DR. JONAS BASANAVIČIUS Minint jo gimimo 100 metų sukaktį Spausdinti
Parašė A. Mažiulis   

Jaunystė. Jonas Basanavičius gimė 1851. XI. 23 d. Ožkabalių km., Bartininkų vis., Vilkaviškio apskrity. Jo tėvas Juras buvo vienas iš šviesesniųjų ano meto apylinkes ūkininkų ir visų kaimynų labai gerbiamas, jog keletą metų net vaitavęs Bartininkuose, o motina Marė Birštoniūtė, kurios pavardę vėliau Jonukas ir slapyvardžiu sau pasirinko, buvo labai švelnaus ir jautraus būdo moteris. Jau gana anksti tėvai Jonuką buvo numatę išleisti į kunigus, todėl jam mažai teko anų dienų pagrindinio "mokslo" — su botagu paskui gyvulius lakstyti, o buvo mokslinamas pas vietos "daraktorius". Dvylikos metų būdamas, jis galėjo jau šiek tiek lietuviškai ir lenkiškai skaityti, mokėjo truputį aritmetikos bei mišioms patarnauti. Vėliau jį prirengė Vincas Mazurkevičius į Lukšių pradžios mokyklos pirmąją "klasę" (skyrių). Iš čia 1865 Jonukas bandė laikyti į Marijampolės apskr. mokyklos pirmąją klasę, bet teišlaikė vos tik sekančiais (1866) metais. Po metų (1867) ta mokykla buvo paversta jau į gimnaziją. Baigęs keturias klases, Jonukas tėvams atsisakė važiuoti į Seinų kunigų seminariją, tcdėl jau V-je klasėje teko mokyti kitus, tuo užsidirbant reikalingo pinigo. Aplamai gimnazijoje Basanavičių Jonukas buvo laikomas gabiu mokiniu ir gimnazijos vadovybės, jam esant VI-VII kl., labai dažnai buvo sluntinėjamas į žemesnes klases "mokytojauti", t. y. pakeisti susirgusius arba neatvykusius mokytojus. Pačią gimnaziją jis baigė 1873 m. sidabro medaliu.

Universitete. Baigęs gimnaziją, jis pasuko į Maskvos universitetą ir įstojo į istorinį-filosofinį fakultetą, pasirinkdamas proistorės ir istorijos mokslus. Tačiau šiame fakultete teišbuvo tik iki sekančio rudens (1874): skurdus gyvenimas ir menka profesūra nustūmė romantiška praeitimi gyvenantį jaunuolį į mediciną, kur jis tuojau gavo Varšuvos mokslo apygarc.03 stipendiją (350 rublių pragyvenimui ir 100 rb. kelionpinigių visiems metams), įsteigtą Maskvos rusofilų Lenkijos, taigi ir Užnemunės, jaunuoliams atvilioti į Maskvos universitetą. Medicinos mokslus J. Basanavičius labai rimtai studijavo ir 1879. VI. 19 d. gavo jau gydytojo diplomą, t. y. daug greičiau, negu ano meto kiti medikai. Tuo pat metu jis dar studijavo ir Lietuvos istoriją, klausydamas šios srities dalykų istorijos-filosofijos fakultete.

Gydytojas. J. Basanavičius buvo gabus ir pareigingas gydytojas. Dar universitete jis sudomino medicinos profesūra, ir jam buvo patarta bandyti likti prie universiteto. Baigimo dieną jis padavė prašymą ruoštis chirurgijos katedrai ir paprašė tos pačios stipendijos, bet po kelių dienų išvažiavo į namus ir kurį laiką vertėsi gydymu savo tėviškėje, vėliau Vilkaviškyje, Aleksote. Rudens sulaukęs, išvyko vėl atgal į Maskvą, kur patyrė, kad jis paliekamas ruoštis prie chirurginės katedros, tačiau jam nebus teikiama jokia stipendija. Dabar jis mėgino verstis gydytojo praktika ir Maskvoje, bet bijodamas, kad už stipendiją nenukištų kur nors dirbti į Rusijos užkampį, tuojau pat per savo draugus bulgarus susirišo su   Bulgarija.

Šis kraštas J. Basanavičių viliojo, nes kaip tik tuo metu buvo dar nesenai atgavęs nepriklausomybę ir nekentė rusų imperializmo. Todėl, gavęs teigiamą atsakymą bei kelionpinigius, per Bukareštą jisai išvyko į Bulgariją. Ten jis 1880. II. 7 d. buvo paskirtas į Lom Polianką departamento gydytoju ir vietos ligoninės vedėju, kur jis sutvarkė ligoninę, daug studijavo ir rašė į specialią medicinos spaudą (rusų ir bulgarų) atskirais medicinos klausimais.

Tuo metu Bulgarijos politinis gyvenimas virte virė. Basanavičius buvo įtartas rusofilu, todėl jis pats išvyko 1882 m. užsienin "pasigydyti". Atvykęs į Vieną, dirbo universiteto klinikose ir bibliotekoje. Nors bulgarų vyriausybės buvo kviečiamas, jis ir tcliau pasiliko Vienoje. Pragoję vedė Gabrielę Eleonorą Mohliūtę. Pritrūkęs pinigo, sugrįžo vėl į Bulgariją. Pradžioje dirbo Elenoje, vėliau buvo perkeltas atgal į Lom Polianką.

Sugrįžusį Bulgarijon Basanavičių vėl užklupo politiniai neramumai ir 1885—1886 m. bulgarų-serbų karas. Tuo metu jisai ligoninėje dirbo dienomis ir naktimis, persidirbo ir susirgo plaučių uždegimu, o netrukus ir dėmėtąja šiltine. Sekančiais metais (1887. VIII. 7) J. Basanavičius buvo klastingai pašauktas pas ligonį, ir kažkoks bulgaras Aleksandras Ma-nuilovas jį peršovė dviem šūviais, greičiausia vėl kaip "rusofilą". Sužeistas J. Basanavičius išvyko į Vieną, kur pasveiko, tačiau pasilikusi viena kulka, atrodo, ir buvo vėliau jo visų negalavimų pagrindinė priežastis.

1888 m. J. Basanavičius medicinos reikalais apvažiavo visą Bulgariją, surinkdamas labai daug medžiagos bulgarų antropologijos bei sanitarijos klausimais, ir parašė eilę straipsnių į bulgarų naujai įsteigtą medicinos žurnalą "S'debna medicinskij akt".

Žmonai mirus (1889. II. 28), Basanavičius pradėjo rašyti didelį mokslinį darbą apie Bulgarijos sanitarinę padėtį (Materiali za sanitar-nata etnografija na Bulgarija, Sofija 1891), kuris buvo labai šiltai sutiktas Vakarų Europos spaudos, jau nekalbant apie pačius bulgarus, dar ir šiandieną juo besididžiuojančius.

1892. IX. 24 d. jis buvo iš Lom Poliankos perkeltas į Varną, kur teko būti jam vyriausiuoju gydytoju miesto ligoninėje vidaus ligoms, o 1894 m. paskirtas kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytoju Euksinogra-de.

1900 m. Basanavičius buvo kviečiamas į Konstantinopolį bulgarų ligonines direktoriumi, tačiau dėl silpnos sveikatos atsisakė ir pasiliko vietoje iki 1905. I. 19 d., t. y. kol gavo pensiją. Su pensija jis baigė gydytojo darbus ir pasišventė tik lietuvių tautos praeities studijoms: istorinės studijos, išmainytos jaunystėje į mediciną, atgauna vėl savo prarastas teises.

Raštininkas ir literatūros istorikas.

Rašinėti J. Basanavičius pradėjo gana anksti, dar gimnazijoje, Petro Kriaučiūno įtakoje, eilėraščius lietuviškai ir lenkiškai. Tuo metu jis išvertė Lenortavičiaus "Wiosna" (pavasaris), kurį išspausdino 1882 m. "Lietuviškoje Ceitungoje".
Spausdintu žodžiu pirmiausia jis pasirodė 1878 m. lenkų žurnale "O mitologii litewskiej" (Niwa, 8 nrs., 618—623), recenzuodamas A. Kirkoro "Zarysy pierwotnej slowianszczyz-ny".

Šiaip lietuvių literatūros istorijai yra svarbūs šie jo raštai: "Iš Aušros gyvenimo — Aušros atsiradimo istorija", Varpe 1903, o ypatingai plačiai ir dokumentuotai — "Vienybėje Lietuvininkų" (1903); tai 1923 m. pasirodė ir atskiru leidinėliu; "Medega d-ro V. Pietario biografijai", Dirva-žinynas, 1903 m.; "Prie kun. A. Strazdo biografijos", LT, 1908, 1910, 1911; "Iš dr. Basanavičiaus archyvo", M. Senovė, 1922; "Spaudos 1864 metų uždraudimas, jojo pasekmės ir reikšmė", 1924. Taip pat jis išspausdino dr. V. Pietario "Iš mano atsiminimų", o rankraštyje liko rūpestingai surinkta (1905 m. tuo reikalu jis lankėsi ir Sauerveino tėviškėje) Jurgio Sauerveino biografija ir jo raštai dviejuose tomuose.

Kalbininkas. Basanavičius tam tikrą duoklę atidavė ir lietuvių kalbai. Jis parašė "Prie historijos mūsun rašybos", 1899, kur teikė visuomenei skirtingą rašybą. Spausdindamas "Ožkabalių dainas", ir tuo reikalu rašydamas 1901. II. 9 d. kun. A. Milukui, pastebėjo, kad "ne menk prisidės prie susipažinimo su a-dialektu, kuriuomi vardu aš norėčiau piet-lie-tuviškanjan tarmen pramintie" (LT IV, 86). Taip pat jis iškėlė kai kuriuos tarmės dalykus prie Alf. Bielinio užrašytų dainų, pridėdamas savas pastabas (Apie Latakinių dzūkų dainas, LT IV, 261-264). šiaip lietuvių kalbos žodžius plačiai vartojo savo "trakologiškosioms studijoms" ir mirtinai pyko ant K. Būgos, kuris savu laiku išjuokė jo trakiškojo žiedo etimologijas, o taip pat atsisakė ir nuo tariamojo prūsų rašto. Aplamai, J. Basanavičius kalbininkas nebuvo ir jam trūko labai daugelio pačių pagrindinių lyginamosios kalbotyros ir pačios lietuvių kalbos mokslo žinių, kurių jis neįstengė papildyti nė gausia skaityba. Įsigilinęs į savo trakologiją, jis atmesdavo visus kalbos mokslo laimėjimus, kurie tik ne-paremdavo jo tezės.

Tautosakininkas. Labai dar anksti (1865), vos tik "daraktorių" mokslus išėjęs ir tik vienus metus Lukšių pr. mokykloje tebuvojęs, nežinia kieno paskatintas ar vien tik savos namų aplinkos paveiktas, Basanavičių Jonukas susidomėjo savo apylinkės pasakojimais bei dainomis ir pradėjo visa tai užrašinėti. Vėliau tautosakos rinkimą tęsė per vasaros ar kitas atostogas, atrodo, Petrui Kriaučiūnui vis naujai šiam darbui paskatinant.

Pirmiausia spaudoje pasirodęs jo gimtajame Ožkabalių km. užrašytosios dainos. J. Basanavičius dar būdamas Maskvoje palaikė ryšius su Prūsuose įsteigtąja "Litauische lite-rarische Gesellschaft", rinkusia ir skelbusia lietuvių tautosaką. Iš Bulgarijos 1880 m. birželio mėn. jis ir pasiuntė šiai draugijai (Jacobui) 11 dainų, kurių 7 pasirodė jos leidžiamuose raštuose (Miteilungen der litauischen literarischen Gesellschaft I, 114-118 psl.). Vėliau jis pridėjo dar visą eilę dainų, spausdintų "Aušroje", ir išleido Tilžėje 1884 m. tų pačių "Ožkabalių dainų" vardu (48 psl., kur yra 45 dainos), šis dainų rinkinys vėliau dar kartą buvo papildytas jo ir kitų užrašytomis dainomis ir vėl tuo pačiu vardu išspausdintas 1902 m. Amerikoje (Shenandoah, Pa.), kun. A. Miluko lėšomis ir pastangomis (plg. B. laiškus kun. A. Milukui, "Aušros" 40 m. sukaktuvėse, 84-92 psl., Philadelphia, Pa., 1923). Šiame dviejų tomų dainyne J. Basanavičius sutelkė 420 dainų, jas tokiais žodžiais vertindamas: "Tūlos jun labai svarbios (lietuviškosios trakclogijos tezei, nes mini D u-n o j ų, A. M.), o visos kitos — prigulės prie gražiausiun dainun tautos musun. . ." (t. p., 86 psl., 1901. II. 9 laiškas iš Varnos, m. p.).

Netrukus tame pat žurnale (MLLG) pasirodė ir jo užrašytos mįslės, sudarančios 215 mįslių rinkinėlį ir pavadintos "Ožkabalun mys-lei" (MLLG II, 19-28).
Vėliau jis išspausdino labai svarbią medžiagą mūsų tautotyrai, pavadintą "Fragmentą mythologiae" (MLLG II, 57-70 ir 177-189). Tas dalykas buvo išversdintas dar ir vokiškai (t. p. 340-351).
1892 m. per "Varpą", "žemaičių ir Lietuvos Apžvalgą" J. Basanavičius prašė jam siųsti tautosakos rinkinius. Į šį kvietimą atsiliepė žemaičių bajoras M. Davainis-Silvestraitis, Motiejus Slančiauskas-Slančius, Vilius Kalvaitis, jo brolis Vincas, K. Būga ir kiti. Visi jie siuntė jam pasakas, padavas ir kitą tautosaką.

1898 m. iš M. Davainio-Silvestraičio ir P. Janušio užrašų, sava medžiaga papildydamas, jis išspausdino "Dirvoje" (ir atspaudu) "Medega tautiškai vaistininkystei", kuri dar ir šiandieną neturi sau lygios mūsuose.

Tais pat metais pasirodė jo paruoštos "Lietuviškų pasakų" I dalis, 192 psl. ir II dalis — 1902 m., 262 psl. (Shenandoah, Pa.), taip pat kun. A. Miluko lėšomis. Abiejose knygose paskelbtos daugiausia mitologinio turinio 320 pasakos.

1903 m. išspausdina "Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių" 386 psl. Chicago, 111., kur paskelbta 813 sakmių iš visos Lietuvos, nors daugiausia jų iš Prūsų. Čia J. Basanavičius parašė ir įvadą-studiją iš 77 psl., kur gausiai pateikė senųjų kronikų ištraukų ir lyginimų su kitų tautų tautosaka ir papročiais.

1904-5 m. pasirodo ir "Lietuviškos pasakos yvairios" I-IV, Chicago, 111. Į šį stambiausią pasakų rinkinį jis sutelkė ir kitų spausdintas pasakas, "nuvalydamas" joms barbarizmus, ir naujai įvairių rinkėjų užrašytas. Visas rinkinys sudaro 1247 psl. ir sutelkia 781 pasaką bei sakmę. Tai didžiausias ne tik jo išleistas pasakų rinkinys, bet kartu didžiausias ir visoje mūsų pasakų literatūroje.

1909 m. jis išspausdino "Levas lietuvių pasakose ir dainose", kur taip pat pateikia visą būrį pasakų, tačiau leidžia sau "vilką" pakeisti "levu".

Vėliau pasirodė dar visa eilė studijų, susietų su jo trakologiją, ir kuriose sudėta daug iki to meto nepaskelbtos tautosakos iš įvairių rankraščių.

Besirūpindamas tautosakos rinkimu ir leidimu, J. Basanavičius prisikalbino O 1 š a u s k į (Amerikoje) leisti atskirą tautosakai ir etnografijai žurnalą, tačiau šis pabūgo piniginių nuostolių, šis J. Basanavičiaus sumanymas buvo iš dalies tik įvykdytas jo redaguotos "Lietuvių Tautos", o Nepr. Lietuvoje — "Tautos ir žodžio", "Mūsų Tautosakos", "Tautosakos Darbų" ir "Gimtojo Krašto".

Tautotyrininkas. Basanavičius jau iš pat jaunystes buvo linkęs istoriniams mokslams ir žavėjosi didinga tautos praeitimi. Tebebūdamas Maskvos universitete jis drauge su Petru Vileišiu rūpinosi legaliai išleisti atskirą knygelę apie Kęstutį ir palaikė labai artimus ryšius su Vincu Pietariu, kuris taip pat domėjosi Lietuvos praeitimi.

Išvykęs Bulgarijon ir dirbdamas sunkų gydytojo darbą, visą atliekamą laiką jis skyrė Lietuvos praeities tyrinėjimams, o ypač, kai ten bebūdamas, susikūrė lietuvių ir trakų artimos giminystės teoriją. Iš Bulgarijos jis rašė Prūsų lietuvių laikraščiams visą eilę straipsnelių, keldamas Lietuvos garsią praeiti. 1880 m. "N. Keleivyje" pasirodė "Rubežiai ir skaitlius lietuvių tautos"; 1881 m.— "Apie kryžiokus", "Apie įsteigimą Ragainės pylies"; 1882 m. "Lietuviškoje Ceitungoje" išspausdino "Apie senosios Lietuvos pylis". Įsteigęs "Aušrą", per jos lapus paleido antrąją dalį "Apie senosios Lietuvos pilis", "Iš mūsų praeigos", "Ar sena lietuviška dūšia", "Iš priežasties atradimo Lietuvoje rašyto akmens" ir kt. Visi šie trumpi straipsneliai buvo skiriami ne tiek praeities tyrinėjimui, kiek tautos žadinimui.

Be visos eilės tokių plačiausia prasme tautotyrinių straipsnių ir straipsnelių Basanavičius yra rašęs ir kitų, kur stengėsi sutelkti visą prieinamą medžiagą tuo ar kitu klausimu ir kartu pasakyti savo žodį. Iš jų, daugiau istorinių, minėtini: "Baudžiava Lietuvoje I, Bartininkų kraštas", Lietuvių Tauta I, 1907; "Karaliaus Mindaugo žymėspaudis", t. p.; "Kunigaikštis Kęstutis ant savo žymėspaudžių", LT, 1908; "Iš Seinų vyskupystės istorijos", t. p. 1909 m.; "Apie Vištytį ir jo istoriją", t. p., 1916; "Iš Palangos istorijos", t. p., 1921 (atskirai — 1922) ir kt. Visuose šiuose darbuose jis pateikia dokumentus, nevengdamas ir tautotyros duomenų, tačiau istoriku jis nebuvo: trūko kritiškumo. Jis iki savo mirties tebetikėjo dar pramanyta "Grcvo Kyburgo kelione" (žr. jo darbą "Vilniaus lietuvių dainose", LT IV, 603 psl.), "prūsų raštu" ir kt. romantiniais išsigalvojimais.

Visu savo tautotyrinių žinynu jis prabilo, tik palietęs lietuvių tautos seniausiąją praeitį, kur tenka remtis proistorės, kalbos ir etnografijos duomenimis, kur istorinių šaltinių žinutės paskęsta anoje duomenų gausybėje. Iš tokių raštų lietuviškajai tautotyrai reikšmingiausias buvo ir dar paliko, nors kai kurios išvados šiandieną jau pasenusios ir ne-bepriimtinos, "Apie vėles ir nekro-kultą senovės lietuvių" (žr. "Iš gyvenimo lietuviškųjų vėlių bei velnių"). Čia jis pateikė, išrinkęs iš įvairių metraščių ir kitų šaltinių, visas anuo metu žinomas tuo klausimu žinias, plačiai jas lygindamas ir su kitų tautų papročiais. Kitas jo darbas nemažiau reikšmingas, tai įvadas "Lietuvių Kryžių" albumui (Vilniuje, 1912 m., pavadintas "Lietuvių kryžiai archaiologijos šviesoje", kur jis lietuviškąjį kryžių kildino iš senojo antkapinio stulpo. Už šį įvadą užpultas keletos kritikų, jis parašė atskirą darbą, pavadintą "Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra", Vilniuje 1912. Pastarasis jos straipsnis taip pat pateikė daug šaltinių ir kitos vertingos medžiagos, tačiau aštrus ir ironiškas minčių reiškimo būdas visa tai nuslopina. Labai įdomūs ir vertingi įvadė-liai "Lietuvių raudoms" (LT IV, 59-64 psl.) ir kiti, kurie neprarado ir šiandieną savo reikšmės.

Visai atskirą raštų dalį sudaro vadinamoji "lietuviškoji trakologija, kur J. Basanavičius visomis galiomis ir įvairiausiais duomenimis įrodinėja, kad lietuviai yra t r a k ų - f r y-gų palikuonys, ši mintis jam gimė Bulgarijoje, kai jis išgirdo bulgarų rugiapiūtės dainas, giedamas mums artima melodija (žr. jo autobiografija, 118 psl.; LT IV, 231 psl.) ir pradėjo lyginti kai kuriuos vietų vardus, piliakalnius, kai patyrė, jog rusų "bilynos" sukurtos pietuose, o tik paskiau nukeliavo į šiaurę ir ten išliko su pietų krašto gamtos įvaizdžiais ir panašiai. Tai savo tezei įrodyti jis pašventė daugelį metų, ja gyveno, rašė ir.. . tačiau neįtikino. Iš šios srities jo darbų reikšmingiausi: "Etnologiškos smulkmenos", 1893; "Lietuviškai - Trakiškos studijos", 1898; "Levas lietuvių pasakose ir prygiškai-trakiškoje dailoje", 1907— 1919; "Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon", 1921, "Trakų kalbos likučiai vietų varduose lietuvių kalbos šviesoje", 1925, ir daugelis kt., paskelbtų "Lietuvių Tautos" tomuose. Ankstyvieji J. Basanavičiaus "trakologijos" darbai, iškeldami lietuvių tautos garbingą ir didingą praeitį, turėjo nemaža reikšmės tautiniam lietuvių atgimimui ir buvo jais sekama kitų rašiusiųjų (Šliūpo, Sirvydo, net K. Būgos), tačiau paskutinieji šios reikšmės nebeturėjo ir liko tik prisiminimui, nors pro juos visiškai užsimerkęs negali praeiti lietuvis tautotyrininkas — juose paskelbta niekur kitur dar nepagarsintos lietuviškos tautosakos ar kitos  reikšmingos   medžiagos.   Apie šią jo "mokslinę teoriją" yra rašęs Bronius Untulis "D-ro Jono Basanavičiaus teorija apie lietuvių tautos kilmę" (LT IV, 227-260), tačiau iš esmės dar iki šiol ji nėra įvertinta ir nenurodyti visi pirmieji šios teorijos autoriai, kurių įtakoje ją J. Basanavičius plėtojo.

Švietėjas. Lietuvių švietimu Basanavičius susidomėjo, dar Maskvos universitete būdamas. Jis su P. Vileišiu norėdamas pralaužti spaudos draudimą (P. Vileišiui iš dalies pavyko, nes gavo kelioms knygelėms cenzūros leidimą atspausti jas lotyniškais rašmenimis), vertė iš lenkų kalbos "Abėcėlę", kuri taip skambėjo "Abėcėle arba Elementorius diel Lietuves kajmo mergajezų. Isz len-kiszko in lietuwiszką kalbą pervertė ir dapilde Jonas Bassanawiczus Wil-nuje 1883 m.". Nors ant jo viršelio rašė 1863 m., tačiau spaudai buvo paruošta tik 1874. XI. 28 d.

Sugrįžęs į Vilnių 1906 m., drauge su P. Vileišiu ir P. Matulioniu, išrūpino leidimą lietuvių dviklasei mokyklai. Vėliau ši mokykla savaime išvirto gimnazija.

Vos tik grįžęs iš Bulgarijos, 1905. VIII. 13 d. jis tarėsi su M. Davainiu-Silvestraičiu įkurti "Lietuvių Tautos" žurnalą, kur būtų galima skelbti mokslo straipsniai. Tačiau jį teišleido 1907 m. ir redagavo iki mirties, paruošdamas tris didelius tomus, o iš dalies pats juos ir prirašydamas.

1905 m. jis tarėsi su Vilniaus lietuviais dėl Lietuvių Mokslo Draugijos steigimo, kuria jau nuo 1880 m. rūpinosi, daug rašė tuo reikalu spaudai ir parengė šios draugijos statutą, nors jis valdžios tebuvo patvirtintas vien tik 1907 m. Tada jisai visa šiai draugijai atidavė: ir rankraščius, ir biblioteką, ir rinkinius, ir savo pinigus. Jis daugelį metų traukė jai narius, ruošė suvažiavimus. Lietuvių Mokslo Draugija keliolika metų buvo vienintelė lietuvių mokslo įstaiga — visų darbų centras.

Visuomenininkas, lietuvybės žadintojas ir kovotojas. Į visuomeninį darbą J. Basanavičius įsijungė Maskvos universitete, dalyvaudamas ano meto lietuvių studentų ratelyje, kuris tačiau lietuviškaisiais reikalais nesutarė, ir kiekvienas lietuvis studentas žvalgėsi į visus kraštus: vieni džiaugėsi gauta stipendija ir darėsi ištikimais caro tarnais, kiti — gyveno unijos dvasia ir nuostabiai greitai darėsi lenkais, o tretieji — ugdė ir saugojo lietuviškąją mintį, stengdamiesi pralaužti spaudos draudimo varžtus. Su pastaraisiais realistais ir kartu romantikais J. Basanavičius tapte sutapo ir susigyveno, nors jų būrelis buvo pats mažiausias (P. Vileišis, Brazaitis, St. Raila.. .).

Baigęs mokslus ir pasukęs Bulgarijon, kur virte virė ir politinis darbas, nepasiliko jis nuošalyje, bet įsijungė ir prisidėjo prie rusofobų demokratų partijos, kuriai vadovavo Karalovas. Dėl šios politinės veiklos jam teko ten ir nukentėti. Prasidėjus šios partijos persekiojimams, jis pasitraukė 1882 m. iš Bulgarijos. Antru kartu sugrįžęs Bulgarijon, jis ir toliau dalyvavo bulgarų demokratų partijos gyvenime, jai vadovavo Varnoje ir du kartus (1903 ir 1905 m.) dalyvavo šios partijos kongresuose, rašė jai politinę programos dalį sanitariniais krašto reikalais. Tai buvęs, pasak jo, atsilyginimas bulgarų tautai, kuri jį priglaudusi.

Išvykęs į laisvą Bulgariją, Basanavičius galėjo laisvai dirbti ir savo tautai. Jis tuojau susirišo su Maž. ir Didž. Lietuvos susipratusiais lietuviais, kuriems rūpėjo lietuvių tautos reikalai. Pirmiausia jis susisiekė su Fr. Kuršaičiu ("Keleivio" red.) ir su Einorių, kuris vėliau leido "Naująjį Keleivį", juos kalbindamas padaryti laikraščius lietuviškes-n i a i s. Tačiau ano meto Prūsuose pasirodantieji lietuvių laikraščiai stengėsi būti perdėm ištikimi savo kaizeriui ir pabūgdavo aiškiau pasisakančių straipsnių, kuriuos pasiųsdavo J. Basanavičius bei jo draugai. Jam pavyko atspausdinti keletą tokių straipsnių, sudrumstusių visus ramybės vandenis, ir dėl to gimė "Byrutės Dr-ja", sumaniusi leisti lietuvišką   laikraštį.
Atskiro lietuviškojo laikraščio reikalais jis 1881 m. teiravosi spausdinimo sąlygų Sofijoje pas Žeirovą, 1882 m. Bielgrade ir Prahoje (Calve's knygyno savininką). Tačiau sustojo Tilžėje, nes iš ten lengviau pasiekiama D. Lietuva, kuriai pirmiausia šis laikraštis skiriamas, ir buvo vietoje surastas žmogus, kuris sutiko atsakyti prieš vokiečių valdžią bei prižiūrėti patį spausdinimą. Pirmasis "Aušros" numeris buvo spausdintas Ragainėje 1883 m. kovo mėn. pradžioje Albano ir Kybelkos spaustuvėje, kurio ats. redaktoriumi pasirašė Jurgis Miksas, o jo išleidimui pinigus sudėjo A. Višteliauskas, šernas ir pats Basanavičius.

Be visos eilės straipsnių "Aušroje", Basanavičius rašė lietuviškaisiais reikalais ir rusų spaudoje, pasisakydamas prieš lenkinimo pastangas ir kt. (žr. "Novoje Vremia", "Pete-burskija Vedomosti", 1884). šie straipsniai sukėlė didelę audrą ir J. Basanavičius įsigijo "lenkaėdžio" vardą.

Sustojus "Aušrai" J. Basanavičius jau retai rodėsi spaudoje degamaisiais lietuvių reikalais, nes jis ir pats pasuko daugiau į mokslinę sritį. Ir tik 1892 m. vėl jis prabilo su aštriu straipsniu "Apšvietoje", kur dar griežčiau pasisako prieš lenkus ir rusus ("N. Vremia" tokio būtų nespausdinusi). Šiame straipsnyje "Priedėlis prie lietuviškojo klausimo" jis pateikė ir visą savo politinę programą, k. a., a) kad Lietuva lietuviška taptų; b) kad idėjos apie "Lietuvos savistovybę ant tautiško pamato" išsiplatintų kunigų ir bajorų tarpe; c) kad apšvietimo kalba visų Lietuvos luomų taptų lietuviškoji kalba ir d) kad sandora ir meilė viešpatautų tarp visų Lietuvos gyventojų ir idealu visų luomų taptų — lietuvybė.
šiai savo politinei programai, paremtai teisių atstatymu ir kalbos atgaivinimu, bet be socialinės dalies, jis pasiliko ištikimas iki mirties.

Iš Bulgarijos J. Basanavičius, kur buvo tapęs piliečiu ir išsitarnavęs pensiją, į Vilnių parvyko slapta, negaudamas iš Vidaus reikalų ministerijos sutikimo. Vilniuje tuo metu (1905) buvo pats revoliucijos įkarštis, kūrėsi politinės partijos ir sambūriai, tačiau į jas J. Basanavičius tiesiogiai neįsijungė. Jis Vilniuje stengėsi išlikti aukščiau visų politinių partijų, ir reprezentuoti lietuvių tautą, tačiau slaptai dalyvaudavo jų ginčuose ir įvairiais slapyvardžiais polemizuodavo.

1905 m. J. Basanavičiui ir kitiems kilo mintis sušaukti Lietuvių Seimą. Šiam sumanymui įvykdyti buvo tuojau sudaryta komisija. J. Basanavičius parašė ministeriui Vittei memorandumą ir, pasirašęs drauge su D. Malinausku, J. Ambraziejumi, M. Da-vainiu-Silvestraičiu, pasiuntė ir išspausdino "Vilniaus žiniose" (Nr. 267), o netrukus pranešė ir apie įsteigimą tautiškai-demokra-tiškos  partijos   (t.   p.   279).   šis skelbimas Vilniuje sukėlė tam tikrą nepasitenkinimą, tačiau Lietuvių Seimo nesutrukdė, nes J. Basanavičius vis tik įstengė dar visus apjungti.

Vilniaus Lietuvių Seimas nepriėmė Basanavičiaus pasiūlytosios programos ir nuėjo kitais keliais, tačiau pats jisai visus jo nutarimus priėmė, nes tai "buvęs tautos nutarimas".' Ir kai spaudoje pasirodė Seimo "pataisyti ir papildyti" nutarimai, tai jis, kaip vienas iš pirmininkų, griežtai užprotestavo, nors patiems papildymams, kuriais buvo reikalaujama laisvės lietuvių kalbai Vilniaus vyskupijos bažnyčiose, perdėm pritarė. Priimdamas Seimo nutarimus ir pareikšdamas protestą prieš klastojimus, J. Basanavičius pasirodė esąs tikras demokratas, bet ne vadistinis atstovas, kokiu vėliau jis buvo kartais daromas Lietuvoje, laikant jį tautininkų partijos pradininku.

1906 m. J. Basanavičius parengė memorialą Suvalkų gub. prijungti prie Lietuvos, bet pajutęs artėjantį suėmimą už Didžiojo Vilniaus Seimo sušaukimą, išvyko į Petrapilį ir tarėsi su Rusijos konstitucinės demokratijos partijos atstovais (P. Miliuke vu ir kt.) dėl Lietuvos autonomijos ir kt. reikalais.

Grįžęs iš Petrapilio Vilniun, J. Basanavičius pradėjo ruošti memorialą popiežiui Pijui X "Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčioje". Tai pabaigė tik Kaune ir nepasirašęs išleido lietuviškai ir lotyniškai (į lotynų kalbą vertė kun. A. Bajorynas). Iš A. Smilgos pasakojimų jis parašė knygelę apie lietuvių lenkintojų kompaniją ir tuo sukėlė naujas audras.

Dr. J. Basanavičius dalyvavo rinkimuose į I-ją Valstybės Dūmą Kaune ir Suvalkų gub., o į III-ją Dūmą buvo išrinktas nuo Bartininkų apylinkės. Buvo prikalbintas išstatyti savo kandidatūrą ir į IV-ją Dūmą, tačiau tie patys draugai, kurie jį prikalbino, atstovu pravedė visai kitą asmenį. Draugų apviltas, jis atsisakė visos viešosios politinės veiklos ir pasitraukė į mokslinį darbą.

1911 m. J. Basanavičius buvo vienas iš "Vilijos" bendrovės žemės ūkio mašinoms gaminti organizatorių ir stambiųjų akcininkų, o 1913 m. taip pat vienas ir iš Lietuvių "ūkininkų B-vės steigėjų.

Kilus sumanymui pastatyti Vilniuje Lietuvių Mokslo ir Dailės Dr-jcms Tautos Namus, J. Basanavičius su Martynu Yču (Dūmos nariu) 1913 m. išvažiavo Amerikon rinkti aukų. Jie abu ten surinko 23,709 dol. Tai buvo pirmoji tokia stambi rinkliava Amerikoje lietuvių reikalams, bet kilus karui, namai nebuvo nupirkti, dalis šių pinigų žuvo, o likusieji buvo sunaudoti LMD leisti įvairiems vadovėliams, kurių užteko keletui metų ir Nepriklausomai Lietuvai.

1915 m. vokiečiams okupuojant Vilnių, J. Basanavičius iš jo nepasitraukė ir liko kartu su tauta, kuriai vėliau stengėsi visomis išgalėmis padėti. Tuo metu apie jį būrėsi visa lietuviškoji veikla, ir įvairūs lietuviai delegatai, grįžę iš vykusių užsieniuose konferencijų, jam visus nutarimus ir sumanymus referuodavo, tarytum pačiam tautos patrijarchui arba prezidentui. 1917 m. rugsėjo mėn. 18— 23 d. d. jis pirmininkavo Lietuvių Konferencijai, kuri J. Basanavičių išrenka Tautos Tarybos nariu. Kritiškiausiomis Tautos Tarybos dienomis 1917 m. gruodžio mėn. iki 1918 m. vasario mėn. 16 d., kai Tautos Tarybos narių tarpe prasidėjo nesutarimai ir išsiskyrė pažiūros į Lietuvos Nepriklausomybės idėją, kai buvo padaryta visa eilė bailių nutarimų, dėl kurių paskui atskiri asmenys rado reikalo tris TT protokolus savo stalčiuose pasilaikyti ar gal net sunaikinti, Dr. J. Basanavičius nesvyravo ir 1918 m. v a-s a r i o mėn. 16 d. privedė prie Lietuves Nepriklausomybės paskelbimo akto, kurį pats pirmasis ir pasirašė, šiuo didžiuoju savo gyvenime ir svarbiausiuoju Lietuvos Valstybės atstatymo aktu J. Basanavičius užbaigia savo ir jo kartos bendraminčių didįjį kovos tarpsnį, kurį pradėjo, laužydamas spaudos draudimą, cenzūras ir okupantų sauvales.

Bolševikams, o vėliau lenkams, užėmus Vilnių, Dr. J. Basanavičius liko prie Lietuvių Mokslo Dr-jos ir istorinių bei kultūros turtų, kuriuos nepalaužiamu užsispyrimu gindavo nuo įvairių pasikėsintojų.

1919 m. rudenį, atidarant Vilniaus Universitetą, lenkai atsiuntė ir Dr. J. Basanavičiui kvietimą. Tačiau jis griežtai atsisakė dalyvauti, nes šis universitetas tarnausiąs lietuvybės naikinimui. Jis nedalyvavo ir nė lenkų suruoštame "Vilniaus prijungimo prie Lenkijos" iškilmingame akte, pareikšdamas griežtus protestus, tačiau jis mielai vyko (ir vadovavo visai delegacijai) 1920 m. į Kauną Steigiamojo Seimo atidarymam Tada jis nepabojo nei silpnos sveikatos, nei kelionės sunkumų.
*    *    *
1927. II. 16, švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo sukaktuves, Vilniuje užgeso jo gyvybė.  Ir mirė jis tuo metu, kai Vilniaus lietuviai, minėdami šią šventę, giedojo Tautos Himną. Tauta nulinko gedulu, jam nusilenkė net ir Vilniaus lenkai, prieš kuriuos jis kovojo.
A. Mažiulis