Indrė Spausdinti
—    Jei duktė yra į mane atsigimusi, niekad nežinosi, ką ji galvoja. Be to, man rodos, ji mėgsta staigius posūkius. Tai jau ne mano būdui, — kalba Ventienė greta stovinčiam.

—    Kalnuose daug erdvės, staigūs posūkiai nepakenks, — lyg nesupratęs, teisina ją Žėrutis. — Panelė Indrė lekia pasigėrėtinai. Ji greitai dings mums iš akių.

—    Taip, šį sportą ji labai mėgsta, — sausai atsako ponia, širdies gilumoje nutylėdama, jog šiuo lėkimu ji kaip tik ir pabrėžia norą atsiskirti nuo jų. Jai baisiai nemalonu. Antra, ji pernelyg šalta savo motinai, kurios ji nematė jau dvi savaites. — Sėdėjusi mergaitė visą pusmetį prie knygų, jaučiasi lyg nuo grandinės nutrūkusi, — ima teisinti ir pati.

—    Mėginkime ją pasivyti, ponia.

—    Tik ne su manim, — pakrato galvą. — Menka aš jums partnerė: "pirmyn, drąsiau, saugokit pusiausvyrą, labiau į priekį" — dar vis tebeskamba jūsų pastabos. Dvi dienas prisiklausius jų, kapstysiuos kaip nors viena. Vis dėlto laikas veikia... Atsimenu, Austrijoj, tuoj po karo, gal neblogiau slidinėjau už Indrę. Paskui praėjo keliolika sunkaus darbo ir rūpesčių metų. Dabar tenka iš naujo mokytis, tik jau su mažesne drąsa.

—    Aš maniau, kad jūs pirmą kartą užsidėjote pašliūžas ir stebėjaus, kaip neįtikėtinai gerai sekėsi.

—    Tyčia nesakiau, kad neatrodyčiau tokia nesugebanti, stačiai laužas, — šypsosi, truputį atmetusi galvą, o akys paslėptos po saulės akiniais, kurie jai neabejotinai tinka. — Bet dabar man vis tiek. Kas buvo svarbu prieš pora dienų, neteko reikšmės. Būčiau dėkinga, jei pasidairytumėte mano dukters. Truputį lyg ir neramu: ten tokia staigi pakalnė, — susirūpina ponia.

—    Mielai. Tačiau nenorėčiau palikti jūsų. Dar vieną dozą pasitikėjimo savim, ir . . . pasijusit kaip Austrijoj.

—    Nežinau, ar gerai padaryčiau .. . Vis dėlto, vykitės ją vieną. Aš pasisukinėsiu čia pat abiejų belaukdama.

Ventienei nereikėjo daug pastangų prisirišti šį jauną vyrą. Taip jau viskas savaime rikiuojasi, kai du lietuviai susitinka svetimųjų tarpe. Kai mažame kalnų namely savininkė padavė jai laišką, Julius Žėrutis pro petį pamatė užrašyta: Dr. Marija Ventienė. Dar prieš tai, pusryčių metu, prie bendro stalo juodu pasikeitė keliais žodžiais angliškai. Ji kalbėjo neblogai, tik su akcentu, o jis kaip tikras amerikietis. Ji nė kiek neatrodė susidomėjusi šiuo jaunu vyru. Kai savininkė, pristatydama jį poniai, ištarė ir jos pavardę, tai nuskambėjo: "doktor Ventin". O ji net nenugirdo pristatomojo pavardės, taip ji buvo iškreipta. Bet dabar, kai ant voko aiškiai užrašyta "Ventienė", jis nebesusilaikė ir pirmas prašnekino ją gimtąja kalba. Daug greičiau, negu paprastai tokiais atvejais, jie nesivaržydami pasakojosi apie save. Jis, Julius Žėrutis, Amerikoj mokslus baigęs teisininkas, o ji našlė, jau devinti metai, kai Austrijoj palaidojo savo vyrą. Jam dėl sveikatos buvo užkirstas kelias emigruoti. Žūtbūtinėm pastangom užsitikrinusi sau ateitį, baigdama medicinos mokslus; prieš trejus metus netoli New Yorko, mažam miestely, atsidariusi savo kabinetą. Profesijoje sekasi, tik lietuvių ten nesą. Duktė New Yorke studijuojanti matematiką paskutinius metus. Ten ir gyvenanti. Dabar, po egzaminų, gavusi savaitę atostogų, abi susitariusios kalnuose praleisti tą laiką.

Indrė atvyko sekmadienį. Kai jie abu su motina ją pasitiko, ji buvo linksma. Tačiau vėliau jos nuotaika, nežinia kodėl, išblėso. Jaunasis teisininkas, nors buvo savo vietoj, tačiau atrodė motinai labai palankus. Indrė pasijuto lyg vaikas už jų nugaros. Ji per jauna buvo suprasti, kad tai tik pagarba aukštos profesijos moteriai, kuri, dar nepraradusi galutinai savo žavumo, bet lygiai ir žinanti, kad daug ko nustojusi. Tasai mokėjimas išlaikyti pusiausvyrą domino jauną vyrą. Taikliai, truputį koketiškai mėtomi sakiniai jo adresu, pilna orumo laikysena vertė jį atsargiai prisitaikyti. Plonoka, lengvutė ir grakšti, žvelgiant iš tolo, palaikysi jauna mergina; ypač tada, kai akys paslėptos po stambiais akiniais. Duktė nedaug teturi motinos bruožų. Gal pasiėmusi iš jos tik tamsiai rudus plaukus ir šviesias akis, kurių išraiška labai skirtinga. Indrė žvelgia plačiai, lyg pasisemdama iš aplinkos su kaupu, kas jai patinka, o daktarė Marija, sakytum, sąmoningai slepia užsilikusias kibirkštis, primerkdama akis, nuleisdama blakstienas. Motina šukuojasi plaukus į viršų, užbaigdama stambia pyne virš galvos, o duktė laiko lygius nuleistus ligi peties, teužlenkdama jų galus. Duktė gražiai apvali, kiek aukštesnė už motiną. Jos kūnas tamprus, rankos stiprios, eisena tranki ir nerūpestinga. Tai sportininkės tipas, kartu ir didelis kontrastas motinai, kurios žingsniai lengvi, judesiai išbalansuoti. Daktarės drabužiuose dominuoja juoda, raudona ir balta spalva. Indrė, atrodo, tepripažįsta žydrai mėlyną ir geltoną, neskaitant tamsiai rudo sportiško apsiausto.

Įsižiūrėjęs, kaip Indrė mėlynam drabužy skraido baltuose sniego plotuose, Žėrutis savo mintyse pavadino ją mėlynuoju drugeliu. Mielai jis būtų pasekęs ją, jei nebijotų truputį nusikalsti poniai. Iš viso, kas liečia moteris, jis nėra labai patyręs ir daugiau komplikuotoj padėty greit pasimestų. Bet rimtuos pašnekesiuos ar specialiose diskusijose jis ne vieną priremdavo prie sienos. Pokalbiai su gydytoja Ventiene riedėjo pasigėrėtinai. Tačiau jis jautė netikrumą tarp motinos ir dukters, vėliau seikėdamas dėmesį lygiai abiems. O tai nebuvo lengva. Nežiūrint to, jis mielai pratęstų savo atostogas, jei tik galėtų. Tačiau, prie čia praleistų trijų dienų, jis tegalėjo pridėti pusę pirmadienio, nes laukė jo tolimesnė kelionė, kur buvo siųstas amerikiečio advokato tarnybiniais reikalais.

"Mėlynąjį drugelį" pagauti nebuvo jam lengva. Mergaitė, atrodo, sąmoningai suko vingius, tai pasirodydama, tai vėl išnykdama. Tačiau pagalbon jam atėjo pati lemtis. Besileisdama pakalnėn, Indrė sugriuvo į bendrą kupetą su keliais kitais. Julius atskubėjo pagalbon.

—    Surinkite mano kaulus, — riktelėjo jam angliškai. — Man atrodo, visi jie išsinarstė ir pabiro.

—    Už bausmę, panele Indre, kad bėgote nuo manęs.

—    Bėgau? O kam? Žinojau, kad vėl jus atrasiu šalia mamos, — pasakė ir žiūri tiriamai, kaip jam patiks: ar priims tuos žodžius kaip priekaištą, ar kaip kitaip.

—    Ponia daktarė susirūpino dėl jūsų, — sako jis kaip niekur nieko, sulaikydamas šypsnį. Jo padedama, užsideda slides ir pamažu iriasi abu atgal.

—    Kada ta mama leis man užaugti, nebežinau ... jei tik iš akių, tai ir ieško.
—    Nenuostabu. Esate jai vienintelė.
—    Bet ji turėtų žinoti, kad bus kada nors kitaip. Laikas pratintis prie to.
—    Gerai, panele Indre. Įsivaizduokit dabar: jūs kritot ir nusilaužėt koją.
—    Pauža. Ar ne? — nutraukia jį. — Baisus dalykas! Atvilks kas nors kur reikia.
—    O jeigu jūs nusiritot kur nuošaliai visai viena?
—    Tegul ir taip. Vis tiek gerai baigtųsi. Senių pasakos. Nemėgstu tokių gąsdinimų, — patempia lūpą.

—    Na, kaip judviem  sekėsi?  —  pasitinka daktarė, jau nusiėmusi slides.
—    Ačiū, gerai! — riktelia iš tolo Indrė.
—    Jauna eglė — aštrūs dygliai, — papurto galvą Žėrutis.

Pirmadienį, bevalgant pusryčius, nei iš šio, nei iš to, Indrė nusijuokia, staiga nutraukdama motinos ir Žėručio pašnekesį.

—    Kas čia dabar? daktarė atsigręžia į ją.
—    Nieko. Man tik linksma.

Pasiremia smakru ant sudėtų rankų ir šypsosi, žiūrėdama žemyn. Motina pasipiktina.
—    Gal išdrįstum pasidalint savo džiaugsmu. Būtų visiems smagiau ...
—    Atsiprašau. Tokie niekeliai jums neįdomu.
—    Vis dėlto ... — nervinas daktarė.
—    Skaičiau kartą apie tokį meškeriotoją, kuris, užkabinęs ant kablio žuvytę, nesulaukęs grobio, pats šoko į vandenį ir . . . nebeiškilo, — atraportuoja pašaipiai.

Daktarė ir Žėrutis nejučiomis žvilgterėjo vienas į kitą.

—    Kaip tai galėjo atsitikti, panele Indre?
—    susidomi jis.
—    Visai paprastai. Pritrūko kantrybės, — šelmiškai truktelia pečiais.
—    Tikri niekeliai, — supyksta motina.
—    Ar aš nesakiau? — nusišypso, dėbtelėjus iš paniūrų.

Nusišypso ir Julius, gerai nesupratęs.

—    Ar turi toji pasaka kokią gilesnę prasmę? — dar paklausia jis.
—    Nežinau . . . Išskiriant tai, kad kiekvienas gali sau prisitaikyti. Žmonės juk nuolat mėgina šį tą žvejoti.

—    Drįstu spėti, kad panelė Indrė, jei ir į-šoktų į vandenį, tai ir iš pačios gelmės iškiltų.

—    Gal taip, gal ir ne, — atsako, pakraipydama galvą.
Žėručiui išvažiavus, Ventienė nueina prigulti. Ji yra pavargus, prislėgta. Indrė jaučiasi kalta.

—    Gal man neiti slidinėti, mama, atrodo, tu nekaip jautiesi, gal peršalai?
—    Neperšalau . . . išnaudok progą būti ore, — atsako motina, įspausdama veidą į pagalvę. Bet miegas neima. Saulės spindulys, užlūžęs kertėje, kažkaip aštriai ir skaudžiai. . . Šniokšdamas vėjas, atsitrenkęs į kalnų namelį, ima klaikiai švilpti. Ties langu kabanti ledo žvakė liovėsi varvėjusi. Šaltis vėl atslenka nuo aukštumų. Ji mėgsta šį atsiskyrėlį — kalnų namelį. Čia geriausia vieta poilsiui, ramybės ieškantiems. Tik Julius Žėrutis atsirado jame netyčia. Kai viešbučiai buvo perpildyti, šių kelių, svečiams skirtų, kambarių užeiga jam buvo tikras išgelbėjimas pravažiuojant.


A. VAIČAITIS
Sportininkas [1965, lino raižinys)


Pirmą kartą Ventienė pajunta, kad jas skiria kažkas. Prisimena, prieš kiek laiko turėjusi nemalonų pasikalbėjimą su Indre dėl kažkokio svetimtaučio, kuris dažnai skambindavo jai parvykus namo. Tas svetimas balsas buvęs labai atgrasus. Indrė širdo, bet susitvarkė — daugiau tas balsas nesikartojo. Indrę ji apgyvendino New Yorke, savo draugų šeimoje, kad turėtų galimybės bendrauti su lietuviais. Užversta profesiniais darbais, ji nedaug teturi laiko išvykti kur nors su mergaite. Argi dėl to Indrė būtų nutolusi nuo motinos? Kažkokie svetimi vėjai įsisuko jos galvoj. Nors priklauso lietuviškom organizacijom ir, rodos, lanko jas.

Miegas vis neima. Lyg koks kirminėlis gręžia, rausiasi pasąmonėj. Ji ima persvarstyti kiekvieną smulkmeną ir prieina išvados, kad reikia pasikalbėti su Indre.

Mergaitė po slidinėjimo įeina į kambarį pirštų galais, kad neprižadintų motinos.

—    Aš nemiegu. Prisėsk, Indrele, — parodo lovos kraštą. — Norėčiau pasišnekėti.
Indrė lėtai pradėjo mauti megztinį per galvą. Ji kietai suspaudžia lūpas, kad nepasakytų motinai, ko nereikia. Šiaip ar taip, ji nesijaučia perdaug kalta, o pamokslas vis tiek bus nemenkas.

—    Kaip manai, dukrele, ar tavo elgesys ir kalba šiandien buvo tinkami?
—    Nežinau, mama. Aš tik norėjau būti nepriklausoma, — atsako nuolaidžiai. — Tikėjaus rasti tave vieną. Tas džentelmenas, prisipažįstu, mane truputį erzino . . .

—    Man rodos, jam nebuvo ko prikišti, — ramiai atsako motina.
—    Bet. . . mama. Jis nė žingsnio neatstojo.

—    Svetimųjų tarpe susitikę lietuviai visuomet jaučiasi daugiau ar mažiau artimi.
—    New Yorke aš matau daug lietuvių, ir šis, pravažiuojantis, man neatrodo reikalingas.
—    Kodėl taip griežtai jį atmeti? — nustemba.

—    Nesvarbu, jis lietuvis ar ne, aš važiavau pasimatyti su mama.

—    Ir buvai pasiilgus? — tiriamai žiūri.
—    Kaip gi ne . . .

—    Tai kodėl nušvilpei sau viena per sniegynus, vos spėjus atvykti?
—    Nebuvo kitos išeities.

—    Galėjot abu pasukti kartu, jei aš nesugebu slidinėti, kaip jūs.
—    Nesu jo globos reikalinga. Norėjau būti niekeno nevaržoma.
—    Gerai. Valgant pusryčius, vengei įsitraukti į kalbą. Paskui, nei iš šio, nei iš to, kvailai nusijuokei ir dar kvailiau ėmei pasakoti nevykusią istorijėlę.

—    Pasakojau, kad liepei.

—    Taip. Liepiau, nes reikėjo . . . Pagaliau, ar taip turi elgtis universitetą bebaigianti mergaitė?

—    Prie ko čia universitetas, — sumurma ir vėl tyli, sėdėdama ant lovos krašto.
—    Manau, pati supranti, kad buvo baisiai nemalonu, — pabrėžė Ventienė.
—    Prašau man atleisti... — ištaria, nepakeldama akių į motiną.
—    Gaila. Tas asmuo turi pagrindo susidaryti nekokią nuomonę apie tave.
—    Man nesvarbu. Pagaliau man visai neaišku, kam taip primygtinai kvietei jį atvažiuoti į savo namus.

Ventienė kiek pagalvojo.

—    Matai. . . atostogų metu gyvensi be rūpesčių. Bus lengva atitaisyti visus nesklandumus. Niekada nesakyk, kad to ar kito nuomonė apie tave yra nesvarbi. Gera opinija visada dengs tave, kaip šilta skara. Žmonių prielankumas daug kur atidaro duris. Ir nežinai, kas, kada ir kur bus reikalingas. Stenkis sugyventi, kiek galima, su visais gerai. Elgdamasi kitaip, daug kur sutiksi kliūčių.

Dar prieš vasaros atsostogas pasirodo Julius Žėrutis. Randa ir Indrę namuose. Tačiau lieka neaišku, ar tai įvyko pagal planą, ar tik šiaip sau atsitiktinai. Norėdama įsiteikti motinai, ji elgiasi be priekaištų. Žėručiui tenka ir vėl neaiškus vaidmuo. Tik šį kartą daug lengvesnis. Indrė nesišiaušia. Yra net švelni. Tačiau jos žvilgsnis toks, lyg kiekviename svečio žodyje įžiūrėtų mįslę.

—    Kai aš spręsiu bylas, tai kiečiausias kevalas bus moterų problemos, — mąsto jis. — Ir vėl esu lyg aksominėse žnyplėse. Nežinia, kur tikrasis interesas. Planiruok, sveikas, kaip išmanai. Jei nepataikysi — gausi per galvą. Abi savotiškai patrauklios, abi maišo pėdas. Čia kviečiasi mama be dukters, čia, žiūrėk, vėl abi kartu. Kaip begalvosi, šių namų išsilenkti nesinorėtų. Juose esant, lengva pamiršti ne tik bėdas, bet ir geras pažįstamas, visus sentimentus. Indrė greit baigs. Galėtų tekėti. Nežinia, ką daktarė galvoja kvietinėdama. Jei dėl Indrės, tai kam kviečia ir tada, kai žino, kad jos nebus? Jei dėl savęs, tai kam laikosi tam tikro atokumo? Juk jei taktika, manau, žinoma, kaip reikia pulti jauną vyrą. Net nepama-šu, kad siektų to . . . Pasisiūliau nuvežti Indrę, pro New Yorką važiuodamas. Atsisako. Esą su drauge susitarusi važiuoti kartu anos automobiliu. Kalba apie vasaros atostogas. Esą čia netoli gražu, kai sužaliuoja apylinkė, parkas. Ir ežeras netoli. Galima maudytis ir žvejoti. Paskutinį žodį pabrėžia šypsodamos. Esanti ir jojimo mokykla. Tuoj už parko prasideda kukurūzų laukai, kaip žalios marios. Erdvu ir gera akims. Taip kalba ta pati padūkusi mergaitė, kuri buvo kalnuose, — stebisi Žėrutis, dar neatsipalaidavęs nuo konjako įtakos.

Taip jis ir išvažiavo, nieko aiškesnio nepatyręs.


A. VAIČAITIS
Trys gracijos [1965, lino raižinys)


Indrė baigė universitetą. Jau trečia savaitė ilsisi namuose. Tik kažko nerami, lyg susirūpinusi. Dažnokai važinėja į New Yorką, aiškindamasi motinai, kad ten pasilikę jos draugai. Pasiūlius juos čia pasikviesti, ji tik numykė, esą prieš akis dar visa vasara. Net keista. Indrė mažai teturi sentimentų šiems namams, kuriuos Ventienė taip rūpestingai gražina. Ji lyg ir nepastebi naujai pražydusios gėlės ar atsiradus bute kokiai gražiai smulkmenai. Ką motina daro, daro abiem, kad būtų jaukiau ir miela. Tačiau mergaitė aiškiai atitrūkus. Ji tik rašinėja laiškus draugėms, kalbasi telefonu ir skaito. Skaito apie egzotiškus kraštus, keliones, ko ji nerastų lietuviškose knygose. Ir dabar ji savo kambaryje prie atverstos knygos. Ventienė skambina kažkam, kviečia atvažiuoti. Indrė atsargiai pakelia savo kambaryje telefono ragelį. Iš pokalbio susigaudo, kad kviečia Žėrutį ilgam savaitgaliui. Nereikėsią nuobodžiauti. Jei tektų išvykti pas ligonį, Indrė bus namuose. Žėrutis, matomai, kvietimą priėmė, nes ji girdi motiną šiltai dėkojant.

A. VAIČAITIS
Trys gracijos [1965, lino raižinys)

Nei tai pyktis, nei tai gailestis apima ją. Ir vis tiek neranda pateisinimo motinos elgesiui. Ji nepriklausoma, ji jau turi savo kelius. Tas tempiamasis į šiuos namus tik didina spragą tarp jos ir motinos. Taip galvodama, Indrė sėdasi rašyti draugei:

"... Tu perdaug žinai apie mane, kad galėčiau pasakyti ką nors nauja. Išskiriant tai, kad plyštų iš apmaudo dėl to lietuvio - džentelmeno, apie kurį Tau pasakojau. Nežinau, ko jis čia lando, mamos kvietinėjamas. Gal jį vilioja geros daktarės pajamos? Arba: gal esu mamos nuleista žuvytė ant meškerės pasigauti sau lietuvį žentą? Ir vienas ir kitas atvejis lygiai šlykštus. Iš tikrųjų, jis šaunus vyras ir būtų galima jį įsimylėti kitomis aplinkybėmis. Jam tik dvidešimt aštuoni metai. Pagalvok, koks absurdas, jei jis į patėvius taikosi. . .".

Išgirdusi artėjant motinos žingsnius, Indrė greitai pakiša laišką po kitais popieriais.
—    Indrele, ateinantį šeštadienį laukiame pono Žėručio.

—    Aš turiu važiuoti į New Yorką, — šaltai atsako.
—    Yra laiko pakeisti savo planus.

—    Negaliu, mama. Jį pakvietei su manim nepasitarus.
—    Tiesa, — prisipažįsta motina. — Mėginkime rasti išeitį. Kaip ilgai manai ten užtrukti?

—    Visą dieną.
—    Pasistenk, gerute, sugrįžti kaip galima anksčiau.
—    Stengsiuos . . .

—    Jis turės nakvoti, — primena dar.
—    Galės . . .

—    Paprastai, jis vakare išvažiuodavo, bet šįkart ilgas savaitgalis, abi esam namie. Viena mano pacientė arti gimdymo. Man gali priseiti išvykti tame laikotarpyje.
—    Tai dažnai jis čia lankosi?

—    Pravažiuodamas su reikalais užsuko pora kartų. Tavęs vis neranda.
—    Nežinau, ko jis čia ieško, — tyliai sumurma. — Šįkart man uždedama labai sunki pareiga ir griežtai priešinga mano planams.

—    Kas ten jau per planai? — susierzina Ven
lienė.

—    Mama! Ar aš dar vis tebesu vaikas? Ar manai, kad laikas sustojo ties mano lopšiu? Aš jau pradedu savarankišką gyvenimą!

Motina jaudinasi ir valdosi. Tiesą, kurią reikia priimti, kaip naują ir tiek pat seną, tačiau neįprastą ir gal nevisai malonią.

—    Suprantu, Indrele, bet ar tas reiškia atsiribojimą nuo manęs?
—    Ne, tik nuo kai kurių bendrų ar nebendrų interesų.

—    Gerai. Jei taip . . . atsiduso. — Vis dėlto šeštadienį interesas yra bendras ir labai prašyčiau jį palaikyti.

—    Paaiškintum pagaliau! — kelia balsą duktė.
—    Su laiku paaiškės. Dabar skubu į ligoninę.

Liepos mėnuo šiame Atlanto pakrašty atneša kaitras ir drėgmę, apsunkina žingsnius, paspartina alsavimą. Svarbiausia veja žmones iš miestų prie vandenų ar į miškus. Šįkart liepos pradžios savaitgalis išskirtinai puikus. Drėgmės beveik nėra, saulė neperaštriausia, o lengvas vėjas bematant išpusto tirščiau susitvenkusią šilimą.

Indrė išvažiavo rytą, jautriai atsisveikindama motiną ir atsiprašydama, kad nesanti pakankamai dėkinga tokiai gerai mamai. Po paskutinio pokalbio keletą dienų jos vengė viena kitos, bijodamos susikirsti. Mergaitės sušvelnėjimas pakėlė Ventienės nuotaiką. Ji energingai ėmė ruoštis svečią priimti. Iš vakaro pasigaminusi pietus, kad galėtų pašildyti bet kuriuo laiku, dabar dengia stalą, dėlioja šaldytuvan užkandžius. Negi eisi į restoraną. Tai būtų prieš gražius lietuviškus papročius. O laiko, kaip visuomet, ji turi labai mažai. Vienos pacientės gimdymas jau beveik ant slenksčio — gali iššaukti ją kas minutę. Gydytoja Ventienė — viena iš nedaugelio moterų, kuri sugeba suderinti profesiją su šeimininkės pareigomis, tik dalį namų ruošos darbų pavesdama ateinančiai patarnautojai. Ji pati ne tik valgį gaminasi, bet prižiūri, laisto gėles ir žolę. "są gera proga pabūti ore, pasimankštinti.

Svetys atsirado gerokai pavėlavęs. Nusiskundė dideliu judėjimu greitkeliais, atsiprašė. Šeimininkė džiaugiasi, kad kelionė pavyko laimingai, nors ir užsitęsė. Vaišina svečią gaiviais gėrimais, skoningai paruoštais užkandėliais. "Stereo" groja "Peer Gyntą". Daktarė užtraukia užuolaidas sulaikyti saujės tvanui. Salione paslaptinga, jauku. Ji šventadieniškai nusiteikusi, bet apsirengusi kukliai.

—    Turiu labai atsiprašyti svečią, kad valandai ar ilgiau žadu palikti visai vieną. Indrė išvyko kažkokiais, labai svarbiais reikalais. Ji, žinoma, gali sugrįžti kiekvienu momentu. O aš turiu skubėti pas savo pacientę. Radijas, televizija, gėrimai, sodelis — visa jūsų žinioje. Jei norėtumėt kiek prisnūsti, štai tas šoninis kambarys, skirtas svečių poilsiui. Jauskitės kaip namie!

Ji mikliai maunasi baltas, plonas pirštinaites ir išnyksta tarpdury.
Žėrutis Indrės hjz ir nepasigenda. Taip jauku aplink. Net pats stebisi: paskutinį kartą buvo apmaudu, kai mergaitė atsisakė važiuoti su juo. Ji buvo tada tikrai žavi. Daktarė liko lyg šešėlyje. Bet šiandien ponia pajaunėjus, atgijus. Madingoj šukuosenoj nauja linija. Lūpų pieštuko kitas antspalvis, švelniai ružavas — vasariškas. Žvilgsnis atviresnis, judrus, akyse blizgesys — truputis koketavimo. Jau ryškėja paslėptas noras būti patrauklia. Tai kiekvienos moters siekimas. Jis mąsto: "Turiu nepamiršti, kad ji yra viena iš retų moterų, kurios nepraranda galimybės apsukti galvą bet kokio amžiaus vyrams. Šiame pavojuje esu ir aš pats. Ką jaunystė laimi jėga — amžius patyrimv Indrė šaudo, nelyginant, strėlė ir nebijo pr. laimėti. Jai toli visos nesėkmės, dėl to sunkiau pagaunama".


A. VAIČAITIS
Jaunystė [1965, lino raižinys)

Pakilęs, įsipila dar vieną stiklą salstelėjusio, svaiginančio skystymėlio su ledais. Atsilošia fotelyje. Apima snaudulys. Lyg miglos ima kilti pasieniais, lipti užuolaidomis. Aukštai, padangėje, burzgia lėktuvas, kažkur toliau riktelia vaikas. Medyje krapštosi paukštis ar voverė. Padriki garsai susilieja į rūką, virš visko — išsitiesia tyla . . . Pirštų galais įsėlina Indrė. Šelmiškai šypsodama, plaštakomis uždengia jam akis ir kugžda, pasilenkusi ant jo pečių: "Spėk dabar, kuri. iš mudviejų!" Čiumpa Indrę už rankų, be* pirštų galai atsitrenkia tik į jo paties kaktą. Apsidairo. Buto gilumoje šlama žingsniai. Jei šlama, tai ne Indrės. Dar akimirka, ir įeina ponia, persivilkusi kita suknele. Violetinės, gelsvos ir žalios gėlių pynės, įaustos baltame fone, ankštai glaudžiasi prie liemens. Suknelė gilokai iškirpta. Jokių papuošalų, tik nemažas gintaro gabalas kabo ant kaklo. Ir bateliai pakeisti, iš sportiškų į baltus aukštakulnius.

Žėrutis, kiek sumišęs, pakyla iš fotelio jos pasitikti.

—    Sėdėkite, sėdėkite, — grakščiai pakelia ranką. — Darbas baigtas. Mano pacientė pagimdė sūnų. Dabar galime išgerti už jo sveikatą. Jie susimuša taurelėmis, susibėga žvilgsniai. Valandėlę tyli. Lūpas pavilgiusi, ji padeda taurelę.

—    Ak, ta Indrė, Indrė ... jau pietauti laikas, o jos nėra. Greičiausia į "trafiką" pakliuvo. Mat, universiteto baigimo proga, nupirkau jai "Volkswageną". Taigi važinėjasi jau be kitų malonės.

—    Galėtumėm palaukti panelės Indrės,
—    Nesmagu išalkusį svečią laikyti taip ilgai. Pagaliau jau ir pačiai būtų ne pro šalį. . .
—    Ponia, ar nebuvot užėjusi į salioną kiek anksčiau, kai tik grįžote? Mat, porai minučių užsnūdau, — vaikiškai prisipažįsta.

—    Ne, mano mielas. Įvažiavus mašiną į garą/;!, lėkiau į viršų apsiprausti ir persirengti. Buvau labai sukaitus. O ką, ar išgąsdino kas?

-    Apsisapnavau truputį, — parausta.

Greičiausia buvo tik mano žingsnių aidas, — šypsosi ji.

Pietauja jie vakaro saulės apšviestam valgomajam. Spinduliai, išsinarstę stambaus fila-dendro lapuose, apšviečia jos petį ir gintarą, kuris, jai alsuojant, truputį juda, spindi. Ties apvaliu stalu, tarp jų abiejų, ant kilimo išsitiesia lango užuolaidos ornamentuotas šešėlis. Jis tarsi veda prie stalo, tiesiai prie nepaliestų lėkščių, kur turi sėdėti Indrė. Kiekvienas, net mažiausias sušlamėjimas lauke nukreipia jų žvilgsnį į duris ar langą. Jie laukia jos abu, tik kiekvienas savaip.

—    Matot, šių dienų jaunimas . . . Išlėkė, ir dainuok! — pasiskundžia daktarė.
—    Neveltui yra sakoma: jaunystė — tai išsiliejusi upė pavasarį. . .

—    Ar būtinai upė turi išsilieti pavasarį, galėtų ir rudenį. . .

—    Jei šitaip, tai tvanas gali įvykti bet kuriuo laiku, — sako jis ir, sulaikydamas juoką, prisideda servetėlę prie lūpų.

—    Ar nereikėtų jus nubausti? — vaizduodama rimtą, pagraso pirštu. — Aš kalbėjau tik apie upę.

—    Ir aš jums pritariau tik apie upę, — atsako svečias tuo pačiu tonu, kaip ir ji.
—    Su jumis tik Indrė tegalėtų susidoroti, kaip sakėte kalnuose: jauna eglė — aštrūs spygliai.

Ji staiga surimtėja:

—    Juokus padėjus į šalį, vis dėlto negerai. Daug kas su mūsų jaunimu negerai. Mes jį laužiam per jėgą savo pusėn, o aplinkos srovė plėšia iš mūsų rankų.

—    Norint, kad jaunimas eitų pageidaujama linkme, — čia turiu galvoje tautiškumo klausimą, — turėtų pasitempti ir vyresnioji karta. Vertėtų iš arčiau pažvelgti į jų problemas, į tas problemas, kurias diktuoja ši diena, nenubraukiant, žinoma, ir vakarykščių. Stagnacija jaunimui nepriimtina. Redaguojant jų ateitį, reikėtų tam tikro budrumo: pirma, praverk jų duris ir tada įnešk savo, ką turi geriausio, rūpestingai atrinkęs.

—    Bet... jie kartais tokie abejingi, kad nė patys nežino, kas jie yra.

—    Jie turi žinoti, kas jie yra, — užprotestuoja svečias. — Nepateisina ir tai, kad jie čia gimė. Jei jie gimė iš lietuvių tėvų, ir nežino, kas jie yra, tai gal jau ne jų kaltė. . . Sutinku, aplinka labai nedėkinga. Bet daug priklauso nuo to, kaip jie "maitinami", kaip įduodamas tas dvasinis - lietuviškas maistas. Tas namų maistas turėtų būti labai kondensuotas. Kas nepajėgia jo įduoti savo vaikams iš pat mažens, jie išslysta tėvams ir tautai.

—    Jūs esate griežtas teoretikas. Tas jau gerai, — įsiterpia šeimininkė.
Jis tęsia toliau:

—    Man rodos, jaunimas per daug diametraliai žiūri pats į save. Čia jau gal mokyklų įtaka. Ir per greit pasiekia materialių gėrybių, ypač tėvų sąskaiton.

—    Matau, jūs ruošiatės barti mane, — draugiškai šypsosi ji.

—    Atleiskit, jei daviau pagrindo taip manyti. Kalbėjau bendrai. Iš savo ir kitų patirties.

—    O aš tuojau prisiminiau "Volkswageną", — nusijuokia.
—    Jei būčiau pagalvojęs, nebūčiau prasitaręs, — teisinasi užkluptasis. — Pats augau sunkiai dirbdamas. Pradėjęs laikraščių išnešiotoju, perėjau spaustuves, fabrikus, restoranus. Savo trapioj jaunystėj mačiau visokio plauko žmonių, patyriau baimės ir svyravimų. Tačiau namų įtaka buvo taip didelė, jog prieš ją sugriūdavo visa kita.

Jis susimąsto, nutyla.

—    Ar jūs vienintelis vaikas šeimoje, leiskit paklausti?
—    Esame penki. Trys broliai ir dvi seserys. Jauniausioji dar gimnaziją tebelanko. Aš pats vyriausias. Mokslo troškimas buvo stiprus. Jį taipgi įdiegė tėvai, čia atsidūrę po antrojo karo ir dirbę fabrikuose dėl duonos kąsnio. Taip ir traukėm vienas kitą vis į šviesesnį rytojų. Anot tėvo: "Ką į smegenis sukrausi, nei vagis pavogs, nei ugnis nusineš". Tik du metai praėjo, kai esu laisvas nuo šeimos sunkumų. Ir tai dar nevisai. Žiūrėk, ir atsiranda kokia spraga.

Ji susikaupus klausosi, net nemirkčioja ir, rodos, pasveria kiekvieną žodį. Netikėtai jį nutraukia:

—    Atleiskit, ar galėčiau žinoti, kokio išsilavinimo jūsų tėvai, žinoma, jei mano klausimas jūsų nevaržo, neužgauna.

—    Jokiu būdu nevaržo ir neužgauna. Tėvas buvo matininkas melioracijos darbams, motina — akušerė. Tėvas mažažemis, motina vidutinio ūkininko duktė. Bet ką aš čia su savo pasakomis, — susigriebia svečias, — tik varginu ponią daktarę. Juk šiandien su jūsų pagalba gimė pasauliui žmogus. Štai, kur šventės pilnatis, — ima juokauti.

—    Dalinai atspėjot, bet ne visai. Šiandien norisi užsimerkti, praeiti pro visa, kas nemalonu. Gal ne dėl to, kad gimė pasauliui žmogus — tai kasdien kartojasi, bet dėl to, kad norisi atsipalaiduoti nuo kasdienybės ir pasijusti visai laisvai. Tačiau būtų neteisinga, jei nepadėkočiau už atvirumą, kas liečia jūsų jauną praeitį. Buvo labai malonu visa tai išgirsti.. Šitaip mes vieni kitus arčiau pažįstame ir pasimokome vieni iš kitų.

Kavą jie gėrė pilname gėlių ir dekoratyvinių medžių sodely po skėčiu, nuo kurio pamažu slinko saulės šviesa į vakarus.

—    Čia taip jauku, — atvirai prisipažįsta Žėrutis ir apsižvalgo. — Štai, ir Lietuvos dalelė, — parodo akimis į rūtas ir alyvas.

—    Tai daugelio metų kieto darbo vaisiai — tas namelis. Kol išlaikiau visus egzaminus, tuo pačiu laiku ir pragyvenimu reikėjo pasirūpinti sau ir vaikui, — atsidūsta. — Jei ne ryžtas užtikrinti dukters ateitį, vargu ar būčiau ištesėjusi. Meilė daug ką gali, — pažvelgia į jį reikšmingai, atvirai. — O dabar, — ji lėtai pakyla, — dabar kviečiu pasivaikščioti į mūsų gražųjį parką. Netoli. Lengva nueiti pėstiems nepavargus.

Išeidama pasiima baltą nertinį. Saulė jau arti laidos. Jos veidas susirūpinęs. Indrei palikau raštelį. . .

—    Nenusiminkit, ponia. Jei būtų kokia nelaimė įvykus, seniai žinotumėt. Juk visą laiką buvome namuose. Greičiausiai ta jaunystės upė . . .

—    Šįkart matau, jūs praktikas, ne teoretikas, — pasišaipo.
Ore sklinda rožių kvapas. Jų pilni namų daržai. Platus kelias nuveda į parką. Veda vis tolyn ir tolyn. Medžiai gaubiasi vis ilgesniais šešėliais, kai kur susiliedami į bendrą žalią prietemą. Žmonių nedaug. Motinos ir auklės vedasi vaikus namo. Pamažu parkas beveik ištuštėja. Lieka tik kelios, laiko neskaičiuojančios poros. Jie eina ilgoką galą nuošalesniu, žvyruotu taku. Eina ir kalbasi apie nereikšmingus dalykus: kaip paukščiai čiulba, norėdami patraukti vienas kitą, o šv. Jono vabalėliai įsižiebia meilę pareikšdami.

—    Aš jus nuvesiu prie vieno nuostabaus medžio, — sako ji. — Tik reikės pasukti šiek tiek iš kelio, tiesiog per žolę.

—    Visur su jumis . . . kur tik liepsite.

Jo balsas nuolaidus, šiltas. Vos žengus kelis žingsnius į žolę, ponia pradeda lyg ir klupti, lyg virsti atgal. Žėrutis suima ją už alkūnės.

—    Negaliu sau dovanoti. Pamiršau pasikeisti batelius. Smailūs užkulniai sulenda į minkštą žolę ir verčia atgal.

—    Gal grįšime, — susirūpina jis.
—    Ne, ne. Tas medis jau čia pat. Žiūrėkite! Dvi viršūnės — vienas medis. Prieisime arčiau, pamatysite, jis tikras simbolis . . . žmogus. Regite, kaip jų liemenys susipynę ir įaugę vienas į kitą? Ir šakomis, tarsi rankom, susikabinę. Kiek čia visokių įrašų, vardų ... — sustoja ir stebi abu.

—    Tai tik nupigina jo tikrąją esmę, — pastebi jis.
—    Ir aš taip manau, — prasitaria ir vėl virsta atgal.
Jis tvirtai suima ją į rankas:

—    Neleisiu jums kristi, nei. . . nei pajudėti. Jei medis jaučia, žmogus juo labiau, — kugžda jai į smilkinį.

—    Aš. . .  aš  padariau  ką neapgalvojus?
—    taria ji parausdama ir mėgina pamažu išsiveržti iš jo glėbio.
—    Čia nėra galvojimo. Čia tik aš ir jūs . ..

—    tyliai atsako nepaleisdamas ir palinksta prie jos veido.
—Ponas Juliau, šioj vietoj turėtų būti mano duktė!

—    Ji čia niekad neateis, ji bėga nuo mūsų.
—    Netiesa! Aš visa paaiškinsiu, pasakysiu, paleiskite mane.
—    Ne, ne dabar, — taria dusliai.

Ją apima keistas sumišimas, panašus į netikrą baimę. Sekundę ji kovoja su savim, nesiryždama nei vienaip, nei kitaip. Staiga pasuka galvą į šoną nuo jo karšto veido.

—    Nebūkite juokingas, — taria išsiverždama. — Aš gi nėjau specialiai jums tą medį parodyti. Aš norėjau tik pasivaikščioti. Namai daug patogesnė vieta panašiems gundymams.
Jis lėtai nuima rankas nuo jos pečių ir liemens. Ji švelniai pasipurto, lyg dulkes nuo savęs nukrėsdama. Veidas įraudęs, bet nepiktas.

—    Pasakykit, ko jūs siekiat? — taria jis tyliai, bet griežtai.
—    Aš siekiu ... Iš tiesų, ko aš siekiu ... — ji nuleidžia galvą ir žiūri į kairiosios plaštakos viršų.

—    Jūs žiūrite į laikrodį ir vengiate pasakyti, ką pažadėjot.
Ji mąsto valandėlę, nepakeldama galvos. Jis neatlaidžiai tyli.

—    Ne ... aš žiūriu į patį laiką. Į jo žemėlapį ... — taria ji lėtai. Dešiniosios mažuoju pirštu ji apveda melsvas gyslas po permatoma, švelnia kairiosios rankos oda. — Dabar, manau, jūs supratote, — taria liūdnai, atsigręždama į jį. — Jei būčiau Indrės vietoj, įrašyčiau į šį medį jūsų vardą . . .

Jis tyli valandėlę, susigėdęs ir liūdnas. Atsidūsta. Švelniai paglosto jos ranką.
Pasiekusi namus, daktarė apeina visus kambarius. Raštelis guli toj pačioj vietoj.
—    Dar negrįžo, — taria nusiminus.

Iš visų iliuzijų teliko tik susirūpinusi motina. Žėrutis pasijaučia kažkaip nejaukiai. Ji užkaičia kavą.

—    Bus nervams nuraminti, -— sako, įjungdama virtuvą.
—    Dabar, kai jau viskas paaiškėjo, aš norėčiau jūsų vieno dalyko paklausti, ponia. Kodėl jūs nepasikalbėjot atvirai su panele Indre apie mane?

—    Ar gi tai įmanoma? — beveik nustemba. — Čia visas lietuviškas jaunimas susirgęs keista "liga". Jei tik pastebės, kad stengies juos suartinti — bėgs abu į priešingas puses. Tikėjausi padėti suartėti, pati lįsdama į judviejų tarpą. Šiandien per greit visa paaiškėjo . . .

—    Pavojingas žaidimas, kaip matote.
—    Tai ne žaidimas . . .

Ji praverčia burną dar kažką tarti, bet tuo laiku suskamba telefonas. Viską metusi, daktarė pribėga prie ragelio.

—    Tu, Indre? Kur taip ilgai? Seniai tavęs laukiame.
—    Atleisk, mama, aš negrįšiu ... Šį vakarą važiuoju toliau, — girdi iš ragelio.
—    Kaip? Kur toliau?

—    Važiuoju į Meksiką trim savaitėm. Savo pastovų adresą pranešiu vėliau, Tau parašysiu iš kelionės. Šiandien aš susituokiau, mama, — jos balsas prityla.

Ventienė pasitempia, praveria lūpas, sulaiko alsavimą.
—    Indre, su kuo?! Tyla.
—    Indre, ar girdi?
—    Taip. ..
—    Klausiu: su kuo?!

—    Su . . . Abraomu Goldbergu ... Tu jo balso neapkęsdavai, mama. Atsimeni? — kalba ji tyliai, baimingai tuo pačiu tonu, lyg prievarta skaitytų kieno nors diktuojamą tekstą. — Neišdrįsau tau pasakyti, vis tiek būtum neleidus . . .


A. VAIČAITIS
Scenoje [1965, lino raižinys)

Motina nutyla.
—    Labai atsiprašau, mamyte, žinau, kad tau skaudu. Bet jis mane tikrai myli. . .

Ventienė toliau nebeklauso. Įtraukia kaklą, lyg ir savin susmunka. Be žodžių padeda ragelį.

—    Indrė Goldberg. . ., — sudejuoja užsikniaubdama.