Jonas Gailius: SUSITIKIMAS. Spausdinti
Parašė P. Jurkus   
Apysaka. Išleista 1951 m. New Yor-ke. 155 p.
Autorius daug rašo įvairiais klausimais perijodikcje, bet jam nesvetima ir beletristika. Kiek anksčiau laikraščiuose yra pasirodę keletas jo apysakų. Ši pastaroji — "Susitikimas" — yra bene didžiausias J. Gailiaus kūrinys, kuris praeitais metais ėjo "Darbininko" atkarpoje.

šiai apysakai autorius pasirinko pernelyg aktualią temą: karo sūkurius, okupacijas, tremtį, išblokšto žmogaus kančias ir beprasmiškumą. Indrė — jauna mergaitė, idealiste — pastatoma tarp dviejų vyrų. Jos mylimasis Alvydas bolševikų išblokštas iš tėvynės. Ją myli Alvydo draugas Karolis, bet ji vistiek pasilieka ištikima pirmajam. Vėliau audros ją nubloškia į Vokietiją, į tremtinių stovyklą. Karolis vėl pasirodo ir, nesulaukęs atgarsio į savo meilę, stoja į kunigų seminariją.

Toliau autorius gana plačiai vaizduoja partizanų kovas, jų herojišką dvasią. Partizanų tarpe atsiranda ir Alvydas, pasidaro net būrio vadu ir kaunasi, eina per ugnį, klodamas priešus. Vėliau jis su keliais vyrais keliauja į vakarus, prasimuša pro visas sienas ir čia susitinka su savo mylimąja. Tuo tarpu Karolis tampa kunigu ir juos sutuokia.

Vaizduojamos čia kilnios idėjos, tauri meilė ir didelis pasiaukojimas tėvynei bei herojizmas. Knyga lengvai skaitoma ir padvelkia kilnesniu gyvenimu, nors ir ja netiki.

Autorius pasirinko paviršutinišką reportažinį vaizdavimo būdą, kai kur net publicistikos griebiasi, kad įtikintų skaitytoją. Todėl kai kurios nereikšmingos dalys, (pvz., stovyklinio gyvenimo aprašymai), yra ištęstos, o neišvystytos tos scenos, kurios praskleistų veikėjus ir sustiprintų in-trygą. Autorius paviršutiniu būdu komponavo visą apysaką, nesistengė jos suglausti, išryškinti ir geriau pagrįsti. Toks Alvydo žygis į Vakarus ir jo motyvacija net darosi juokinga. Autorius, atrodo, iš anksto užmanė tuos perskirtus veikėjus suvesti krūvon ir sutuokti, ir dar net jų bičiulį iš nelaimingos meilės nuvedė į kunigų seminariją.

Lenkdamas veikėjus iš anksto pasistatytai idėjai, jis neleido veikėjams prasiskleisti žmogiškame charakterio ir Alvydo portretai labai blankūs ir negyvi.

Pasilikdamas tik reportažiniame pilnume. Todėl ir Indrės, ir Karolio, stiliuje, autorius visame gyvenimo vaizdavime neišbrenda iš banalybių. Sentimentaliai paspalvindamas, jis skuba piešti būties ekvarėles, visai neužgriebdamas laiko ir žmogaus kančios gelmių.
P. Jurkus