JURGIO JANKAUS INDĖLIS Spausdinti


Kartais žmogus pasiilgsti naujienos iš raštų pasaulio. Jurgis Jankus prieš keliolika metų, dar vokiečių žemėje, spausdino "žiburiuose" savo apysaką "Pušį", paskui ketindamas ją išauginti į didelį, šakotą medį. Bėgo dienos ir metai, prie Jurgio Jankaus knygų šliejosi nauji tomai, o žadėtoji Pušis vis nekėlė savo viršūnės. Užėjo ilgesnis tylos tarpas, ir žinovai netgi pasakojo, kad Jurgis Jankus galvojąs, kas iš to rašymo svečioje padangėje. Dabar gi netikėtai skaitome laikraštyje naujieną iš literatūros: artimiausiu laiku turėtų knygų lentynas išvysti trijų tomų romanas "Pušis".

Jurgis Jankus anais tylos metais kūrė sau darbų vainiką — plačiausiai užgriebtą veikalą, kuris papildys jau ir taip stambų jo raštų lobį, keturiasdešimt su viršum metų triūsą. Man vis dingo jos, kad Jurgis Jankus į literatūros plotus išėjo prieš karą, kada jis retkarčiais iš provincijos atkakdavo į laikinąją sostinę. Vienu ruožu jis "Sakalo" nepamirštamajam Antanui Kniukštai užnešė savo rankraščius. Buvo tai romanai iš mokytojų ir kaimo gyvenimo — "Egzaminai" ir "Be krantų". Sakalas juos parodė man — ką pasakyčiau. Perskaičiau vienu šuoliu, ir lyrinės jų nuotaikos, stiprūs paveikslai lydi mane ligi šios dienos. Tas ramus provincijos mokytojas, kuris nedaug ką šnekėdavo, kai eidavome Laisvės Alėja, anoje tyloje ir uždarume ugdė išvidinį pasaulį. Kai dabar pasvarstai po tiekos dienų ir tiekos jo raštų, darosi aiškiau: savo susimąstyme jis kūrė nuosavą gyvenimą, turėjo savo išvidinį žvilgsnį, drauge neprarasdamas atramos nė gyvenimo realybėje.

Iš tikrųjų į rašytojo kelią jis buvo stojęs daug anksčiau: pirma jo spausdinta apysaka siekia net 1923 metus. Nuo tada daug "kurta, tverta", tariant Jurgio Baltrušaičio žodžiais. Drauge tinka tos pat "Raudos" skundas, kad dalį tos kūrybos išpustė "gūdūs vėjai". Kaip patiriame iš "Tremties metų", keletas Jurgio Jankaus veikalų rankraščiuose paliko Lietuvoje. Gal jie atsiras, kai dabar jis atsimenamas savoj žemėje.

Net ir be nepaskelbtųjų raštų, Jurgį Jankų reikia laikyti vienu iš gausesnių mūsų autorių. O kai susikrauna tokis derlius ir kai už mūsų palieka tiek dienų, galima klausti: koks yra pagrindinis Jurgio Jankaus įnašas į lietuvių literatūrą, kokia jo nuosava kertė? Raiškių jo bruožų būtų galima priskaityti ir daugiau, bet šia proga sustokime prie poros.

Jurgis Jankus

Viena Jurgio Jankaus plunksnos dorybė yra pasakojimas. Dabarties literatūroje tai gana retas paukštis, čia išimties nedarant nė mūsų raštams. Jie neperdaug veiksmingi, neneša skaitytojo ir dargi reikalauja iš jo pastangos. Jurgio Jankaus beletristikoje jaučiamas natūralus pasakotojas, kuris savo žodžiu ir knygos intryga tave pagauna, vedžioja ir nepaleidžia ligi pabaigos. Tai nebūtinai atremta į nuotykį, bet greičiau į tą įspūdį, kad autorius turi tau kažką papasakoti ir kad jis tampa tarsi tavo konfidentas, kuris tau atskleis savąsias paslaptis, žinoma, Jurgis Jankus pasivaduoja ir intryga, veiksmo supynimu, problemomis, idėjomis, net ir kriminaline medžiaga, tačiau visa tai jis gaubia savo įgimtu papasakotojo talentu, šio talento dėka, geriausiuose jo raštuose nepastebim,   jei   taip   galima   išsireikšti, veikalo sudedamųjų dalių, o tik turime ištisinį įspūdį, atbaigtą vienumą. Geras tokio meno pavyzdys yra "Velnio bala". Tai t.ikras šedevriukas pokarinėje mūsų beletristikoje. Neseniai vėl jį perskaičiau — kaip atlieps po keleto* metų: ar vėl prabils tokiu pat pasakojimo natūralumu, nepaleidimu nuo pradžios ligi pabaigos ir atomazgos netikėtumu. Nors lntiyga ir jos išsprendimas buvo Jau žinomas iš anksčiau, dabar skaitant buvo lygiai įdomu ir nauja, kaip ir anuomet. Belieka stebėtis, kaip autorius taip sumaniai ir laisvai sumezgė vieną iš sukčiausių mūsų literatūros kūrinių. Net ypatingų stilistinių priemonių jis nesigaudo — kalba tiesiai ir paprastai, nedailindamas, o brisdamas tiesiai į atsitikimo srovę ir Įvairumą. Šių savybių jis nepraranda ir tuose savo beletristiniuose raštuose, kur nėra didesnės intrygos ar painesnės akcijos. Galimas daiktas, Jurgiui Jankui čia pasitarnauja ir kitas žanras: juk jis drauge yra ne tiktai romanų, apysakų ir novelių autorius, bet ir dramaturgas.

Antra Jurgio Jankaus savybė yra psichologinis įžvalgumas. Ibsenas vienoje savo dramoje sako, kad kiekvienas žmogus turi ką nors nuslėpti. Jurgis Jankus stengiasi pamatyti žmogų iš vidaus, įsiskverbti į jo paslaptį ir ją atskleisti dienos šviesai. Kaip sakoma, jis rausiasi po žmogaus sielą ir mums parodo užkulisinį jos gyvenimą. Jis vaizduoja neišpažintus mąstymus, nuslėptus motyvus, ambicijas, niūrias sielos pakampes, nusižengimus, svajones, vyro ir moters santykių atvirumą ar net kasdienybėje slypinčius netikėtumus. Tas bruožas Jurgio Jankaus mene nėra tikslas savyje, nes autorius nėra vienas iš tų išimtinai psichologinių rašytojų, bet vieno ur kito jo veikalo struktūroje šis psichologinis realizmas sudaro ryškų, savitą ir įdomų suvėrimą. Pagaliau jis visa tai geba suvesti ir į tragiškas situacijas, supinti su mūsų amžiaus sukrėtimais ir tuo būdu pagilinti minėtą pasakojimo veiksmingumą bei patrauklumą. Tai veda į dabarties žmogaus situaciją ir jo problemą tokiuose veikaluose, kaip "Naktis ant morų" ar "Pasaulio dailininkas", jeigu jau suminėti pora pavyzdžių.

Stovėdamas dabarties sūkuriuose, Jurgis Jankus nesitenkina tokiu epiniu blaivumu, kaip "Velnio baloje" ar kituose kūriniuose, o jautė reikalą "garsiai sušukti iš siaubo perimtos širdies", kaip jis išsireiškė viename savo įraše.

O dabar vėl įdomu, į kokį medį išaugo taip ilgai puoselėta Jurgio Jankaus "Pušis".