GALIŪNŲ GODOS |
NADRUVOS KRIVIS 1235 Kad jūs girdėtumėt, Kaip tyliai kužda vėlės Naktim prie mano romuvos Iš medžio aprasojusių šakų! — Nesykį jau šaukiau lakštingalom: Nutilkite! Bijau, Gal nenugirstu kokio žodžio, Tyram giesmių šaltiniui trykštant iš nakties. Nubus aušra, Nutils lakštingalos, O man vienam teks viską išgiedot, Ką prikuždėjo dvasios Apie žygius ir pergales. Aš pats stebiuos, Kad, silpstant nuo senatvės klausai, Vėlių balsus aiškiau girdžiu. Čia kartais, lyg užtvinus Vyslos upė, liejasi Į dausą nukeliavusiųjų krivių, rikių, karžygių kalba, Ir aš meldžiu Ilgiau miegot aušras. HERMANN VON SALZA (KRYŽIUOČIŲ MAGISTRAS) 1237 Mes kalbame: Tegul ateina Dievo karalystė — O jos dar vis nėra. Kokia mums gėda, Kristaus išrinktiesiem riteriam, Kad žemėse Tarp Nemuno ir Vyslos Dar karaliauja velnias! Jis paglemžė net mūsų Atpirkėjo karstą — Visas šventas ir nešventas vietas. Šiandieną velnio rankoj Jėzaus išminti takai, Golgotos kalnas, minaretai, aisčių lygumos... Jis kursto karalius mus guit iš savo miestų, Sukietina pagonių širdis apžavais — Mums lemta ugnimi, krauju ir vandeniu Įkurti Dievo karalystę žemėje. Sakau jums, mano broliai, Kovūnai riteriai, Jog Nemuno ir Vyslos paupiuos Lengviau sužeisti velnią šventintu kardu, Kaip kryžiumi. INOCENTAS IV 1253 Man suteikta galia: Valdovam duoti vainikus Ir vėl atimt. Šį rytmetį karališką vainiką aš daviau Lutavijos valdovui Mindaugui — Padėk, o Viešpatie, Kad jį vertai nešiotų! Gana jau išgamų sūnų — Nuo vieno jų Turėjau net iš Amžinojo Miesto bėgt, Nuplėšti jo vainiką nuo galvos, iškeikt žemes — Kodėl, dangaus ir žemės Valdove, Tu pastatei mane Karalių tėvu? Nusvirdė galvą tiara, Nuspaudė pirštą žiedas — Įsmelkusioje nuo žegnonių mano rankoje Ir dangiška, ir žemiška valdžia — Kai reikia laiminti, Nebegaliu pakelti jos Ant miestų ir pasaulių. Šį rytmetį Vainiką išsiunčiau Kilniam Lutavijos valdovui Mindaugui, Ir stebuklingai visos mano jėgos grįžo. Į šiaurę keldamas abi rankas, Aš tris sykius palaiminau Pašvaisčių žemę. TRENIOTA 1264 Ne drebulėlė, Kurią prakeikė Eglė — Tu, mano motina, dievų duktė! Liūdnai svyravus, bailiai drebėjus, Vėl sutvirtėsi, Kariūnų žeme, Audros glėby. Kai aš bučiuoju Tave prieš miegą, Ir žvaigždės ilsis mano plaukuos, Jaučiuos karalius, apvainikuotas — Ne tavo priešų — Paties dangaus. Ant šalto skliauto Aušrinė gema, O mano kūne gema aistra Tave garbingai krauju pakrikštyt Ir pasakyti: Vandens gana. Tave dar krikštys Lietumi dienos, Tave dar krikštys naktys rasa, Bet kraujo krikštas atvers dau dangų Šiame pasauly — Atvers dausas . . . Regiu iškylant Auksinį sostą Nuo Prūsų žemės lig Dauguvos. Girdžiu drebulę baimingai šlamant Ir naują audrą Iš miego bundant — Nebok tu jos! VAIŠVILKAS — MINDAUGO SŪNUS 1268 I Geriau visai negimt Ir saulės nematyt, Negu užgimus nuolat žvelgti mirčiai į akis. Mirtie, kodėl tapai tu mano giminės Sesuo bei motina? Tau lankantis pas mus, Į širdį kalavijai lenda, Ir broliai nebemyli brolio, sūnūs — tėvo. Mirtie, kodėl esi tokia beširdė motina, Tokia žiauri viešnia? Net ragana labiau gailėtųsi Raudojančios našlaitės, Negu tu aisčių giminės gailies. Mirtie, šiandieną palieku aš tau šaltų lavonų griaučius, Garuojantį ant kalavijų kraują — Ir išeinu maldauti Viešpatį Pasigailėjimo. II Gili tamsa, Tyli vienatvė, Tiktai vilnis nerimsta Nemune, Lakštingala netyli alksny — Vilnis pasiilsės prieš audrą, Lakštingala — prieš aušrą, Bet, Viešpatie, Ar kas aptildys mano nerimą? Čia per švelni vieta Vienuolio atgailai Už savo tėvo, brolių, giminių kaltes, Ir tu neišklausai maldos — Man laikas bėgti ko toliausiai nuo lakštingalų, Nuo alksnių, Nemuno vilnių Į atšiauresnę naktį. Yra tenai, Egėjo jūroje, Smaili uola, Lyg koks sustingęs Dievo pirštas Nuo grasinimų žiauriem karaliam. Uolos aukštybių amžinoj tyloj Lengviau pasiekia eremitų maldos dangų, Ir atgaila Lengviau sušvelnina Aukščiausio rūstį. Tuojau man reikia būt Ant Atoso viršūnės, Kol dieviškoj ugny Dar neliepsnoja Voruta. Nusilpusiam nuo pasninkų ir nemigos Gal man įmes koks gailestingas žvejas žuvį Į elgetos pintinę, Nuleistą mūrais virvele Egėjo jūron. III Tai vėl esu, Kur būti nenorėjau — Pačioj klaikiausioje mirties akivaizdoj. Kažin kokia baisi jėga Mane vėl sugrąžino iš šventos kelionės. Ar mano širdžiai Eit su kruvinu kardu Nuo Deltuvos į Nalšią, nuo pilies į pilį? — Bet kaip galiu nusiramini maldoj, Kai nužudyto tėvo nerami dvasia Ieškot teisybės varo? Nepaliesta liks Atoso viršūnė, Nepabučiuotas Dievo kryžiaus medis, Neperplaukta Egėjo jūra . . . Mane tuoj persmeigs kalavijų kerštas — Tuoj apkabins mirtis, Ir kraujo jūroje Per amžius Plūduriuosiu skenduoliu. TRAIDENIS 1270 - 1295 Dvidešimt penketas pavasarių Be džiaugsmo, Dvidešimt penketas žiemų Be atilsio — Ar tai ne didelė auka užrūstintiem dievam Ir kalavijais priremtai prie marių žemei? Koks džiaugsmas alpti sužeistam, Koks poilsis klausyt ginklų žvangėjimo? — Žiemom kariavome, Pavasariais šventažolėm gesinome Pūliuojančias žaizdas, Tetervinam prie upių liaupsinant Ievų žydėjimą. Turėtų pagaliau atlyžt Dievai užrūstinti — Dvidešimt ir penki pavasariai Krauju klestėjo . . . Dvidešimt ir penki pavasariai, Lyg kalavijai, buvo suremti į mano širdį, Nuo išdavystės saugojant Kiekvieną žemės žiupsnį. VYTENIS 1295 - 1316 Neapkenčia ugnis vandens Nei kardas kryžiaus — Kam jūs apgaudinėjate mane, Kad jie prie Dauguvos ir Priegliaus Jau tapę broliai? Baisus žmogau, Kuris nešioji ant krūtinės Dievo kryžių Ir ant apsiausto velnio kardą, Tu gyvulišku siautuliu esi pranokęs Pikčiausius šernus! Sukandžiojai rankas net tų, Kurie tave jaukino, glostė Ir siundė ant manęs — Pagalbos šauksmą nuo Rygos ligi Kernavės Šiandieną atpūtė šiaurinis vėjas. Tau niekad neatleis Užpultos aisčių giminės — Net Peipuso paežerės žvejai prakeiks. Kentėsi be paguodos savo gėdą Į mirtį nublokštų kartų keiksmažodžiuos. Tu melavai, Kad gali susijungt ugnis su vandeniu Ir kryžius su kardu . .. ALGIRDAS l377 PASAULIUI Ne auksinį vainiką dėvėt ant galvos, Ne soste palaimiai ilsėtis — Man rūpėjo kariaut, Мan rūpėjo laimėt — Aš skubėjau užtvenkt Rytuose gyvą jūrą. Nežinau, iš kokių paslaptingų gelmių Naujos kiltys kasdieną išplūsta. Jos, lyg bangos audroj, Pamišimo naktim, Pačios žūsta Salas nuskandina. Mano žemė — sala tarp rūsčių vandenų, Tarp atsibudusių vėtrų — Nebėra jau kada Besidžiaugti garbe: Sosto perlais, Vainiko rubinais . . . Karalius ten jie tepa aliejais šventais, Ir vienuoliai maldingai apgieda. Aš gimiau valdovu, Už kurį kovoje Tesimels liūdnos pušys, Kardui žaizdą atvėrus. KRYŽIUOČIAMS Krikšto reikia ir totoriui, Ir kalmukui, ir kirgizui — Tuščios stepės Be malonės žiopčioja, Lyg alpdamos be marių žuvys. Koks tai troškulys — Žmogus žmogaus net kraują geria, Upių lūpos džiūsta . . . Baltos kaukolės Yra jiem sidabrinės taurės, Melsvos gyslos — upės Neškit jūs tenai kaušely krikštą: Užgesinkit kūno ugnį Dievo upių vandeniu! Dūsta Džengiskano stepės, Kaukolėm nusėtos, Ir oazėse haremai, Pridvelkti aistros. AUDROMS Kaip ąžuolas, Šaknis plačiai suleidęs žemėn, Juokauja su audrom, Taip as nūnai, Išplėtęs savo giminę Po visą rytžemę, Šaipaus iš debesies nuo stepių. O debesys, o debesys — Audrų sparnai, Jūs šioj padangėje rytoj palūšite! Šypsosis ąžuolas, Šaknim apsikabinęs akmenis, Iš jūsų gėdos. Šypsosiuos aš, Plačiai šaknis suleidęs žemėn, Iš lūžusių sparnų, Šypsosis mano sūnūs - dukterys Karalių sostuose . . . KARALIENEI Liepsnelė prie ikonos — Tu, mano karaliene, vėl meldies! Po darbo ir kovų sumigo žmonės — Nėra gyvos žvaigždės. Jau nieks tavęs negundys — Ilgoj maldoj neišblaškys. Užvėrė net ir paskutinės žvaigždės Nuvargusias akis. Pily šventa ramybė — Vaiduokliai slenka į menes .. . Maldauk, kad Kristus ir jo motina Taip rūsčiai nežiūrėtų į mane. Maldauk, kad Aukso Orda Rytoj pranyktų su rasa, Ir sklistų tik iš mano karalystės Saulėtekio šviesa. Liepsnelė prie ikonos — Visa padangė mirtinai tamsi. Tu man vienintelė liepsnelė Šioje nakty esi. JUODIESIEM VANDENIM Prie Mėlynųjų Vandenų Juoduosius Vandenis laimėjau, Ir išsipildė šimtametis sapnas Pergalės trimito Svaigiame aide. Juodoji Jūra Vakaro bangom Kaip laumė marškomis mosuoja. Šiandien ji žada Lietuvai išburti Kelią į laimę, Galią ir sapnus. Kas nenorėtų Pažadais tikėti, Rankom apglėbęs jūrą ir stepes — Mane vadinkit žalumų karalium, Stepių galiūnu, Marių viesulu . . . Juodoji Jūra — Paslaptinga laume, Džiaukis šiandieną mano pergale. Turi jau sesę — Baltiją laimingą — Sveikink, didžiuokis Gintaro lobiu. MŪRAMS Neatleisiu pats sau Nė mirties valandoj, Kad tiems mūrams buvau gailestingas. Penkių jūrų ženkle, Lyg daina prarajoj, Mano pergalė dingo. Juos tirpdžiau ugnimi, Skandinau kraujuje, Bet pilies piktos šaknys paliko. Apgulos dienomis Įlaužta buvo žemė, Sutrankyti auksiniai vainikai. Kuo ta žemė kalta, Kuo tie mūrai kalti, Jei man laimės žvaigždė užsimerkė! — O dievai! Sapnavau, Jog net mano šalis Tos pilies tapo vergė. Atsibudęs nirtau, Šiurpų sapną prakeikiau, Baisiame niršuly roviau plaukus — Nuo pirmųjų gaidžių Lig žvaigždynų migos Nerimi mano aimanos plaukė. |