Eilėraštis Spausdinti
Parašė BALYS SRUOGA   
SUTEMA

Sutema medžių šakelėmis
Leidžias melsvais kamuoliais.
Sielvartą sutemą veliasi
Smūgiais kaip žemė giliais.

Sielvartą svilint atkiūtina
lt padegėjas nakčia, —
Argi raudoti taip būtina,
Kad tu išgirstum mane?


Visas kaip klyksmas išsineriu
iš amžinatvės raidos,
Sielvartos smūgiais pasigeriu,
Šaukdamas vardą žydrios.

šaukdams sustoju ties kryžkele,
Ties praraja sutemos,—
Vienišą dalią—pamišėlę
Kas be manęs apraudos?

Sielvartą svilina šutina —
Tūkstančiais griaužia liepsnų,—
Argi raudoti taip būtina,
Kad atsilieptum man tu?

Po tą sutemą, po plyną,
Skausmas smaugia ir troškina,—
lt  žuvėdra  vandenyno
Klykia klykdamas širdy.

Iš erdvių ar žemės įsčiaus,
Ar iš laimės vakarykščios
Lyg patyčiai išsivysčius
Skamba muzika gaili.

Skamba, aidi, rauda, gelia —
lt našlaitiški berželiai.
Verkdami prie viešo kelio —
Čiulpia kraują iš širdies,—

Tartum visą žemės gėlą
Išvyniojo vieškelėliais
Ir pati nuo jų pašėlo
Pabučiavimu mirties.

Skamba sutema plynoji,
Skamba laikas lyg sustojęs,
Ir širdis našlaitiškoji
Skamba sutemos rauda.

O, žydrioji, o, šventoji,—
Ar tai tu garsais skrajoji,—
Vaidinies, vilioji, moji,—
Ar tik aimana mana?