LIETUVIŲ TAUTOS IR VALSTYBĖS SIENOS Spausdinti
Parašė KAZYS PAKŠTAS   
1939 m. prasidėjęs totalitarų karas prieš demokratijas toli gražu dar nebaigtas. Vietoj Vokietijos vadovaujančią rolę totalitarų šeimoje labai vikriai užėmė daug kartų didesnė ir bent kiek galingesnė nacionalistinė Sovietų Rusija, apsukriai pasinaudodama negudrių demokratų visokeriopa pagalba. Šaltasis karas vyksta daugiausia arktines ir sibiriškos žiemos didžiuose plotuose, kame kasmet šalčiu, sunkiausiu darbu ir badu rusai nugalabina daug tūkstančių Vidurinės Europos kultūringų ir laisvų žmonių; patys rusai nuostolių mažiau patiria. Kol kas rusams labai sekasi Europos kultūrą naikinti. Bet karo pabaigoje, nors ne taip greit, pergalė gali pasvirti demokratijos naudai, jeigu galutinon kovon bus mestos Amerikos ir Vakarų Europos visos jėgos. Tuomet ūmai pasidarys aktualūs sienų klausimai visose atgimstančiose Vidurinės Europos valstybėse. Kils ir Lietuvos sienų klausimas. Prie jo reikia iš anksto ruoštis. Šis trumpas raštas ir nori būti mažu įnašu į tų pasiruošimų eilę.

1. Priešistoriniai laikai ir viduramžiai

Klasikinės istorijos laikais Lietuvos vardas dar buvo nežinomas pasauliui. Gyvendami tolimoje šiaurėje, izoliuoti nuo GraiKijos ir Romos dideliais plotais miškų ir balų ir šiurkštaus, šalto klimato, pirmą kartą savu vardu lietuviai paminimi, roaos, tik 1009 m. (Quedlinburgo kronikoje). Tik archeologai ir keli kalbininkai specialistai gali įtikinamai kalbėti apie lietuvių ir jų baltiškų giminių gyvenamus plotus nuo 15J0 prieš Kristų iki 1200 A. D. Tokiais giliais, genialiais tyrinėtojais labiausiai pasireiškia prof. K. Būga ir vokietis M. Vasmeris. Labai vertingų priedų šion sritin įnešė ir mūsų archeologai Dr. J. Puzinas, Dr. M. ALeikaitė-Gimbutienė, o taip pat V. Kiparsky ir keletas kitų. Jų tyrinėjimais ir pateiktais žemėlapėliais pasiremiant galima nustatyti, kad maždaug nuo 1500 m. pr. Kr. ir iki 500 po Kr. lietuviai ir jų baltiški giminės buvo tuomet apgyvenę nuo 430.000 iki 500.000 kvadratinių kilometrų, pasidriekusių nuo žemutinės Vyslos (ar net Odros) iki Volgos ir Okos aukštupių rytuose. Jie apėmė beveik visą Dauguvos baseiną, pasiekdami pietuose Pripeti, Būgą ir Desną. Anų laikų baltų gyventose žemėse dabar turime tokius miestus, ka;p Dancigas, Lomža, Balstogė, Lietuviu Brasta, Pinskas. Černigovas, Brianskas, Tula, Kaluga. Orelis, Možaiskas, Rževas ir Velikije Luki. Čia panrnėiome t^k pakraštinius baltų senosios tėvynės miestus (kurie tais laikais gal kaip kitaip vadinosi), kad suprastume erdvės didumą: ii beveik prilvgtų šių laikų Prancūzijai, Ispanijai arba Vokietijai, t. y. didžiosioms Vakarų Europos valstybėms.

6-me amžiuje is pietų šono Pripetimi, Dniepru ir jo gausiais intakais pradėjo sparčiai veržtis į Šiaurę ir rytus galinga siavų banga, išstumdama iš Dniepro baseino baltus, o paskiau plūsdama į suomiškų tautų žemes aplink Maskvą, limenio ir Ladogos ežerus.

Sakytume, kam čia reikia kalbėti apie tuos plotus, kuriuose lietuviai ir jų artimi gimines gyveno prieš pusantro tūkstančio metų, nes jų visvien nebeatgausime dabartinėse sąlygose. Tiesa, tik viena labai įtakinga tauta — žydai — beatgavo savo žemes, kurias prarado prieš du tūkstančiu metų. Žydų pavyzdžio mes nepakartosime, nes nesame nei taip gausūs, nei turtingi, nei įtakingi Washingtone. Musų kultūra jaunesnė, musų ištekliai labai maži. Apie savo praeities didelius nuostolius mes kalbame tikėdamies, kad šiurkštus pasaulis mūsų pasigailėtų ir bent paskutinio žemės sklypelio mums iš po kojų nebetrauktų, nes juk jau sumokėjom slavams ir germanams labai gausią duoklę, netekdami jų naudai didesnės savo žemių dalies.

Su 13-tu amžium prasideda baltų istorija, o Lietuva jungiasi į vieną galingą valstybę, karaliaus Mindaugo vadovaujama. Nuo 6-to iki 13-to amžiaus baltų gyvenami plotai susiaurėjo iš 500,000 kv. kilometrų iki 215,000 kv. km. Mindaugo krikšto metais (1251) lietuvių kalbos plotai galėjo siekti arti 110,000 kv. km., latvių kalbos plotai apie 65,000 kv. km. ir prūsų apie 40,000 kv. km. Bet nuo 1231 m. per Vyslą peržengę vokiečiai kryžininkai sparčiai mažino prūsų žemes, likviduodami vietinius gyventojus, o jų likučius pavergdami ir germanizuodami. 17-to amžiaus antroje daly buvo likviduoti paskutiniai prūsai. Vokiečiams, matyti, ilgai stigo savų tautiečių ištuštintoms žemėms apgyvendinti. Į tas tuštumas plaukė atsparūs ir ištvermingi lietuviai, užimdami savo brolių vietoves iki pat Karaliaučiaus ir Piliavos.

2.   Lietuvių gyvenami plotai 16-me amžiuje

13-to amžiaus pirmoje pusėje karaliaus Mindaugo suvienyta Lietuvos karalystė apėmė daugumą lietuviškų žemių (apie 100,000 kv. km.) ir gan didelius Gudijos plotus. Vėliau Gediminas, Algirdas ir Vytautas vis labiau plėtė Lietuvos valstybę į rytus ir pietus, į gudiškas, ukrai-niškas ir rusiškas žemes ir į neapgyventas stepes prie Juodųjų jūrų tarp Dn'epro ir Dniestro. Bet šie Lietuvos valdovai nepajėgė išstumti stiprių vokiškų Įgulų iš Baltijos pajūrio, iš žemutinio Nemuno ir Priegliaus baseinų: čia lietuviai ir prūsai ir toliau paliko ateivių vokiečių valdomi, išnaudojami ir germanizuojami.    Karaliaučiaus ir Marienburgo pasilikimas vokiečių okupacijoj grėsė Lietuvai nuolatine blokada ir jos žemių siaurinimu, palengva nutautinant lietuvius ir prūsus.

Vytautui mirštant (1430), po Lietuvos vėliava buvo imperija, apimanti per 850,000 kv. km. Apie aštunta to ploto dalis buvo tuomet apgyventa lietuvių. Šie plotai išsilaikė Lietuvos valdžioje arti šimto metų. 15-tam amžiui besibaigiant, buvo jau labai sustiprėję du dideli Lietuvos kaimynai: Rusija ir Turkija. Turkija išstūmė Lietuvą iš Juodųjų jūrų, užimdama nedidelius Lietuvos žemių plotus tarp Dniepro ir Dniestro. Rusija 1514 m. užėmė svarbų Smolensko miestą ir keletą kitų vietovių. Rusijos nuolat grasinama, Lietuva nebeturėjo jėgos pasipriešinti Lenkijai, kai ši 1569 m. atėmė iš Lietuvos didelius Ukrainos plotus su Kijevu, Volynija ir Po-dolija.

1569 m. Lietuva savo erdvės prasme nustojo buvusi imperija, ji tapo vidutinio ploto valstybė, apimdama 320,000 kv. kilometrų, t. y. truputį daugiau negu dabartinė Italija, Lenkija ar D. Britanija. Šiose ribose Lietuva išbuvo ilgiau kaip du šimtu metų (.1569-1772). Šių ribų Lietuvoje buvo apie pusė lietuvių, arti pusės gudų ir truputis latvių, žydų ir ukrainiečių. Kad mažiau būtų tautinio trynimosi, 1566 m. Lietuva buvo paskirstyta į lietuviškus ir gudiškus pala-tinatus. Trims lietuviškiems palatinatams buvo priskirtos žemės, kame vyrauja lietuvių kalba ir katalikų tikyba. Slaviškos žemės buvo suorganizuotos į šešis palatinatus, kuriuose žmonės kalbėjo gudiškai (tuomet sakydavo: rusiškai, nes gudų termino dar nebuvo). Lietuviški palatina-tai (Vilniaus ir Trakų) daugely raštų ir užsilikusių to laiko žemėlapių buvo vadinami: Lithua-nia Proprii, La vraie Lithuanie, t. y. Tikroji Lietuva. Žemaitija buvo tituluoiama seniūnijos vardu, ne palatinato. Lietuviškai kalbančioji valstybės d?l's apėmė 99,000 kv. kilometrų, taigi tik trečdalį, bet lietuviškoji dalis tuomet buvo daug tankiau gyvenama ir. pagal lenkų istoriko J. Jakubowskío tyrinėjimus, duodavo truputį daugiau raitelių ir mokesčių kariuomenei, negu gudiškieji palatinatai

1566 m. Lietuvos valdžia pravedė ryškias ribas tarp lietuvių ir slavų. 1584 m. Prūsijos geografų tėvas Kari Hennenbergeris savo veikale "Kurcze und wahrhaftige Beschreibung des Landės czu Preussen" (Koenigsberg, 1584) nurodė lietuvių kalbos ribas tų laikų Prūsijoj. Anot K. Hennenbergerio, Įsrutės (Insterburg) apskrity gyveną beveik vieni l'etuviai: "fast eitel Litau-er", ogi pietinė lietuvių kalbos riba Prūsijoj einanti pagal Priegliaus upę ir rytuose siekianti didžiųjų Mozūrijos ežerų. Šitą ribą priimant dėmesin, Lietuvos šone lieka Piliava su Karaliaučium, Girduva, Ungura ir Galdapė. Tų laikų lietuviškai kalbanti zona Prūsuose turėjo apimti apie 15,000 kv. km.   Šešiolikto amžiaus Lietuvos etnografinis ir kartu kalbinis plotas skirstėsi į šias keturias provincijas:
Vilniaus palatinatas    44,400 kv. km.
Trakų palatinatas       31,300 kv. km.
Žemaičių seniūnija     23,300 kv. km.
Prūsų Lietuva            15,000 kv. km.
-------------------------------  
Etnograf. Lietuva     114,000 kv. km.

Šešiolikto amžiaus gale lietuvių etnografine teritorija dar apėmė 114,000 kv. km. t. y. apie tiek, kiek ir valstybei besikuriant 13-me amžiuje. Nors šešioliktame amžiuje rytiniuose ir pietiniuose Lietuvos pakraščiuose jau buvo gudiško ir lenkiško priemaišo, bet šie atėjūnai buvo dar negausūs ir vidurio krašto nesiekė.

Iki šešiolikto amžiaus pabaigos lietuvių tauta jau buvo atlikusi keletą didelių istorinių misijų:
1)    Laukinį, sakytumei barbarišką, žemėvaizdį per visus 114,000 kv. km. ji savo sunkiu ir ištvermingu darbu jau buvo pavertusi į kultūrinį žemėvaizdį ir per tai lietuvių tauta jau buvo iki to laiko įsigijusi pilnai išmokėtos nuosavybės teises visam minėtam žemės plotui.

2)    Per visą savo nepriklausomos istorijos peri j odą lietuviai atkakliai ir pasišventę gynė minimąjį žemės plotą prieš visų kaimynų pasikėsinimus: ir slavų, ir germanų. Dėl jėgų mažumo, didi, bet negausinga lietuvių tauta kelis kartus desperatiškai pralaimėjo savo herojiškas kovas už nuosavią žemę, nepriklausomą tėvynę.

3)    Visos Europos istorijai Lietuva, kaip nei viena negausinga tauta, atliko viduramžiuose dvi grandiozines misijas, atsiremdama labiausiai į minėtą etnografinį plotą: per du šimtu metų (1231-1430) ji buvo svarbiausia sulaikytoja vokiečių veržimosi į rytus, jų garsaus "Drang nach Osten". savo kūnu ir savo gyvybėmis pridengdama slavų kraštus; ogi beveik pustrečio šimto metų (1240-1569) Lietuva sudarė užtvarą prie totorių užplūdimą Europon; 1362 m. Algirdas tą užtvarą pratęsė iki Juodųjų jūrų. Lietuvių laimėjimai prieš totorius buvo labai naudingi visai Europai, ypač Lenkijai, Ukrainai, Gudijai.

4)    16-me amžiuje lietuviai ėmėsi didelės kultūrinės misijos nemažuose savo valstybės plotuose: 1529 m. išleido Lietuvos Statutą, pirmą kodifikuotą įstatymų rinkinį Nemuno ir Dniepro plačiuose kraštuose; 1547-1595 m. perijode buvo išleistos pirmos lietuviškos knygos ir jose suformuluota lietuviškai liuteroniški ir katalikiški religiniai pradai; lietuviškose žemėse įsisteigė dvi garsios aukštosios mokyklos: Karaliaučiaus Universitetas (1544) ir Vilniaus Akademi-ja (1579); jų įtaka siekė toli už Lietuvos Žerarų. 1557 m. Lietuvoje pravesta pirmoji žemės reforma 1581 m. įsteigtas Aukščiausias Lietuvos Tribunolas 1582 m. išleista pirmoji Lietuvos istorija. Žodžiu, šešioliktame amžiuje susiformavo lietuvių tautos kultūrinis veidas ir pradėjo reikštis visokeriopas jos genijus.   Žinoma, Lietuva šioje kultūros srity nebuvo nei pirmoji, nei jokia išimtis. Daug kitų tautų tą pat darė savo žemėse. Tačiau jei 16-me amžiuje susiformavo lietuvių kultūrinis veidas, tai ji turi pilnos moralinės teises reikalauti tų žemių, kuriose ji 16-me amžiuje gyveno. Tokiu pat principu buvo atstatyta modernioji Čekija 1919 m., nors visas trečdalis jos žemių jau buvo sclidiškai vokiečių už-kolonizuotas, bet Čekijos žemių čielybė ir visuma buvo išlaikyta ir tarptautinių sutarčių patvirtinta. Panašiai teisybe reikalauja pasielgti su atstatoma Lietuva, jeigu teisingumas visiems lygus.

3.   19-to amžiaus vidurys

Septyniolikto amžiaus vidury ir aštuoniolikto pradžioje Lietuvą ištiko nepaprasto baisumo nelaimes. Siame amžiuje Maskva vis labiau pradėjo veržtis Lietuvon. Karai su Maskva ir šiek tiek su Švedija truko su pertraukomis beveik visą Jono Kazimiero viešpatavimą (1648-1668). Bet nelaimių kulminacinio taško pasiekta tarpe 1654 ir 1661 m., kai didesne Lietuvos dalis (rytai ir centras aplink Vilnių) buvo rusų kariuomenės okupuota. 1655 m. Maskvos armija pirmą kartą istorijoj įsiveržė Lietuvos sostinėn Vilniun, 17 dienų degino miestą, prievartavo ir plėšė žmones, draskė karstus ir barstė numirėlių kaulus. Ligtol nematyto masto teroras ir su juo einančios ligos (maras etc.) likvidavo apie trečdalį Lietuvos gyventojų. Tas peri j odas istorijos pramintas Tvanu. Pagal Andrusove pasirašytą 1667 m. taikos sutartį Rusijai teko Smolenskas, Sta-rodubas ir Černigovas, taigi gan didelis rytinis Lietuvos pakraštys. Ten gyveno daugiausia gudai ir daugelis jų nenorėjo Rusijos valdžioj likti, todėl bėgo ir buvo priimti gyventi daugiausia Tikrosios Lietuvos rytiniame ruože, tarp Dysnos ir Vileikos ir prie aukštutinio Nemuno. Tai gerokai pakeitė etnografinę Tikrosios Lietuvos rytinio ir pietinio pasienio sudėtį.

Per paskutinį 17-to amžiaus trečdalį atsigavusi Lietuva, 18-to amžiaus pradžioje (1703 m.) vėl buvo įvelta į karus su Švedija ir patyrė "taikią" rusų armijos okupaciją, kuri atnešė Lietuvon marą. Ta baisi epidemija truko nuo 1708 iki 1717 m. Tikroji Lietuva ir Prūsų Lietuva nustojo trečdalio savo gyventojų. Tai sudarė lengvesnių galimybių vokiečiams kolonizuoti Prūsų Lietuvą, o slavams (gudams, lenkams) — rytinius ir pietinius Lietuvos pakraščius. Tad reikėjo nepaprasto atsparumo, kad maža lietuvių tauta visiškai nesutirptų slavų ir germanų jūrose.

19-to amžiaus vidury pasirodo visa eilė studijų apie Lietuvos gyventojų etnografinę sudėtį. Iš jų mes matome, kad lietuviškai kalbančios daugumos pietine ir rytine riba dar apima pakraštinius Lietuvos miestus, kaip Labguva (ant ribos), Įsrutis, Darkiemis, Seinai, Druskininkai, Rodunė, Ašmena, Svyriai, Tverečius, Breslau-ja. O ir tolimesni pakraščiai apie Gardiną, Lydą, Jurotiškį, Smurgainį dar nenustojo visų lietuviškų etnografinių bruožų, tiktai lietuvių kalba čia daugelyje vietų buvo primiršta.
Prūsų arba Mažojoj Lietuvoj lietuvių kalbos pietinę ribą 1848 metams Boetticher nurodė einančią per Labguvą, Juoalaukius, Darkiemį, Tolminkiemį ir aukštutinę Romintą. Tokią ribą turint galvoje, visa Mažoji Lietuva apimtų 11,400 kv. km., priskaitant čia ir Kuršių marių plotą (apie 1,600 kv. km.). Nuo 16-to amžiaus vidurio iki 19-to vidurio, t. y. per 300 metų lietuvių kalbos plotą vokiečiai pajėgė sumažinti apie 4,000 kv. km. Bet ir likusis lietuvių plotas iki 1948 m. jau buvo gerokai atskiestas vokiškos kalbos, retai — vokiško kraujo.

Kalbant gi apie Vilniaus guberniją, tenka daugiausia naudotis M. Koeppeno (1857 m.), A. Korevos (1857), N. Lebedkino (1861) ir R. D'Er-kerto (1863) tyrinėjimų daviniais. Atmetus labiau gudiškas Dysnos ir Vileikos apskritis, t. y. imant dėmesin tą Vilniaus gub. dalį, kurią Lietuva gavo Maskvos sutartimi 1920 m., pagal minėtus autorius mes ten randame tokius gyventojų procentus:
                                       Lietuvių       Visų slavų:
Pagal Korevą, 1857 m.    67%    33%
Pagal Lebedkina, 1861 m.   71%    29%
Pagal D'Erkertą, 1863 m.    66%    34%

Akademikas M. Koeppen linkęs dar kiek padidinti Lietuvos etnograifnį plotą, bet jo daviniai ne visur tiksliai išreikšti ir nėra kaip pagal juos išvesti bendrą ir tikslų lietuvių procentą visam minimam plotui.
Pasiremdamas savais ir minėtų autorių tyrinėjimais mūsų istorikas ir tuometinės Valstybės Tarybos narys Petras Klimas 1917 m. Vilniuje išleido knygelę "Lietuva: jos gyventojai ir sienos".

Knygelės gale jis pridėjo ir etnografinį Didžiosios Lietuvos žemėlapį, kuris labai nedaug tesiskiria savo rytinėmis ribomis nuo 1920 m. Maskvoje sutartų Lietuvos sienų. Pagal tą žemėlapį Lietuvos ribose randame šiuos pakraščio miestelius: Vižainis, Seinai, Kapčiamiestis, Gardinas, nuo Gardino Nemuno aukštyn iki Beržu-nos žiočių, paskiau Beržuna aukštyn, Krėvė, Zas-kevičiai, Narutim ir Naručio ežeru, per Pastavį, Kazėnus ir Apsą tiesiai į Latvijos sieną. P. Klimas Didžiosios Lietuvos etnografiniu plotu laiko 70,000 kv. varstų, tai būtų 79,800 kv. km. Pridėjus Mažosios Lietuvos 11,400 kv. km., visa etnografinė Lietuva 19-to (žymia dalimi ir 20-to) amžiaus daviniais turi 91,200 kv. km. Tokios maždaug Lietuvos reikalavo visos lietuviškos delegacijos 1919-21 m. įvairiose taikos konferencijose.

4.   Lietuvos sienų evoliucija 1919-1946 m.

Kai pirmieji Lietuvos savanoriai 1918 m. gale pradėjo formuoti pirmus Lietuvos kariuomenės pulkus kovai už Lietuvos nepriklausomybę, tai Lietuva dar neturėjo nei viename taške sutartimis nustatytos valstybinės sienos. Pirmiausia Lietuva bandė pateikti savo pageidavimus
 

 
Adele Smailiūtė     MADONA  (Keramika)

Adele Smailiūtė yra Amerikoje gimusi lietuve tapytoja ir skulptore. Meną studijavo Romoje. Jau ilgesnis laikas gyvena Philadelphijoje. Dalyvavo eilėj parodų. Yra Gimbels meno studijos vedėja. Turi nupiešusi visą Madonų ciklą. Mėgsta reikštis ir abstraktinėse temose.
 
sienų klausimu Versalio taikos konerencijai 1919 m. pavasarį. Bet tos konferencijos didieji vadai savo ausis laikė gerai užkimštas mažoms nepripažintoms valstybėms. Tad paliko sienas laimėti mūšių laukuose. Smarkesnis karas ėjo prieš rusus, kurie 1919 m. spėjo okupuoti daug Lietuvos žemių. Nedidelėmis, narsiomis ir disciplinuotomis jėgomis lietuviams pavyko išmušti gausią rusų kariuomenę iš Lietuvos ir, nematant tikslo toliau kariauti, prasidėjo taikos derybos 1920 m. vasaros pradžioje Maskvoje. Ten liepos 12 d. buvo pasirašyta taikos sutartis ir nustatytos sienos. Lietuviai dėjo pastangų gauti šiek tiek žemių ir į pietus nuo aukštutinio Nemuno. Šitos pastangos nedavė vaisių. Bet Lietuvai rusai ir ten buvęs sovietinės Gudijos atstovas pripažino tuos Vilniaus gub. kraštus, kur žmonių daugumas yra katalikų tikybos, lietuvių kilmės ir Vakarų kultūros.

1919 m. pavasario gale Versalio taikos konferencija, lietuvių delegacijos neįsileisdama, vis dėlto atskyrė nuo Vokietijos ketvirtą Mažosios Lietuvos dalį, kuri vėliau buvo pavadinta Klaipėdos kraštu. Taigi 1919 m. pavasarį paaiškėjo, kad žemutinis Nemunas, nuo Smalininkų iki Kuršių marių, taps Lietuvos-Vokieti jos riba, o į pietus nuo Smalininkų pasiliks galioje Melno sutartimi 1422 m. nustatyta siena tarp Didžiosios Lietuvos ir Prūsų Lietuvos.

1921 m. kovo mėn. buvo nustatyta Lietuvos-Latvijos riba arbitražo keliu. Abiejų tautų komisijai pirmininkavo prof. Sir. James Simpson; Lietuvos komisijai vadovavo buvęs prezidentas Antanas Smetona.

Tad 1924 m. Lietuva jau turėjo trimis ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis nustatytas ribas. Nuo šiol visi Lietuvos Respublikos žemėlapiai ir raštai pradėjo skelbti Lietuvos plotą esant 88,111 kv. km. Lietuvos pakraštiniais miesteliais pietų ir rytų šone buvo Nida, Rusnė, Smalininkai, Kybartai, Vištytis, Augustavas, Štabi-nas, Kuznica, Indura, Mastai, Bielica, Mikalaja-vas (paskutiniai trys ant aukštutinio Nemuno kranto), dalis Molodečno, Vaistamas, Pastovis, Kazionys, Brėslauja, Dauguvos upė arti Drujos.
Lietuvių visuomenėje, spaudoje ir valdiškose sferose dar niekas neskelbė intencijų pakeisti sutartis su Sovietų Rusija ir Gudija (1920 m.) ir su Latvija (1921 m.). De f acto gi, galingesnių valstybių kariškos jėgos daug kartų jau keitė Lietuvos ribas jos didelei skriaudai. Lietuvos ribų evoliucija ėjo sekančiais etapais:

1920-1924 m. tarptautinių sutarčių nustatytas plotas                    88.111 kv. km.
1920 m. spalių 9 d. Lenkijos kariuomenės įsiveržimu
pagrobta Vilnija ir pietinė Suvalkija, Lietuvos plotą sumažino iki       55,670 kv. km.
1939 m. kovo 22 d. Vokietija užgrobė Klaipėdą, ir Lietuvai liko tik    52,822 kv. km.
1939    m. spalių 10 d. sutartimi su Rusija sugrąžinta Lietuvai
penktadalis Vilniaus krašto, t.y. 6,880 kv. km. Lietuvos plotas
apėmė                                                                                          59,602 kv. km.
1940    m. rugp. 3 d. Septintoje Aukščiausios Tarybos Sesijoj,
Gudijos atstovams pasiūlius, Lietuvai sugrąžinta dar Šven-
čionys, Druskininkai, etc. viso
2,647 kv. km. Lietuvos plotas pakilo iki                                62,249 kv. km.
1941    m. vasarą, Vokietijos kariuomenei okupavus Lietuvą ir
panaikinus jos atgimstančią nepriklausomybę, vokiečiai atėmė
sau iš Lietuvos Druskininkų ir Dieveniškio apylinkes, bet pri-
dėjo Lietuvai Ašmenos ir Svierių apskritis. Jos plotas pakilo iki    67,199 kv. km.
1944-1945 m. rusai sugrįžę Lietuvon atėmė iš Lietuvos Aš-
menos ir Svyrių apskritis, betgrąžino Klaipėdos kraštą. Tad
okupuotos Lietuvos plotas dabar siekia                                65,197 kv. km.
1945 m. vasarą Potsdamo konferencijoj visa Mažoji Lietuva su
Karaliaučium buvo atskirtanuo Vokietijos. Pridedant jos
plotą 15,850 kv. km., Didžioji ir Mažoji Lietuva apimtų                  81,047 kv. km
Jeigu sugrįžtų Lietuvai 18,303 kv. km. prie Gudijos priskirto
ploto (iki 1920 m. ribos), visasujungta Lietuva turėtų                  99,350 kv. km.

5.   Kurie plotai turėtų priklausyti atstatomai Lietuvai?

Per pastaruosius kolonialinio imperializmo amžius įvairiose konferencijose mažosios valstybės vis buvo mažinamos, o didžiosios — dar labiau didinamos. Tai mes vadintume megalosta-tizmo gadyne, nešančia vis daugiau priežasčių naujiems karams sukelti. Juk niekas neverčia taip dažnai kariauti, kaip didžiųjų kraštų teritorinis gobšumas ir nuolat daromos skriaudos, vis mažinant negausių ar silpnesnių tautų gyvenamą erdvę.

Kai kada vienas kitas Amerikos politikas ar diplomatas pasišauna idealizmo ir moralumo kryptimi, užstodamas ir mažesniųjų tautų gyvybinius interesus. Jei pasaulinis karas kuomet pasibaigtų ir busimoj, dar tolimoje, taikos konferencijoj didžiųjų valstybių delegatai suprastų, kad griežtas teisingumas yra taikintinas didžiųjų su mažaisiais santykiuose, kad mažiesiems padarytos teritorinės skriaudos turi būti atitaisytos, kad mažųjų laisvės pagerbimas ir mažų išlikimas yra pats svarbiausias, būtent, moralinis, būsimų taikos rūmų pamatas, tai tuomet manytume, kad greta megalostatizmo bus leista gyventi ir mikrostatizmui, ir pati taika jau bus tapusi paremta daug gausesniais ir net stipresniais stulpais.
Jei tokia humanistinės pakraipos taikos konferencija pirmą kartą susirinktų pasauliniam karui pasibaigus, tai ji duotų žodį ir mažų Baltijos valstybių atstovams. Kokių gi sienų tuomet Lietuva turėtų sau reikalauti?
Ideališkas teisingumas mažosioms tautoms greičiausia nebus taikomas net ir visai padorioj taikos konferencijoj. Tad labai būtų sunku Lietuvai ginti tuos 114,000 kv. km., kurie lietuvių buvo gyvenami šešioliktame ir ankstyvesniuose amžiuose. Tačaiu būtų lengviau ginti nors bent kartą nesenų konferencijų ir sutarčių priimtas ar patvirtintas ribas.

Lietuvos siena su Latvija (apie 500 km. ilgumo) pravesta 1921 m. ir demokratinių seimų ratifikuota. Ji, atrodo, pasiliks tokia, kokia ji yra.

Lietuvos siena su Gudija nelabai patenkino Lietuvos visuomenę. 1920 m. liepos pradžioje ji buvo sutarta Maskvoje, abiejose delegacijose (Lietuvos ir Rusijos) dalyvaujant žydams, o Sovietų delegacijoj — ir gudams. Lietuva bandė Maskvoje labiau prasiplėšti į p:etus nuo Nemuno, apimant Slonimą, Naugarduką ir Volko-vyską ir pasiekiant Bieloviežos girių vidurį. Lietuva rėmėsi tuo, kad minėtas kraštas 1919 m. per savo valsčių delegatus pareiškė noro priklausyti Lietuvai, kad, anot N. Lebedkino tyrinėjimų 1861 m., Gardino gubernijoj 201,897 gyv. laikė save Tetuviais (taigi ketvirta dalis visos Gardino gubernijos); kad ekonominiu požiūriu šiaurinė Gardino gubernijos dalis ir Naugarduko apskritis labiau yra susirišusi su Lietuva per savo geležinkelių ir plukdomų upių tinklą. Lietuvių reikalavimai šia kryptimi gerai yra išreikšti Jono Žiliaus brošiūroje, išleistoje Amerikoje 1920 m. vasarą ir sudarytoje iš Lietuvos Misijos Amerikoje memorandumo Valstybės sekretoriui B. Colby. ("Lietuvos Rubežiai": istoriškai etnografiška studija; 20 pusi. ir spalvotas žemėlapis). Senųjų jotvingių žemės Lietuva nebeatgavo derybose Maskvoje. Ten ji turėjo gudams užleisti ir Vilniaus gubernijos dvi apskritis: Dysnos ir Vileikos. Kai kurie gudai dabar įgavo dar didesnių apetitų: jie nori vėl kelti viso Vilniaus krašto klausimą, reikalaudami jo sau. Jeigu gudams pavyktų paneigti 1920 m. sienų teisėtumą, tai Lietuva tuomet privalėtų atsisakyti padarytų kompromisų Gudijos naudai ir vėl reikalauti jotvingių žemės ir platesnės zonos palei Dauguvą, Dysnos kryptimi. 1920 m. Lietu-vos-Gudijos ribų Lietuva savo noru niekuomet dar neatsisakė. Jeigu gudai tas sienas ir toliau pripažins, tai susidarys labai nuoširdus dviejų tautų bendravimas, naudingas ab'em pusėm. 1920 m. siena labai panaši į Lordo Curzono liniją 1920 m. lieoos 11 d. Jis'tuomet kalbėjo vakarinių sąjungininkų vardu.

Aštrus ginčas su gudais gali kilti (gudų jis jau pradėtas) dėl Vilniaus krašto ir ypač dėl Ašmenos ir Svyrių apskričių. Jiems labai nepatogios Koeppeno, Korevos, Lebedkino ir D'Erker-to statistinės studijos apie tautinę to krašto sudėti 1857-1863 m. Jie norėtų remtis tik dabartiniais, naujų laikų daviniais. Bet paskiausią statistiką ten pravedė vokiečiai 1943 m. kovo mėn. Tačiau ii gudų irgi nepatenkins. Paklausykim, ką ji sako:
 
                             Lietuvių       lenkų    gudų      rusų      žydų       visų
 
Vilniaus apskr.       11,488    164,986    9,566   8,511   15,507    304,058
ir miestas
Trakų apskr.         82,232    28,850    1,997   2,884    ?         115,993
Švenčionių apskr.  71,988    22,186    5,841   7,510       1,956   109,485
Svyrių apskr.         15,984    27,726    30,516 3,163       2,383    79,772
Ašmenos apskr.    13,321    37,908    29,248    509        5,134    86,220
Eišiškių apskr.        29,221    27,171    4,089    211    ?    60,692

-----------------------------------
Viso labo               324,234  308,927  81,257  22,792  24,980   756,230
 

 
Šnekant specialiai apie Ašmenos apskritį, ten matome 1943 m. Lietuvių 16,5%. Čia gyvenąs apystambis gudų arba sugudėjusiu lietuvių procentas vis dėlto yra ne Gudijoj, bet seniausioje Tikrosios Lietuvos daly. Tas pat pasakytina ir apie kitų Lietuvos dalių gudus: jie gyvena Lietuvoje, taip kaip Sudetų vokiečiai gyvena Čeki-joj, bet ne Vokietijoj, ir todėl neturi teises Čekijos skaldyti. Ir gudai neturi teisės Lietuvos skaldyti. Jie gali joj gyventi ir džiaugtis jos laisvėmis ir visų piliečių lygybe.

1920 m. derybose Maskvoje, matyti, naudotasi senesniais (prieš 1915 m. leistais) žemėlapiais, kuriuose nebuvo pažymėta siaurojo geležinkelio nuo Dūkšto, per Apsą, Brėslaują į Dauguvą arti Druios. To geležinkelio dalis liko už Lietuvos ribų. Mažutė pataisa (apie 150 kv. km.) Lietuvos naudai padarytų tą geležinkelį naudingą krašto gyventojams. Prie geros valios šita mažutė pataisa galima būtų realizuoti, gudų naudai užleidžiant kur kitur panašų žemės sklypelį.

Lietuvos valstybės siena su Lenkija tarptautine sutartimi nebuvo nustatyta, išskyrus 1920 m. Suvalkų sutarties nužymėtą liniją, tikroji Lietuvos siena galėtų eiti maždaug pagal Curzono seniau pasiūlytą (1919-20) liniją.

Lietuvos siena buvusioje Rytų Prūsijoj. 1919 m. Versaly lietuvių delegacija reikalavo Mažosios Lietuvos pagal liniją Krantas, Labguva, Gir-duva ir Galdapė, taigi nesiekė paties Karaliaučiaus, nes labai gerai jautė, kad Paryžiaus-Versalio konferencija nesutiks panaikinti vokiečių kolonijų lietuvių-prūsų žemėse.   Rytprūsių susi-
 
VILNIAUS  KRAŠTAS TRAKŲ  APYLINKĖSE (Iš vaizdų knygos "Tėvyne Lietuva")

siekimo su Vokietija problema sukėlė antrą pasaulinį karą. Tadgi dabar jau daugelis Vakaruose suprato, kad Rytprūsių nebegalima Vokietijai palikti, jei nenorima dar vieno didelio karo. Sov. Rusija gan greit nujautė čia sau puikų grobį, kurio niekuomet istorijoj jai ir nesisvajojo. Bet šiaurinėje Rytprūsių daly niekuomet nėra buvę nei vieno rusiško ar lenkiško kaimo. Patys pirmieji žinomi šio krašto gyventojai buvo lietuviai ir jų artimi giminės prūsai. Jie vieni čia gyveno (pagal archeologus ir kalbininkus) perkokius 3000 metų. Pirmieji, ir tai negausūs, vokiečiai čia pasirodė tik 1231 m, kai jų ordinas pradėjo prieš prūsus ir lietuvius 180 metų trukusius imperialistinius karus. Vokiečiai šiame krašte sustiprėjo, kai 1708-11 m. didysis maras labai sunaikino lietuvių kaimus: tuomet mirė per 150,000 lietuvių. Jų vieton pradėta kolonizuoti vokiečius, įvairiais įsakymais apsaugant juos nuo sulietuvėjimo.

Jeigu pasiliks Vakaruose dabartinis nusistatymas nebegrąžinti Vokietijai jos kolonijų prie Nemuno ir Priegliaus, tai šitos žemės teisingai galima pavesti tik seniesiems jos savininkams, bet ne naujiems ateiviams-kolonistams slavams. Sovietai, ruošdamiesi į konferenciją su Vakarais (į Potsdamą), labai gerai žinojo, kad jie jokiu būdu neįrodys, jog Karaliaučiaus kraštas kuomet nors bent iš dalies buvo rusiškas ar slaviškas. Jau kiek anksčiau prieš Potsdamo konferenciją Sovietai pristatė labai gausią medžiagą dviem sovietiniams dienraščiams, einantiems Amerikoje lietuvių kalba. Tai buvo daugybė straipsnių smulkaus sovietinio komisaro Povilo Pakarklio, įrodinėjančio Karaliaučiaus ir Tilžės krašto seniau tvirtą, dabar nusilpnėjusį lietuviškumą. P. Pakarklis jau anksčiau buvo rašinėięs Mažosios Lietuvos klausimais ir pusėtinai įsigilinęs i jos istoriją. Tad 1944-45 m. Sovietų diplomatija. matyti, nusprendė pasinaudoti P. Pakarklio žiniomis apie šiaurinių Rytprūsių lietuviškumą, reikalaujant to krašto Sovietų okupuotai Lietuvai. Potsdame rusams pasirodė daug lengviau gauti Karaliaučių (nors ir laikinu titulu): užtenka tik paprašyti, ginčytis apie krašto lietuviškumą nei nereikia, nes tokių ginčų Vakarų sąjungininkai ir nekela. Lengvai gavę Karaliaučių Sovietų okupuotai Lietuvai, per keletą mėnesių jų centrinės įstaigos Maskvoje net ir laikė tą kraštą Lietuvos dalimi ir dar ilgokai siuntinėjo iš Maskvos užsienin informacijas įvairiems metraščiams, Lietuvos plotą apskaičiuodami kartu su Karaliaučiaus kraštu.

Žinomiausia knyga, kuri surenka daug informacijų iš tiesioginių valdiškų šaltinių kiekvienoje sostinėje, yra "Statesman's Year-Book", spausdinama Londone ir redaguojama Dr. S. H. Stein-bergo. Jos 1948 m. laida atiduota spaudon balandžio mėn. 1305 pusi. paduodami plotai visų sovietinių respublikų: Lietuvai ten priskirta 31,500 kv. mylių, t. y. 80,900 kv. kilom. Ogi toks plotas susidaro tik tuomet, jei prie seniau sovietizuotos Lietuvos pridedame ir Mažosios Lietuvos (Karaliaučiaus zonos) plotą. Vėlesnėse laidose ši knyga, naujais sovietiškais nurodymais, Lietuvai jau atima Karaliaučių ir jai palieka tik 62,200 kv. km. Vadinasi, Sovietų valdžia ilgokai buvo įsitikinusi, kad Karaliaučaus krašto nesena praeitis yra lietuviška ir tikino pasaulį, kad tas kraštas yra Lietuvos dalis. Bet Vakarų demokratijoms nesidomint Karaliaučium ir Lietuvos ribomis, rusai, po kai kurių svyravimų, tą kraštą prijungė prie Leningrado srities. Tačiau laisvėje esą lietuviai ir toliau tebelaiko tą kraštą Mažąja Lietuva, kurios prijungimas Didžiajai Lietuvai bus tik istorinio teisingumo aktas.

Tiesa, dabartinis Potsdame aprėžtas M. Lietuvos plotas kiek kitoniškas: dabartinė Mažosios Lietuvos siena prasideda prie Baltijos ir Aistmarių, trupučiuką į šiaurę nuo Braunsbergo, paskiau eina tiesia linija į rytus beveik iki Vižainio, pietuose nuo Vištyčio ežero. Mažosios Lier tuvos pasienio miesteliai yra: He ligenbelis, Ylu-r va, Girduva, Darkiemis, Raminta ir Mielkiemis. Pagal lietuvišką žmonių kilmę, Lietuvai priklausytų dar Žydkiemis, Dubininkai ir Galdapė. Mažiau lietuviškumo aplink Heiligenbeilį. Tai gali pakišti mintį apsimainyti mažais sklypais su Lenkija. Pagal Lenkijos oficialinę statistiką, 1948 m; balandžio mėn. Galdapės apskritėle turėjo 613 kv. km. ir 2600 gyv., t. y. 4 žmonės 11 kv. km. Taigi bent dešimtį kartų mažiau, negu prieš karą jų ten buvo.

Dabartinių ribų Mažojoj Lietuvoj prieš karą buvo per 1,000,000 gyv. Dabar, nagai Shabado geografiją, ten esą 600,000 gyv. Bet daugumas gyventojų—tai kareiviai ir laikini kolonistai, kurie po karo greit sugriš i savo mielus namus Rusijon. Vietinių gyventojų mažojoj Lietuvoj (tarp Nemuno ir Potsdamo linijos) dabat spėjama esant apie 60.000 vokiečių ir apie 40,000 lietuvių kilmės: kartu apie 100,000 vietinių, turinčių teisės ten likti.

Galutinos išvados-.. Tenka apgailestauti, kad daugelis lietuvių rašytojų ir leidėjų nežino ar nesidomi Lietuvos plotu, tą plotą dažnai mažiną kaimynų džiaugsmui. Štai vertinga informacine knyga "Lietuvos Žemės Ūkis ir Statistika", išleista "Mūsų Kelio" ir Žemės Ūkio Darbuotojų Sąjungos Dillingene, 1948 m. Lietuvos plotui duoda 62,349 kv. km., vadinasi šios knygos autoriai Lietuvai atima Klaipėdą ir rytinius pakraščius: Gardiną, Lydą, Ašmeną. Tremtinio Kalendorius 1951-1952 metams Lietuvai duoda tik 59,478 kv. km., taigi atima aukščiau minėtus kraštus ir dar Švenčionis, Druskininkus, Dieveniškį. Tai labai negerai.

1951 metų vasaros gale apvažiavau keletą miestų ir buvau keliuose gausesniuose lietuvių intelektualų subuvimuose. Visur užvedžiau kalbas apie Lietuvos ribas. Prisipažinsiu, kad niekur negirdėjau linkimo atsisakyti nuo jau esamų sutarčių.   

Didžiosios ir Mažosios Lietuvos plotas pagal dabartines tarptautines sutartis (99,350 kv. km.
arba 38,363 kv. mylios) yra beveik toks pat, kaip ir Lithuania Propria nuo 1566 iki 1793 m., ir tik truputį daugiau, kaip visas Nemuno baseinas (98,100 kv. km.). Mūsų tautai tai simboliška ir reikšminga.   
Šiame plote prieš sovietinį genocidą 1941 m. galėjo būti per 5 milijonus gyventojų; dabar čia bus likę 3,200,000 vietinių gyventojų, žymioje daugumoje lietuvių su stambesniu priedu sugu-dėjusių ir su trupučiu lenkų, vokiečių, rusų ir žydų. Galima apytikriai spėti, kad vietinių gyventojų tarpe lietuviai dar sudaro dabai, šiame plote apie 75%. Žinoma, rusų atvežti valdininkai ir kolonistai šion apyskaiton neįeina.

6.   Lietuvos gyventojai
Šiuo metu beveik visa etnografinė Lietuva yra valdoma rusų, kurie ją padalino į tris politinius vienetus:
                            Plotas    Gyventojų     Jų tanku-
                            kv. km.        1941 m.   mas 1 kv. km.
Okup. Lietuva    65,197    3,238,000                  50
Gudijai priskirta    18,303    862,000                  37
Rusijai priskirta
Mažoji Lietuva    15,800    1,000,000                64
-------------------------
Visa etn. Lietuva    99,350    5,100,000          52

Liūdnos genocido išdavos. Genocidą (visos tautos žudymą) rusai pradėjo Lietuvoje 1941 m. birželio mėn. Jį paskiau tęsė Lietuvą okupavę naciai, nuo kurių rankos žuvo apie 200,000 Lietuvos žydų. Sugrįžę Lietuvon, rusai vėl atnaujino genocidą 1944 m. Atrodo, kad ir ateity jie užsiims masine žmonių likvidacija. Pagal VLIKo surinktas žinias, Sovietų okupuota Lietuva iki 1951 m. vidurio per genocidą neteko iš viso apie 500,000 gyv., kurių dalis dar gyva vergų stovyklose, ar šiaip ištrėmime tolimoj Rusijoj. Žinoma, gyvi tebėra ir lenkai, repatriavę iš Lietuvos Lenkijon. Apytiksliais spėjimais šiuo metu (t. y. 1951 m. gale) Sovietų okupuotoje Lietuvoje dar gali būti apie 2,500,000 jos senųjų piliečių. Sovietų enciklopedija skelbia Lietuvą turint apie 3,000,000 gyv. Bet tai, turbūt, su visais laikinais rusų kolonistais, su visa administracija ir gausia policija. Lietuvių procentą Sovietų okupuotoje Lietuvoje rusai skelbia esant 85%; pagal tai išeitų, kad toj Lietuvos daly dar yra 2,550,000 lietuvių. Esam įsitikinę, kad tas skaičius jau yra sumažintas: lietuvių Sov. okupuotoj Lietuvoje bus likę ne daugiau kaip 2,400,000. Gudijoj jų gal dar susidarys apie 60,000 (vien Ašmenos ir Svyrių apskrityse 1943 m. lietuvių buvo 29,305) ir Maž. Lietuvoje (apie Ragainę ir prie Kuršių marių) gal apie 40,000.

Genocidas Gudijai priskirtose Lietuvos dalyse irgi vykdomas, taikant jį dažniausiai lenkų ir gudų tautybės katalikams. Lenkų repatriacija ir genocidas kartu yra tikrai sumažinę ten vietinių gyventojų skaičių iš 862,000 į kokius 600,-000, o gal ir žymiai mažiau jų bus ten likę.

Maž. Lietuvoje, kurią rusai pavadino Kaliningrado sritimi, prieš rusų užplūdimą gyventojų buvo milijonas su kaupu, gal arti 1,100,000. Šiuo metu ten jų beliko vos 100,000, dažniau kaimuose. Iš Mažosios Lietuvos gyventojai gausiai bėgo Vokietijon, rusų terorui užeinant. Bet žymi jų dalis, gal arti pusės, pateko į Rusijos vergų stovyklas ir iš ten retai kas gyvas begrįš.

Tad per visas tris Lietuvos dalis iš 5,100,000 gyv., 1951 metų gale vargiai bus likę ten daugiau kaip 3,200,000.

Natūralinis gyventojų prieauglis prieškariniais metais (1835-39) būdavo: Rytprūsiuose (Maž. Lietuvoje) ir Neprikl. Lietuvoje apie 11 promilių vidutiniškai per metus, betgi Vilnijoj jis galėjo siekti apie 14 promilų vidutiniškai. Visai gi etnografinei Lietuvai normaliu metiniu gyventojų prieaugliu galima laikyti 12 promilių. Buvo sakyta, kad prieš genocidą etnograf. Lietuvoje buvo 5,100,000 gyv. Jeigu genocido nebūtų buvę, jeigu Lietuva būtų pergyvenusi lengvesnę okupaciją, pa v., kaip Danija ar Olandija, tai šiuo metu jau turėtų būti visoje etnografinėje Lietuvoje 5,700,000 gyv., o dabar yra vos 3,200,000; tad genocidas nusinešė jau apie 2,500,-000 aukų; neturime vilčių, kad jų žymi dalis išliktų gyva Sibiro pragare. Užsienin patekusių ir gyvais išlikusių lietuvių turime apie 65,000 ir žvmiai daugiau vokiečių, ypač iš Karaliaučiaus. Tad šiems 1951 m. Lietuvos gyventojų autochtonų apytikslis pasiskirstymas gali šitaip atrodyti:
                                             Gyv.         kv. km.
Sovietų okupuotoj Lietuvoje 2,500,000    38
Mažojoj Lietuvoje                     100,000       7
Gudijai priskirtoj daly              600,000      32
------------------------
Visoje  etnograf.   Lietuvoje   3,200,000      32

32 gyv. kv. kilometre labai panašu į prieškarinį gyventojų tankumą Latvijoj, kur jų buvo 30 kv. km. Gi Estijos gyv. tankumas siekė 24, Suomijos 10, Norvegijos 9, Švedijos 14 kv. kilometre. 1949 m. kai kurios Lenkijos apskritys, ypač Maž. Lietuvos pasieny, buvo beveik tuščios: Galdapės 4, Lycko (Olecko) 14, Braunsbergo 8, Ilavvkos 8, Paslęko 16, Piešos (Piski) 9, Unguros 5.

Sugretinome retai apgyventas Europos valstybes su dabartine Lietuva, kurios gyventojai vis retėja ir retės, kol rusai nebus iš Lietuvos iškraustyti. Tuo norim pasakyti, kad ir su mažesne dalimi buvusio gyventojų skaičiaus Lietuva gali atsistatyti kaip laisva tauta ir valstybė. Reikia tik tai daliai Europos garantuoti ilgesnę taiką ir ūkišką pažangą. Rusijos didybė gan pastovus reiškinys. Pralaimėtas karas nesumažins il^am laikui rusų veržlumo į Europą. Jungtinės Tautos taikos tikriausiai negarantuos.
Su labai sumažintu gyventojų skaičium Baltijos valstybės galėtų atsistatyti laisvam gyvenimui, jeigu visos Vidurinės Europos tautos sueitų laisvų tautų federacijon ir sukurtų vieną didžiulę valstybę iš kokių 150 milijonų gyventojų. Tad su giliausiu patriotiniu įsitikinimu visur tvirtinu, kad jau dabar laikas tam ruoštis, ypač per Vidurinės Europos Federalinius klubus.

Gan liūdna pagalvoti, koks mažas skaičius lietuvių ir kitų europiečių rimtai rūpinasi savo tėvynių ateitimi. Daugelis žino, kad Vidurinėje Europoje tikrai nebebus progos gyventi senoviniu būdu, pasidalinus į daugybę silpnų valstybinių sklypelių, bet labai mažas skaičius imasi atsakomybės padėtį taisyti, sujungiant visų nuskriaustųjų jėgas bendram apsigynimui, bendrai taikai, teisingumui, pažangai ir gerovei.