MILAŠIUS TARP ČIURLIONIO IR CLAUDELIO

Parašė J. Grinius

Lietuvis, apie kurį daugiausia rašo svetimieji, be abejo, yra poetas Oskaras-Vladas Milašius. Tiesa, negalima būtų pasakyti, kad savieji jį būtų užmiršę. Pirmieji lietuviai, rašę apie Milašių, buvo Jakštas, Vaižgantas, Urbšys. Apie jį kalbėti taip pat teko man "židiny" ir paskui net disertaciją parašyti vardu "Milašius-poetas" (išspausdinta 1930 m.). Vėliau A. Vaičiulaitis iš prancūzų kalbos išvertė keliolika Milašiaus eilėraščių ir jo svarbiausią, plačiai publikai labiausiai prieinamą, veikalą — "Miguel Manaros" misteriją, o 1937 metais Teologijos-Filosofijos fakultetas Milašiaus 60 m. sukakties proga suteikė jam garbės daktaro laipsnį. Visa tai buvo padaryta dar Milašiui gyvam tebesant ir mūsų reikalus tebeginančiam žodžiu ir raštu  Prancūzijos  sostinėj. Žymiai gausiau apie Milašių pradėta rašyti, kai jis mirė 1939 m. Nuo tada jo autoritetas sustiprėjo ir jo garsas ėmė plisti žymiai plačiau — pasiekė net tolimąją Argentiną, kur susikūrė Milašiaus bičiulių draugija, kaip ir Prancūzijoj. 1944 metais Šveicarijoj buvo pradėti leisti visi Milašiaus raštai. Tais pačiais metais prancūzų poetas Armand Godoy išleido Šveicarijoj 266 puslapių knygą vardu "Milašius — meilės poetas" (Milosz, le poete d'amour). Pagaliau šių 1951 metų ankstybą pavasarį pasirodė Genovaitės-Irenos Židonytės prancūziška knyga vardu "Milašius, jo gyvenimas, jo kūryba, jo spinduliavimas" (O. V. de L. Milosz, sa vie, son oeuvre, son rayonnement, Paris, 1951, OI. Perrin, 294 psl. in 16°). Tai skoningai išleista, A. Galdiko pieštu Milašiaus portretu papuošta, disertacija, kuri, rodcs, šiek tiek kitokiu vardu buvo pristatyta Paryžiaus universitetui daktaro vardui gauti. Tai jau trečia stamboka knyga apie didįjį lietuvį, kurį daugumas mūsiškių mažai tepažįsta. Kadangi šias eilutes rašančiam pirmajam teko nagrinėti Milašiaus kūrybą disertacijoj, savaime kyla klausimas, paėmus G. Židonytės knygą į rankas, kas joje naujo, kuo jos disertacija skiriasi nuo manosios, rašytos prieš dvidešimt metų. Atsivertus G. Židonytės knygoj bibliografijos sąrašą, tuoj krenta į akis gausesnis skaičius tiek paties Milašiaus raštų, tiek studijėlių ir straipsnių apie jo asmenį ir jo kūrybą. Ir tai suprantama. Nuo 1930 metų, kada buvo išspausdinta mano disertacija, Milašius pats naujų dalykų paraše ir išvertė (pav., lietuvių pasakų prancūziškas vertimas vardu "Contes lithuaniens de ma mere l'Oye"), nemaža apie jį nuo tada paraše ir kiti, ypač po jo mirties. Nors G. Židonytės knygoj Milašiaus bibliografijos sąrašas yra gerokai padidėjęs, tačiau negalima būtų pasakyti, kad jai būtų pavykę viską apie Milašių surasti. Pav., kadaise mano sudarytoj bibliografijoj yra praleistas ir disertacijoj nepanaudotas Milašiaus straipsnis-įvadas į J. Tysliavos eilėraščių rinkinio prancūzišką vertimą vardu "Le Coup de Vent." G. Židonytės disertacijoj jis taip pat liko praleistas. Jos bibliografijoj nėra paminėtas nė argen-tiniečio Lysandro Galtier straipsnis, kuris Milašiaus mirties 10 metų sukakčiai buvo išspausdintas "Aiduose" 1949 m. Gal tokių spragelių atsirastų ir daugiau, tačiau tai būtų greičiausia neesminiai  dalykai. Skaitant Milašiaus gyvenime aprašymo bruožus, tenka džiaugtis, kad G. Židonytė turėjo daugiau medžiagos, negu aš kadaise. Tada man tebuvo po ranka, galima sakyti, tik du šaltiniai' paties Milašiaus jo paties ranka parašyta autobiografija, kuri yra likusi Lietuvoj ir gal ten žuvusi, ir Milašiaus artimos bičiules Renée de Brimont (slapyvardžiu Rene de Prat) straipsnis vardu "Milašius — kelių skynėjas" žurnale "Revue Européenne" 1925 m. G. Židonytė tuo atžvilgiu buvo laimingesne. Po Milašiaus mirties vieni jo draugų išspausdino savo atsiminimų žiupsnelius, kiti paskelbė jo laiškų. Nežiūrint to, reikia sutikti su disertacijos autore, kai ji knygos pratartyje nusiskundžia, kad dokumentines medžiagos iš Milašiaus gyvenimo jai vis dėlto stigo. Jos, be abejo, būtų dar buvę galima rasti Milašiaus archyve (jo paliktuose popieriuose), bet kur jie dinge po jo mirties, ar juos disertacijos autore matė, ji apie tai nieko nepasako. Jausdama trūkumą duomenų iš poeto gyvenimo, G. Židonytė susitiko eilę žmenių, kurie Milašių pažino gyvą, ir juos apklausinėjo. Tačiau jos ir mūsų nelaimei, artimiausi Milašiaus draugai, nors ir ne jaunystes metų, — Carlos Larronde, Renée de Brimont  ir jo  nuodėmklausiai  vienuoliai Otacla ir Huriet — jau buvo mirę, o iš gyvųjų jo draugų, kaip Jean Bosschere ir Fr. de Mioman-dre, ji naujų nežinomų faktų, atrodo, mažai tepatyrė. Apie tai galima spręsti ne tik iš to, kad jos duodami Milašiaus gyvenimo faktai beveik nesiskiria nuo mano disertacijoj kadaise paduotų, bet ir iš to, kad savo apklausinėtų žmonių liudijimus ji tik vieną kitą kartą tepamini. Ir būtų gera, kad, gyvųjų liudijimais pasiremdama, autore būtų paminėjusi ir liudytojų vardus. Tai būtų labiau patenkinę ne tik skaitytojų smalsumą, bet drauge būtų susidarę dokumentai, naudingi būsimiems Milašiaus tyrinėtojams, kada ir šių liudytojų nebebus gyvų. Nors ir apgailestaujame, kad G. Židonytei nepavyko prieiti prie Milašiaus mirusių draugų archyvų, kur būtų buvę galima rasti Milašiaus laiškų, tačiau kartu galime ramintis, kad naujų esmingesnių faktų vargu ji ten būtų radusi. Pažįstant Milašiaus būdą, galima spėti, kad iš jo mirusių draugų arba iš jo paties laiškų draugams būtų buvę galima sužinoti vieną kitą smulkmeną, ryškiau atskleidžiančią jo vidaus gyvenimą ir jo bangavimus, tačiau reikia abejoti, ar iš ten būtų buvę galima patirti dar nežinomų jo gyvenimo įvykių, jų datų ar jo gyvenime reikšmingų asmenų vardų. Būdamas labai jautrus, Milašius nemėgo pašaliečiams detaliau atskleisti savo gyvenimo faktų, išskyrus tuos, kurie iš jo lūpų išsiverždavo spontaniškai arba kuriems jis skyrė esmines reikšmes. Nors jis mėgo kartais juokauti atvirai, lyg išdykęs berniokas, tačiau išviršiniams, daugiau anekdotinio pobūdžio, autobiografiniams faktams jis neskyrė reikšmes arba tyčiom vengė juos atskleisti. Antai, kai vieną kartą jam pasakiau, kad įsigijau jo romaną "L'Amoureuse Initiation", Milašius dėl to mane pasakymo kažin kaip neramiai sujudėjo. Matyt, jis bijojo, kad autobiogra-fiški jo romano bruožai neduotų man progos pasidaryti kai kurių išvadų jo biografijai. Suvaldęs savo nerimą, jis mane įspėjo į to romano "ekstravagancijas" žiūrėti atsargiai ir jų rimtai nevertinti. Kad Milašius neslėpė esmingų savo gyvenimo faktų, bet vengė išviršinių anekdotinių faktelių, tai liudija jo poezijoj nuolatinis labai jautrus jo vaikystes žaidimų drauges prisiminimas, — tes mergytes, kuri pirmoji suvirpino jo jausmus, kuriuos būtų per drąsu vadinti meile. Tuos jausmus ir juos pažadinusią mergytę, kuri jo transcendentiniams ieškojimams ir aspiracijoms pirmoji nesąmoningai nurodė   intuityvinę — meilës — kryptį, jis savo kūryboj dažnai iškeldavo, ją ir savo vaikystę parodydamas nepaliestoj rojaus šviesos nekaltybėje, bet tos mergytės vardo, atrodo, nėra pasakęs nė vienam savo draugui. Net viena artimiausių Milašiaus bičiulių, Renee de Brimont, matyt, nežinojo jos vardo, nors ji aiškiai liudija, kad mūsų poetas kalbėdavo apie savo "aistrą" "savo amžiaus mergytei, rausvų skruostų mažai kaimynei". Todėl, nors šiandien, tiek Milašiaus biografams, tiek jo skaitytojams, būtų labai įdomu žinoti, koks buvo jos vardas ir kas buvo ta mergytė, kuri turėjo tokios kapitalines reikšmes poeto gyvenime ir kūryboj; nors nemažiau būtų įdomu patirti, kas buvo toji moteris, kuri "L'Amoureuse Initiation" romane įkvėpė Kla-risos-Analėnos reikšmingą personažą, — jų, turbūt, niekada nesužinosime, arba dėl to, kad tie asmens tikrovėje buvo žymiai nereikšminges-ni negu jų įtaka kūrėjui, arba dėl to, kad Milašius tik jam vienam reikšmingų vardų nenorėjo išduoti nedėkingos publikos smalsumui. Taigi, turint visa tai galvoj, būtų neteisinga prikišti G. Židonytei, kad ji neatskleidė Milašiaus gyvenime naujų reikšmingų faktų, o pasitenkino antraeiliais, kurie reikšminguosius nežymiai papildo arba pakoreguoja. Sutikdami su G. Židonytės dėstymo metodu — Milašiaus gyvenimą glaudžiai sieti su jo kūryba — negalim vis dėlto nutylėti vienos klaidos, kuri liečia Milašiaus tėvo Vladislovo mirtį. Savo disertacijos 79 psl. autore nurodė, kad ji įvyko 1904 metais, o 100 puslapy ji tą mirtį nukelia į 1902 metus. Toks datų supainiojimas, suprantama, galėjo atsitikti spaustuvėj dėl korektūros klaidos, tačiau jis klaidins skaitytoją, ypač kitus vėlesnius autorius, kurie, rašydami apie Milašių, norės pasiremti G. Židonytės knyga. Man atrodo, kad mūsų poeto tėvas mirė 1904 m. Taigi, pirmoji G. Židonytės data teisinga. Kai žvelgiame į G. Židonytės nagrinėjamą Milašiaus kūrybą, reikia pripažinti, kad ji ima ją plačiau negu tai buvo padaręs prieš 20 metų šias eilutes rašąs. Tada buvau pasitenkinęs originaliosios poetines Milašiaus kūrybos nagrinėjimu. Jį atliekant, man rūpėjo Milašiaus psichologinė evoliucija, jo pasaulėžiūros kitėjimas ir viso to įtaka jo kūrybos tematikai ir formai. Tai rūpi ir G. Židonytei. Turėdama daugiau kitų autorių pasisakymų apie Milašių, ji mūsų poeto kūrybą nagrinėja ir vertina, atrodo, labiau niuansuotai negu aš kadaise. Svarbiausia, ji ima ją plačiau, nes taip pat nagrinėja Milašiaus poetinius ir prozinius vertimus iš kitų kalbų į prancūzų kalbą ir jo filosofinius raštus. Šie pastarieji nagrinėjami gana atsargiai, be aiškaus vertinamojo žvilgsnio, daugiau vadovaujantis kitų sugestijomis. Tačiau šitokia autorės laikysena visai suprantama dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, paties Milašiaus filosofiniai raštai nėra gryna filosofija, bet savotiška poezijos, filosofijos ir teologiškai mistinių įžvalgų sintezė, gana artima jo psalmėms. Antra, Milašiaus filosofinių raštų ligšiol dar nėra kritiškai vertinę filosofai. Apie juos savo įspūdžius, daugiausia apskritai pritardami, tėra pareiškę tik didesni ar mažesni poetai. Tačiau tai G. židonytei, kaip literatei, tebuvo maža pagalba. Kad Milašiaus filosofinių raštų pagrindinės tezės apie mūsų laiko-erdvės-materijcs pasaulio reliatyvumą ir apie tikrąją absoliutinę Realybę arba transcendentinę Būtį, kaipo Meilę, yra teisingos ir tiesia linija siejasi su jo poezija, dėl to daugelis filosofų, atrodo, neturėtų Milašiui priekaištauti. Tačiau kaip jis prie savo tezių prieina (įžvalga -intuicija ir religiškai mistine ekstaze) ir kaip jis jas grindžia (kartais net kabalistine žydų simbolika), filosofai galėtų iškelti nemaža priekaištų. Filosofas Stasys Šalkauskis, kuris kadaise buvo vienas mano disertacijos vertintojų, tiesiog apgailestavo, kad Milašius nuo poetines kūrybos nukrypo į filosofiją. Nors St. Šalkauskis nebuvo specialiai Milašiaus filosofines kūrybos nagrinėjęs, tačiau jis buvo drįsęs ją pavadinti "quantité négligeable", palyginus su jo dailiąja kūryba. Taigi, dėl mūsų poeto filosofines kūrybos, atremtos daugiau į intuiciją ir mistiškai religinę viziją, ir dėl jos vertinimų stokos, G. Židonytei buvo sunku dėl jos aiškiau pasisakyti, kaip ir dėl Milašiaus archeologinių-filologi-nių raštų. Tačiau visai savarankiškai atrodo tos Židonytės disertacijos vietos, kur ji kalba apie Milašiaus vertimų meną. Ten ji savarankiškai analizuoja ir nurodo, kas Milašiui geriau, kas menkiau pasisekė, nors šiaip jis buvo geras vertėjas. Jo lietuviškų dainų ir pasakų vertimai neretai atrodo kaip tikra kūryba. Joj jis meistriškai pavartoja prancūzų kalbos senąsias formas, kad geriau perteiktų svetimiems mūsų pasakų archa-jinę ir naiviąją dvasią. Taip pat originali ir savarankiška atrodo ta disertacijos dalis, kurioj autore pažiūri į Milašių, kaip į prancūzų rašytoją. Nagrinėdama jo poetinę frazę, jo žodžių tvarką sakiny, jo kalbos figūras, vaizdus ir simbolius, ji mūsų poeto kūryboje randa neabejotinai originalių bruožų. Nors ji ten taip pat suseka prancūzų simbolistinės sroves įtakos ir jos konkrečių pėdsakų, tačiau autore visai teisingai nurodė, kad Milašius yra simbolistas iš prigimties. Kad ir jo jaunystė nebūtų sutapusi su simbolistinės sroves iškilimu, jo spontaniškai mistine asmenybe vistiek būtų pagrindine išraiškos priemone pasirinkusi simbolius, kurie įsiveržia net į jo filosofiją. Nors ankstybesni autoriai jau buvo nurodę apie kitų poetų ir filosofų įtakas Milašiaus poezijai ir pasaulėžiūrai, tačiau G. židonytei priklauso nuopelnas, kad ji kai kurių poetų įtaką specialiai panagrinėjo. Atrodo, kad ji taikliausiai pataiko, remdamasi citatomis, kai iškelia Milašiaus jaunystes kai kurių eilėraščių giminystę su vienu kitu Ed. Poe ir Swinburne kūrinėliu. Tačiau mums būtų buvę nemažiau įdomu, jei jinai būtų pamėginusi pažiūrėti į Milašiaus santykius su švedų mistiškuoju filosofu Swedenborgu, apie kurio įtaką Milašiui yra minėję ankstyvesni autoriai. Tiesa, ji duoda vieną Th. Briant citatą, kurioj liudijama, kad Milašius uoliai skaitęs Swedenborgą;  kitoj vietoj ji aiškiai savo vardu sako: "Swedenborgo dvasinė estetika taip pat galėjo turėti įtakos Milašiui jo Dievo ieškojime" (134 psl.). Tačiau viskas tuo pasakymu ir baigiasi, konkrečiau nenurodžius galimų susilietimo taškų. Be abejo, mėginimas susekti Swedenborgo įtaką būtų pareikalavęs nemaža darbo, bet tada problema nebūtų pasilikusi atvira. Tada būtų galima tikrai pasakyti, ar ji buvo, ar ne; o jei buvo, tai kokia. Iš savo pusės, žinoma, G. Židonytė gali pasiteisinti, kad ne jos uždavinys buvo specialius, taigi ir įtakų, klausimus išspręsti. Ir su tuo tektų sutikti. Tačiau tai drauge bylotų, kad Milašiaus kūryba dar laukia tyrinėtojo, kuris pamėgintų susekti visas giminystes ir įtakas, neišskiriant nė žydų Kabalos, kurią G. Židonytė teisingai nurodo. Jei disertacijos uždaviniu nebuvo susekti įtakas, tai, atrodo, sunkiau yra pateisinamas neišsprendimas klausimo, kada buvo sukurti Milašiaus eilėraščiai, kurie sudaro "Ele-ments" rinkinį, išėjusį iš spaudos 1911 m. Kai man kadaise apie juos teko rašyti, tą "Gaivalų" rinkinį laikiau vėlesniu už "L'Amoureuse Ini-tiation" romaną, išėjusį 1910 m. šitokį mano apsisprendimą tada nulėmė rinkinio data, jo idėjų giminystė su "L'Amoureuse Initiation", gana rami giedrėjanti nuotaika po pesimistinių jaunystės eilėraščių ir po gana audringos minėto romane nuotaikos, ir pagaliau rami, beveik visai klasikinė eilėraščių forma. Visa tai man rodė, kad "Gaivalų" rinkinys yra vaisius žmogaus, surandančio kelią į savo tikslą. Tuo tarpu G. Židonytė mano, kad "Gaivalų" rinkinio eilėraščiai yra parašyti anksčiau už "L'Amoureuse Initiation" romaną. Tai savo nuomonei paremti ji duoda ir argumentą. Ji mano, kad po 1906 m. pradėjęs keliauti po Europą, Milašius pirmiausia turėjo pastebėti gamtos grožybes, jomis susidomėti ir šitų naujų nemiesčioniškų įspūdžių įtakoj parašyti eilėraščius, kuriuose iškyla įvairūs didingi, gaivalingi, amžini gamtes aspektai. Šitas argumentas gali ir būtų buvęs pakankamas, jei greta mano samprotavimų nebūtų atsiradusi trečia vėlesnė nuomonė, kurią yra iškėlęs A. Godoy savo knygoj apie Milašių, kaip meilės poetą. Ten jis rašo, kad "Gaivalų" rinkinys turi būti ankstesnis ne tik už "L'Amoureuse Initiation", bet ir už "Sept Solitudes", taigi parašytas dar prieš 1906 m. Jam tie kūrinėliai atrodo esą tikri jaunystės eilėraščiai, nes jų forma esanti ultraklasikinė, o nuotaika — aiškiai romantinė. G. Židonytė negriauna nei mano nuomonės, nei A. Godoy, o pasirenka "Gaivalų" sukūrimo laiką maždaug per vidurį, tarp mano ir Godoy nurodomų laikotarpių. Gal toks vidurio ieškojimas teisingas kitur, bet šiuo atveju jis yra mažiausia nepakankamas. Tik sugriovus dvi priešingas ir kraštutines nuomones, Židonytės sprendimą ir argumentą tebūtų galima laikyti patenkinamu. Tuo tarpu dabar klausimą, kada parašyti "Eléments", reikia laikyti neišspręstu. Kai mintyse lyginu savo kadaise parašytą disertaciją su naujausia knyga apie Milašių, ryškiai krenta į akis dar vienas naujas aspektas, kurį plačiai akcentuoja G. Židonytė, būtent, Milašiaus kosmopolitizmas ir kosmiškumas. Tas kosmopolitizmas iš karto atrodo labai teisingai ir taikliai pabrėžiamas. Juk Milašius lietuviško kraujo teturėjo tik iš savo senelio, nors save laikė lietuviu, daugiau kaip 20 metų dirbo Lietuvai, kaip geriausias patriotas, ir tokiu mirė. Tačiau gimė jis tik istorinėj Lietuvoj, dabartinėj Gudijoj, vaikystėje buvo auklėjamas lenkiškos kultūros įtakoj, 12 metų persodintas į Prancūziją, jos kultūroj subrendęs, jos kalba visus savo kūrinius parašęs, tačiau apie Prancūziją savo raštuose mažiausiai tekalbėjęs, o tris savo pagrindinius kūrinius aiškiai susiejęs su Italija ("L'Amoureuse Initiation"), su Ispanija ("Miguel Manara") ir su bibline Palestina ("Mephiboseth"). Kas gi, atrodo, galėtų būti didesnis kosmopolitas, jei ne Milašius, kuris buvo išvažinėjęs Europą skersai ir išilgai, kuris mėgo įvairių tautų didžiųjų genijų kūrybą? O iš tikrųjų tas Milašiaus kosmopolitizmas tėra paviršutiniškas ir nedaug kuo skiriasi nuo kiekvieno plačiai išlavinto žmogaus kultūros. Kosmopolitinis tėra tik Milašiaus lukštas, o branduolys jo — labai asmeniškas, individualistinis. Nors Milašius patyrė įvairių tautų kultūrines įtakos, tačiau savo gelmėse jie buvo ir paliko užsidaręs svajotojas, mistikas, individualistas. Tai bruožai, kuriuos žmogaus asmenybei dažniau įspaudžia Šiaure ir Rytai, negu Pietūs ir Vakarai. Nors jam patiko Italija ir apie ją rašė, tačiau visoje Milašiaus kūryboje nerasime nė už skatiką lengvo žaismingumo, būdingo pietiečiams, ypač italams. Nerasime nė vokiško praktiškumo bei sistemiškumo, ners Milašių žavėjo vokiečių Goethės "Faustas", kurį jis laikė viena pagrindin-giausių knygų ir ją vertė į prancūzų kalbą. Milašiui "Fauste", atrodo, patiko kaip tik tai, kas ten mažiausia vokiška, būtent, paties Fauste individualizmas, jo aistringas tiesos ieškojimas, nevengiant meilės aistrų ir burtų apskritai. Milašiaus gražios manieros, jo kurtuazija, kurią jam suteikė lenkiška ir prancūziška kultūra, iš tikrųjų tebuvo tik fasadas, už kurio kunkuliavo ir sproginėjo jo spontaniški, sunkiai suvaldomi, priešingi jausmai. Tiesa, kad jis prancūzų kalba galvojo ir ją valdė geriau už daugelį prancūzų, tačiau prancūzų kultūros pozityvistinis racionalizmas Milašiui pasiliko svetimas. Kad ir suteikdamas paviršutinį aplyginimą, tas racionalizmas tiesiog žudė jaunojo Milašiaus dvasią. Neveltui juk pats poetas vėliau priekaištavo, kad jis buvo auklėjamas brutalios laisvamanybės dvasioj. O kur prancūziškas racionalizmas įsiveržė į Milašiaus poeziją, ten jis ją gadino, nukreipdamas į retoriką. O kai racionaliomis sąvokomis Milašius vėliau bandė išreikšti savo mistiškai religines vizijas, jas susieti su mokslu ir sukurti savo filosofiją, to vaisiai išėjo gana abejotini. Kad su prancūzišku racionalizmu iš esmės Milašius niekada nebuvo suaugęs, kad jo labai asmeniška kūryba prancūzams buvo svetima, o jo sielai svetimi prancūzai, rodo tai, kad nedaugelio prancūzų jis tebuvo vertinamas. Jis vis jiems atrodė per miglotas ir per keistas. O jei Milašius turėjo vieną kitą ištikimą draugą prancūzų tarpe, tai tik antroje gyvenimo pusėje. Iš studentavimo laikų, iš jo jaunystės, kada jo iš prigimties mistiškai religinė siela, slegiama racionalizmo ir ateizmo, kankinosi ir blaškėsi tarp būti ar nebūti, mes nežinome nė vieno artimo Milašaus draugo prancūzo. Buvo, be abejo, dienos draugų, bet jis nerado nė vieno sielos draugo anais kritiškais jaunystės metais. Gal tokia yra apskritai dalia kiekvieno kūrėjo, ypač genijaus, bet tokia ypač buvo jaunojo Milašiaus dalia Paryžiuj. Suprantama, kad G. Židonytė negalėjo šitaip atvirai pasisakyti, nes ji rašė disertaciją prancūziškai Paryžiaus universitetui apie žmogų, kuris rašė prancūziškai ir garbingai turtino prancūzų kultūrą. Tačiau, kita vertus, atrodo, kad ji ir pati tiki tuo, ką rašo. O šitaip darydama, mano įsitikinimu, ji šituo atžvilgiu klaidingai nušviečia Milašiaus asmenį ir kūrybą, kuri yra individualisto ieškotojo ir religinio mistiko kūryba. Tegu trijuose svarbiausiuose Milašiaus veikaluose veiksmo fonas būna itališkas, ispaniškas ir senovės izraelitiškas, tačiau tų kūrinių esmė glūdi ne fone, ne aplinkumoj, o yra sutelkta į jausmus, svajones ir problemas, kurios jaudina ir degina Milašių, kaip asmenį, nes liečia ne kieno kito, bet jo asmeninį likimą.   Tariamai   itališki,   ispaniški ar izraelitiški bruožai ir temos ten tėra tik pretekstas, o esmė yra keliamose problemose ir emocijose. Todėl ir tų veikalų pagrindiniai herojai panašūs į jų kūrėją. Jie — tai pats autorius, stilizuotas vis maždaug viena ir ta pačia kryptimi. Štai kodėl negalima sutikti su židonyte, kai ji Milašių ir jo kūrybą nori išalkinti trimis veiksniais, šiaurietiškai lietuviška kilme, prancūzišku auklėjimu ir kosmopolitine kultūra (237 psl. ir s.). Paskutiniuosius du veiksnius reikėtų suvesti iki minimumo, iki išviršinio kiauto, kuris tik pridengė ir gral net slopino Milašiaus esminius sielos poskrydžius. Jei ne Paryžiaus snobistinė aplinka, gal nebūtų reikėję Milašiui jaunystės eilėraščiuose savo nuoširdžiausius jausmus, lyg susigėdus, tuoj palydėti ironija. Jei ne Paryžiaus snobizmas ir jo minios abejingumas gilesniems siekimams, gal paskui Milašiui, kai jis norėjo sudominti prancūzus savo mistine filosofija, nebūtų reikėję lankytis į teosofų, spiritistų bei kabalistų susirinkimus, jų terminologiją kai kada j savo raštus įvesti ir net kai ką rašyti panašios pakraipos laikraščiams. Nors mes, lietuviai, ne visada suprantame savuosius, mokame taip pat būti nedėkingi ir net apkurtę, tačiau jei Milašius būtų gyvenęs ir rašęs mūsų tarpe, jis būtų buvęs ir daug šilčiau sutiktas ir geriau suprastas negu prancūzų. Tiesa, Židonyte aiškiai pasako, kad Milašiaus misticizmo pagrindas ir jo įkvėpimo esminiai elementai priklauso nuo jo lietuviškos kilmės (teisingiau — nuo lietuviškai šiaurietiško temperamento, kurį dilgino itališko, iš senelės pusės, ir aklimati-zuotos izraelitės kraujas, iš motinos pusės). Tačiau nei šito kilmės (temperamento, kraujo, gimtosios aplinkos) veiksnio, ir juo labiau prancūziškų ir kosmopolitiškų įtakų negalima laikyti tokiais veiksniais, kurie būtų nulėmę Milašiaus kūrybą, kaip teigia G. Židonyte (274 psl.). Nežinome, ar ši deterministinė pozityvistinė pažiūra, gana miela prancūzų oficialiajam mokslui, yra sava G. Židonytei, ar ji pozityvistų profesorių įkalta, bet ji beveik ištisai yra klaidinga. Tiesa, fizine ir kultūrine aplinka galima paaiškinti kai kurių idėjų atsiradimą, kai kurias stilistines priemones, o temperamento ir kraujo paveldėjimu — vienokį ar kitokį reagavimą į pasaulį, vienokių ar kitokių jausmų vyravimą, kūrinių žanrą, tačiau nei viena, nei kita nėra le-miantieji veiksniai žmogaus sielai, juo labiau tokio- stipraus individualis-to-mistiko, koks yra buvęs Milašius. Jei jis šitoks pasirodė savo gyvenimu ir kūryba, tai to negalėjo nulemti nei miglota Gudijos gamta, nei svajinga vaikystė čerėjos paikuose, nei anksti blykstelėjusi skaisti meilė mergytei-kūdikiui, nei vėliau su Bergsonu kilęs vitalistinis anti-pozityvistinis sąjūdis prancūzų šviesuomenėje, nei pagaliau Milašiaus kelionės po Europą. Žmogišku žvilgsniu žiūrint, neturėjo lemiančios reikšmės nė priešingi veiksniai — laisvamaniškas ir gal ateistinis jo (vaiko) auklėjimas namuose, aiškiai pozityvistinis ir f teistinis šv ietim -is Paryžiaus mokyklose Milašiaus jaunystėje ir pagaliau jo laisvi santykiai su moterimis. Tai tebuvo arba paskatai, nrba kliūtys, kurie šį tą išryškino, arba šį tą prislopino Milašiaus individualisto-mistiko kely, kuriuo jį kreipė jo siela ir Apvaizdos nepastebima ranka. Juk ne be pagrindo pati autorė kitoj vietoj yra teisingai nurodžius, kad Milašius būtų pasirinkęs simbolius, kaip išraiškos priemones, net tada, jei jo jaunystės kūryba nebūtų sutapusi su simbolizmo laikotarpiu. Būtų teisingiau manyti, kad j šitą simbolių meilę kreipė jo įgimtas temperamentas ir kraujas. Jis ryškino tam tikrus bendrai žmogiškus jausmus ir svajones, jis dave jiems tam tikrą spalvą, jis buvo palankus ryškiau prasiveržti religinėms dvasios tendencijoms, jis pagaliau iš pa-sąmonio kuždėjo, pasirenkant išraiškos priemones ir literatūrinį žanrą. Nors temperamentas ir kraujas yra svarbūs veiksniai, tačiau lemianti tėra visų žmogiškųjų paslapčių mįslė — žmogaus dvasia. Jei mokėtume į ją bent kiek įžvelgti, gal iš ten iš-skaitytume, kodėl, pavyzdžiui, Milašius, tas rojiško nekalto moteriškumo ilgestingas garbintojas, beveik užmiršta Mergelę Mariją ir prie Nekalto Prasidėjimo trumpai stabteli tik į senatvę. O šito ir kitų esminių dalykų neišaiškins nei kilmė, nei prancūziškas auklėjimas, nei kosmopolitinė kultūra. Norėdami suvesti iki minimumo kosmopolitinės kultūros reikšmę Milašiaus asmeniui ir kūrybai, vis dėlto turime sutikti su G. Židonyte, kad mūsų poetui buvo svetima tautinė neapykanta, kad jis gerbė įvairių tautų kultūros žiedus. Tai jam diktavo jo jautri širdis ir jo meilės koncepcija, — meilės, kuri persunkia net akmenį, nes Meilė yra viso ko principas, nes Ji yra tikroji Būtis. Taigi, nors G. Židonyte ir teisingai pabrėžia Milašiaus kosmines tendencijas, tačiau jas reikia aiškinti ne tiek kosmopolitizmu, o daugiau šita meilės koncepcija, kuri Milašiaus   sąmonėje sušvinta apie 1910 m., kai jis baigia išsivaduoti iš prancūziškojo racionalizmo ir saikingumo. Tikėdamas, kad Meilė yra visos būties pagrindas, kad Dievas yra Meilė, kad įrankis ir kelias su Juo susipliekti (pažinti, pajusti) yra meilė, Milašius pasijunta esąs viso kos-mo mažyte dalele, o kiekvienos, nors ir mažiausios, būtybės broliu. Šitas brolybės ir meilės ryšys su visais gamtos gaivalais ir visa visata ypač iškyla jo eilėraščiuose, kurie sudaro "Gaivalų" rinkinį, bet jis neišnyksta nė vėliau ir šildo visą subrendusi Milašiaus kūrybą. Ir tuo kosminiu jausmu ir intui-tyvinie žvilgsnio platumu (nuo nebūties iki Absoliuto-Meilės, nuo erdvės ir laiko reliatyvybės į amžinybę) Milašius man primena M. K. Čiurlionį, kuriam įvairių tautų kultūra taip pat buvo pažįstama, kaip ir Milašiui. Kaip Čiurlionis, taip ir jo amžininkas Milašius siekia visatos svaiginančių tolių ir jos pagrindų. Jiedu abu savo kūriniuose visas savo intui-tyvines pastangas yra nukreipę nuo kasdieninės realybės į transcendenciją, į transcendentinę didžiąją Paslaptį. Ir vieno ir kito kūryboje šis kasdieninis pasaulis tėra tiek tevertas, kiek jis duoda priemonių veržtis į tikrąją Realybę, kiek jis paskolina simbolius jai sugestijonuoti. Tačiau kai šitos Realybės buvimą visatos reiškiniuose Čiurlionis išreiškia visur esančia šviesa, nors jis vaizduotų miglas ar naktį, tai Milašiaus kūryboje tuo visur esančiu ir viską jungiančiu pradu yra Meilė. Ji aidi visoje jo kūryboje įvairiausiomis gaidomis. Ji — Meilė, kūdikiškai nekalta, eteriška meilė — yra Milašiaus vienintelė šviesa, kai jis jaunas blaškosi racionalizmo ir nihilizmo pinklėse, meilė, net geidulingos aistros degraduojama, yra įrankis ir kelias į kosmo pulsavimus, į Dievą, į žmones; pagaliau Meilė .yra Milašiaus dvasinė Saulė, kurią jis regėjo ekstazės vizijoje. Kosminėmis tendencijomis ir transcendentiniais siekimais Milašius taip pat yra panašus į kitą didelį savo amžininką prancūzą — P. Clau-del. Jie abu atsivertėliai, išsiveržė-liai iš prancūzų racionalizmo ir pozityvizmo, abu daug sėmėsi iš Šv. Rašto, ypaš iš Senojo Testamento, abu po pasaulį keliavę skersai ir išilgai ir įvairiomis kultūromis gėrėjęsi, abu Absoliuto garbintojai visatos reiškiniuose ir kiekvienoj būtybėj, abu simbolistai plačiąja prasme, ir tačiau drauge kokie jiedu skirtingi! Ir tie skirtumai, kurie iškyla lyginant Milašių su Claudeliu, aiškiau negu kas kitas pasako, kad Milašius ne prancūzas, nors ir prancūziškai rašė, Prancūziją mylėjo. Kai Milašiaus kūryboje nėra aiškiai prancūziškų temų, P. Claudelis yra Prancūzijos garbintojas, jos žemės ir jos istorijos tam tikrų etapų įprasmintojas kūryboje; Milašius — individualistas, intuityvistas, subjektyvus, Claudelis — visuomeniškas, gerokai racionalus, gana objektyvus; Milašius veržiasi į Absoliutą savo intuicija, savo meile, o Claudelis eina į Jį daugiau per pasaulį; Milašiaus kūryba — iš esmės lyriška, lyriška net tada, kai ji nori būti epiška arba turi dramatinį pavidalą; tuo tarpu Claudelio kūryba — dramatiškai epinė, turi stiprų epinį pamušalą net tuose kūriniuose, kurie nori būti lyriniai, šitie skirtumai, ypač Milašiaus lyrizmas mums dar kartą pasako, kad Milašius — Šiaurės Rytų krašto žmogus, daugiau lietuvis, toliau stovi nuo Claudelio, nors rašė ta pačia kalba kaip jis, ir arčiau Čiurlionio, nors juodviejų kurti menai skirtingos rūšies, o bendra tėra meilė muzikai. Bet šitos mano išvados žymiai dalimi prieštarauja išvadoms G. Židonytės, kuri Milašiaus susiformavimui lemiančios reikšmės skiria prancūzų genijui su jo protu, herojizmu ir gracija (273 psl.). Einant į galą pastabų, kurios čia susidarė, kalbant apie G. Židonytės knygą, norisi dar pasakyti, kad būtų buvę įdomu, jei pamėginti pažvelgti į Milašių dabar madingos egzistencialistinės filosofijos žvilgsniu. Nesu šitos filosofijos žinovas, bet man atrodo, kad Milašius  savo  jaunystės  poezijoje kažkaip sutampa su egzistencialistų vaizduojamo žmogaus bruožais. Iš kitos pusės subrendusio Milašiaus kūryba, stipriai pažymėta veržimusi į transcendenciją, atrodo, griauna J. P. Sartre egzistencialistinę žmogaus koncepciją ir atskleidžia jos pagrindinę spragą. Nors čia dėl vienos kitos tezės teko G. Zidonytei oponuoti, tačiau iš to nereikia daryti išvados, kad jos knyga nevertinga. Priešingai. Jau tas faktas, kad yra dėl ko ginčytis, rodo, kad joje yra sprendžiamos ne tik esminės problemos Milašiui, bet kad jos liečia ir kūrybą apskritai. Tas problemas ji dėsto sistemingai, sklandžiai ir lengvai, savo nuomones stengiasi beveik visur pagrįsti Milašiaus raštų ištraukomis arba kitų autorių pasisakymais. Nors dėl sprendžiamų ar paliestų kai kurių klausimų galima su autore nesutikti, tačiau jos knygą reikia laikyti gera. Ji vispusiškai išnagrinėja ir vertina mūsų poeto kūrybą glaudžiame ryšy su jo gyvenimu ir jo asmenybe. Dėl tos knygos Milašius tikrai džiaugtųsi, jei būtų gyvas. Reikia džiaugtis ir mums, kad iškyla nauja lietuviška pajėga, nors ir pirmus žingsnius teatliekanti, literatūros mokslo srity, ir kad Milašius susilaukė jcs asmeny dar vieno nagrinėtojo ir vertintojo. Skaitydami jos gražiai parašytą knygą, svetimieji turės progos prisiminti ir Lietuvą. O tai jau yra patarnavimas ir mūsų šios dienos svarbiesiems rūpesčiams. J. Grinius