RAŠYTOJAS JUOZAS KRUMINAS (1914—1951) Spausdinti
Parašė P. Jurkus   

Juozą Kruminą mirtis nuskynė pačiame darbo įkarštyje. Jis mirė, eidamas 37 metus. (Gimė 1914. I. 26. Palionės vnk., Ukmergės apskrity, mirė šių metų birželio 1 d.). Jo palikimas, surinktas į knygas, tikrai sudarytų keliolika tomų. Visur jis veržėsi, bandė savo jėgas. Laimėjo net premijas keliuose poezijos konkursuose . ("žiburėlio", "N. Sodybos", "Panevėžio Balso"). Pagrečiui Gedainio vardu davė ir baladžių, A. Gu-buvos vardu beletristikos. Tarnaudamas Kauno radijofone, prirašė vaidinimų, o atsidūręs tremtyje, leido "Gintarus", kuriuos beveik vienas ir užpildė savo kūryba.

Nestigdamas darbo entuziazme, vertė kitų autorių, iš kurių pažymėtina: rusų rašytojai (Korolenko, Tolstojus, Čaikovskis) ir skandinavai — Lagerloef ir Hamsunas.

Juozas Kruminas literatūroje pradėjo reikštis pačiais geriausiais mūsų nepriklausomybės metais. Nors literatūriniai sąjūdžiai buvo aprimę, bet naujai ateinantieji rašytojai rikiavosi į tam tikras ideologijų grupes ir iš dalies pratęsė pačius sąjūdžius. 1938 m. J. Kruminas išspausdino eilių pluokštelį "Prošvaistėje", tuo atsistodamas arčiau "Trečiojo Fronto" ideologijos. Ten jis ir brendo, ten ir reiškėsi. Okupavus bolševikams Lietuvą, jis bandė pritarti oficialiai komunistų partijos gaidai, rašydamas odes ir giesmes. Tačiau šios pasaulėžiūros jis nebuvo pilnai pasisavinęs. Tai išduoda jo ano meto skurdoka poezija.

 Atėjus vokiečiams, J. Kruminas pergyveno lūžį. Tiesa, jis nebuvo gilus, nes pirmojoj ideologijoje jis nebuvo gerai įsitvirtinęs. Dabar jis pasuka aiškiu tautinės literatūros keliu. Ir juo toliau, juo labiau (ypač tremtyje) poezija skaidrėja, apsigaubdama nuoširdumu ir melancholija. Kartu tobulėja bei grynėja jos forma. Kaip anksčiau kartais žodis nepaklusdavo ritmui ar rimui, taip pastaraisiais laikais jis geriau apvaldo žodį ir sukuria gražių posmų. Tremtiška poezija, persunkta tėvynės nostalgija, yra J. Krumino pati geriausia kūryba.

Iš prigimties J. Kruminas turėjo nemažą temperamentą, stiprų jausmą. Tačiau jam trūko išsilavinimo ir susikaupimo. Gilesnės problemos ir idėjos sunkiai davėsi įveikiamos. Rašė perdaug greitai, įtikėjęs savo talentu. Jeigu būtų įdėjęs daugiau darbo, nebūtų taip blaškęsis, tai jo literatūrinis palikimas būtų kur kas stipresnis.

Impresionistiškai pergyvendamas pasaulį, skubėdamas kuo greičiau išsakyti savo jausmą, jis nesistengė savo kūrinių kondensuoti, susivaldyti žodžiuose. Todėl tiek eilėraščiai, tiek baladės, tiek beletristika pasižymi ištęsimu. Iš visur galima išbraukti ilgas pastraipas ir kūrinys nenukentės, priešingai — sustiprės idėjiniu atžvilgiu.

Skubėdamas jis neturėjo laiko įsijausti į žodžio ir sakinio plonybes, juos labiau kultyvuoti ir suteikti tvirtesnę meno formą.

Atrodo, kad iš beletristikos geriausi bus "Šeštasis medis" ir "Sidabrinis lietus", kurių fragmentai buvo paskelbti spaudoje. Kai pasirodys visos jo nespausdintos knygos, bus lengviau įvertinti ir jo kūryba.
Šiais metais Amerikoje "Gabija" išleido jo romaną "Naktis viršum širdies". Tai yra paskutinė autoriaus paskelbta knyga. Prie jos ir verta kiek apsistoti.

Romanui pasirinkta meilės tema. Autorius sugeba pinti intrygą, ir šia prasme romanas yra lengvai skaitomas. Jis turi nuotaikos, gražių vietelių, bet kaip visuma jis nepriklauso pirmaeilei kūrybai.
Meilės tema, beveik virtusi kiekvieno romane būtinybe, įsiprasmina per veikėjus, situacijas ir pačią idėją. Juozo Krumino paskutinis romanas nepasižymi veikėjų psichologiniu išbaigimu. Jie visi netikri, lyg iš popieriaus iškirpti ir neįtikimi. Ir pačiame meilės traktavime autorius pasilieka naivus ir negilus.

Komponuodamas medžiagą į intry-gas, autorius įvedė medžioklės sceną, kuri visai skaitytojo neįtikina. Pirmiausia vilkas taip nepuola žmogaus, nereikalingas ir anas Gavenio sužeidimas.

Romano veikėjai gyvena atitrūkę nuo laiko ir aplinkos, tik romano gale įrieda bolševikų tankai ir tuo perlaužia visą romaną. Knygą reikėjo baigti be okupacijų, be pasidavimų policijai. Normali pabaiga peršasi toje vietoje, kur Gavenis negali apsispręsti, kurią merginą pasirinkti, ar Nijolę, ar Reginą. Tada lengvas miesčionio tipas pats susikurtų naktį viršum širdies, nereiktų nei tankų nei kalėjimų.
Nors kažkaip būsime atlaidūs, vis-tiek "Naktį viršum širdies" reikia laikyti lengva lektūra.

Kiek bus tvirtas J. Krumino literatūrinis palikimas, parodys ateitis, nes laikas visada nusijoja ne tik atskirus kūrinius, bet ir jų autorius.
P. Jurkus