LOUIS JOUVET ATMINIMUI Spausdinti
Parašė A. Landsbergis   

Autoriaus mirtimi sunkiau įtikėti negu kurio kito žmogaus. Ir vistik Louis Jouvet mirė šių metų rugpiūčio 17 d.

Prieš keletą mėnesių šis prancūzų aktorius-režiserius - producentas New Yorko scenoje gyveno ir judėjo už tuziną. Čionykščiai kritikai sutiko jį su atokia pagarba, verta klasiko. Publika, įpratusi prie natūralistinės vaidybos technikos, buvo apstulbinta ir, didžiąja dalimi, sužavėta, šių eilučių autoriui tai nebuvo labiausiai sukrečiantis, bet, be abejo, išbaigčiausias iš visų jo matytųjų pastatymų.

Kaip jūs žinote, "Moterų Mokykla", vienas iškiliausiųjų Moliere veikalų, nėra grynas farsas. Jame iškeliami auklėjimo, vedybiniai, senatvės ir kiti klausimai. Jouvet pastatymui jie tebuvo trečiaeilės svarbos. Tarp Christian Berard klasiškai paprastų ir išradingų dekoracijų (atsiverianti tvora scenos vidury), komedija rutuliojosi, kaip žaidimas, nesurištas su jokiu laiku ar problema. Iš farsiškųjų vietų buvo išimtas sunkūmas bei žemėtumas, ir jos judėjo šokio grakštumu. Bendras įspūdis buvo simetriško geometrinio brėžinio.

Komedijai įpusėjus, prisiminiau "Moterų Mokyklos" pastatymą Stutt-garte. Ten tarnų poros groteskiškos išdaigos bematant sukeldavo kvatojimą. Jouvet tarnų subtilesnis, pusiau abstraktus šelmiškumas versdavo šypsotis, tyliau ir ilgiau. Taip pat viena komedijos aukštumų — Agnes taisyklių skaitymas — Jouvet pastatyme buvo dvigubai sustiprinta, paverčiant ją duetu tarp Dominique Blanchar tariamai monotoniško balso ir Jouvet nebylaus reagavimo į kiekvieną jos žodį. Per tas penkias minutes Jouvet suvaidino iškalbingiausią išdidumu, meile ir godumu plyštančio senbernio pantomimą.

Jo vaidmuo buvo to paties intensyvumo per visą veikalą. Jis be perstojo kretėjo, šokinėjo, mosikavo rankom, purtė galvą, vartė akis, rovė plaukus. Kiekviena jo rūbų detalė, kiekvienas santykis su aplinkos daiktais ir mažiausias judesys buvo tikslingas ir prasmingas. Nusigręžęs nuo publikos, jis vaidindavo savo nugara. Vien iš lazdeles savo rankose jis išgavo dešimtis nuotaikų ir prasmių. Scenoje su notaru jis staiga primine rusų konstruktyvistus, virsdamas akrobatu ir kurdamas scenas vertikalioje erdvėje ant kopėčių. Per visas tris valandas jis nei vieną akimirką pilnai nesutapatino savęs su vaizduojamu charakteriu, o sąmoningai išlaikė nežymų nuotolį.

ši vienkartinė vaidybine karjera prasidėjo ankstyvoje Jouvet jaunystėje (gimęs 1887 m.). Apėjęs keletą mažųjų Paryžiaus teatralių, jis turėjo laimes sutikti Jacques Copeau, vieną iš moderniojo prancūzų teatro tėvų. Copeau bematant pažino jame visapusišką talentą, ir Jouvet pradėjo vaidinti charakterines roles Vieux Colombier teatre, šalia to jis buvo inventoriaus vedėju, elektrotechnikų, režiseriaus padėjėju ir scenos architektu.

Publikos pripažinimas atėjo su Jules Romains komedijos "Knock" pastatymu. Netrukus, 1928 metais, Jouvet pradėjo vieną vaisingiausiųjų bendradarbiavimų teatro istorijoje, atidengdamas naują dramaturgą — Jean Giraudoux. Jų teatralines vedybos išsilaikė iki pastarojo mirties. Jcuvet pastate arba vaidino visuose Giraudoux veikaluose, išskyrus "Sodomą ir Gomorą".

Be vaidinimo ir režisavimo, Jouvet be perstojo triūse scenos technikoje,
teatro teorijoje ir filmoje. Persikėlęs į Athenee teatrą, jis įvedė naujas mašinas, įgalinančias greičiau pakeisti dekoracijas. Taip pat prisimintini jo bandymai su judančiomis dekoracijomis, (pav., banguojančios kalvos "Knock'e"), arba apšvietimo ištobulinimas. Jo blaivūs, sausi straipsniai priklauso prie sėkmingiausių aktoriaus mėginimų susiste-mint savo profesiją. Filma buvo jam "tik išsiblaškymas", tačiau jos dėka jo profilis tapo vienu populiariausių pasauly ir pakėlė vaidybos lygį ekrane. Lietuviškoji publika prisimins jį iš "Didvyriškos mugės", "Diena baigiasi" ar Valponės".

Prieš pat karą Jouvet vardas jau buvo tapatus su meniniu (ir finansiniu) pasisekimu. Iškiliausieji jų buvo Giraudoux "Amphitryon 38", Cocteau "Pragaro mašina" ir Molière "Moterų Mokykla". Vokiečių okupacija įtikino jį, kad "kurti tegalima laisvam teatre". Romains ir Giraudoux buvo uždrausti, tad Jouvet išklydo į sėkmingas gastroles, nuo Šveicarijos iki Brazilijos.

Grįžęs namo 1945 metais, Jouvet atsidavė paskutiniojo Giraudoux veikalo — "Chaillot pamišėlės" — pastatymui. Su juo pačiu skudurnin-ko vaidmeny, ši jau nežymiai nuvargusi fantazija apie vargšus sieloje ir turčius, dingstančius kanalizacijos vamzdy, įgavo naujos gyvybes. Sekantis laimėjimas buvo Molière rečiausiai statomas veikalas "Don Juan", kurį Jouvet repetavo ištisus metus.

Po gastrolių New Yorke Jouvet ėmėsi naujausiojo Sartre veikalo — "Dievas ir Velnias". Dramatines substancijos jame buvo mažiau, kaip "Musėse", ir penkias valandas trunka egzistencialistiniai monologai retai tejudėjo. Jouvet išeikvojo jam tonas dažų ir drobes, metė į sceną įvairiaspalvius kostiumus ir nesibaigiančius šviesos efektus. Matyt, poetinis teisingumas reikalavo, kad šis akinantis paskutinysis Jouvet pastatymas taptų vienu triukšmingiausiųjų pasisekimų.

"Dievą ir Velnią" turėjo sekti Graham Greene romano "Galia ir Garbė" įscenizavimas. Po mėginimo įrodyt Dievo nebuvimą, giliai religinis pergyvenimas? Jouvet buvo nuoseklus tiek kaip menininkas — jam rūpėjo kurti teatrą, išsiurbti iš veikalo visą jo draminį potencialą. Jam nebuvo moralių ar nemoralių veikalų, tik — daugiau ar mažiau dra-miški.

Mėginant pasverti Jouvet įnašą teatro menui, "Columbia Dictionary of Modern Literature" apibūdinimas yra gana tikslus: "Vaidyboje ir režisūroje jo stulbinančios stilizacijos laimėjo madingojo pasaulio entuziazmą. Tačiau jei jis nieko nebūtų nuveikęs ir vien tik atidengęs Giraudoux dramatinį talentą, literatūrinis pasaulis vistiek būtų jam didžiai skolingas".

Toks buvo Jouvet. Atviras visiems moderniesiems bendralaikiams, jis atnaujino Molier'ą. Jo pastatymuose stebinančia darna jungėsi klasika su modernumu ir aistra tobulumui. Jo vedamose repeticijose veikalas būdavo skaitomas mėnesiais, kol kiekvienas žodelytis turėjo savo kūną; tada prasidėdavo mizanscenos. Jis buvo autoriaus režisierius, kreipiąs itin didelį dėmesį žodžiui. (Po Giraudoux "Undines" pastatymo buvo šnabždamasi, kad Athenee darosi plepesne už Comédie Française). Jį viliojo stilizacija, filmines priemonės ir prabanga. Bet užvis labiau jis mėgo aiškumą.

Jouvet kaip aktorių geriausiai apibūdino Giraudoux. Pasak jo, Jouvet balsas buvęs stiprus ir aiškus, bet nelabai spalvingas. Jo charakteriai buve reljefingi, bet nelabai įvairūs. Tačiau jo tikslumas ir išbaigtumas buvę nepalyginami. Kaip ir režisūroje, jis buvo autoriaus aktorius. ("Aktorius turi būt instrumentas, kuriuo autorius groja, kempine, panardinama į visas spalvas . ..") Taip pat jo priėjimas prie vaidmens buvo itin protinis. Tęsdamas profesinio prancūzų aktoriaus tradiciją, jis iš tolo dvelkė užkulisiais ir dekoracijomis. Pavydžios lūpos kalbėjo apie jo cinizmą, kandų humorą ir šaltumą už teatro ribų. Bet jo tikrasis gyvenimas vyko teatre, šaltumas, žemėto gyvybingumo ir širdies trūkumas jautėsi ir jo kūryboje, tačiau tai tik išaštrino savitą jo priėjimą. Jis skaptavo Tartiufą su skustuvu. Jis mėgo "didįjį spektaklį", kaip ir Rein-hardtas, bet su sveika skeptiškumo doze; jis žaidė teatro magika, kaip ir Cocteau, tačiau racionaliau ir ne-nugrimzdamas joje.

Grįždamas namo iš Pietų Amerikos, Jouvet pareiškė: "Tremtyje žmogus atranda save. Ieškodamas bet kokios prasmes savo gyvenime, aš radau ją savo amate ir prancūziškojoje tradicijoje".

šie kuklūs žodžiai tiksliai nusako Jouvet. Jo asmeny atsispindėjo eilė jo tautos savybių. Jis buvo me-nininkas-amatininkas, geriausiąją to žodžio prasme. Teatras jam buvo šventykla ir dirbtuve, nepabaigiamo triūso vieta.

Mirtis tartum atlygina aktoriaus gyvenimo prabėgtinumą ir nepastovumą. Netikėdami Jouvet, mes nu-kentėjome keleriopai, nes čia mirė Don žuanas ir Dr. Knockas, ir Ar-nolfas, ir Jupiteris, ir Tartiufas . . .
A.  Landsbergis