ISPANŲ REVOLIUCIJA Spausdinti
Parašė J. Pabedinskas   

Ispanų revoliucijos laikais įvykiai respublikonų politikos fronte buvo stengiamasi simpatiškiau atvaizduoti, tuo tarpu daugelyje demokratinių kraštų nacionalistams tekdavo blogesnis žodis. Priežasties turėtume ieškoti Franco ryšyje su Hitleriu ir Mussolini, jo nesivadovavimu demokratiškomis idėjomis, bet taip pat didelę įtaką, nustatyti pasaulinei opinijai turėjo dalis masonų ir didieji žydijos centrai. Šį faktą nacionalistai dažnai perdeda iki to, kad visą jų nesugebėjimą ir nepasisekimus suverčia masonų, žydų ir komunistų sąskaiton.

Krikščioniškasis pasaulis, nebūdamas gerai informuotas ir nejausdamas palankumo kylančiam šovinizmui Europoje, tinkamai neįvertino pavojaus, laukiančio krikščionybės Ispanijoje. Užsienio   spaudos korespondentai, kaip anglai, prancūzai ir amerikiečiai, sekdami savo tautiečių žygius, turėjo laikytis respublikonų pusės, nes ten kovėsi daugumas užsieniečių iš Vakarų Europos, išskyrus italus ir vokiečius, kurie jau prieš revoliuciją Vakarams buvo antipatiški dėl savo nacinių vyriausybių. Nacionalistai dažnai turėdavo susidurti su internacionalinėmis brigadomis, todėl ir jų palankumas užsieniečių korespondentams nebuvo didžiausias. Tai labai paveikė informacijų kokybę ir jas pavertė įdomiais reportažais, o ne objektyviomis apžvalgomis.

Peržiūrėję nuomones, kurios liečia ispanų revoliuciją, pastebime, kad jos daugiausia skiriasi į dvi grupes: viena prieš, o kita už nacionalistus, o kas iš tų patamsių mėgina išsikapstyti į šviesą, yra vienų apšaukiamas komunistu arba masonu, o kitų frankistu. Minėtieji nuomonių skirtumai, praėjusių įvykių šviežumas bei objektyvių šia tema veikalų trūkumas labai apsunkina tikslų įvykių aprašymą, bet nuoširdus mėginimas dažnai būna vertas įdėtų pastangų.

Monarchijos pabaiga

Ispanija, laikydamasi neutraliai per pirmąjį karą ir alijantams dirbdama ginklus, o vokiečių povandeninius laivus priglausdama savo uostuose, pakėlė valstybės balansą, visada minusą rodžiusį, iki 500 milijonų pezečių. Bet pokariniai streikai, keli nenusisekę ministerių kabinetai, Abd-el-Krimo riaušės Maroke privedė prie didelių neramumų, kurių metu vienas kardinolas ir keli žymesni asmenys buvo nužudyti. Padėčiai išgelbėti 1923 m. politinėje arenoje atsirado generolo Primo de Rivera asmenybė. Nuo čia ispanų ekonominė padėtis gerėja šuoliais, nes kieta diktatoriaus ranka prispaudė nereikalingas politines riaušes, o pats Primo de Rivera įgijo muštynių įsibo-dėjusios daugumos pasitikėjimą. Bet diktatorius su cenzūra ir aštriais įsakymais nuėjo per toli, ir 1927 m. kai kurios universitetų ir kariuomenės grupės ėmė šiauštis. Generolas nenusileido. Kovą laimėjo profesoriai ir karininkai, užnugaryje turėdami palankią jiems tautos opiniją, taip kad gen. Primo de Rivera gavo išvykti į Paryžių.

1930 metais įsiteisėjus konstitucinėms laisvėms, krašte buvo suorganizuota 514 didelių streikų, kurių skaičius 1931 metais pasiekė 704. Karalius, negalėdamas suvaldyti tautos, sušaudė keletą aršiausių riaušių rengėjų, kurie rytojaus dieną tapo tautos kankiniais. Kad išvengtų kraujo praliejimo, Alfonso XIII 1931 m. balandžio 14 d. abdikavo ir pasitraukė į Prancūziją.

Respublika

Pirmąją respublikos vyriausybę sudarė lauktoji kairiųjų valdžia su prezidentu Alcala Zamora ir ministerių pirmininku Manuel Azana. Ji ėmėsi reformuoti kraštą, iš Ispanijos išmesdama jėzuitus, konfiskuodama Bažnyčios žemes, atitolindama klerą nuo auklėjimo ir pradėdama žemės ir kariuomenės reformą.
1933 m., išskyrus žemės ūkį, kitose, aukščiau minėtose srityse reformos darbas buvo gerokai pažengęs, kai pirmieji vyriausybe nepasitenkinimo ženklai ėmė rodytis piliečių tarpe. Respublikos vadovybė savo valdymu vis labiau ėmė panašėti į diktatūrą, bet visiems kaltinimams atmesti pravedė laisvus rinkimus, per kuriuos kairieji, nežiūrint reformų bei pažadų, gavo stipriai pralaimėti ir pasitenkinti 99 deputatais, o dešiniesiems atiteko 207 ir centrui 167 vietos ispanų parlamente, arba "Cortes".

Po nepasisekusių rinkimų 1934 metais socialistai, padedami anarchistų ir komunistų, Asturijos apskrityje sukurstė vietinius darbininkus, įduodami jiems ginklus, tuo sukeldami mažą civilinį karą, per kurį žuvo su viršum 1,300 asmenų. Apie šį sukilimą komunistai išsireiškė, kad ispanų darbininkai kovojo už sovietą, komunistų vadovaujami. Už jo organizavimą į kalėjimą pateko keli socialistų vadai, jų tarpe buvęs min. pirmininkas M. Azana ir katalanų (Barcelonos dalies) separatistų vadai.

Kitais metais iškilęs "Straperlo"*) skandalas visai sukrėtė ir taip kabinetus bekeičiančią Ispanijos vadovybę. Ispanijos prezidentas Alcala Zamora pasidavė kairiųjų grupių spaudimui ir 1936 m. vasario mėnesį paskelbė bendrus rinkimus, per kuriuos "Frente Popular", kairiųjų koalicija, vadovaujama Azanos, ispanų parlamentą vėl pasuko staigiai į kairę.

įvykiai  prieš  Revoliuciją

Kadangi šis trumpas 1936 metų laikotarpis, nuo rinkimų iki revoliucijos, yra juodžiausias respublikos istorijoje ir tie keli pilni neramumų mėnesiai privedė ispanų tautą prie civilinio karo, mums tenka kiek nuodugniau nušviesti tuometinę padėtį Ispanijoje.

Prieš pat rinkimus kairieji susibūrė apie liaudies frontą kartu su anarchistais, kurie iš politinių bendrų tikėjosi 30,000 kalinių išlaisvinimo, nes suimtųjų tarpe buvo daug anarchistų. Komunistai (tuo metu apie 50,000 narių) šiltai pritarė "Prente Popular" sąjungai, bet į vadovavimą nesispraudė. Dešinieji buvo netaip vieningi, nors laikėsi "Ce-da" koalicijos, tuo tarpu centras po balsavimų labai nukentėjo.

Kad įgytų stipresnę daugumą, "Frente Popular" ėmė savo politinius priešus vieną po kito mėtyti lauk iš "Cortes", pirma tvarkingai nubalsuodami paruoštas rezoliucijas. Manuel Azana buvo išrinktas prezidentu, o ministerio pirmininko vietą perėmė Cesares Quiroga.

Per dešiniųjų valdymo metą buvę prispausti asmens atgijo kartu su paleistais kaliniais, kurie pagal seną ispanų anarchistų tradiciją neleido laiko veltui ir per keturis mėnesius nužudė 269 žmones, iš dalies arba visai sugriovė 251 bažnyčią (iš jų 170 sudegino), surengė virš 300 streikų, neskaitant įvairiausios rūšies riaušių, įvykusių visame krašte. Madrido valdžia šių išsišokimų akivaizdoje pasirodė itin neveikli ir visoje Ispanijoje leido siausti barbariškiausiam chaosui.

Praėjusi keliems mėnesiams nuo rinkimų, respublikos vyriausybė, stebėdama bekylantį nepasitenkinimą esama padėtimi ir gaudama žinių, kad nacionalistinės ir marksistinės grupės ginkluojasi, stengėsi griežtais' įsakymais sužlugdyti nacionalistų revoliucinį judėjimą, palikdama visiškoje beveik laisvėje socialistų organizacijas. Matydami šį partiškumą, nacionalistai nebesiskaitė su priemonėmis, taip kad Madride dienos metu pradėjo įvykti ginkluoti susidūrimai tarp fašistinių ir marksistinių grupių arba policijos. Konservatorių atstovo Calvo Sotelo politinis nužudymas, tuometinei policijai prisidedant, buvo paskutinis skambutis pradėti  civiliniam karui.

Padėtis prasidėjus revoliucijai

1936 m. liepos mėn. 17 d. visoje Ispanijoje prasidėjo kautynės tarp respublikonų ir revoliucijonierių, vadovaujamų tradicionalistų, falangistų ir karininkų, kurie sukilo, nepakęsda-mi respublikos laikais įvestų reformų ir jos netvarkingos vyriausybės. Stipriausi nacionalistų taškai buvo Kanarų salos, iš kur Francisco Franko atvyko vadovauti kautynėms Ispanijoje, ir Marokas su arabų pulkais ir svetimšalių legijonu. Pačiam pusiasalyje tik ketvirtadalyje Ispanijos nacionalistams tepasisekė įsitvirtinti, o kitose dalyse jie buvo žiauriai numalšinti. Vietomis ištisos kuopos buvo sušaudytos, o karininkai beveik visur liaudies teismų nuteisti mirti, jei nesutikdavo grįžti prie lojalistų.

Jeigu vieną pusę pavadinsime fašistais, dėl italų ir vokiečių pagalbos nacionalistų trupėms, tai kitą frontą turėtume vadinti raudonaisiais, nes anarchistų ir marksistinių sindikalistų palaikoma milicija ne tik raudonai galvojo, bet ir raudonus marškinius dėvėjo. Abiejų pusių vadai propagandai ėmė vartoti tuos pavadinimus, o vidutinis ispanas, pagautas žavingų šūkių, su įprastu jam užsidegimu šoko į kovą, kartais prieš savo brolį ar tėvą. Galima Įsivaizduoti, kiek tragedijų kilo ispanų šeimose, juo labiau, kad vienoje ir kitoje pusėje žmonės buvo mobilizuojami, o pagauti į nelaisvę kaltinami, kaip revoliucijonieriai arba raudonieji.
Oficialiai Vakarų kraštai laikėsi nesikišimo politikos, bet Prancūzijoje, Čekoslovakijoje, Anglijoje, USA ir daugelyje kitų šalių buvo renkami vyrai į internacionalines brigadas, šie asmenys daugeliu atvejų buvo aršūs nacių priešai, bet idėjiškai taip pat nusistatę ir prieš komunizmą, nors daugumas jų vadų buvo ištikimi kominterno tarnai, kurių vardus dabar užtinkame Vakarų spaudoje, kai minimi šnipai ir streikų kurstytojai.

Internacionalinės brigados kaip tik ir buvo tie daliniai, kurie sulaikė Franco prie pat Madrido, nes buvo gerai paruošti ir kovingi. Italai ir vokiečiai bijodami, kad Franco, sustabdytas keliose fronto dalyse, ims trauktis, pasiuntė kariuomenės ir ginklų. Bolševikai buvo greitesni už nacius, nors apsispręsti užtruko virš 20 dienų. Bet jau rugsėjo mėn. Madride iš Rusijos atsirado karo patarėjų, o respublikonų karininkai nuvyko į Odesą pirktis ginklų už atsigabentą auksą.

Karui prasidėjus, komunistai nebuvo stiprūs ir šalia socialistų bei anarchistų neturėjo daug įtakos, bet kai kominternas ėmė siųsti pagalbą ginklais bei žmonėmis, jų (komunistų) partijos įtaka ėmė diena iš dienos augti. Komunistų partijos narių skaičius pakilo iki 300,000, o Stalinas 1936 metų rudenį Jose Diaz, tuometiniam KP sekretoriui Madride, kuris neseniai nusivylęs bolševizmu pabėgo iš Sovietų Rusijos, pasiuntė  telegramą:   "Ispaniškoji   kova nėra vien tik ispanų reikalas. Tai yra bendras visos pažangios žmonijos interesas". Kitos kairiosios partijos, silpniau palaikomos užsienio, turėjo pasiduoti komunistų spaudimui ir iniciatyvą perleisti kominterno žmonėms, šie laikai buvo patys nemaloniausi kairiosioms grupėms, nes komunistai ėmė naikinti trockis-tus ir anarchistinius-socialistinius liaudies priešus, kurie nenorėjo eiti išvien su proletariato atstovais. Kartą pokarinės Barcelonos gubernatorius išsireiškė, kad daugeliui jų būtų buvę mieliau žūti nuo fašisto rankos ir tapti kitų akyse didvyriu, negu būti nugalabytiems buvusių politinių bendrų įsakymų.

Civilinio karo eiga

Dėl respublikonų vyriausybės neryžtingumo pirmomis civilinio karo dienomis Franco, padedamas veiklių karininkų, per kelis mėnesius užėmė pusę Ispanijos, bet susidūręs su geriau organizuota kariuomene ir internacionalinėmis brigadomis, turėjo sulėtinti ofensyvą. 1937 metų gale nacionalistai savo žinioje turėjo du trečdalius valstybės ir, neutralių ekspertų nuomone, 600,000 apmokytų ispanų karių, apie 50,000 italų ir 7,000 vokiečių. Lojalistų pusėje buvo apie pusė milijono ispanų ir 50— 100,000 svetimšalių, kurių tikslaus skaičiaus stebėtojai nepajėgė nustatyti, nes respublikonų generalinis štabas vengė duoti tikslių žinių apie šiuos vienetus.

Po Aragono ofensyvos lojalistų daliniai prie Madrido ir Valenci-jos buvo atkirsti nuo Barcelonos. Franco ėmė tvirtinti užimtąją Ispanijos dalį ir ieškoti kitų valstybių pripažinimo. 1938 metų gale, išskyrus Sovietų Sąjungą, Prancūziją, Latviją ir Lietuvą, visi Europos kraštai turėjo savo atstovus Burgose, tuometinėje nacionalistų vyriausybės buveinėje. Keli Tautų Sąjungos nariai norėjo suvesti abu civilinio karo priešininkus deryboms, bet Franco atsisakė kalbėtis. Jausdamasis užtektinai pajėgus pats vienas atsilaikyti, Franco ėmė rodyti neutralumą bendrų Europos problemų atžvilgiu ir per tuometinį Ispanijos pasiuntinį Londone Duque de Berwick y Alba anglams pranešė, kad nacionalistinė Ispanija Čekoslovakijos reikale laikysis neutralumo.

Respublikos prezidentui pasitraukus į Prancūziją, o pačioje Ispanijoje lojalistų pusės vadovavimą vis labiau perimant komunistų simpatikui daktarui Negrinui, kitos respublikonų grupės sudarė atskirą Gynimosi Komitetą be komunistų, kuris po įtempto varžymosi su Dr. Negrinu perėmė lojalistų vadovybę. Bet ji ilgai neišsilaikė, nes nacionalistai, paėmę Barceloną ir susitvarkę, paspaudė Madrido frontą. Per penktosios kolonos atstovus Madride mėginta derėtis dėl kapituliacijos, bet tuo metu nacionalistai smarkiai pažengė pirmyn, ir Franco pats pareikalavo, kad Madridas pasiduotų. Kovo 27 d. nacionalistai įžygiavo į Madridą, o 29 dieną, pasidavus kitiems miestams, baigėsi ispanų civilinis karas.

Ispanijos pamoka

Kalbėdami apie ispanų revoliucijos įvykius, pasigendame politinių grupių, galėjusių garbingai atstovauti tautos norus. Anarchistai jau iš XIX a. pasižymėjo chaotiškais savo jėgų mėginimais, o respublikos metu tapo daugeliu atvejų komunistų įrankiu. Socialistų radikalusis elementas reikalavo per staigių reformų, linkstančių į aiškią revoliuciją. Dešiniosios grupės pasirodė neaktyvios, perdaug atitrūkusios nuo tikrovės ir neryžtingos socialinių problemų sprendime. Naujai atsiradusi nacionalistų partija, vedama Primo de Rivera sūnaus, kuris respublikonų 1936 metais buvo sušaudytas, pasuko į per didelį totalitarizmą. Komunistai laikėsi taktikos ir metodų, šiandien puikiai pažįstamų, bet tada dar netaip garsių. "The Times" jau 1938. 5. 3 dienos vedamajame rašė: "Kad ir kažkaip Barcelonos vyriausybė (respublikonų — J. P.) gali kaltinti neišprovokuotą generolo Franco sukilėlių užpuolimą, jų patarėjai Maskvoje jau paskelbė civilinio karo sukurstymą esant jų pačių subversyvios diplomatijos laimėjimu, nes jis yra vienas iš pagrindinių laipsnių trokštamos revoliucijos, kuri turi, — tai yra dogmatiškai patvirtinta, — eiti tuo pačiu keliu visuose kraštuose, šie keturi žingsniai į žavingąjį laimikį yra: pirmas yra "liaudies frontas", antras — streikai ir netvarka, trečias — civilinis karas ir ketvirtas — sovietinė valdžia".

Nėra abejonės, kad 1936 metais didelė ispanų tautos dalis stojo nacionalistų pusėn, nors nujautė, kad Franco valdžia eina su diduomene ir konservatyviaisiais kariuomenės elementais, bet kartu buvo įsitikinę, jog įsivyravus tvarkai, krašte baigsis liaudies teismų siautėjimas, paremtas tikra Ceka, nustos galios komunistų intrigantai, dabartinės Rytų Europos puikiai pažįstami, ir aplamai tautai bus grąžinta ramybė. Monarchistai nacionalistiniame judėjime matė galimybę įsitvirtinti Ispanijoje, o nuskriausti respublikos laikais žemių savininkai ir pramonininkai tikėjosi švelnesnių reformų.

Ispanijos dvasiškija, per tą laiką skaudžiai nukentėjusi ir matydama, kad jokių priemonių neatsisakančios kairiosios ir anarchistų grupės ne tik yra respublikos nevaldomos, bet dar skatinamos pulti Bažnyčią, Franco pusėje laikinai ieškojo užuovėjos.

Todėl netiesa, kaip kai kurie loja-listai kad tvirtina, jog tik Franco pradėjęs revoliuciją iš Afrikos ir Kanarų salų. čia buvo daugiau nei ambicingo karininko užsimojimas paglemžti Madrido valdžią. Sukilėliams Ispanijoje vadovauti turėjo ne Franco, o gen. Sanjurjo, kuris žuvo lėktuvo katastrofoje, dar neperėmęs vadovybės, žuvus ir garsiam generolui Molai, Franco stojo nacionalistų priešakin, nes pasižymėjo kariniais gabumais ir jau būdamas 23 metų turėjo majoro laipsnį, o po karo su arabais, t. y. po dešimties metų, tapo geenrolu.

Konservatyviau nusiteikę ispanai pritarė Franco užsimojimams, nes tikėjosi, kad jo diktatūra yra tik karo būtinybė, o po revoliucijos kraštas eis prie savivaldos sunormalėji-mo ir bus ieškoma tinkamos valdy-mosi formos. Sosto pretendentas Don Juan Bourbon aiškiai palaikė nacionalistinį judėjimą per visą karą, bet apie 1945 metus, po pakartotinių paraginimų labiau atsižvelgti į monarchistų pageidavimus, pradėjo aštriau kritikuoti Franco valdžią, gal bijodamas, kad Ispanijos vyriausybei vis labiau švelninant savo politiką, proga grįžti į sostą praeis. Kiek Franco šiandien turi simpatikų ir kiek priešų Ispanijoje, mes čia nenagrinėsime, bet viena yra tikra, kad revoliucijos laikais jis turėjo didesnį ispanų pasitikėjimą nei loja-listai.

Tam reiškiniui išaiškinti priežasčių jau radome, ir gaila, kad kai kurios politinės grupės, nenujausdamos pavojaus iš komunistų ir iš neatsakingų žmonių pusės, su jų pagalba norėjo padėti savo tautai. Pamoka (ne paskutinė, kaip mums Rytų Europos istorija kad rodo) buvo skaudi, o jos moralas lietuviškai skambėtų: "Neik su velniu obuoliauti, nes . . ."

*) Prieš valstybes įstatymus Daniel Strauss su aukštų ispanų pareigūnų pagalba vos negavo "Straperlo" žaidimo (kaip  rulete)  koncesijos.
J. Pabedinskas