HUMANIZMO SKLEIDIMASIS XVI A. LIETUVOJE Spausdinti
Humanizmo apreiškos Lietuvoje (I)

Jeigu ąžuolas savo šaknis leidžia giliai į žemę, ant kurios jis auga, tai jis tatai daro ne dėl to, kad jis nori augti atgal į žemę, bet kad jis iš to [žemio semiasi jėgos, įgalinančios jį kilti į dangų ir peraugti tik iš paviršiaus gyvybės jėgą tegaunančius krūmus ir žoles. Antika turi būti ne norma, bet gaivinanti šių dienų kultūros jėga.

T. Zielinskis, Senovės pasaulis ir mes


Pratarmės vietoje
Rašinyje "Klasicizmo reikšmė mūsų kultūrai" (Jaunoji Lietuva, 1929) gvildenau antikinės kultūros poveikio šių dienų Europai klausimą, o šioje studijėlėje bandau aiškinti tą poveikį tik Lietuvai. Jau Lietuvos kultūros istorija taip nustelbta politinės, jog su nevienu čia užsimenamu istorijos klausimu tebus apsipažinę specialistai istorikai, o daugumui lietuviškos šviesuomenės ši sritis bus terra incognita. Juo svetimesnis gal daugeliui bus čia mano keliamas aikštėn specifinis Lietuvos kultūros aspektas — jos sąsaja su Europos kultūros pradininku antikine kultūra.

Kai kam atrodo, kad antikinis pasaulis ir humanistinė kultūra Lietuvai svetimi dalykai, juoba, kad Lietuva nesanti kaimynė nei graikų, nei romėnų. Toks galvojimas bus skatinęs ir labiau įsigalėti antikinių vardų lietuvinimui ne tiesiog iš originalių tų vardų formų (tokios transkripcijos laikėsi Vydūnas, Būga, antikinių autorių vertėjai), bet tarpiškai iš slavų iškreiptųjų (plg. mano Enėjidės vertimo įvadą). Tačiau kai net nuo Europos atitrukusioje šiaurės Amerikoje apstu antikinio pasaulio poveikį liudijančių pėdsakų (plg. J. Urzidil, Amerika und die Antike, 1964, Artemis Verlag, Zūrich - Stuttgart), juo labiau tenka laukti, kad tas pasaulis bus paveikęs ir Europos šalį Lietuvą.

Žvilgsnis į antikinę kultūrą ir humanizmą
Nedidelė šalis Graikija yra Europos civilizacijos lopšys. Senovės graikai istorijos vyksmą labiau nulėmė, negu bet kuri kita tauta. Per patį 50 metų žydėjimo, vadinamąjį klasikinį, arba Periklio, laikotarpį vien Atėnai davė pasauliui daugiau įžymybių, negu visas pasaulis drauge per bet kurį istorijos tūkstantmetį. Graikai sukūrė filosofiją ir spėjo išeiti visus filosofinio galvojimo kelius, sukūrė beveik visus šiandien žinomus mokslus, beveik visas literatūros rūšis, išugdė meną iki nuostabaus grožio ir padarė jį nepriklausomą.

Kita antikinę kultūrą kūrusi žymiausioji tauta buvo romėnai, pasižymėję daugiausia valstybiniu ir teisiniu gyvenimu. Būdami praktiški, romėnai sugebėjo perimti ir pritaikyti sau graikų sukurtąsias kultūros vertybes, susintetino antikinio pasaulio kultūros laimėjimus ir perteikė juos naujoms vakarų Europos tautoms.

Net ir vis naujos Italiją užplūstančios barbarų bangos ir pačios Italijos subarbarėjimas, ypač žlugus Romos imperijai, nesunaikino visų senovės pasaulio sukurtų kultūrinių vertybių. Mokyklose daug kur išliko antikinės kultūros tradicijos, vienuolynai saugojo ir uoliai perrašinėjo antikinių rašytojų veikalus. XII a. pabaigoje Italijoje ir Prancūzijoje atsiradę universitetai savo gausingiausių ir reikšmingiausių fakultetų studijų programą grindė dar antikinės senovės išugdytais vadinamaisiais septyniais laisvaisiais menais. Entuziastingu susižavėjimu klasikine senove ir karštligišku lotyniškų ir graikiškų rankraščių medžiojimu buvo užsidegę XIV amžiuje Italijoje prasidėjusio ir vėliau po visą Europą pasklidusio humanizmu vadinamo sąjūdžio atstovai. Humanizmo pradžia betgi ne-sietina su šiuo XIV-XVI amžiaus renesansu vadinamu naujuosius Europos istorijos laikus pradėjusiu laikmečiu. Jau visokeriopa pirmųjų amžių krikščionių kūryba, kaip teologinė, filosofinė, mokslinė bei literatūrinė, būtų buvusi neįmanoma be Europos kultūros pagrindus davusios klasikinės senovės, kurioje atsirado ir pati vėliau įvairiopą pavidalą įgijusi humanizmo sąvoka ir iš kurios tektų kildinti ir patį vardą. Humanitas, "žmoniškumas, žmogiškumas", jau Ciceronui reiškė darnų žmogui įgimtų dvasios ir proto jėgų ugdymą. Kadangi kilnesnį lavinimą senovės Romoje tegalima buvo įgyti tik skaitant didžiuosius graikų rašytojus, tai ciceroniškoji "humanitas" jau senovėje įgijo antrinę literatūrinio - estetinio, taigi formalaus lavinimo reikšmę. Tad humanizmas pirmiausia yra auklėjimo ir švietimo forma, pagrindu laikanti klasikinės graikų ir romėnų senovės raštus. Gavęs jau klasikinėje senovėje pagrindus, humanizmo sąjūdis pasireiškė beveik visais Europos dvasinės istorijos laikotarpiais ir yra vienas pagrindinių vakarų Europos kultūros bruožų. Būdama kryžkelėje, kur kertasi kultūrinės Rytų ir Vakarų įtakos, Lietuva negalėjo būti neliesta humanizmo, juoba, kad priėmusi krikščionybę iš Vakarų, ji glaudžiau sutapo su Vakarais. Humanizmas paveikė Lietuvą iš dalies tarpiškai per Lenkiją, su kuria Lietuva vis labiau artėjo politiškai ir kurios kultūrinė įtaka su laiku didėjo Lietuvos bajorams, iš dalies, net gal dar stipriau, betarpiškai iš Vakarų.

Pirmieji Lietuvos humanistai
Priėmusi krikščionybę, Lietuva vis labiau pradėjo kultūriškai bendrauti su Vakarais. Nuo XV amžiaus pradžios kilmingieji Lietuvos jaunuoliai vis gausiau pradėjo lankyti užsienio universitetus, kaip Krokuvos, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Olandijos ir kitus. Į XV amžiaus pabaigą paprotys vykti studijų į užsienį palietė jau gan plačius bajorų sluoksnius. Šių užsieninių studijų reikšmę mažino ypač tai, kad tada Lietuvoje, nekalbant jau apie vidurines, net ir pražios mokyklų beveik nebuvo, tad ir vaikus paprastai temokydavo atsitiktiniai namų mokytojai. Užtat vykstantieji užsienin labai mažai tebūdavo paruošti studijoms. Daugumas išvy-kusiųjų ne tik nebaigdavo studijų, bet ir maža ko teišmokdavo. Vis dėlto studijavusieji užsienyje pasisemdavo daugiau ar mažiau žinių, susipažindavo su ten vyravusiomis humanizmo ir iš dalies jo įtakoje vėliau atsiradusiomis reformacijos idėjomis, grįždami parsiveždavo nusipirktų knygų.

Tarp studijavusiųjų užsienyje lietuvių jaunuolių buvo ir visi lietuvių literatūros pradininkai, kaip Abraomas Kulvietis, Stanislovas Svetkus Rapolionis, Jurgis Zablockis, Augustinas Jomantas, Martynas Mažvydas.

Iš jų labiausiai minėtinas Kulvoje, Jonavos valsčiuje apie 1510 gimęs ir ten pat 1545.VI.6 miręs Abraomas Kulvietis, mokytojas filologas, graikų, lotynų ir hebrajų kalbų žinovas, žymus humanistas, per trumpą gyvenimą spėjęs palikti neišdildomų pėdsakų kultūriniame lietuvių tautos   gyvenime.   Nors   jo   biografija   ir  turi neaiškių spragų, tačiau geriau žinoma už kitų jo bendralaikių lietuvių humanistų, drauge ir lietuvių literatūros pirmųjų kūrėjų gyvenimą.1

Kulviečio veiklos kryptį ir našumą nulėmė ir vaisingos studijos užsienio universitetuose. Tikriausiai Jono Bilevičiaus dvare, Kražių ar Raseinių apylinkėse (Viduklėje?), privačiai pasimokęs veikiausiai pas S. S. Rapolionį, 1528. VII.6 stojo į Krokuvos akademiją ir kitais metais jau gavo bakalauro laipsnį. Po to jis dar studijavo iki maždaug 1535, tik nenustatyta, kuriuose universitetuose. Per tą laiką jis tiek išmoko senovės kalbų, jog, kaip rašo jo pirmas biografas Wigandus, graikų ir hebrajų kalbą mokėjęs kaip savo gimtąją (non minus, quam maternam calleret). Apie 1535 Kulvietis grįžo Lietuvon. 1536, gavęs savo globėjo Vilniaus vaivados Goštauto rekomendacinį raštą, išvyko pas Prūsijos kunigaikštį Albrechtą, su kuriuo jis jau ir pats dar 1535 buvęs susitikęs. Albrechtas Kulvietį nukreipė į Leipcigą, kur jis 1536 buvo priimtas studentu vasaros semestrui. Nors čia įsirašydamas ir nepasivadino magistru, tačiau tą laipsnį jis jau bus turėjęs tada, nes tuojau buvo priimtas korporacijos "natio polcmi-ca" nariu, kurios nariais tegalėjo būti daktarai ir magistrai. Gavusio rimtą išsimokslinimą kituose universitetuose Kulviečio Leipcige ne-besudomino ypatingai jokia mokslo sritis. Tad, išbuvęs čia vos du semestrus, 1537.V.14 jis įsi-matrikuliavo Wittenbergo universitete, kur jį traukė ne tiek Martyno Liuterio teologinės, kiek ypač humanisto Pilypo Melanchtono klasikinės studijos. 1537.II.4 dekretu karalius Žygimantas Senasis buvo uždraudęs Lietuvos ir Lenkijos jaunimui lankyti Wittenbergo universitetą, svarbiausią protestantizmo židinį. Veikiausiai vengdamas konflikto su valdžia, o gal ir gavęs šiame universitete visa, ką jis begalėjo duoti, dar 1537 Kulvietis išvyko Italijon. Užtrukęs kiek Romoje, jis stojo į garsųjį Sienos universitetą ir ten gavo teisių daktaro laipsnį. Iš Kulviečio pasisakymo karalienei Bonai dedikuotame savo autobiografiniame rašte "Confessio fidei",2 kad, gavęs doktoratą, jis tuo pačiu įgijęs teisę mokyti Šv. Rašto ir jį aiškinti (quando insignia doctoratus accepi, commissa est mihi potestas interpretandi, disputandi, docendi scripturas), ankstesnieji jo biografai darė išvadą, kad jis gavęs ir teologijos doktoratą, nes tik šis daktaro laipsnis teduodąs teisę skaityti Šv. Rašto paskaitas. Tačiau Vc. Biržiška3 mano, kad Kulvietis Sienoje per maža laiko teturėjęs gauti antrajam doktoratui, be to, jis prieš tai tik viename Krokuvos katalikiškame universitete te-studijavo ir yra buvęs Liuterio mokinys, simpatizavęs protestantizmui, nors, studijuodamas katalikiškame universitete, ir nesireiškė protestantu.

Kulvietis grįžo Lietuvon 1538 pradžioje, kaip tik patogiu jam laiku, nes didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas ir jo motina karalienė Bona tada gyveno Vilniuje. Norėdama vaidinti kultūros skleidėjos vaidmenį Lietuvoje, Bona palaikė kiekvieną iš Vakarų, ypač iš jos gimtosios Italijos atvykstantį asmenį. Kulvietis ir pats turėjo būti gerai žinomas ir laukiamas, nes Lietuvoje tada nedaug tebuvo taip mokytų vyrų. Jis buvo numatytas vedėju bajorų vaikams skirtos privačios aukštesniosios mokyklos, kuriai steigti dar prieš šešis mėnesius prieš jam grįžtant iš užsienio Vilniaus kapitulai buvo padavę prašymus jo šalininkai Vilniaus vaivados Goštauto raštininkas Jonas Viliamauskis ir vėliau Mažojoje Lietuvoje Georg Hausich, Haustintz Lituanus, Gregorius Vilnensis vardais žinomas Jurgis Eišiškietis. Kapitula atmetė prašymą, motyvuodama, kad ir katedros mokykla prie Šv. Jono bažnyčios beveik neturinti mokinių. Pagrindinė atmetimo priežastis veikiausiai buvo ta, kad buvo laikoma pavojingu dalyku pavesti katalikų vaikų auklėjimą Vokietijoje ėjusiems mokslus asmenims. Tačiau padėtis pasikeitė Kulviečiui pačiam atvykus Vilniun. Prisistatęs karalienei Bonai, Kulvietis iš karto įgijo jos palankumą, nes jis ne tik buvo iš jos valdomos Kauno srities kilęs bajoras, bet ir pasiekęs aukštą humanistinį išsilavinimą vyras, "quia eruditus iuvenis erat", kaip ji pati vėliau apie tai rašė. Kadangi Kulvietis dar nebuvo viešai nutraukęs santykių su katalikybe ir pradžioje neskelbė savo protestantiškų pažiūrų, Bona leido jam steigti mokyklą.

1539 pabaigoj Vilniuje ir buvo įsteigta pirma tikrai humanistinė aukšto lygio aukštesnioji mokykla, kurios paskirtis buvo mokyti lotynų ir graikų kalbas ir tuo būdu rengti kandidatus studijuoti užsienio universitetuose, kur tuo metu visus dalykus ėjo lotynų kalba. Tokia mokykla buvo tada nepaprastai pageidaujama, nes tarp didikų ir bajorų buvo stipriai prigijęs paprotys siųsti savo jaunimą studijų į užsienį. Kai katedros mokyklai stigo mokinių, į šią humanistinę mokyklą iš karto stojo 60 jaunuolių. Jie buvo kilę iš įvairių piliečių, bajorų ir net didikų sluoksnių, kai ligi tol bajorai nesiuntė savo vaikų į vis gausėjančias mokyklas, bet vertėsi "daraktoriais", daugiausia vokiečiais ar lenkais namų mokytojais. Mokytojais šioje mokykloje, be paties jos vedėjo Kulviečio, buvo dar jo bičiuliai Stanislovas Rapolionis ir Jurgis Zablockis, abu įsimatrikuliavę Krokuvos akademijoje 1528.VIII.3 ir kartu su Kulviečiu ten studijavę. Neaišku, kas buvo Moscovidius, iš Friesės4 pasisakymo, jog žinomiausi tos mokyklos mokytojai buvę "Georgius Martinus Moscovidius, Stanislaus Rapagelanus . . .". Vc. Biržiška mano, kad tai buvo Jurgis Eišiškietis (Georgius Haustintz), tačiau patikimesnė atrodo vėliau K. Jablonskio5 šios teksto vietos padaryta konjektūra: "Georgius Zablotius, Martinus Moscovidius, Stanislaus Rapagelanus". Taip skaityti tekstą duoda pagrindo tai, kad tais laikais vieną asmenį vadinti dviem krikščioniškais vardais (Georgius Martinus) nebuvo įprasta, tad tarp šių dviejų vardų veikiausiai ir bus išleistas pavardę reiškiąs žodis arba rankraštyje arba tekstą renkant. Kadangi mokytojo Zablockio vardas buvo Jurgis, tai čia tikriausiai jo pavardė ir išleista. Taip pat ir lotynišką rankraščio Mažvydo pavardę Mosswidius raidžių rinkėjas lengvai galėjo iškreipti į Moscovidius. Tad pagal K. Jablonskio konjektūra tas mokytojas buvo ne Jurgis Eišiškietis, bet Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos autorius.

Vc. Biržiškos tvirtinimą, kad dėl aukštų šios mokyklos direktoriaus kvalifikacijų ją tektų laikyti pirmuoju Lietuvos universitetu,8 reikėtų laikyti perdėtu, nes ši mokykla neturėjo dar reikiamų privilegijų, negalėjo teikti mokslo laipsnių. Ji nespėjo išaugti, be to, ir finansiškai nekaip laikėsi, nes daugelis tėvų nemokėjo už mokslą ir išlaikymą. Kunigaikščio Albrechto ir karalienės Bonos rekomenduojamas, paskirtas vokiečiams skirtosios Šv. Onos bažnyčios pamokslininku, Kulvietis pradėjo skelbti protestantizmo idėjas ir pulti kunigus ir vienuolius, karalienės Bonos žodžiais tariant, dixit et loquebatur, quae non erant dicenda, skelbęs ir kalbėjęs, ko nereikėję kalbėti. Nors tuo ir sukėlė prieš save katalikų dvasiškiją, tačiau kol karalienė Bona gyveno Vilniuje, Kulvietis jautėsi saugus. 1542 Bona išvažiavo iš Vilniaus į Lenkiją ir perspėjo Kulvietį apie jam gresiantį pavojų. 1542 balandžio mėnesį jis slapta išvažiavo į Karaliaučių, o 1542.V.19, Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio paveiktas, karalius Žygimantas Senasis paskelbė dekretą prieš jį ir jo mokyklą.

Karaliaučiuje Kulvietis 1542.VI.23 buvo paskirtas kunigaikščio Albrechto tarėju. Nerasdamas tinkamesnio kandidato, Albrechtas pasiūlė Kulviečiui būti partikuliaro, numatytam Karaliaučiuje steigti universitetui paruošiamosios mokyklos rektorium, nes jis buvo gerai žinomas klasikinių kalbų specialistas ir turėjo mokyklinę praktiką Vilniuje. Nenorėdamas nutraukti ryšių su Lietuva, Kulvietis parašė raštą karalienei Bonai,2 kuriame tarp kitko pareiškė, kad jam ir kitiems būtų skaudu, jei tektų dirbti užsieniečiams, kai jie galėtų būti naudingesni savo tautai. Nesulaukęs atsakymo, Kulvietis sutiko ir buvo paskirtas 1542.XII.11. 1543 rudenį, gavęs Albrechto iš karaliaus Žygimanto Augusto išrūpintą apsaugos laišką, Kulvietis grįžo tėviškėn. 1544.IV atvykęs vėl Karaliaučiun, jis ėjo nebe rektoriaus, bet dėstytojo pareigas. 1544 vasarą partikuliarą perorganizavus į universitetą, Kulvietis buvo paskirtas graikų kalbos profesorium; be to, jam buvo pavesta dėstyti hebrajų kalbą ir komentuoti Dovydo psalmes. Žygimantui Augustui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Lietuvoje susidarė palankesnės sąlygos platinti protestantizmui, todėl 1544 pabaigoje atvykęs Karaliaučiun J. Zablockis prikalbino Kulvietį grįžti Lietuvon propagandos vesti. 1545.1  nuvykęs į Vilnių, Kulvietis karštai dalyvavo tikybinėje kovoje, bet po keleto mėnesių susirgo ir mirė džiova savo tėviškėje.

Nors Kulvietis buvo ir uolus, ypač į gyvenimo pabaigą, protestantas, tačiau jis buvo visų pirma humanistas, senovės kalbų žinovas. Tai rodo jo studijų eiga, puikus senovės kalbų mokėjimas, klasikinės mokyklos Vilniuje įkūrimas ir jai vadovavimas, graikų kalbos profesūra Karaliaučiaus universitete ir ypač jo asmens bibliotekos pobūdis. Nors Kulvietis ir buvo neturtingas, tčaiau jis turėjo pagal anuos laikus didelę ir brangią, apie 80 knygų biblioteką. Kaip rodo išlikęs jo knygų sąrašas, bibliotekoje buvo 1543 m. prūsų katekizmas, viena lenkiška knyga, hebrajų kalbos gramatika ir žodynas, keletas teologinių knygų, o visas daugumas knygų — graikų ir lotynų klasikai. Stebina ir tai, kad nė vienos Liuterio knygos, o net aštuonios humanisto Melanchtono. Didžiausiu tačiau nuopelnu lietuvių tautos kultūrai tenka laikyti tai, kad Kulvietis, kaip ir Rapolionis, o gal ir Zablockis, buvo patys pirmieji lietuvių literatūros pradininkai. Viena jo iš Liuterio versta giesmė tikrai jo vardu pažymėta Mažvydo 1570 m. giesmyne, bet jis bus veikiausiai ir daugiau jų parašęs.

Kulviečio bičiulis ir veikiausiai buvęs mokytojas Stanislovas Rapolionis (gimęs apie 1485, miręs 1545.V.13), gavęs kunigaikščio Albrechto stipendiją, 1542.III.22 įsimatrikuliavo Wittenbergo universitete. Tada ten profesoriavo artimieji Liuterio bendradarbiai P. Melanchtonas ir J. Bugenhagenas. M. Liuteriui dekanau-jant, Rapolionis gavo teologijos daktaro laipsnį 1544.V.29. Netrukus buvo paskirtas naujai įsteigto Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriumi ir tais pačiais metais rudenį pradėjo skaityti paskaitas, kurias uoliai lankė ir pats kunigaikštis Albrechtas. Ir Rapolionis buvo vienas pirmųjų Lietuvos humanistų, dėstęs ir klasikinėje Kulviečio mokykloje, baigęs mokslus ne tik svarbiausiame protestantizmo, bet ir humanizmo židinyje Wittenberge. Tačiau jis buvo ne tiek humanistas, kiek savo paskaitomis per trumpą laiką pagarsėjęs protestantų teologijos profesorius. Ir Rapolionis yra vienas pačių pirmųjų lietuvių literatūros pradininkų, nes viena iš lotynų kalbos versta giesmė Mažvydo giesmyne tikrai jo pavarde paliudyta.

Ir trečias pirmųjų lietuvių humanistų Kulviečio bičiulis ir didelis jo gerbėjas 1563 rudenį Tūbingene miręs Jurgis Zablockis buvo vienas lietuvių literatūros pradininkų, kaip rodo Mažvydo katekizman patekusi penktoji giesmė, kurios autorystė paliudyta vėliau išleisto Mažvydo giesmyno.

Ir pačiam pirmosios lietuviškos knygos autoriui Mažvydui humanizmas, ypač humanistinis išsimokslinimas nebuvo svetimas. Martynas Mažvydas (miręs 1563.V.21) Karaliaučiaus universitete įsimatrikuliavo 1546.VIII.1. ir baigė mokslą bakalauro laipsniu 1548.IV.5, taigi testudijavęs tik tris semestrus, kai tą patį rudenį stojęs B. Vilentas studijavo iki 1550. Mažvydas taip greit baigė mokslą dėl to, kad jau stodamas į universitetą gerai mokėjo lotyniškai, ir kunigaikštis Albrechtas dar savo kvietimo laiške jį vadino išsimokslinusiu (eruditus), tad tenka daryti išvadą, kad jis jau prieš tai bus kur nors studijavęs. Neradęs Krokuvos ir Vakarų Europos universitetų matrikulose Mažvydo pavardės, Vc. Biržiška spėliojo, kad jis bus galėjęs mokytis Kulviečio mokykloje. Tačiau bene teisingesnis bus K. Jablonskio aiškinimas, kad Mažvydas būsiąs tas pats Moscovidius, tad toje humanistinėje mokykloje jau buvęs žinomas mokytojas. Buvo Kulviečio humanistinės mokyklos moksleiviu ar mokytoju, ar nebuvo, Mažvydas vis vien turėjo gerą humanistinį išsilavinimą. Tai rodo kad ir jo raštai. Jau katekizme, pirmame savo veikale, rašo dviejų distichų dedikaciją Ad Magnum Ducatum Lituaniae. Jei šio veikalo lotyniškoji prakalba būtų ir ne jo paties rašyta, tai po prakalbų einąs garsusis elementorius "Pygus ir trumpas mokslas skai-titi yr raschity" jo paties verstas iš lotynų kalbos. Be to, jo paties rašyta ir pirmosios jo giesmyno dalies lotyniškoji prakalba. Netenka abejoti, kad Mažvydas gerai mokėjo senovės kalbas, ypač lotynų.

Ne tik jau minėtieji literatūriniai Mažvydo bendradarbiai, bet ir kiti jo paties išvardytieji, kaip Mikalojus Blotnas, Tomas Gedkantas, Augustinas Jomantas, Jonas Kirtoforas, Stanislovas Marcianas, Ulrichas Mercucecius, Aleksandras Rodūnionis, Jonas Šeduikonis, Baltramiejus Vilentas ir kiti buvo daugiausia Karaliaučiuje ar kitur studijavę protestantų kunigai, tad mokyti teologai, paruošiamąjį išsilavinimą gavę mokydamiesi lotyniškose mokyklose iš antikinės senovės paveldėtų septynių laisvųjų menų, be to, dar ir graikų kalbos, tad drauge eidami ir lotynų bei graikų autorius.


M. BALKUVIENĖ Keturios figūros
 Meila Balkuvienė-Kairiūkštytė meno studijas išėjo Amerikoje: gavusi pilną stipendiją, tris metus studijavo skulptūrą New York Art Students League. Su savo darbais dalyvavo Society of Young American Artists parodose. Taip pat dalyvavo 1958 New Yorko Riverside muziejuje surengtoj lietuvių dailės parodoj. Šiuo metu rengiasi savo individualinei parodai.
Iš pradžių yra kūrusi realistinėj tradicijoj (D. portretas, prel. J. Balkūno bareljefas ir kt.).

Vėliau iš dalies pasuko į abstraktinę formą. Savo polichrominės (daugiaspalvės) skulptūros darbams vartoja lietą akmenį. Pagrindinė tema jos skulptūroje — žmogaus figūra.  Figūros — 3-4 pėdų aukščio. Jos žmogaus traktavimui būdingas klasikinis paprastumas ir darnumas, dėl ko būtų galima apie ją kalbėti kaip apie klasikę pusiau abstraktinėj skulptūroj.


Esama tam tikro panašumo tarp lietuvių ir lotynų literatūros pradžios. Kaip romėnų literatūra prasidėjo graiko vergo Androniko lotyniškai versta Odisėja, taip ir pirmieji lietuviškieji raštai buvo verstiniai. Tiesa, romėnų literatūros pradininkai vertė iš aukštos kultūros pasiekusios graikų kalbos arba sekė neturinčios sau lygios graikų literatūros pavyzdžiais. Gi pirmiesiems lietuvių rašytojams teko daugiausia versti iš tuomet dar nevisai literatūriškai subrendusių naujųjų vokiečių ir lenkų kalbų, tik iš dalies ir iš lotynų. Tačiau, kaip romėnų literatūros pradininkams "barbariškosios" lotynų "gimtosios kalbos skurdumą" nugalėti padėjo filologinis išprusinimas mokantis graikų kalbos ir literatūros, taip ir pirmiesiems lietuviškų raštų kūrėjams įveikti pirmuosius dar nežodingos ir nelanksčios lietuvių kalbos sunkumus palengvino humanistinės lotynų, iš dalies ir graikų kalbos ir literatūros studijos.

Palemonas ir lietuvių iš romėnų kilmės teorija

Kildinti tautą ar kurią didikų giminę iš garbingesnės klasikinės senovės tautos pavyzdžių turime jau toje pačioje klasikinėje senovėje. Romėnai kildino save per trojėnus iš graikų. Trojos didvyris Enėjas su žlugusios Trojos tautos likučiais atkeliavęs į Italiją, davęs pradžią Romos karaliams.7 Iš Enėjo sūnaus Aska-nijaus (Julo) savo Julijų giminę kildino ir Augustas. Net romėnų didikai kartais mėgdavo didžiuotis savo trojėniška kilme, remdamiesi tariamuoju savo vardų panašumu su graikiškaisiais.8

Ir naujosios tautos mėgdavo kartais save kildinti iš antikinių tautų. XII amžiaus prancūzų poetas normandietis Benoit de Saint-More didelę įtaką literatūrai turėjusioje poemoje "Roman de Troie" frankus (prancūzus) kildino iš Enėjo. Ši mada ypatingai buvo paplitusi humanizmo laikais. Nenuostabu, kad ir lietuviai, mokydamiesi lotyniškuose užsienio universitetuose, turėjo pastebėti, kad lietuvių ir lotynų kalboje nemaža panašiai skambančių žodžių, ir pasekė šia mada.

Lietuvių iš romėnų kilmės teorija veikiausiai bus atsiradusi dar XV amžiaus pradžioje, nes apie to amžiaus vidurį ja buvo jau tikima. Net lietuviams nepalankus lenkų istorikas Dlugosz (1415-1480) tiki šia lietuviams naudinga teorija ir savo kronikoje tvirtina, kad per Cezario ir Pompėjaus pilietinį karą vienas romėnų būrys palikęs Italiją ir apsigyvenęs Pabaltijy. Po šimtmečio, 1555 Varmės vyskupas M. Kromeris veikale "De origine et rebus gestis Polonorum" rašo, kad, jeigu ši Dlugoszo nuomonė teisinga, tai galima spėti, kad to būrio vadas vadinosi Libonu ir kad būrys, nuvarytas audrų arba pabėgęs nuo Cezario persekiojimo, pasiekė rytinius venedų krantus ir pagal savo vadą Liboną gavo livonų vardą. Mat, Kromeris, kaip ir kiti, pastebėjo, kad tariamoji livonų t. y. baltų (lietuvių, latvių, žemaičių, senprūsių) kalbos turinčios daug "lotyniškų" žodžių. Tai davė pagrindo Kromeriui prileisti, kad Dlugoszo nuomonė galėjusi būti teisinga.

Pirmojoje XVI amžiaus pusėje atsiradusi antroji Lietuvos metraščio redakcija laikosi kitos legendos. Lietuvos valdovų pradininku laikomas kunigaikštis Palemonas, Nerono giminaitis, pabėgęs nuo Nerono persekiojimų su 500 kilmingųjų ir visa savo šeima. Kad pasakojimas būtų įtikinamesnis, Lietuvos metraščiai aprašė Palemono kelionę jūra ir įsikūrimą Lietuvoje su visomis smulkmenomis. Pagal senovėje mėgta (ir Vergilijaus Enėjidėje vartotą) liaudinę etimologiją iš panašaus vardų skambėjimo buvo išvesti ir žymesnių Lietuvos miestų ir pilių statytojai, kaip Jurbarko įkūrėjas Palemono sūnus Borkus, Kauno — Palemono sūnus Kūnas, Kernavės — Kuno sūnus Kernius. Kai pagal A. Rotundo "Rozmowa Polaka z Litwinem" (1564) Palemonas tebegyvenęs dar Nerono laikais, po dešimtmečio (1574) Stryjkovskis jį nukelia jau į Atilos laikus (V amžių), nes trečioji Lietuvos Metraščio redakcija jį ten buvo nukėlusi, kad sumažėtų tarpas tarp Palemono gyvento meto ir XII amžiaus, t. y. ligi pirmųjų istorinių Lietuvos kunigaikščių.

Rotundas šias dvi legendas bandė sujungti į vieną. Tame pačiame veikale jis aiškino, kad Palemonas tesąs iškreiptas Publijaus Libono vardas.

Kaip Libono, taip ir Palemono vardai nėra iš piršto išlaužti. L. Scribonius Libo buvo Pompėjaus ir Cicerono bičiulis, Seksto Pompėjaus uošvis, Oktaviano Augusto svainis. Drauge su M. Oktavijum vadovavo Pompėjaus laivyno daliai per karą su Cezario vadais. Laivyno vadui M. Kalpurnijui Bibului mirus, užėmė jo vietą. Pompėjui mirus, Libonas susitaikė su Cezariu, bet po Cezario mirties jis perėjo vėl Seksto Pompėjaus pusėn ir kovojo su Cezario šalininkais. Pompėjaus padėčiai pasidarius visai beviltiškai, Libonas perėjo Antonijaus pusėn ir 34 pr. Kr. tapo konsulu.

Publijus Libonas jau nebe istorinis asmuo. Jį, gal būt, Rotundas ar kas kitas bus išgalvojęs, kad suderintų abi legendas. Mūsų istoriografijoje kartais pasitaikąs tvirtinimas, kad romėnų istorikas Floras (L. Annaeus, Iulius ar Publius Annius Florus) mini Publijų Liboną," buvusį Pompėjaus laivyno vadą vidaus kare, klaidingas. Floras savo Epitomoje Liboną mini du kartus: pradžioje, kad jis, prasidėjus pilietiniam karui tarp Cezario ir Pompėjaus, buvo iš Etrurijos išvytas (pulsus Etruria Libo),10 vėliau, kad Oktavijus Libonas savo laivynu apsupo ir privertė pasiduoti Cezario vadų laivyną.11 Šiuo atveju Floras suplakė abu laivyno vadus, M. Oktavijų ir Liboną į vieną asmenį. Nors Publijaus vardas aiškiai prasimanytas, tačiau Libono pravardei patekti į legendą galėjo pasitarnauti ir Floras, būtent, pirmoji jo vieta (pulsus Etruria), nors tai tebuvo karo pradžia, ir Libonas po to dar ilgai vaidino gan svarbų vaidmenį. Dėl glaustumo ir retorinių privalumų istorinė Floro apybraiža net ir naujaisiais laikais dar ilgai tebebuvo vartojamu mokyklose vadovėliu.

Legendinio Palemono vardas, tiesa, nesietina su graikiškąja jo lytimi Palaimon (lot. Palaemon). Tuo vardu Nerono laikais Romoje plačiau tebuvo žinomas graikas vergas, vėliau atleistinis, tad gavęs, šalia graikiškojo, ir papildomų lotyniškų vardų žymus romėnų gramatikas Quintus Remmius Palaemon. Tačiau tradicinę lietuviškos istoriografijos pažiūrą, kad kunigaikščio Palemono, juoba imperatoriaus Nerono giminaičio, tais laikais iš viso nebuvę,12 tektų laikyti atgyvenusia. Būtent, Lietuvos metraščiai Palemono vardą bus veikiausiai sieję su kiek kitokia šio graikiško vardo lytimi, būtent, Polemonu, graikiškai Polemon, o patį legendos didvyrį su Polemonu II, Ponto karaliumi 37-64 po Kr., Polemono I sūnaičiu, Antonijaus palikuonim, tad giminingu Kaligulai, kuris pagal savo senelę iš tėvo pusės buvo taip pat Antonijaus sūnaitis,13 Tad šis "Palemonas" buvo jau ir Nerono, Kaligulos sesers Agripinos sūnaus, kad ir tolimas, bet giminė. Jis gali būti laikomas ir Nerono persekiotu, nes veikiausiai dar jam tebegyvenant buvusi jo karalystė Pontas 64 metais buvo sujungta su romėnų provincija Galatija.14 Polemoną II dukart mini Tacitas, kurio raštai XVI amžiuje buvo jau neretai spausdinami.15

Palemono teorija išsilaikė ištisus tris šimtmečius, ir ja buvo tvirtai tikima. Net kritiškas vokiečių istorikas A. L.Schlozeris (1735-1809), atmetęs daugelį šios teorijos prasimanymų, Palemoną tebelaiko istoriniu asmeniu, nukeldamas jį į 1000 metus po Kr. Ši humanizmo įkvėpta ir patriotiškai nusiteikusių Lietuvos metraštininkų antikiniu pavyzdžiu išugdyta teorija"1 Lietuvos politiniame, net iš dalies ir kultūriniame gyvenime vaidino svarbų vaidmenį. Ji nekartą padėjo kovojusiems už Lietuvos savarankiškumą Lietuvos didikams ir bajorams atsikirsti lietuvius niekinusiems lenkams. Žymūs Lietuvos politikai ir rašto žmonės, kaip Mykolas Lietuvis,17 A. Rotundas,18 ne tik uoliai palaikė šią lietuvių iš romėnų kilimo teoriją, bet net ir siūlė XVI amžiaus viduryje pirmykščią nepagadintą lietuvių kalbą, t. y. lotyniškąją paversti valstybine kalba.

Būta bandymų šią teoriją ir literatūriškai pavidalinti. M. Davainis - Silvestravičius 1904 paskelbė eiliuotą apysaką "Palemonas ir Girgžduta", kurioje sunaudojo visą Lietuvos metraščio padavimą ir aprašė Palemono kalną. Jonas Žilius (Žilinskas), Jono Jony los pseudonimu, pasakojimu "Palemonas ir jo giminės" (1928) bandė sukurti istorišką tautosakinį veikalą. Kun. Jonas Užupis, Šerengos slapyvardžiu, 1913-14 Seinuose išleido dvi "Lietuvos Eneidos", epo apie lietuvių tautos kilmę, giesmes ir buvo parašęs trečią.

Ryšium su Palemono teorija bus veikiausiai atsiradusi ir Vilniaus įkūrimo geležinio vilko legenda. Kai Stryjkovskis tebesilaiko dar kitos, taip pat humanizmo įtaigotos versijos, kad Vilnių bus įkūręs italų kunigaikštis Vilie, pirmosios XVI amžiaus pusės antroji Lietuvos metraščio redakcija, plačiai apipavidalinusi Palemono legendą, pasakoja apie Gedimino sapnuotą geležinį vilką ir Vilniaus įkūrimą ir apie Kęstučio ir Birutės susitikimą. Legendos geležinis vilkas sietinas su Romos įkūrėją Romulą ir jo brolį Remą maitinusia vilke. Ar tik nesietina ir "vaidilutė" Birutė su Romulo ir Remo motina "vestale" Rhea Silvia (arba Ilia). Abidvi legendas paskleidė tas pat metraštis, turėjęs tokių pat tautinių ir politinių tendencijų.

Humanistinė kultūra Lietuvoje XVI amžiuje
Humanizmas, tolydžio vis stipriau veikdamas Lietuvos kultūrinį gyvenimą nuo XV amžiaus, prasiveržė gaivalinga srove, kai Didysis Lietuvos Kunigaikštis Žygimantas Augustas 1544 tapo tikruoju Lietuvos valdovu ir apsigyveno Vilniuje. Jo motina italė, Milano kunigaikščio Giovanni Galeazzo Sforzos ir Neapolio karaliaus Alfonso II dukters Izabelės duktė Bona savo sūnų Žygimantą Augustą auklėjo humanizmo dvasioje, apsupusi jį italais humanistais. Jį išmokė kalbėti lotyniškai, itališkai ir vokiškai. Tapęs valdovu, jis tuojau pasistengė perstatyti puošniu renesanso stiliumi per 1530 Vilniaus gaisrą sudegusius ir jo tėvo Žygimanto Senojo pradėtus statyti žemutinės pilies plote didžiųjų kunigaikščių rūmus. Sekdamas italų renesanso tironais, kaip Mediči, Sforza, Montefeltro ir kitais, Žygimantas Augustas ne tik turtingai papuošė savo rūmus meno kūriniais, bet ir įsteigė nemažą humanistinę biblioteką, vieną įdomiausių XVI amžiaus knygų rinkinių. Vilniuje tuo metu buvo daugybė italų statybininkų ir mokytojų humanistų. Vilnius tapo vienu gražiausių rytų Europos miestų. Vilniuje ir iš viso Lietuvoje didikai sekė didžiojo kunigaikščio pavyzdžiu ir statėsi prašmatnius rūmus ir steigė bibliotekas.

Religinį, kultūrinį ir politinį Lietuvos gyvenimą, šalia humanizmo, smarkiai pagyvino ir stiprus reformacijos ir po jos sekęs dar veiksmingesnis kontrreformacijos sąjūdis, taip pat ir Lietuvos vidaus įvykiai, kaip Liublino unija ir amžiaus pabaigoje Lietuvos Brastos Romos katalikų ir stačiatikių unija. Visi šie sąjūdžiai, kaip lygiai ir kultūrinės, kartais net ir ekonominės XVI amžiaus Lietuvos pasiekos, daugiau ar mažiau, pastebimai arba net ir visai nebe-susekamais saitais susijusios su savo šaknimis į antikinę senovės kultūrą atsirėmusiu humanizmu. Humanizmas buvo ne tik svarbi paskata atsirasti pirmiesiems lietuviškiems raštams ir sukurti Palemono teorijai, bet jo įtaka ryški ir kitiems to amžiaus didiesiems Lietuvos kultūros laimėjimams, kaip trijų redakcijų Lietuvos bajoriškųjų įstatymų kodekso Lietuvos Statuto (1529, 1566 ir 1588 metų) leidimui ir net Žygimanto Augusto atliktai žemės reformai.

Nors Lietuvos Statutas dar per mažai išstudijuotas, tačiau sunku net prileisti, kad toks, palyginti, aukšto lygio teisės kodeksas būtų galėjęs išvengti šiokios ar tokios romėnų teisės įtakos.10 Juk tais laikais senovės romėnų išugdyto teisės mokslo studijos, ypač Bolonijos ir kituose Italijos universitetuose, buvo kaip ir vienintelis galimas teisinio mokslinimosi būdas. Be to, ir visi Europos kraštai daugiau ar mažiau šią teisę taikė ir pas save, o Vokietija romėnų teisę jau buvo kaip ir visai perėmusi (receptio).2" Tad, nors pirmosios redakcijos (1529 metų) statuto šaltinis ir buvo ankstyvesniosios privilegijos ir iš dalies papročių teisė, tačiau, kaip tvirtina istorikas A. Šapoka,21 jo autoriams nebuvusi svetima ir kanonų bei Romos teisė, ir prileidžia, kad prie A. Goštauto vadovauto statuto rengimo darbo galėjo būti pritraukti ir Bolonijos ar kituose universitetuose teisės mokslus baigę lietuviai.

Antrojoje statuto redakcijoje "žymiai daugiau įžiūrimų svetimos, ypač Romos teisės skolinių, atėjusių čia per miestų teisę". Ir nenuostabu: statuto ruošimo darbe dalyvavo ir Paduvos bei Bolonijos universitetuose studijavęs teisių daktaras, "žymus romėnų, kanonų ir vokiečių teisės specialistas" Roizijus.22

Trečiąjį (1588 metų) Lietuvos Statutą "dar labiau, negu II. L. S., ruošiant remtasi Romos teise ir magdeburginių miestų teise". Šalia kitų komisijos narių, šį statutą ruošė Roizijus ir Paduvos universitete studijavęs abiejų teisių daktaras Rotundas.28 Pats statuto rengimo komisijos pirmininkas buvo "vienas iš didžiųjų valstybės vyrų Lietuvos istorijoje", vakaruose (Leipcige, gal dar ir kitur) mokslus ėjęs humanistas, puikiai mokėjęs lotynų kalbą, išėjęs iškalbingumo bei istorijos mokslus Leonas Sapiega.24

Naujųjų laikų žemės ūkio reformos ir klasikinė senovė arba kad ir vėlesnis dvasinis humanizmo sąjūdis atrodo visai svetimi vienas antram dalykai. Tačiau Žygimanto Augusto žemės reforma vis dėlto sietina jeigu jau ne su pačiu humanizmu, tai bent su uolios humanizmo skleidėjos iš humanizmo židinio Italijos kilusios karalienės Bonos ūkine veikla, nes Žygimantas Augustas valakų sistemą įvedė Lietuvoje nusižiūrėjęs į Bonos padarytas savo valdomuosiuose dvaruose reformas25

Humanistinės XVI amžiaus bibliotekos Lietuvoje

Vienas pačių pagrindinių humanizmo ir Europos kultūros įsigalėjimo Lietuvoje rodiklių yra bibliotekų plitimas Lietuvoje. Seniausias išlikęs dokumentas, liudijąs apie XV ir XVI amžių sąvartos lietuviškų bibliotekų knygų sudėtį, yra į Lietuvos Metriką atsitiktinai įsiūtas iki neseniai Žygimanto Senojo vadintos,2" veikiausiai įtakingiausiu to meto Lietuvos didiko Alberto Goštauto bibliotekos knygų sąrašas.27 Šiame, 1510 m. datuotame knygų sąraše sužymėtos 77 antraštės 92 tomais, kuriuos sudaro 48 lotyniškos, 38 rusiškos ir keletas čekiškų bei viena lenkiška knyga. Rusiškos knygos bus veikiausiai paveldėtos iš Goštauto tėvo Martyno, buvusio kurį laiką Kijevo vietininku ir vedusio stačiatikę žmoną. Visos rusiškos knygos buvo teologinio turinio, išskyrus "Kijevo Metraštininką". Tarp humanistinių knygų minėtina "Knyga apie Troją" ir Ezopas.


M. BALKUVIENĖ
Galva

Visai kitokia buvo humanizmo klestėjimo metui būdinga humanistinė Žygimanto Augusto biblioteka. Gal dar prieš 1544 metus pradėjęs sudarinėti savo biblioteką, tapęs Lietuvos valdovu ir apsigyvenęs Vilniuje, Žygimantas Augustas jau nebesitenkino Vilniaus ir Krokuvos knygų pasiūla, bet per savo siųstus pirkėjus supirkinėjo knygas Frankfurte prie Maino ir kituose žymesniuose vakarų Europos knygų prekybos centruose. Iš šitaip supirktų ir gausiai dovanojamų knygų Žygimanto Augusto biblioteka į šešiasdešimtųjų XVI amžiaus metų pabaigą turėjo daugiau kaip 4000 knygų. Ši biblioteka skyrėsi nuo Goštauto bibliotekos ne tik dydžiu, bet ir humanizmo metui būdingu turinio įvairumu. Gausiausiai joje atstovaujama teisė. Antroje vietoje eina antikiniai klasikai, kaip Aristotelis, Aristofanas, Ciceronas, Ovidijus ir kiti. Toliau — kelionių ir šalių aprašymai, kronikos, istorinės monografijos. Gan gausu medicinos knygų, kaip Hipokratas, higienos, balneologijos, fizioterapijos, karinės chirurgijos ir kitokios. Iš gamtos knygų, šalia scholastikos šulo Alberto Didžiojo, randame ir Koperniką. Teologijai atstovauja visokeriopų tuometinių religijų ir erezijų knygos.

Didikai pasekė Žygimanto Augusto pavyzdžiu, ir nuo XVI amžiaus antrosios pusės bibliofilija tapo tarp didikų plačiai paplitusia mada. Jei daugelis jų rinko knygas ir steigė bibliotekas tik dėl tuščios garbės pagarsėti mokslo žmonėmis, tai istorijos šaltiniai mini ir tokius, kuriems tikrai rūpėjo mokslas.28 Toks buvo, pavyzdžiui, Mikalojus Kristupas Radvilas (Našlaitėlis), kuris "ypač domėjosi geografijos ir medicinos mokslais ir gerai mokėjo svetimų kalbų", arba Lietuvos Brastos pakamarininkis Mikalojus Pacas, kuris buvo "geras oratorius ir mėgo mokslą ir knygas". Jis turėjo tiek knygų, "jog Jam stig° lentynų joms sustatyti". Poetas Jarovius šiam didikui skirtame jo mirties proga "Mūzos lamente" giria jo mokslinius interesus, ypač "lotynų ir graikų mokslo" ir filosofijos sritims. Daugelis šių didikų ir dvasiškių arba jų įpėdiniai turtingas savo bibliotekas pavedė jėzuitų akademijai Vilniuje, kaip pats Žygimantas Augustas, 3000 su viršum biblioteką Leono Sapiegos sūnus Kazimieras Leonas, keleto tūkstančių biblioteką Vilniaus vyskupas Protasevičius, taip pat turtingas bibliotekas kardinolas Jurgis Radvilas, Žemaičių vyskupas Mikalojus Pacas, Vilniaus katedros sufraganas Jurgis Albinas (tikriau kapitula jo biblioteką) ir kiti.

Vis labiau susipažįstant su archyvais ir inventoriais, paaiškėjo anksčiau neigtas reiškinys,2" kad knygos pradėjo plisti tarp smulkios bajorijos ir miestiečių.30 Iš XVI-XVII amžiaus miestiečių knygų rinkinių būdinga tam metui Vilniaus burmistro Stepono Lebedičiaus 111 knygų bibliotekėlė. 5 knygos lenkų kalba, 12 rusų, o visos kitos lotynų. Rusiškos ir lenkiškos knygos — religinio turinio, išskyrus lenkišką Martyno Kromerio "Kroniką". Ir šis knygynėlis pasižymi dideliu įvairiopumu. Čia ir antikiniai autoriai, kaip Homeras, Ciceronas, Terencijus ir kiti, ir klasikinės senovės bei viduramžio filosofų raštai, istorinė literatūra, kelionių aprašymai, gamtos ir medicinos mokslų knygos, žodynai ir kita.

Knygoms plisti Lietuvoje padėjo dar ir tai, kad XVI amžiaus pabaigoje Vilnius tapo svarbiausiu knygų spausdinimo centru visoje rytų Europoje. Istoriko J. Lelevelio žodžiais, vien tik Vilniuje tuo metu spausdino tiek knygų, kiek nespausdino visoje Lenkijoje. Čia pradėjo gausiai leisti Cicerono, Vergilijaus, Horacijaus, O-vidijaus, Fedro, Sofoklio ir kitų antikinių autorių veikalus ir knygas lietuvių, gudų, bažnytine slavų, lenkų, latvių ,vokiečių, lotynų ir italų kalba. Tos knygos plito Lenkijoje, Gudijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Valakijoje, Moldavijoje, Serbijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje ir kituose Europos kraštuose.31 Taip suklestėjęs Lietuvoje humanizmas per knygas plito iš Lietuvos po visą vidurio rytų ir rytinę Europą.

1.    Be Wigando, Tschekarto ir kitų, dvi lietuviškai rašytas ir vieną angliškai A. Kulviečio biografiją paliko ir Vaclovas Biržiška: Abromas Kulvietis (Pėdsakai, 1946, 1, 2; 1947, 3-4); Ataraham Kulvietis. The First Lithuanian Humanist (Contributions of Baltic University, Pinneberg, 1947, No. 47) ir Kulvietis (Lietuvių Enciklopedija, XIII).

2.    1542 m. rudenį rašytas ir 1543 m. paskelbtas A. Kulviečio karalienei Bonai skirtas 6 puslapių raštas "Confessio fidei Abrahami Culvensis scripta ad seneris-simam reginam Poloniae".

3.    Pig. V. Biržiškos anglišką biografiją, p. 14.

4. Chr. G. von Friese, Beytrage zu der Reformationsgeschichte in Polen und Litthauen besonders, n, 1, 1786.

5.    K. Jablonskis (Literatūra ir Kalba, I, 1956).

6.    Angliškojoje biografijoje, p. 16: "Bearing in mind the high scientific qualifications of its headmaster Kulvietis this school in reality was the first university in Lithuania, only without theology which formed the centre in all Western universities, all the same whether they were catholic or not".

7.    Pig. A. Rukša, Trojos epai (Lietuvių Enciklopedija, XXXI).

8.    Ir Vergilijaus Enejidėje V, 114 tt. romėnų giminė Memmijai kildinama iš trojėno Mnestėjaus, Sergijai iš Sergesto, Kluencijai iš Kloanto.

9.    Pavyzdžiui Z. Ivinskis, Palemonas (Lietuvių Enciklopedija XXI).

10.    L. Annaeus Florus, Epitoma II, 13, 19.

11.    T. p., II, 13, 31 "... repente legatus eius (i. e. Pompei) Octavius Libo ingentibus copiis classicorum utrumque circumvenit..." ( .. .staiga jo, t. y. Pompejaus, legatas Oktavijus Libonas didelėmis laivyno jėgomis apsupo abudu ...).

12.    Plg. Z. Ivinskis, t. p.

13.    Plg. R. Sealey, Bendros mintys apie lietuvių kalbos kilmę — Palemono legenda (Tautos Praeitis, I, 3, 1961).

14.    Plg. A. Rukša, Provincija (Lietuvių Enciklopedija, XXIV).

15.    P. C. Tacitus, Ab excessu divi Augusti (Anna-les), XIV, 26 pasakojama, kad Ponto karaliui Polemonui Neronas priskyręs dar ir Armėnijos dalį, ir t. p., Histo-riae, III, 47, kur kalbama, kad kadaise galingas laivyno vadas Polemono atleistinis Anicetas, nepakęsdamas, kad karalystė (Pontas) virto romėnų provincija, maištavo.

16.    Svarbesnioji lietuviškos istoriografijos apie Palemoną literatūra: K. Avižonis, Lietuvių iš romėnų kilimo teorija (Lietuvos Praeitis, I); Z. Ivinskis, t. p.; t. p., Metraščiai (t. p. XVIII, 307 t.t).

17.    Plg. V. Trumpa, Mykolas Lietuvis (Lietuvių Enciklopedija XVIII). Mykolo Lietuvio knyga iš lotynų k. išversta į lietuvių k. I. Jonyno ir išspausdinta Vilniuje 1966 antrašte "Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius".

18.    Plg. Z. Ivinskis, Rotundas (t. p. XXVI, 15 t.t.).

19.    Jau pirmas Lietuvos Statuto tyrinėtojas Tadas čackis veikale "O litewskich i polskich prawach" 1800-01 ir "Czy prawo rzymskie bylo zasadą praw polskich i litewskich" 1809 nagrinėjo romėnų teisės įtakos Lietuvos Statutui klausimą. Adomo Mickevičiaus brolis Aleksandras buvo parašęs universiteto skirtą temą apie romėnų teisės įtaką Lietuvos teisei (taigi ir Statutui) "Jaki wplyw prawodawstwo rzymskie na litewskie mieč moglo", taip pat "O wplywie prawodawstwa rzymskiego na polskie i litewskie" (Dziennik Warszewski, 1825). Platesnę bibliografiją duoda A. Šapoka, Lietuvos Statutas (Lietuvių Enciklopedija, XVI).

20.    Plg. A. Rukša, Universitetas (Lietuvių Enciklopedija, XXXII, 232 tt., 244).

21.    T. p.

22.    Plg. Z. Ivinskis, Roizijus (t. p. XXV, 404 tt.).

23.    Plg. Z. Ivinskis, Rotundas, t. p.

24.    Plg. V. Sruogienė, Sapiegos — Leonas (Lietuvių Enciklopedija, XXVI, 477 tt.).

25.    Plg. Bona, Lietuvių Enciklopedija, III, 120.

26.    Plg. V. Biržiška, Senųjų lietuviškų knygų istorija, I, 37, 1953; t. p., Biblioteka (Lietuvių Enciklopedija, II, 483).

27.    2r. K. Jablonskis, 1510 m. Albrechto Goštauto biblioteka (Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos metraštis 1958-59, Vilnius, 1961, 21-25). Kruopščiai išnagrinėjęs šį knygų sąrašą, K. Jablonskis priėjo išvadą, kad biblioteka buvo ne Žygimanto II, bet A. Goštauto.

28.    K. Niesecki, Korona Polska, III, Lw6w, 1740.

29.    Pavyzdžiui I. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje za vremia ot zakliučenija Liublinskoi Unii do smerti Stefana Batorija (1569 - 1586), I, Petrapilis, 1901, 505-506.

30.    L. I. Vladimirov, Učerki po istorii knigi i bibliotek v Litve do 1917 goda, Vilnius, 1965, p. 30.

31.    Plg. L. I. Vladimirov, t. p. 29.