Žiemos Iliuzijos (keturi eilėraščiai) |
Parašė JUOZAS KRUMINAS |
AUŠRA Iš lėto suotėmis subyra. Taip gera žemėje visoj. Ir guli sniegas — rausvas, tyras, Pirmoje rytmečio šviesoj. Apsižvalgau aš ir galvoju: Dar juk toli dienos pradžia, žinau — tai tu nusišypsojai šitam vidurnakty gūdžiam. DANGUS Matau — nė vieno debesėlio. O begalinė tyluma. Ir kaip gi šios dienos šešėliuos Atokaitą surasti man? Rodos kas ritina iš lėto Į širdį akmenis sunkius. Tai tavo akys žiūri kietos, Kaip tolimas žiemos dangus. SNIEGAS Akis užmerkiu — svyra palmės Ir juokias saulėje žolė. Tu pasakyk man, argi galima Tavęs šiam grožy nemylėt? Ir aš galvoju: niekas, niekas žiemos virš mūsų neišties. Akis atmerkiu — guli sniegas Ant gatvių, medžių ir širdies. PŪGA Tikrai pažįstu vėjo dainą, Jinai lengva — vos vos girdėt. Bet rodos man, kad pūga eina Nuo žemės ligi pat žvaigždės. Ir nuo sunkaus šios pūgos gausmo Tu niekur nieko negirdi. Ach, kad ji žemėje tesiaustų, Tik ne širdy, tik ne širdy. |