PRANO VAIČAIČIO SUKAKTIS 1876—1901 Spausdinti
Parašė A.V.   
Praėjo 50 metų nuo Prano Vaičaičio mirties, o jisai savo kūrybos žodžiu pasiliko gyvas lietuvių tautoje. Kai kurie jo posmai yra tapę liaudies nuosavybe ir Lietuvos laukuose skambėjo sykiu su kitomis mūsų žmonių dainomis. Tai rodo, kaip jisai yra artimas tautos širdžiai, kaip gražiai mokėjo atspėti jos jausmus ir troškimus.

Slenkant metams, Pranas Vaičaitis buvo nelygiai vertinamas: iš pradžių jis buvo statomas su pirmaisiais mūsų dainiais, bet ilgainiui kritikai jį nustūmė į nežymią vietą. 1927 metais apie jį "Gubose" plačiai parašęs Z. Kuzmickis pasidarė tokias išvadas —
"Tuo būdu aiškėja, kad Vaičaičio kūryba poezijos atžvilgiu yra silpnoka, kadangi:
1)    ji prasilenkia savo žanru su
poeto psichiniu patosu ;
2)    ji yra tendencinga;
3)    techninis Vaičaičio poezijos aparatas — kalba, stilius, eiliavimas — nėra dailingas ir poetiškai kultivuotas;
4)    Vaičaičio kūryba nėra originali ir savaiminga: tiek turinio, tiek formos atžvilgiu ji dažnai yra imituojanti".

Maždaug tokios nuomonės buvo laikytasi ir vėlesnių lietuvių kritikų. Tačiau ji nėra visai teisinga, nes poete ji ieško tik silpnų punktų. Teisingiau yra rašytoją vertinti pagal jo stipriąsias viršūnes, o Pranas Vaičaitis jų turi labai gražių. Be to, įtakų ieškojimas yra tokia meškerė, kuria kiekvieną poetą galima suniekinti, rodant, kad jis ką nors nusižiūrėjęs, tuo tarpu kada čia esama tik visai normalių panašumų, paliečiant tas pačias idėjas ir tuos pačius jausmus. Antra vertus, įtakos, jei jos nėra paviršutiniškos, nereiškia rašytojui silpnybės, o tik tam tikrą dvasinę giminystę arba normalų pasipil-dymą. Tų įtakų būta ir Prano Vaičaičio kūryboje, bet jos nebuvo nei tokios lemiančios, nei nemažina jo talento,   kuris,   tiesa,   yra   nelygus.

Iš tikrųjų Pranas Vaičaitis ir šiandien yra įdomus, vertingas ir padrąsinantis, jei atsižvelgsime į jo geruosius eilėraščius. Jis turi gražią lyriko dovaną. Jo elegijos stovi tarp pačių gražiųjų šios rūšies kūrinių lietuvių literatūroje. Ir dabar jos į mus prabyla tuo pačiu jausmo gilumu ir tikrumu, kaip ir prieš penkiasdešimt metų. Mums yra brangios jo istorinės dainos ("Žalgirio kova", "Algirdo kova ties Maskva"), apsakančios didžiąsias Lietuvos praeities dienas, kada "narsūs Vytauto bajorai pradėjo karan brolius šaukt". Jis didžiuojasi plačiomis senovės Lietuvos sienomis, kurios ėjo "nuo Žalgirio lig Mogiliavo, nuo pat Maskvos lig pa-jūrės", tariant jo paties žodžiais.

Gražūs jo yra ir tie posmai, kur jisai griebiasi humoro. Aštriai valdė ir satyrą savo visuomeninėje lyrikoje, kuri, deja, formos atžvilgiu yra pati silpniausia tarp visų P. Vaičaičio kūrinių.

Pranas Vaičaitis buvo ir poetas patrijotas. Jis apdainuoja savo kraštą, jo grožį, išsiilgimą, paukščių giesmes, žmonių darbus ir papročius. Ir atsidūsėjęs jisai taria: "Gražu, gražu mūs Lietuvoj". Kaip šią valandą, taip ir anais laikais Lietuva buvo ruso prislėgta. Todėl jis dainuoja tą sunkią priespaudą, trėmimus iš tėvynės, persekiojimus ir smerkia parsidavėlius, įdavinėjančius žandarams savo brolius. Tokiais juodais laikais poetas nenusimena, bet lietuviškosios kovos draugus šaukia stoti į darbą — "drąsiau be abejonės, baimės".

Pranas Vaičaitis pasilieka lietuviui brangus ir kaip poetas, ir kaip savo tautos sūnus. Jis skatino savo brolius tais laikais, kada juodi priespaudos debesys buvo aptraukę Lietuvos padangę. Lygiu būdu ir šią valandą jis taip artimai, taip gyvai atliepia lietuvio širdyje, jam bylodamas šiais žodžiais:
Oi, eisime, broleliai, į tolimą kraštą Gudrumo ieškoti, tėvynės vaduoti.

Taip ragindamas vaduoti tėvynę, jis šiandien ne tik stiprina lietuvio dvasią, rodo jam kelią ir pavyzdį, bet ir paguodžia savo daines posmais: paguodžia širdis, nelaimių sutrintas, nušluosto ašaras ir kelia jausmus.
A. V.