CII. p. 49.) Tik du delegatai butų vargu popiežiui sudarę iškilmingo ir specialaus Įspūdžio. Tenka manyti, kad delegacija buvo kur kas gausesnė, o popiežiaus Mindaugui suteiktos privilegijos, kurios esmėje yra nukreiptos prieš kryžiuočių ordiną, sakyte sako, kad į pačią delegacija įėjo Lietuvos valdovo šalininkai, kad joje būta gerų ir gudrių diplomatų. Tolima ir sunki, atsimenant anų laikų keliavimo sąlygas, turėjo būti delegacijos kelionė, o tai dar daugiau rodo, kad ji vargiai galėjo susidaryti tik iš dviejų atstovų. Su pagrindu reikia galvoti, kad Mindaugui rūpėjo ją išsiųsti kuo greičiau, tik pasibaigus krikšto apeigoms.

Užmegzdamas su Apaštalų Sostu santykius, jis, be kitų dalykų, norėjo visai suardyti susidariusią koaliciją prieš jį. Jis gerai žinojo, kad tiek Rygos arkivyskupui, o gal net ir kunigaikščiui Danieliui, popiežiaus žodis turės lemiamos reikšmės. Pati delegacija negalėjo ilgiau keliauti kaip pusę metų. Tad ir Mindaugo krikštas turėjo būti 1251 metų pradžioje. Mindaugą prie krikšto ruošė kunigas Kristijonas, kuris vėliau liko pirmuoju Lietuvos vyskupu. Krikšto iškilmės įvyko Lietuvos valdovo dvare, dalyvaujant didikams ir užsienio svečiams.

Inocentas IV delegaciją priėmė šiltai, džiaugsmingai. Jam, kaip regimos Bažnyčios Tėvui, malonu buvo girdėti, kad dar vienas sūnus, kuris kitą kartą vaikščiojo tamsybių ūkanose, įtikėjo į vieną Dievą, į jo mylimąjį Sūnų Jėzų Kristų. Šis popiežius ypatingai buvo susirūpinęs misijomis, džiaugėsi ir gėrėjosi neseniai įsikūrusių dviejų didžiųjų — pranciškonų ir domininkonų — ordinų pasiaukojimo dvasia, jų pirmaisiais misijų žiedais. Atrodo, jog be jokio pagrindo yra kai kurie vokiečių istorikai, kurie mėgina tvirtinti, kad Inocento IV džiaugsmas dėl Mindaugo atsivertimo buvo daugiau politinis negu religinis. Per jį, girdi, popiežius norėjo sustiprinti savąjį pasaulinį prestižą Europoje. Tačiau Lietuvos valdovas dar tada nebuvo stambi figūra, jis pats ieškojo draugų ir paramos, tad nedaug ką galėjo ir kitiems padėti. Patvirtinti Inocento IV pilnam, nuoširdžiam ir religiniam džiaugsmui, sužinojus apie Mindaugo krikštą, pakaks poros citatų iš jo laiškų: ". . . Mūsų širdis nesitveria džiaugsmu, kad Dievo ir mūsų Atpirkėjo Jėzaus Kristaus gerumas tave nušvietė ir gailestingai paveikė . . ." (Theiner, Vet. mon. Pol. et Lituan. I. Nr. CII.) Kitame laiške pačiam Mindaugui popiežius rašo: ". . . Su džiaugsmu patyrėme, kad... įsijungei į tikinčiųjų skaičių". (T. p. Nr. CI)
Mindaugo delegacijos priėmimas Milane yra viena iš gražiausių mūsų istorijos scenų.

Inocento IV susirūpinimas neofitais.

Popiežiui rūpėjo, kad katalikų tikėjimas apimtų visą lietuvių tautą, įleistų joje gilias ir plačias šaknis, įsitvirtindamas taip gintaro krašte, kad būtų atsparus sunkiausiems bandymams ir didžiausioms audroms. Atrodytų, kad delegacija supažindino Šv. Tėvą su Mindaugo kunigaikštijos vidaus politine padėtimi, su visais tais sunkumais, su kuriais susiduria pagonys, norėdami pereiti į katalikų tikėjimą. Kristaus vietininkas žemėje pilnai suprato tą skirtumą tarp natūralinio įstatymo, kurio laikėsi pagonys, ir dieviško įstatymo, pagal kurį gyveno krikščionys. Jis žinojo dvi esmines kliūtis, kurios galėtų pagonis atbaidyti nuo naujo tikėjimo išpažinimo — dešimtines ir kanoniškas bausmes. Pirmoji pareiga nebuvo lengva ir seniems katalikams trylikto amžiaus viduryje. Gi neofitai, jei iš jų bus griežtai reikalaujama atlikti tą pareigą, galėjo jos visai nesuprasti. Gal net godūs teutonų ordino misionieriai mėgino bažnytines dešimtines rinkti iš tų, kurie krikštui ruošėsi, bet dar jo nebuvo priėmę. Inocentas IV, norėdamas pašalinti tą pirmąią kliūtį bei sustabdyti pasitaikančius išnaudojimus, 1251 metų liepos 15 dieną rašo šitokio turinio paliepimą būsimiems Mindaugo karalystės bažnytinės organizacijos vadams: "Pasiremdamas mūsų autoritetu, griežtai įsakyk vyskupui, prelatams ir bažnyčių rektoriams, kurie bus Lietuvoje paskirti, kad dešimtinių rinkimo klausime paminėtojo karaliaus bei jo valdinių atžvilgiu taip elgtųsi, kad anie jaustų ne Viešpaties jungo sunkumą bei griežtumą, bet patyrę švelnaus suraminimo, papiktinimais negalėtų būti atbaidyti nuo švento pasiryžimo". (Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lituan. I Nr. CI.) Kitoje to paties laiško vietoje popiežius ragina dva-siškiją netaikyti visu griežtumu neofitams kanoniškų sankcijų, patardamas elgtis su jais švelniai ir žmoniškai.

Švento Petro nuosavybes teisių suteikimas

Viduriniais amžiais Švento Petro nuosavybės teisių suteikimas turėjo ypatingos reikšmės. Visa tai ėjo iš anų laikų feodolizmo. Popiežius kryžiaus karų metu savanorius, besiruošiančius Šventos Žemės vaduoti, jų žmonas, vaikus bei turtą imdavo savon globon, pasižadėdamas saugoti nuo skriaudų ir smurto. Vėliau jis tuo pačiu būdu ėmė globoti ir atskiras krikščionių valstybes. Šv. Tėvo ne tik dvasinis, bet ir pasaulinis autoritetas buvo pasiekęs pačią viršūnę trylikto amžiaus viduryje. Jo balsas ne kartą turėjo lemiančios reikšmės Europos karalių rinkimuose, o nusikaltusį valdovą dažnai jis bausdavo ekskomunika. Prieš tokį sukildavo valdiniai, skelbdami naujus karaliaus rinkimus. Karalystė, kuri įsigydavo Švento Petro nuosavybės teises, būdavo tuo pačiu priimama į krikščioniškų karalysčių šeimą, kurių tarpe viešpataudavo didelis solidarumas. Paskelbti karą prieš vieną tokios šeimos narį reiškė kovoti ir su visa šeima. Be to, tokia kova sudarė paties popiežiaus įžeidimą. Jisai karą paskelbusią karalystę bausdavo ekskomunika.

Popiežius Inocentas IV suteikė Lietuvai Šv. Petro nuosavybės teises 1251 metais liepos mėn. 17 d. raštu: ". . . Mes tavo teisingus troškimus laikydami vertais dėmesio, maloniai priimame Šv. Petro teisėn ir nuosavybėn Lietuvos karalystę ir visas žemes, kurias su Dievo pagalba įsigijai arba ateityje įsigyti galėsi, ir jas, o taipgi ir tavo žmoną, vaikus bei visą šeimą skelbiame esant Šv. Sosto globoje, griežtai uždrausdami, kad kol Apaštališko Sosto tikėjime būsi, dėl paminėtos karalystės bei žemių niekas tavęs nedrįstų varginti ar užkabinti". (Theiner, Vet. Mon. Pol. et Lituan. I. Nr. CII. P. 49)

Inocentas IV šituo aktu pareiškė Mindaugui pilną pasitikėjimą. Jis buvo priimtas į ypatingų ir numylėtų Bažnyčios sūnų skaičių. Ta globa Lietuvos valdovas galės naudotis tol, kol jis pasiliks ištikimas Apaštalų Sostui. Pati privilegija taikoma ne tik toms Mindaugo žemėms, kurias jis dabar valdo, bet ir toms, kurias jis ateityje nukariaus. Mindaugą, jo žmoną, vaikus popiežius ima į specialią Apaštalų Sosto ^apsaugą. Švento Petro nuosavybės teisių suteikimas Lietuvai turėjo esminės reikšmės jos santykiuose su užsieniu. Jei dabar teutonų ordinas ar Va-luinės kunigaikštis Danielius būtų skelbę Mindaugui karą, tai jie tuo pačiu būtų turėję kovoti ir su Apaštalų Sostu.

Mindaugo vainikavimas

Jau pats — ir tai draugiškiausias — Mindaugo delegacijos priėmimas, pirmieji du Inocento IV laiškai rodo, kad visai mažai betrūksta iki karaliaus vainiko suteikimo. Šito paaukštinimo Mindaugas nuoširdžiai norėjo ir siekė. Remiantis eiliuotąja Livonijos kronika, darosi aišku, kad tose derybose, kurias Mindaugas vedė prieš savo krikštą su teutonų ordino magistru, karaliaus vainiko gavimas buvo statomas kaip sąlyga naujam tikėjimui priimti. Pačioje Mindaugo karalystėje suvienijimo darbas jau buvo atliktas. Prieš keletą metų jo vardas tarptautinėse sutartyse figūravo, kaip visos Lietuvos valdovo. Žinoma, turėjo jis dar nemažai priešų, bet šie vieni viduje slapstėsi, kiti gi į rytus pabėgo. Karaliaus vainikas turėjo sustiprinti Mindaugo autoritetą ne tik tarptautinėje arenoje, bet ir vidaus politikoje. Karaliaus vainiką suteikti buvo popiežiaus privilegija, jis pats ar per savo atstovus ir vainikuodavo. Karūnavimą lydėdavo religinės apeigos.

Jei Mindaugas save ir savo karalystę pavedė visiškon Apaštalų Sosto globon ir tuo pačiu liko "filius specialis sanctae Romanae Ecclesiae", aišku, kad popiežius turėjo jį kuo nors ypatingai pagerbti, atžymėti. Inocentas IV 1251 metais liepos mėn. 17 dieną parašė įsakymą Kulmijos vyskupui Henrikui, kad šis, pasikvietęs. į talką kelis prelatus bei vienuolius, vyktų į Lietuvą ir ten Apaštalų Sosto vardu Mindaugą vainikuotų karaliaus vainiku ne tik toms žemėms, kurias jis dabar valdo, bet kurias ir ateityje nukariaus. Toliau Šventas Tėvas nurodė, kad visi svetimšaliai, kurie Lietuvoje gyvena ar į ją atvyks, Mindaugą gerbtų, kaip karalių kataliką. Tuo raštu Mindaugas ir jo karalystė buvo išaukštinta, sulyginta su visomis kitomis vidurinių amžių katalikiškomis valstybėmis. Mindaugas, gaudamas karaliaus vainiką, laimėjo, ir tai labai daug. Jis buvo pirmutinis ir paskutinis Lietuvos karalius. Nors Lietuva Vytauto laikais buvo kur kas didesnė, platesnė, vienok pastarajam nebuvo lemta vainikuotis karalium.

Atrodo, kad Kulmijos vyskupas Henrikas skubėdamas turėjo išpildyti popiežiaus Inocento IV įsakymą, tačiau vainikavimo iškilmės įvyko tik 1253 metų liepos mėn. Kodėl net dvejais metais buvo suvėluota? Šaltiniai į šį klausimą neduoda tikslaus atsakymo, o istorikai pateikia keletą samprotavimų. Pagal vienus, Mindaugas tuo metu kariavo, tad ir vainikavimo iškilmes atidėjo ramesniam laikui. Ši nuomonė nėra tvirta. Iš kronikų neatrodo, kad tų dvejų metų tarpe būtų buvę didesnių mūšių. Juk valdovo krikštu ir Švento Petro nuosavybės teisių įgijimu pirmykštė koalicija jau buvo išardyta. Jei ir įvyko mažesni mūšiai rytuose, tai jie jokiu būdu negalėjo sutrukdyti vainikavimo iškilmių. Pačiam Mindaugui buvo svarbu kuo greičiau likti Lietuvos karalium. Kiti mėgina įrodinėti, kad dėl vainikavimo turėjo tarp Mindaugo ir vyriausio kryžiuočių ordino magistro Akkone vykti derybos, kurios ilgokai užtruko. Mindaugas nebuvo kryžiuočių ordino vasalas. Jis karaliaus karūną gavo iš paties popiežiaus, kuris jį ir jo karalystę paėmė  į  ypatingą  globą,   suteikdamas Švento Petro nuosavybės teises. Šv. Sostas buvo ir pačiam ordinui aukščiausias autoritetas, tad visai būtų nesuprantama, kam gi būtų buvę reikalingos pačios derybos dėl vainikavimo iškilmių, o pagaliau vainikuoti turėjo ne ordino magistras, o Kulmijos vyskupas Henrikas. Veikiausiai nulėmė tai, kad gal Mindaugui rūpėjo kuo didesnį valdinių skaičių apkrikštyti, sulaukti pirmojo Lietuvos vyskupo, jam katedrą pastatyti, o tik tada vainikuotis karalium, kad svečiams ir jo valdiniams didesnį įspūdį padarytų. Vainikavimo iškilmės greičiausiai įvyko pagal vokiškąjį formuliarą. Tada turėjo būti trys vyskupai — metropolitas, kuriuo buvo Kulmijos vyskupas Henrikas, jo asistentai — Kuršo ir Ozilijos vyskupai, kuriems popiežius buvo pavedęs visas suteiktas privilegijas saugoti. Kas dar dalyvavo Mindaugo karūnavimo iškilmėse? Deja, dalyvių skaičius, jų vardai, vainikavimo iškilmių vieta pasiliks paslaptis tol, kol bus surasti nauji ir autentiški objektyvūs dokumentai.

Pirmosios dvi vyskupijos Lietuvoje

Popiežiui Inocentui IV, kaip ir karaliui Mindaugui, rūpėjo kuo greičiau sutvarkyti bažnytinę organizaciją Lietuvoje. Neįmanoma atsakyti, kas iniciatyvos ėmėsi — Šv. Tėvas ar Mindaugo delegacija — iškelti pirmųjų vyskupų klausimui mūsų krašte. Vienas dalykas yra kaip ir aiškus, kad ši problema audiencijos metu buvo aptariama. Tam pagrindą duoda popiežiaus įsakymas Kulmijos vyskupui Henrikui, ir tai dviem ar trim dienom praėjus nuo audiencijos, 1251 metais liepos mėn. 17 dieną, parinkti tinkamą kandidatą į Lietuvos vyskupus ir, asistuojant dviems kitiems vyskupams, jį konsekruoti. Dar daugiau sustiprina mūsų samprotavimą tas faktas, jog paliepime griežtai ir aiškiai pabrėžiama, kad pirmasis Lietuvos vyskupas būtų visiškai savarankiškas, kitaip tariant, priklausytų tik nuo Apaštalų Sosto. Mindaugas, matyti, bijojo, kad kryžiuočių ordinas po religine priedanga nesikėsintų j Lietuvos suverenumą. Tai galėjo lengvai įvykti, žinant visas ordino intrygas, užkulisius bei siekimus. Tad ir Lietuvos vyskupų priklausomumą tik nuo Apaštalų Sosto, galimas daiktas, pirmieji iškėlė audiencijos metu Mindaugo gudrūs diplomatai - pasiuntiniai. Kodėl Inocentas IV pavedė parinkti kandidatą, jį konsekruoti į vyskupus ne Rygos arkivyskupui Albertui, kuris gyveno arčiau, bet tolimesniam Kulmijos vyskupui Henrikui, kodėl pastarasis delsė įsakymą įvykdyti, tai vis atskiros problemos, dėl kurių istorikai nėra vienos nuomonės. Daugelis mano, kad šitoje painiavoje vyriausią vaidmenį vaidino teutonų ordinas. Jis juto, kad Lietuvos užgrobimo viltis nyksta, o vienok nuo jos nenorėjo atsisakyti. Jeigu iš tikrųjų taip yra buvę, tai Mindaugas juos nugalėjo. Galų gale buvo net du — Kristijonas ir Vitas — konsekruoti Lietuvos vyskupais. Tai įvyko 1253 m. Abu jie buvo subordinuoti tik Apaštalų Sostui. Tam tikra prasme buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija, ir ji liko atnaujinta vien 1926 metais, net keliems šimtmečiams nuo pirmųjų vyskupijų įkūrimo Lietuvoje praslinkus.

Inocento IV mirtis 1254 mėtis nutraukė tą didį draugiškumą, kuris buvo išaugęs tarp jo ir karaliaus Mindaugo. Per trejų metų laikotarpį klestėjo abipusis pasitikėjimas. Visuose Inocento IV laiškuose matyti, kad bet kokiuose ginčuose jis palaikė Lietuvos valdovo pusę. Jei ne popiežiaus globa ir Mindaugo išmintingumas aname kritiškiausiame momente, kada buvo susidariusi tokia stipri priešų koalicija, Lietuva galėjo būti nukariauta, sunaikinta, amžiams pavergta, o gal net visai išnvkusi nuo žemės paviršiaus, kaip kad yra atsitikę su mūsų giminėmis.

Buračas                       Galvutė