MINIATŪR0S APIE PAVASARĮ |
Parašė BALYS AUGINAS |
ŽIBUTĖ Ji rymo čia, paklydus pamiškės pašlaitėj, Tarp samanų baugščiom akim vis dairosi namų. Lyg išvyta pamotės pasakų našlaitė, Ji dreba nuo gūdaus pelėdos juoko ir verksmų. Nedrąsiai kelia mėlynas akis į dangų — Ir perlo ašaroj sutvyska meilės spindulys Ir ją svajonių princas — jaunas mėnuo randa Ir siūlo jai žvaigždžių pilnas dausų pilis — — — PAKALNUTĖ Lyg išsipusčiusi, išlepinta šokėja, Grakščiai ji šoka miško aikščių glūdumoj. Liaunučiu liemeniu vilioja rūstų vėją, Ir girtas kūno jos kvapais, jis miega neramiai Susėdę po egle, žili miškų barzdukai Į šokio taktą ploja vaikiškais delnais Staiga aistringam allegretto šokis jos nutrūko Ir tyliai ilsisi, svajodama jinai. VIDUDIENIS Didžiulio saulės korio tirpsta gelsvas vaškas Ir laša žemėn dideliais sodriais lašais. Lopšinės nebeošia susimąstęs miškas, Ir vėjas liaujas supti lizdą su mažais — Ant vieškelio sugulę dulkės — lyg plaštakės, Pailsusiais sparnais sutūpusios būrin — — — Troškioj kaitroj užsnūsta liepos plačiašakės, Ir bitės slepiasi vėsion žiedų taurėn. RYTAS Saulė dideles šviesias akis atmerkia, Lyg nubudęs linksmas kūdikis lopšy Ir giedriu žvilgsniu į mano skurdžią pirkią žvelgia. O naktis sutirpsta pamaži — — — Rytas — užmiegotais skruostais piemenėlis — Tingiai gena lankon būrį debesų. Ir po mano langu čeža gelsvas smėlis — Aidi tylūs žingsniai kojų jo basų. Ir girdžiu, — tai pro vartus dainuodamas jis Eina ir ant kelio groja alksnio vamzdeliu. O migla nuo pievų, tartum žąsys, Klusniai seka paskui dulkėtu keliu — — — ŽALIASIS NOKTIURNAS Plaukia tvenkiniu mėnesio ragas Ir nugrimsta sidabro dugne — Ir gelmė suliepsnoja ir dega Tartum pelkių žaliasis rapsodas, Senų maurų aksomo ugnia. Sužavėtas vandens lelija, Jaunas varlinas stygina c e l l o Ir užgroja — net žydintis sodas Apsiverkia žiedelių rasa — — — Mėnesienoje žemė visa Girdi liūdnąją varlino gėlą. TYLA Ant miško samanų aksomo miega vėjas — Nuvargęs karaliūnas užkeiktoj pily. — Užsnūsta ir kalnų šaltinis, neramiai šlamėjęs, Ir jų sapne ramiam tu pamatyt gali, Kaip debesys, bures pailsusias nuleidę, Užkliuvę už pušų viršūnių, stovi lyg laivai. Kaip ežero sapnuojančio stiklinį veidą Nutvieskia saulės žvilgantys šarvai Ir praveria tingias akis pabudus ežero gelmė — Tarp medžių aidi rytmečio tylos giesmė. |