MŪSŲ PAREIGOS PERSEKIOJAMAI LIETUVAI Spausdinti
Mūsuose gan dažnai pasitaiko nevienodo Lietuvoje vykstančių persekiojimų vertinimo ir skirtingo lietuviškosios išeivijos uždavinių supratimo. Vieniems atrodo, kad skaudi mūsų tautos dabartis tėra bausmė už praeities nusikaltimus. Kiti mano, jog tremtyje Lietuvos neatkursi, ir todėl juo greičiau išeiviai įsilies į vietinės tautos gyvenimą ir juo pilniau pereis į vietinę sielovadą, juo geriau. Kai kam lietuvybės palaikymas išeivių tarpe jokios gilesnės prasmės neturi, ir todėl beveik su menkavertiškumo ar kaltės jausmu šalinamasi nuo jos, kaip nuo kokio nacionalistinio šovinizmo atliekalo.

Šitie ir panašūs reiškiniai skatina mus paieškoti atsakymo į tris tarpusavy susijusius ir vienas kitą paaiškinančius klausimus, kurie mums, kaip lietuviams ir katalikams, kelia nerimo ir susirūpinimo, būtent:

I.    Kokia yra persekiojimo prasmė ir pavojai Lietuvoje?

II.    Kokia yra mūsų visų atsakomybė užtautos persekiojimą ir jos likimą?

III.    Kokias šita atsakomybė uždeda mums pareigas?

I. Persekiojimo prasmė ir pavojai Lietuvoje
1. Jau pats Kristus buvo šio pasaulio galiūnų persekiojamas. Savo gyvenimą pradėjo tremtiniu Egipte ir baigė tarp dviejų piktadarių ant kryžiaus. Savo sekėjams jis sakė: "Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums sakęs: tarnas nėra didesnis už savo valdovą. Jei jie mane persekiojo, persekios ir jus" (2 Jo. 15, 20). Jis net laimino persekiojamuosius, sakydamas: "Palaiminti, kai jus šmeižia, persekioja ir meluodami kalba visa pikta prieš jus dėl manęs" (Mt. 5, 11).

Ši Kristaus pranašystė pildosi nuo pat krikščionybės pradžios iki mūsų dienų. Persekiojimą pradėjo tautinės žydų bendruomenės vadai už tai, kad Kristaus karalystė norėjo būti nepriklausoma nuo jų žemiškų siekimų, nes ji nebuvo "iš šio pasaulio" (Jo. 18, 36). Todėl apaštalai tikėjo, jog "Dievo reikia labiau klausyti, kaip žmonių" (Apd. 5, 29): "Kadangi jūs nesate iš šio pasaulio,... todėl pasaulis nekenčia jūsų" (Jo. 15, 19).

Persekiojimą perėmė ir tęsė Romos imperija dėl to, kad krikščionys atsisakė aukoti valstybės dievams, kurių tarpe buvo ir pats imperatorius. Mūsų laikais jį tęsia fašizmas, rasizmas ir komunizmas todėl, kad krikščionybės negalima pajungti vien tik tautos, rasės ar klasės interesams.

Šiandien jau trečdalį viso pasaulio yra užliejęs komunizmas, kuris be pasigailėjimo naikina visa, kas tik nepasiduoda darbo klasės vardu vykdomos diktatūros įgeidžiams. Kadangi laisvas asmuo, šeima ir tauta netelpa klasės rėmuose, komunizmas stengiasi naikinti jų savitumą ir pajungti jo kuriamos "mokslinės" darbo žmonių masės tarnybai. Ypač kovoja jis prieš religiją, kuri drįsta prasilaužti pro akliną ekonominių vertybių mūrą į anapus. Jis pats nori tapti "moksline" žmogaus religija su savo "senuoju testamentu" (Marksas, Leninas, Stalinas), su savo "katekizmu", arba diamatu (dialektinio materializmo vadovėliu), su savo "breviorium" (partijos programa), su savo "išganytoju" (komunistų partija), su savo "rojumi" (beklasė komunistinė visuomenė), su savo "sakramentu" (darbas) ir su savo apeigomis (jungtuvių, laidotuvių, vardo davimo, partinio sutvirtinimo, saulės grįžimo, pavasario atėjimo ir t.t.).

Jau 27 metai, kai Lietuva jėga tapo komunistinės valstybės provincija. Pati didžiausioji jos nelaimė yra laisvės netekimas. Viskas yra partijos kontrolėje: mokslas ir menas, filosofija ir religija, spauda ir organizacija, ekonominiai ir kultūriniai, visuomeniniai ir valstybiniai reikalai. Visas tautos gyvenimas ir jo pažanga yra nuolat guldomi į Prokrusto lovą ir žalojami pagal prieš šimtmetį užšaldytas Markso teorijas.

Lengva suprasti, kad toks laisvės neturėjimas užmuša atsakomybę ir užgniaužia kūrybinę iniciatyvą. Baimė ir netikrumas ugdo veidmainiavimą   ir   pataikavimą   partijos   galingiešiems. Prievarta brukamas ateizmas sugriauna paskutinį nepriklausomumo bei pasitikėjimo pagrindą, tiek atskirą žmogų, tiek ir visą tautą išduodamas permainingiems diktatūros įnoriams.

Šitaip iš visų pusių puolama, persekiojama ir žalojama tautinė bei religinė lietuvio gyvata tėvynėje yra mirtiname pavojuje.

2.    Aiškindamas persekiojimo prasmę, istorikas Arnold J. Toynbee taikliai pastebi, kad pagoniškosios religijos yra linkusios remtis kolektyvais ir dievinti jų vadus. Didžiosios religijos, o ypač krikščionybė, atsiradusi tada, kai griuvo kolektyvinis saugumas ir visu aštrumu iškilo galutinės gyvenimo prasmės klausimai. Tik religija galinti atsakyti į šiuos klausimus ir niekas kitas. Todėl religijos pasitarnavimas žmonijai, Toynbee nuomone, nusveriąs visus kitus istorijos veiksnius, paimtus kartu. Vienas iš būdingiausių jos bruožų yra nepriklausomybė nuo bet ko, kas nėra Dievas, taigi ir nuo valstybės. Pagoniškai dievinamas tautinis, klasinis ar rasinis kolektyvas persekioja tikrąją religiją, nes Dievas tegali būti vienas. Štai kodėl, Toynbee manymu, ir romėnų imperializmas, dievinęs imperatorių, ir modernusis fašizmas, nacizmas ar komunizmas, į absoliuto sostą pasodinęs tautinį, rasinį ar klasinį kolektyvą, yra pagoniškas religijos pakaitalas, skelbiąs žūtbūtinę kovą nepriklausomai tikrojo Dievo religijai.

Ne vienas šių kolektyvinių stabų mūsų amžiuje sugriuvo. Šiandien visi matome, kad ir paskutinysis komunizmo stabas netenka pasitikėjimo, svyruoja ir skyla, palikdamas mases kaip laivą be uosto. Toynbee spėja, kad tai pranašauja naują tikrosios religijos iškilimą (Žr. Propyläen - Weltgeschichte, Bd. II: Die Höheren Religionen, p. 635 ir sek.).


VINCAS SVIRSKIS
Šv. Izidorius

3.    Pralenkdamas bet kokią žmogaus įžvalgą, Naujasis Testamentas atskleidžia pačią giliausią persekiojimo prasmę. Šv. Jono Apreiškimas persekiojimo jėgas vaizduoja jūros ir sausumos žvėrimis.

Pirmasis, jūros žvėris, reiškia neribotos valdžios sankaupą totalistinėje diktatūroje, kuriai visi turi paklusti ir nusilenkti. "Aš regėjau iš jūros pasikeliantį žvėrį, kuris turėjo septynias galvas ir dešimtį ragų, ant savo ragų dešimtį vainikų... Slibinas jam davė savo jėgą, savr sostą ir didelę valdžią . . . Visa žemė stebėjosi... ir garbino žvėrį, sakydami: Kas yra lygus su žvėrių ir kas gali su juo kovoti? . . . Taip pat buvo jam duota kariauti prieš šventuosius ir juos nugalėti; jam buvo duota valdžia ant visų giminių, žmonių bendruomenių, kalbų ir tautų" (Apr. 13, 1-7).

Antrasis, sausumos žvėris, reiškia klaidingą mokslą, arba ideologiją, kuri, kaip pirmojo žvėries "netikras pranašas" (Apr. 19, 20), susiriša su politine diktatūra, ją pateisina ir kviečia visus jai nusilenkti: "Aš regėjau kitą žvėrį, pakylantį iš sausumos; jis turėjo du ragus, panašius į avinėlio, ir kalbėjo kaip slibinas. Jis vykdė pirmojo žvėries valdžią jo akivaizdoje ir padarė, kad žemė ir jos gyventojai garbintų pirmąjį žvėrį... Jis dar padarys, kad visi, maži ir dideli, turtingieji ir beturčiai, laisvieji ir vergai turėtų žymę ant savo dešinės rankos ir savo kaktose, taip kad niekas negalėtų pirkti ar parduoti, kaip tik tas, kuris turi žymę — žvėries vardą ar jo vardo skaičių" (Apr. 13, 11-17).

Prisiminkime čia Romos imperatorių kultą, 17-18 amžiaus racionalizmo platintą ir su Prancūzų revoliucija susijusį proto kultą, mūsų laikų fašizmo, nacionalsocializmo ir komunizmo skelbiamą valstybės, tautos, rasės ar klasės vado kultą su savo stabmeldiškom šventėm, sakramentų pakaitalais ir t.t. Raidiškai pildosi žodis apie negalėjimą pirkti ar parduoti tiems, kurie neturi partijos ženklo ir nesutinka jai nusilenkti. Religija, kaip paskutinė nepriklausomumo tvirtovė, buvo ir yra visų totalistinių diktatūrų negailestingai persekiojama.

Todėl šv. Petras kreipiasi į savo laikų krikščionis kaip į žmones "ne iš šio pasaulio", kaip į "svetimšalius ir ateivius" (1 Petr. 2, 11), kviesdamas nė nesistebėti dėl vykstančio persekiojimo: "Mylimieji, nesistebėkite ugninguoju bandymu, kuris vyksta pas jus jums išmėginti, lyg kad kas neįprasta jums atsitiktų; verčiau džiaukitės, kad, dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, ir jo garbės apsireiškime galėtumėte džiaugtis ir linksmintis" (1 Petr. 4, 12-13).

4. Ir mums todėl nereikia stebėtis jau 27 metai vykstančiu persekiojimų bandymu Lietuvoje. Jie nereiškia nei Dievo atmetimo, nei Jo bausmės, bet veikiau ypatingą Jam patikimą: "Kadangi patikai Dievui, reikėjo, kad bandymai ištiktų tave" (Tob. 12, 13). Juk pati giliausioji žmogaus gyvenimo prasmė yra įsijungti į Kristų ir į Jo likimą: kas su Kristumi ir dėl Kristaus kentės, tas dalyvaus ir Jo išaukštinime (plg. Rom. 8, 17). Štai kodėl ir Vatikano II susirinkimas primena, kad "tie, kurie kenčia persekiojimą dėl teisybės, težino, kad jie ypatingu būdu yra susiję su kenčiančiu Kristumi už pasaulio išgelbėjimą" (Konstitucija apie Bažnyčrą, nr. 41).

Tačiau nereikia užsimiršti, kad patys persekiojimai ir mėginimai nekyla iš Dievo, bet į nuodėmingo žmogaus pasaulio: "Nė vienas gundomas tegul nesako, kad jis Dievo gundomas.; nes Dievas negali būti gundomas į pikta ir pat t nė vieno negundo" (Jok. 1, 13). Dievas tik le? džia persekiojimus bei mėginimus, kad, juos nugalėdami, stiprėtume. Kaip šaltas vanduu grūdina kūną ir vis didesnių kliūčių nugalėjimas stiprina atleto raumenis, taip persekiojimų ii" bandymų atlaikymas stiprina žmogaus prigimtas ir antgamtines jėgas. Tie, kurie esti lepina mi ir saugomi nuo bet kokių pavojų, greitai suglemba, išsigema ir apsnūsta. Dievas leidžia įvairius bandymus bei persekiojimus tiems, kuriuos nori padaryti atsparesnius, stipresnius ir tobulesnius. Jis leidžia persekioti mūsų tikėjimą, kad jį išvalytų nuo paprasto prisitaikymo; leidžia prispausti mūsų laisvę, kad ją išmoktume ginti, branginti ir gerbti; leidžia užgriūti kentėjimams ir neteisybėms, kad įgustume pakelti ir ištverti; leidžia atsidurti prieš nenugalimas kliūtis, kad Dievu pagrįstume savo viltį ir nesvyruotume. Dievas pats savo malone padeda mums viso to pasiekti: "Visokios malonės Dievas . . . pats jus, trumpą laiką kentėjusius, patobulins, sustiprins ir pagrįs" (1 Petr. 5, 10). Štai kodėl "mes giriamės ir priespaudomis, žinodami, kad priespauda gamina ištvermę, ištvermė — ištyrimą, o ištyrimas — viltį" (Rom. 5, 4).

5. Tačiau persekiojimai ir bandymai yra ir pavojingi. Tas pavojus nėra iš Dievo pusės. Dievas neleidžia perdidelių bandymų ir visuomet palieka iš jų išeitį. "Dievas yra ištikimas", sako šv. Povilas, "jis neleis jūsų gundyti virš jūsų jėgų, bet dar padarys tokią išeitį iš pagundos, kad galėtumėte ją pakelti" (1 Kor. 10, 13). Pavojus yra iš laisvo žmogaus pusės. Žmogus gali nepasinaudoti Dievo malone ir bandymo neatlaikyti. Persekiojimai ir bandymai yra kaip raktas, kuris gali užrakinti ir atrakinti duris. Stiprų jie gali dar labiau sustiprinti, bet silpną gali sugniuždyti ir palaužti. Štai kodėl anas Kristaus įspėjimas galioja visiems bandymams: "Budėkite ir melskitės, kad neįpultumėte į pagundą" (Mk. 14, 38). Todėl ir Bažnyčia, nors ir "pripažįsta, kad ji daug pasinaudojo ir dar naudojasi priešiškumu tų, kurie ją puola ir perekioja" (Konst. apie Bažnyčią dabarties pasauly, nr. 44), tačiau ryžtingai "smerkia visokius persekiojimus prieš bet kurį žmogų" (Deklaracija apie Bažnyčios santykį su nekrikščioniškomis religijomis, nr. 4). Jei tačiau persekiojimas ar priespauda nuodėmingųjų jėgų jau yra vykdomi, reikia daryti viską jiems sutrumpinti ir sustabdyti: "Ir jei anos (priespaudos) dienos nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų nė vienas Ogus" (Mt. 24, 22).

II. Mūsų atsakomybė
1. Už taip pavojingą tikėjimo ir tautinės laisvės persekiojimą Lietuvoje mes esame linkę kaltinti tik ateistinio marksizmo apsėstą rusų tautą ir tik į ją mes esame užsimoję mesti savo akmenį. Tačiau yra labai galimas daiktas, kad Kristus, kaip anuo metu, susirūpinęs tyli ir rašo pirštu žemėje, o atsitiesęs mums sako: "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį" (Jo. 8, 7).

Apie tikinčiųjų atsakomybę už ateizmo, ypačiai marksistinio, atsiradimą, pasisekimą ir persekiojimus labai aiškiai kalba Vatikano II susirinkimas: "Deja, patys tikintieji dažnai bent iš dalies yra atsakingi už šitokią padėtį... Tikintieji gali daug prisidėti prie ateizmo atsiradimo. Kiek jie apsileidžia savo tikėjimo pažinime, arba skleidžia klaidingas pažiūras, arba turi trūkumų savo religiniame, doriniame bei socialiniame gyvenime, tiek reikia sakyti, kad jie veikiau paslepia negu atskleidžia tikrąjį Dievo ir religijos veidą" (Konst. apie Bažnyčią dabarties pasauly, nr. 19).

Mes, lietuviai ir krikščionys, taip pat nesame visai be jokios kaltės už komunistinį persekiojimą Lietuvoje ir už jo pasisekimą pasaulyje. Lietuviai, kurie kūrė religinę tuštumą laisvoje tėvynėje ir tebekuria ją tremtyje, yra marksistinio ateizmo kviesliai užimti laisvai vietai. Lietuviai, kurie šiandien atsisako viešai protestuoti prieš religinės laisvės persekiojimą Lietuvoje tik dėl to, kad jie patys netiki, tampa nesąmoningais persekiotojų sąjungininkais tremtyje, nes laisvė yra nedaloma. Lietuviai krikščionys, kurie tragiškai nesugebėjome ir nesugebame įtikinamai pristatyti ir vykdyti Kristaus išganymo evangeliją ypač socialiniame gyvenime, atkeliame vartus komunistinio išganymo skelbėjams ir todėl nesame be kaltės. Lietuviai krikščionys, kurie esame pakankamai "religingi" vienas kitam neapkęsti, bet nepakankamai — mylėtis, esame papiktinimas netikintiems ir stumiame juos nuo Kristaus; kurie meilės evangelijos rimtai neimame ir visiems pagalbos ieškantiems su Kaino abejingumu atsakome: "Nežinau, bene aš esu savo brolio sargas" (Pradž. 4, 9), varome benamių ir žmonėmis nelaikomųjų mases ateistiniam marksizmui į glėbį.

2. Tačiau pagrindinė mūsų atsakomybė už padėtį Lietuvoje kyla ne tiek iš mūsų dalinės kaltės už jos tragiškąją dabartį, kiek iš išskirtinės meilės ryšio su pačia tauta, iš kurios esame kilę.

Kad šitą meile paremtą atsakomybę giliau suprastume,  įsigilinkime  į  dešimtį Dievo  įsakymų, kurie tėra vieno aukščiausiojo Dievo ir artimo meilės įsakymo aiškinimas. Pirmieji trys įsakymai nurodo, kaip reikia mylėti Dievą, likusieji septyni — kaip reikia mylėti artimą.

Niekas negali mylėti Dievo, kas nemyli savo artimo: "Nes kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip jis gali mylėti Dievą, kurio nemato?" (1 Jo. 4, 20). Panašiai reikia sakyti, kad niekas negali mylėti artimo, nemylėdamas artimiausiųjų. Todėl artimo meilės įsakymai ir prasideda pačių artimiausiųjų meilės įsakymu, už kurio įvykdymą yra pridėtas išimtinis pažadas, kokio nerandame prie jokio kito Dievo įsakymo: "Gerbk savo tėvą ir motiną, kad būtumei ilgaamžis žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duos" (Išėj. 20, 12). Tai reiškia, kad jeigu tu gerbsi tėvus, savo gyvybės šaltinį, Dievas laimins tavo paties gyvybę taip, kad tu sulauksi ilgo amžiaus ir tai ne bet kur, bet savo tėvynėje.

Taigi ketvirtuoju Dievo įsakymu yra aiškiai pabrėžiama išskirtinė tėvų meilė. Tėvus turime mylėti labiau už visus kitus žmones ne todėl, kad jie geresni, bet todėl, kad jiems daugiausia esame skolingi: už gyvybę, už auklėjimą, už rūpesčio dienas ir nemigo naktis. Jei tėvai yra pasiturintys, jie ne tik nereikalauja vaikų pagalbos, bet dažnai patys juos remia, o po mirties palieka jiems savo turtą. Jeigu tačiau senatvėje, ligoje ar kitoje nelaimėje tėvai yra reikalingi pagalbos, pats teisingumas reikalauja, kad vaikai juos remtų ir jų neapleistų. Kristus griežtai reikalavo šią pareigą vykdyti ir neleido jos apeiti jokiais, kad ir kilniausiais, išsisukinėjimais. Jis barė fariziejus: "Juk Mozė pasakė: Gerbk savo tėvą ir motiną. Ir: Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta. Jūs gi sakote: Jei kas tartų tėvui ar motinai: Korban (tai yra, dovana Dievui) tebūna tai, kuo tau galėčiau padėti, tuomet jūs leidžiate jam daugiau nieko nebedaryti savo tėvui ar motinai, niekais paversdami Dievo žodį savo padavimu, kurio jūs mokote" (Mk. 7, 10-13). Dėl šios priežasties ir Bažnyčia reikalauja, kad net vienuolis, pašventęs savo gyvenimą ir turtą Dievui, paliktų vienuolyną ir eitų padėti savo tėvui ar motinai, kai jie reikalingi jo pagalbos.

3. Išskirtinė tėvų meilė veda į išskirtinę meilę tautos, kurią čia suprantame tradicine bibline prasme kaip bendros kilmės, praeities, kalbos, būdo ir likimo bendruomenę. Savo tautą turime mylėti labiau už kitas tautas ne todėl, kad ji yra geresnė, turi senesnę kalbą, didvyriškesnę praeitį ir gražesnę tėvynę, bet todėl, kad ji mūsų: kad jai mes esame daugiau skolingi, negu kitoms tautoms. Juk teisingai sako senas priežodis, kad kūdikis gimsta senesnis už savo tėvus. Biologinio, psichologinio ir kultūrinio prigimimo paveldėjimas eina per kartų kartas atgal į tolimą praeitį taip, kad Napoleonas su pagrindu galėjo sakyti, jog žmogus yra pradedamas auklėti prieš šimtus metų.

Nors kartais ir mūsuose bandoma pašiepti patriotizmą kaip nemadingą atgyveną ar net nusikalstamą ydą, tačiau tiek Senasis, tiek ir Naujasis Testamentai jį pripažįsta ir net duoda herojiškų tėvynės meilės pavyzdžių, kaip Dovydą, Esterą, Juditą, brolius Makabėjus ir t.t. Kilnioji Estera sielojasi ir nerimsta dėl gresiančio savo tautai genocido: "Nes kaip gi aš galėsiu pakęsti išžudymą ir mirtį savo tautos?" (Est. 8, 6). Nežiūrėdama mirties pavojaus, ji ryžtasi eiti pas karalių "prašyti už savo tautą ir už savo tėvynę" (Est. 15, 1). Panašiai ir brolių Makabėjų laikais izraelitai "šaukėsi šventyklos, kuri buvo bedievių išniekinama" (1 Mak. 8, 2).

Ypačiai Kristaus pavyzdys vaizdžiai parodo, kaip universali žmonijos meilė puikiai derinasi su gilia savosios tautos meile. Dievažmogis neslėpė savo meilės žemiškajai tėvynei ir verkė dėl klaikaus jos sostinės likimo (Lk. 19, 41-44; 23, 26-31). Pasaulio Išganytojas, paklusdamas slaptingai Tėvo valiai, evangeliją skelbė tik savo krašte, sakydamas: "Aš esu siųstas tik pas Izraelio namų avis" (Mt. 15, 24). Apaštalai sekė šitą Kristaus pavyzdį ir evangeliją skelbė pirmiausia savo krašte, o paskui ir kituose kraštuose, pradėdami nuo savo tautiečių (Plg. Apd. 2, 39; 13, 4 ir t.t.). Pats Tautų Apaštalas šv. Povilas, gimęs ir augęs, kaip ir daugelis mūsų, svetimoj šaly, taip mylėjo savo tautą, jog būtų sutikęs pats būti pasmerktas dėl jos išganymo: "Aš pats verčiau norėčiau būti atskirtas nuo Kristaus už savo brolius, kurie yra kūnu mano giminaičiai" (Rom. 9, 3).

4. Savaime aišku, kad ir Vatikano II susirinkimas pabrėžia sveiko patriotizmo reikalą, skirdamas jį nuo nacionalizmo, kuris savo tautą laiko aukštesne, o kitas — niekina: "Krikščionys yra surinkti į Bažnyčią iš visų tautų, ir todėl jie nesiskiria nuo kitų žmonių nei savo valdžia, nei savo kalba, nei savo politinėmis institucijomis. Štai kodėl jie turėtų gyventi Dievui ir Kristui, sekdami garbingus savosios tautos papročius. Kaip geri piliečiai, jie turėtų pasižymėti tikru ir veikliu patriotizmu. Tačiau taip pat tevengia bet kokio rasinio prietaro ir kraštutinio nacionalizmo" (Dekretas apie misi-nę Bažnyčios veiklą, nr. 15).

To paties Susirinkimo konstitucija apie Bažnyčią dabarties pasaulyje pabrėžia, kad "jau pačiu savo misijos vykdymu Bažnyčia skatina ir kelia žmogiškąją bei pilietinę kultūrą" (nr. 58). Dėl šios pačios priežasties ji "gerbia ir skatina įvairių rasių ir tautų dvasinius turtus bei gabumus. Iš tikrųjų, kartais tokius dalykus ji priima į pačią liturgiją, jei tik jie derinasi su jos tikra ir autentiška dvasia" (Liturginė konstitucija, nr. 37; plg. taip pat nr. 38-40).

Jau minėtoji konstitucija apie Bažnyčią dabarties pasaulyje teisingai pastebi, kad, "betarpiškai tekėdama iš dvasinės bei socialinės žmogaus prigimties, kultūra negali išsivystyti be pastovios deramos laisvės" (nr. 59: mano pabraukta). Todėl ji reikalauja, kad politinė (ir, žinoma, dar labiau bažnytinė) valdžia nevaržytų šitos laisvės ir nekenktų nei šeimai, kuri yra "tam tikra gilesnio žmoniškumo mokykla" (t. p., nr. 52), nei kitiems tarpiniams sambūriams, prie kurių tenka priskirti ir kultūrines tautinių mažumų bendruomenes: "Valdžios atstovai turi saugotis nekenkti šeimai, socialinėms ar kultūrinėms grupėms ir tarpiniams sambūriams bei institucijoms" (t. p., nr. 75).

5. Apibendrindami visus šiuos Dievo ir Bažnyčios įsakymus, turime pripažinti, kad tauta yra tam tikras prigimtinis šeimos pratęsimas, kuriuo mes įsijungiame į visą žmoniją. Kaip savo tėvus, taip ir savo tautą privalu mylėti išskirtine meile, kuri mus daro labiau atsakingus už savo tautos likimą, negu už kitų tautų. Ši atsakomybė ypatingai išplaukia į paviršių, kai tautos laisvė ir ją įprasminančios tautinės, kultūrinės bei religinės vertybės atsiduria gyvybiniame pavojuje. Tada lygiai kaip tėvų, taip ir tėvynės atveju šitos atsakomybės nevalia nusiplauti jokiais kad ir kilniausiais motyvais.

III. Mūsų pareiga

1. Pirmoji ir pati svarbiausioji mūsų pareiga yra melstis už persekiojamą ir dėl savo gyvatos kovojančią tautą. Tegu sau šaiposi netikintieji, sakydami, jog malda Lietuvos neišgelbėsime. Taip gali ir turi kalbėti tie, kurie netiki teisingą ir visagalį Dievą. Mes, krikščionys, negalime abejoti paties Kristaus apreiškimu, kad kiekviena malda yra Dievo išklausoma, nes ji atsiremia į paties Dievo visagalybę. Kristus tikrai neklydo, sakydamas: "Prašykite, ir bus jums duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta" (Mt. 7, 7). Vienintelė maldos išklausymo sąlyga yra tikėti: "Ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite, kad gausite, ir bus jums" (Mt. 11, 24).

Mums dažnai atrodo, kad mūsų maldos nėra išklausomos. Bet tai klaida, kaip klaida būtų manyti, kad Dangiškasis Tėvas neišklausė Kristaus maldos, kai Jis, Alyvų darže iš sielvarto krauju prakaituodamas, pakartotinai prašė: "Mano Tėve, jei galima, tegul ta taurė praeina pro mane; tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu" (Mt. 26, 39). Tėvas negalėjo neišklausyti savo Sūnaus maldos, nes juk Kristus buvo Dievas. Jis jos išklausė pačiu tobuliausiu būdu: Kristui buvo pasiųstas "angelas iš dangaus, kuris jį stiprino" (Lk. 22, 43), o kančios taurė tapo mūsų išganymo ir laimės šaltinis. Taip bus ir su mūsų tautos persekiojimų taure: jei ištvermingai ir su pasitikėjimu melsimės, Dievas atsiųs ne vieną angelą, kuris likimo smūgius prilaikys ir ją pačią sustiprins, kad nesusvyruotų ir nepalūžtų. Jei visi ir nuolat melsimės, tada jos dalyvavimas Kristaus kančioje pavirs į dalyvavimą Jo prisikėlime taip, kad ji ne tik vispusiškai subręs ir sustiprės, bet ir vėl atgaus laisvę, išmoks ją labiau branginti ir pasieks gerovės, kurios be tos kartėlio taurės niekuomet nebūtų pasiekusi. Jei nuoširdžiai melsimės, palaikysime savo tautoje pasitikėjimą Dievu ir ištikimą meilę taip, jog Dievas pakeis jos nelaimę į laimę pagal šv. Povilo žodį: "Dievą mylintiems . . . visa išeina į gera" (Rom. 8, 28).

Tad melskimės visur ir visuomet, bet ypač kai susirenkame į šv. Mišias, kad mūsų tauta nesijaustų užmiršta ir galėtų drąsintis: "Esame persekiojami, bet neesame apleisti; parbloškiami, bet nesunaikinami" (1 Kor. 4, 9). Ypačiai turėtume prašyti, kad Dievas mūsų tautai priespaudos dienas sutrumpintų, kad jos vienybę palaikytų ir kad jinai neužmirštų, jog "Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių" (Apd. 5, 29), nes tik tada galės išsipildyti Dievo pažadas, galiojąs visiems laikams: "O kad mano tauta klausytų menes, kad Izraelis vaikščiotų mano keliais: kaip greit aš pažeminčiau jų priešus ir prieš jų prispaudėjus nukreipčiau savo kumštį!" (Ps. 80, 13-14). Konkrečiai siūlyčiau, kad į tikinčiųjų maldą Mišiose įsivestume šiuos tris papildomus maldavimus už persekiojamą tautą: "Tremties ir priespaudos dienas sutrumpinti teikis,

Meldžiam Tave, Viešpatie!

Mūsų jėgas bendram darbui sujungti teikis, Meldžiam Tave, Viešpatie!

Mūsų tautą, kad Tavęs labiau klausytų, negu žmonių, stiprinti teikis,

Meldžiam Tave, Viešpatie!"

2. Tačiau mūsų malda nebūtų nuoširdi, jeigu mes patys nesistengtume savo tautai nelaimėje padėti.

Kadangi persekiojimas yra labai planingas ir organizuotas, todėl ir mūsų pagalba turi būti planuojama toli į priekį ir gerai suderinta. Sėkmingas planavimas reikalauja tikslios dokumentacijos, akylios uždavinių atrankos ir visų sutarimo jiems vykdyti.

Atrodo, kad tautos priespaudą liečianti dokumentacija galėtų būti rūpestingesnė ir uždavinių pramatymas tikslingesnis. Tačiau mūsų vienybės trūkumai, ypač pastaruoju laiku, pradeda kelti nerimo. Tremties dienoms ilgėjant, mūsų tarpe kur-nekur jau pasitaiko emigrantinio susmulkėjimo, ligūsto įtarinėjimo ir paranoiškų anonimų vykdomos kritikos, kuri, jei laiku neapsižiūrėsime ir nereaguosime, gali pamažu demoralizuoti mūsų visuomenę, sulikviduoti mokyklas, diskredituoti veiksnius ir patvirtinti kažkieno įspėjimą, jog emigracija mėgstanti ėsti pati save iki susinaikinimo.

Netrūksta šešėlių ir mūsų katalikiškajame gyvenime: kai kur pasireiškiąs ganytojų dvasiškių nuo jiems pavestų tikinčiųjų nutolimas, katalikiškosios akcijos jėgų nesutarimas vietomis jau pradeda net įsisenėti. Padėtį dar labiau pasunkina žymios dalies ankstesniųjų išeivių ir jaunesniosios tremtinių kartos nutolimas nuo tėvų kalbos, galvosenos ir rūpesčių.

O juk Kristaus valia yra, "kad visi būtų viena, kaip kad tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu mane siuntei" (Jo. 17, 20-21).

Raktas visoms mūsų skirtybėms suvokti ir ne jas niekinti, bet kaip tik jomis mūsų vienybę pagrįsti, yra paties Vatikano II susirinkimo nurodytas ir Povilo VI programinės enciklikos "Ecclesiam suam" paaiškintas pokalbis, arba dialogas. Pokalbis yra didelis menas, kurio turime mokytis visi, dvasininkai ir pasauliečiai. "Pasauliečiai turi būti ypatingai paruošti vesti pokalbį su kitais, tikinčiaisiais ir netikinčiaisiais, kad galėtų supažindinti su Kristaus naujiena visus žmones" (Dekretas apie pasauliečių apaštalavimą, nr. 31). Einant į pokalbį, reikia nusiginkluoti prieš tiesą ir pradėti ne nuo tarpusavio kaltinimų bei sąskaitų suvedinėjimo, ne nuo to, kas vienus nuo kitų skiria, bet nuo to, kas visiems yra bendra. Pokalbyje reikia nuolat prisiminti šv. Povilo žodžius: "Taigi aš. . . maldauju jus elgtis, kaip pritinka tam pašaukimui, į kurį esate pašaukti, visu nuolankumu bei švelnumu, kantrybe bei meile pakenčiant vienas kitą ir rūpestingai palaikant taikos ryšiu dvasios vienybę" (Efez. 4, 1-3).

Šitaip vedamas pokalbis mus visus greitai įtikintų, kad mūsų skirtybės yra mūsų bendruomenės turtas ir tikra Dievo dovana, kurią reikia ne pasmerkti ir atmesti, bet suprasti ir panaudoti bendrajam darbui. "Nes kaip viename kūne turime daug sąnarių, visi gi sąnariai turi ne tą patį veikimą, taip mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, ypačiai gi esame kits kito sąnariai. Mes turime dovanų, kurios, žiūrint mums duotosios malonės, yra įvairios" (Rom. 12, 4-6).

Vatikano II susirinkimas pabrėžia, kad šitos skirtingos dovanos kaip tik tam ir yra duotos, kad jomis papildytume mūsų pačių vienpusiškumą ir pagrįstume mūsų vienybę: "Juk skirtumas, kurį Viešpats padarė tarp ganytojų ir likusios Dievo Tautos, turi vienijimo tikslą, nes ganytojai ir kiti tikintieji yra susieti tarp savęs vienų kitiems reikalingumu. . . Taip pačiu savo skirtingumu visi liudija nuostabią Kristaus Kūno vienybę. Kaip tik šita malonių, tarnybų ir darbų įvairybė sujungia Dievo vaikus Į viena, nes 'visa gi tai daro viena ir ta pati Dvasia, dalindama kiekvienam, kaip ji nori' (1 Kor. 12, 11)" (Konst. apie Bažnyčią, nr. 32, pabraukimai mano).

Tik pripažindami kiekvienam teisę būti skirtingam ir nenorėdami visus apvilkti viena uniforma, mes pagerbsime teisėtą laisvę ir pajėgsime apjungti savo apirusias gretas. To pasiekę, mes galėsime sėkmingai išeiti iš savo katalikiško geto į vaisingą pokalbį su visu lietuviškuoju pasauliu, o per jį — ir su visa žmonija. Kaip Bažnyčia kalbasi su visu pasauliu ir laiko savais visus jo rūpesčius ir jo likimą, taip ir mes turime pasijusti atsakingi už visus lietuviškosios išeivijos reikalus ir už pačios tautos likimą. Kaip Bažnyčia yra broliškos vienybės ženklas visam pasauliui, taip ir mes, katalikai, tarpusavio sutarimu turime liudyti vienybę ir būti tarsi jos raugas visai lietuviškajai išeivijai. Štai kaip apie šitą mūsų paskirtį kalba Vatikano II susirinkimas savo konstitucijoje apie Bažnyčią dabarties pasauly: "Pati Bažnyčios misija Evangelijos šviesa apšviesti visą pasaulį ir visų tautų, rasių bei kultūrų žmones sujungti vienoje Dvasioje iškelia ją kaip ženklą to broliškumo, kuris įgalina pradėti ir stiprina nuoširdų dialogą. Tokia misija pirmoj eilėj reikalauja, kad pačios Bažnyčios viduje skatintume tarpusavio vertinimą, pagarbą bei sutarimą, pilnai pripažindami teisėtą įvairumą. Tokiu būdu visi tie, kurie sudaro vieną Dievo Tautą, tiek dvasininkai, tiek ir likusieji tikintieji, gali imtis vis daugiau vaisingo pokalbio. Juk ryšiai, kurie jungia tikinčiuosius, yra galingesni už bet ką, kas juos gali skirti. Taigi tebūnie vienybė tuose dalykuose, kurie yra būtini, laisvė dalykuose, kurie dar nėra išspręsti, bet visur ir visuomet tarpusavio meilė" (nr. 91; pabraukimai mano).

Šitos vienybės laisvėje bei meilėje siekiant, "Vyskupai, klebonai ir kiti vyskupijų bei vienuolijų dvasininkai turėtų atsiminti, kad teisę ir pareigą apaštalauti turi visi tikintieji, tiek dvasiškiai, tiek ir pasauliečiai, ir kad pasauliečiai taip pat turi savarankiškų pareigų Bažnyčios statyboje" (Dekretas apie pasauliečių apaštalavimą, nr. 25, pabraukimai mano). Ypač gi šitą pasauliečių savarankiškumą reikia pripažinti kultūros bei politikos srityse: "Tegu ganytojai su pagarba pripažįsta tą teisėtą laisvę, kuri priklauso kiekvienam šioje žemiškoje bendrijoje" (Konst. apie Bažnyčią, nr. 37). Lengva suprasti, kad dvasiškio įsijungimas į ideologinius sąjūdžius bei partijas gali duoti progos neleistinam piktnaudžiavimui savo autoritetu bei einamomis pareigomis, kiršinti bei skaldyti tikinčiuosius. Todėl Vatikano II susirinkimas įsakmiai primena, kad, "ugdydami krikščioniškąją bendruomenę, kunigai niekuomet neturi atsiduoti jokios ideologijos ar partijos tarnybai. Priešingai, kaip evangelijos skelbėjai ir Bažnyčios ganytojai, jie turi atsidėti dvasiniam Kristaus Kūno ugdymui" (Dekretas apie kunigų tarnybą bei gyvenimą, nr. 6).

3.    Liudyti ne tik katalikų, bet ir visų lietuvių sutarimą bei vienybę pasauliui yra didelis moralinis pasitarnavimas savo tautai. Tačiau to dar negana. Mums reikia suvienytas jėgas panaudoti tikslingam bendram darbui, be kurio mūsų vienybė tebūtų tuščia iliuzija.

Energingai tęsiant Balio bei Religinės Šalpos pagalbą Lietuvai, pirmoj eilėj mums reikia imtis tokių darbų, kurie yra būtini dvasiniam ir religiniam tautos gyvenimui palaikyti bei jo pažangai užtikrinti. Neužmirškime, kad teologinis, biblinis, liturginis, katechetinis ir pastoracinis darbas Lietuvoje sustojo prieš ketvirtį šimtmečio ir yra nusmukęs į nykstančio reiškinio padėtį. Jeigu mes, turėdami laisvas rankas, nieko čia nedarysime, mūsų tauta dar labiau atsiliks nuo kitų ir, laisvę atgavus, nebus nei kam, nei nuo ko katalikiškojo gyvenimo atstatymą pradėti. Šiandien visose katalikiškose tautose verda Vatikano II susirinkimo reformų vykdymas. Tik persekiojamoje Lietuvoje jis neįmanomas tinkamai suorganizuoti it atlikti dėl šaltinių, pavyzdžių ir pasiruošusių žmonių trūkumo. Mūsų pareiga yra šituos darbus organizuoti laisvame pasaulyje. Mums reikia pasidalyti konkrečiais uždaviniais ir juos planingai vykdyti ypačiai Amerikoje ir Europoje. Mums reikia naujo Šv. Rašto vertimo iš originalių tekstų, kuris pasižymėtų ne tik prasmės tikslumu, bet ir kalbos raiškumu, sklandumu bei muzikalumu taip, kad tiktų liturginiam reikalui. Mums reikia paruošti naują katekizmą, kuris perteiktų Vatikano II susirinkimo lobyną ir atsakytų j lietuvių tautai bei jos išeivijai rūpimus klausimus. Mums reikia organizuoti nuolatinę teologų, kalbininkų, literatų, poetų ir muzikų talką savai liturginei kalbai sukurti ir puoselėti. Mums reikia planingos jėgų mobilizacijos dvasinei krikščionybės pažangai sulietuvinti ir ją visais prieinamais būdais savo tautai perteikti. Konkrečiai kalbant, reikia paruošti ir išleisti sistemingą krikščioniškosios pasaulėžiūros knygų seriją ir stiprinti radijo programų transliavimą Lietuvai. Be dosnios ir nuolatinės laisvųjų lietuvių paramos šitas mūsų tautai gyvybinis reikalas negalės būti tinkamai išspręstas.

4.    Organizuodami tiesioginę dvasinę paramą savo tautai, neturime pamiršti mums kaip
išeiviams labiausiai būdingos pareigos — pristatyti savo tautą ir jos laisvės bylą svetimiesiems ir laimėti ko daugiausia draugų, norinčių ir galinčių jai padėti.

Neseniai man teko kalbėtis su daug keliavusiu olandų laikraštininku. Jis manęs paklausė, ką aš laikau šiuo metu pačiu didžiausiu pavojumi, gresiančiu lietuvių tautai? Aš jam atsakiau klausimu, ką jis juo laiko? Jis nesvyruodamas atsakė, kad tai, jog laisvasis pasaulis lietuvių tautą ir jos bylą gali užmiršti ir palaidoti.

Bet ką čia bekalbėti apie svetimuosius, jei jau mes patys, paskirai ir organizacijos, tautos laisvę ir jos persekiojamą tikėjimą vis mažiau beprisimename?

Daugelis čia nusiplauja rankas manydami, kad patriotizmas yra šovinistinis nacionalizmas arba kad Dievui pasišventusiam žmogui nedera rūpintis žemiškais dalykais.

Vatikano II susirinkimas mums primena seną tiesą, kad tas pats Dievas sutvėrė ir gamtą ir antgamtį, kad antgamties pareigos nepanaikino gamtinių, kad Kristuje gamta ir antgamtis vėl tapo sujungtos į darnią visumą. Kaip raugas esti įmaišomas į duonos tešlą, kad ją iškeltų, taip ir krikščionis savo gyvenimu ir veikimu turi tapti visų prigimtojo gyvenimo sričių raugu: "Dievas matė, kad visa, ką jis buvo sutvėręs, buvo labai gera" (Pradž. 1, 31). "Šis prigimtas daiktų gerumas įgauna ypatingo kilnumo iš jų ryšio su žmogaus asmeniu, kurio tarnybai jie buvo sutverti. Galop Dievui patiko sujungti visus dalykus, tiek gamtinius, tiek ir antgamtinius, Kristuje Jėzuje, 'kad visuose dalykuose Jis turėtų pirmąjį vietą' (Kol. 1,18)" (Dekretas apie pasauliečių apaštalavimą, nr. 6).

Kaip jaudinančiai šią išeivių pareigą neužmiršti savo tėvynės nelaisvėje išreiškia Šv. Raštas:

"Kaip gi mes giedosime Viešpaties giesmę svetimam krašte?
Jei užsimirščiau tave, Jeruzale, tebūnie užmiršta mano dešinioji ranka!
Tepridžiūsta mano liežuvis prie gomurio, jei neatsiminčiau tavęs,
Jei nestatyčiau Jeruzalės aukščiau visų savo džiaugsmų!" (Ps. 136, 4-7)

Kaip Kristų pasauliui liudyti, taip ir savo tautą svetimiesiems pristatyti geriausiai galime pačiu savo pavyzdingu gyvenimu (plg. dekretą apie pasauliečių apaštalavimą, nr. 16 ir sek.). Mūsų pavyzdingas, draugiškas ir ypač dėl savo teisių bei laisvės kovojančius suprantąs bei paremiąs elgesys geriausiai pristatys mūsų tautą ir jos bylą kitiems, laimės jų pritarimą bei paramą.

Žinoma, gyvenimo liudijimą turi paremti ir nedviprasmiškas žodžio liudijimas. Mes turime ir patys gerai pažinti visą tautos bylą, ir sugebėti simpatingai pristatyti ją svetimiesiems pagal mūsų padėtį ir galimybes.


VINCAS SVIRSKIS
Šv. Jurgis

Galop mes turime dosniai remti tautos laisvinimo veiksnius ir rūpintis, kad jie būtų pajėgūs ir sutartų ir savo vienybe liudytų pasauliui ir persekiojamai tautai visų mūsų vieningą valią atgauti jai laisvę.

Šalia šito savo tautos liudijimo mes turime neužmiršti laimėti jai kiek galint daugiau pajėgių draugų. Žinokime, kad kiti tiek norės mums padėti, kiek mes jiems sugebėsime būti naudingi ir paslaugūs. Žmonės, kurie kitais nesidomi ir tik savimi tėra susirūpinę, kitų simpatijų neįsigyja. Mums, išeiviams, būtinai reikia išmokti derinti savitumą su universalumu, savo tautos meilę su meile tautos, kurioje gyvename, ir visos žmonijos. Mūsų organizacijos, ypač skirtos mokslus einančiam jaunimui ir katalikiškajai akcijai, turėtų pagalvoti, kaip šalia lietuviškų vidaus reikalų galėtų turėti teigiamos įtakos tolygioms vietinėms organizacijoms, praturtindamos jas savitais metodais bei turiniu. Kaip lietuviai, paskirai ir organizuotai, turėtume prisidėti prie kultūrinio, religinio, socialinio ir politinio savo aplinkos gyvenimo. Sąmoningai turėtume rinktis tokias profesijas ir siekti tokių vietų, kuriomis galėtume turėti daugiau įtakos kitiems ir laimėti daugiau palankumo bei pagalbos Lietuvai.

5. Galop prisipažinkime atvirai, kad nesame tikri ir nežinome, ar mūsų karta sulauks tautos persekiojimų galo ir ar galės dalyvauti jos tautinio ir religinio gyvenimo atstatyme. Šitas nežinojimas mums uždeda pareigą rūpintis jaunąja karta, kad ji išlaikytų tėvų kalbą ir papročius, kad norėtų ir sugebėtų tęsti tautos laisvės bylą laisvajame pasaulyje ir už mus dalyvauti sugriautų vertybių atstatyme mūsų tėvynėje tada, kai jau mūsų čia nebebus. Mes turime aiškiai suprasti, kad kova už tautinę ir religinę Lietuvos ateitį yra kova už mūsų jaunimo lietuviškumą.

Šioje kovoje lemiamos reikšmės turi šeima. Apie lietuvišką auklėjimą šeimoje netrūksta mums geros literatūros, reikia tik, kad ji būtų skaitoma. Tačiau mūsų psichologai ir pedagogai, kurie iš arčiau pažįsta mūsų jaunimą, dar turėtų pateikti įtikimą ir detalizuotą atsakymą į pagrindinę šito auklėjimo problemą: kaip čiagimio jaunuolio sieloje išvengti suskilimo ir konflikto tarp jo lietuviškumo ir čiabuviškumo (priklausomumo gyvenamam kraštui: amerikietiškumo, australiškumo ir t.t.)? Kelias į darnios, savo tėvams ir savo aplinkai nesvetimos asmenybės išugdymą tėra vienas: laisva ir sąmoninga meilė ir savo kilmės tautai, ir savo gyvenamam kraštui. Tik laisva ir sąmoninga meilė įgalina jaunuolį pajusti pareigą pasišvęsti pirmoj eilėj tai pusei, kuri yra nelaimėje ir šaukiasi pagalbos. Priešingai, prievartos ir užgaulaus menkinimo vartojimas prieštariom emocijom apkrauna jėga brukamą lietuviškumą ir niekiamą čiabuviškumą, gamindamas dvilypius apsimetėlius ir slaptus kerštautojus.

Šeimoms į pagalbą turi ateiti lietuviškoji visuomenė su savo auklėjamojom įstaigom ir priemonėm. Tai labai plati tema, kurios čia neįmanoma išsamiau panagrinėti. Paliesiu tik vienuolijas, dirbančias lietuviškoje sielovadoje, mokyklose, organizacijose, spaudoje. Dievo Tarnas arkivyskupas Jurgis Matulaitis, 7 vienuolijoms parašęs arba atnaujinęs įstatus, labai pabrėžia reikalą siekti ne tik savo asmens, bet ir apaštalavimo darbų tobulumo. Šis pastarasis tobulumas reikalauja, kad vienuolijos, savo specialaus tikslo ribose, duotų pirmenybę tiems darbams, kurie tuo metu ir toje vietoje Bažnyčiai yra reikalingiausi. O reikalingiausi paprastai yra tie darbai, kuriais galime padėti persekiojamiems ir kitų apleistiems, kuriems niekas kitas be mūsų padėti nenorės ar nesugebės. Tokioje padėtyje buvo kaip tik atsidūrusi Lietuva Matulaičio laikais. Caras buvo uždraudęs priimti naujus kandidatus į vienuolijas, ir jos buvo pasmerktos išmirti. Nepaisydamas pavojaus atsidurti Sibire, Matulaitis pradėjo slaptai ugdyti vienuolijas ir reikalavo, kad lietuviai vienuoliai ir vienuolės pirmoj eilėj tarnautų savo tautai. Šiandien padėtis Lietuvoje yra dar blogesnė. Ateistinė valdžia yra ne tik naujus kandidatus priimti griežtai uždraudusi, bet ir pačias vienuolijas panaikinusi. Todėl šiandien lietuvių kilmės vienuolijoms išeivijoje yra didelė atsakomybė nesunaikinti lietuviškumo savo viduje ir paruošti persekiojamai tautai ko daugiausia lietuviškai kalbančių vienuolių misionierių, kurie, iki galės vykti į Lietuvą, galės sėkmingai darbuotis lietuviškoje išeivijoje, palaikydami jos dvasią ir ugdydami pasauliečių apaštalavimo vadus. Jeigu tačiau šios vienuolijos nusigręžtų nuo persekiojamos tautos ir pasuktų gal į daug dėkingesnį tarnavimą tiems, kuriems dirbančiųjų netrūksta, jų vieta pasiliktų tuščia, ir jos niekas kitas neužims.

6. Bažnyčia yra labai suinteresuota lietuviškumo palaikymu priaugančioj mūsų išeivių kartoj. Kaip komunistai ne tik nesistengia į jų kraštus patekusius nekomunistinių kraštų išeivius bei jų vaikus nutautinti, bet steigia jiems specialias mokyklas ir ruošia propagandininkus bei agitatorius jų tautoms sukomunistinti, taip, savaime suprantama, ir Bažnyčiai nerūpi persekiojamų kraštų išeivių nutautinimas, bet jų paruošimas būti tinkamais savo kilmės kraštų at-krikščionijimo apaštalais. Kitaip elgdamasi, Bažnyčia juk piltų vandenį ant nukrikščionijamojo persekiotojų malūno.

Vatikano II susirinkimo paskelbtas vyskupų kolegiališkumo principas reikalauja, kad ne tik ganytojai, bet ir visi tikintieji išmoktų jaustis atsakingi ne tik už savo vyskupiją ar parapiją, bet ir už tikėjimo palaikymą, atgaivinimą bei plėtimą kituose kraštuose. "Todėl yra visų vyskupų pareiga skatinti ir saugoti tikėjimo vienybę ir bendrąją visos Bažnyčios drausmę, mokyti tikinčiuosius mylėti visą Kristaus Mistinį Kūną, ypačiai neturtinguosius bei varginguosius jo narius ir tuos, kurie kenčia persekiojimą dėl teisybės" (Konstit. apie Bažnyčią, nr. 23). Savaime aišku, kad šitą pareigą turi ypačiai tos vyskupijos ir parapijos, kuriose yra persekiojamųjų tautų išeivių. Jų pareiga yra ne juos ko greičiau nutautinti, kad galėtų būti įjungti į bendrąją sielovadą, bet palaikyti juose savo tautos kalbą bei papročius ir tokiu būdu paruošti būsimų apaštalų jų kilmės tautose krikščionybei atstatyti.

Kad ši kolegiališkumo pareiga persekiojamųjų kraštų išeivių atžvilgiu būtų konkrečiai vykdoma, Susirinkimo dekretas apie vyskupų pareigas Bažnyčioje reikalauja, kad skirtingų tautybių tikintieji būtų aptarnaujami savų kunigų, savų parapijų ir, jei reikia, ir savų vyskupų: "Skirtingų kalbinių grupių tikintieji turėtų būti aprūpinti arba tos pačios kalbos kunigų ar parapijų, arba vyskupo vikaro, kuris tą kalbą gerai mokėtų ir, jei reikėtų, pakelto vyskupu; arba kitu dar tinkamesnių būdu" (nr. 23, 3).

Dažnai uolūs vyskupai ir klebonai galvoja, kad išeiviai ir ypač jų vaikai, kurie gerai moka bendrąją krašto kalbą, nėra reikalingi patarnavimo gimtąja tėvų kalba ir turi būti ko greičiau įjungti į bendrąją teritorinę sielovadą. Jie taip galvoja paprastai dėl to, kad žino, jog teritorinėse parapijose visi gyvena arti savo bažnyčios bei mokyklos, gali būti lengviau pasiekiami ir t.t. Visa tai, be abejo, yra tiesa, tačiau nepilna. Pilna tiesa reikalauja matyti toliau už savo parapijos ar vyskupijos ribų ir atlikti kolegiališkumo pareigą persekiojamųjų kraštų išeivių atžvilgiu. Pats Vatikano II susirinkimas šiuo atveju ragina, kad tikintieji atvirai ir drąsiai primintų savo dvasininkams tai, ką šie kartais Bažnyčios bendrąjį labą liečiančiuose dalykuose žmogiškai gali užsimiršti: "Kiekvienas pasaulietis turėtų atvirai pareikšti jiems savo reikalus ir pageidavimus su tokiu laisvumu ir pasitikėjimu, koks tinka Dievo sūnui ir Kristaus broliui. Paskiri pasauliečiai, pa-sižymį mokslu, kompetencija ar ypatingu sugebėjimu, turi teisę, o kartais ir pareigą pareikšti savo nuomonę apie dalykus, kurie liečia Bažnyčios labą. Kai tokios progos pasitaiko, tebūna tai atliekama per Bažnyčios šiam reikalui įsteigtas žinybas. Teatlieka tai, visuomet žiūrėdami teisybės, drąsiai ir protingai, su pagarba ir meile tiems, kurie savo šventąja pareiga atstovauja Kristaus asmeniui" (Konst. apie Bažnyčią, nr. 37; mano pabraukimai).

Dvasininkams Vatikano II Susirinkimas primena pareigą noriai išklausyti tikinčiųjų pageidavimus: "Bažnyčios ganytojai tepripažįsta ir teskatina pasauliečio kilnumą bei jo atsakomybę Bažnyčioje. Tegu noriai pasinaudoja jo protingu patarimu ... Su paties Kristaus atidumu ir tėviška meile tesvarsto pasauliečių pateiktus sumanymus, pasiūlymus ir pageidavimus" (t. p., nr. 37).


VINCAS SVIRSKIS Į Golgotą

Ypač jautrus ir nelengvas yra kalbų klausimas dvikalbėse parapijose. Čia dvasininkams derėtų vengti bet kokios diskriminacijos ar spaudimo ir taikyti laisvo apsisprendimo principą: kas nori priimti sakramentus ir girdėti Dievo žodį lietuviškai, tegul būna aptarnaujamas lietuviškai, o kas bendrąja krašto kalba, — tegul būna aprūpinamas bendrąja kalba. Tokiu būdu visuomet bus lengva išvengti ir galimų konfliktų, ir skriaudos. Šia prasme yra būdingas Liturginės Tarybos pirmininko kardinolo Lercaro laiškas Vyskupų Konferencijų pirmininkams, rašytas 1966 sausio 25, kuriame kalbų klausimu duoda tokį įsidėmėtiną nurodymą: "Su ta pačia dvasia ir su tomis pačiomis pastoracinėmis intencijomis vietos Ordinaras dvikalbėse srityse budės, kad būtų deramai aprūpinti skirtingomis kalbomis kalbantieji tikintieji: arba vartojant lotynų kalbą, arba laikant.