TARP HEROIZMO IR REALIZMO Pratęsiant pokalbį su F. Jucevičiumi Spausdinti
Kun. dr. F. Jucevičius savo aukščiau įdėtame straipsnyje kritiškai pervertina mūsų tautos ir jos vadovybės politinius sprendimus aštriosiose dilemose, prieš kurias pastatė II pasaulinio karo sūkuriai ir jo nelemtos pasekmės. Iš esmės kiekvieną straipsnį laikome diskusiniu dėl to, kad kiekvienu klausimu gali būti skirtingų pažiūrų. Tačiau šį straipsnį galima vadinti diskusiniu ir ta specialia prasme, kuria pas mus redakcijos yra įpratusios atžymėti straipsnius, laukdamos poleminės reakcijos.

Savikritika visada yra "diskusinė". Nesijaudiname dėl kitų kritikos, net jei ta kritika būtų ir mažai teisi. Greičiau susijaudiname, kai kas nors imasi ir į kitus ramiau ir objektyviau pažvelgti (pvz., ligi šiai dienai dar beveik neįmanoma dalykiškai svarstyti mūsų santykių su lenkais, nesukeliant pasipiktinimo audros tuose, kurie panieką lenkams laiko lietuviškojo patriotizmo integraline dalimi). Bet sunku ramiai pakelti kritiką, besikreipiančią į mus pačius. Ir juo sunkiau, juo daugiau yra tiesos, nes šiuo atveju tiesa neišvengiamai siejasi ir su kalte. Savikritika nepakeliama be atitinkamo dvasinio ir moralinio subrendimo atvirai žvelgti ir į savus trūkumus, klaidas ar net kaltes. Todėl ir galima savikritikos atsakingai imtis tik ten, kur žmonės yra jai pribrendę. Visada pasitikėjome savo skaitytojų brandumu savarankiškai vertinti šio žurnalo skiltyse rašančių autorių pažiūras, nelaukiant, kad "linijos" vardan būtų baiminamasi kritiškesnio ar naujesnio žvilgio. Pasitikime ir šį kartą.

Sutikus naują pažiūrą, racionalu ne šokti ja piktintis, o ramiai persvarstyti, kiek kur ji turi tiesos, didesnio ar mažesnio pagrindo. Kun. dr. F. Jucevičius savo aštrios logikos žvilgiu persvarsto pats ir žadina visus mus persvarstyti ištisą eilę klausimų, tiesiogiai liečiančių praeitį, bet netiesiogiai angažuojančių ir ateitin besikreipiančią dabartį. Daug kur jo keliami klausimai turi pagrindo, nors ir nevienam gali būti skaudu tai pripažinti. Tačiau dėl kai kurių kitų autoriaus analizių kyla ir abejonių. Šioje pat vietoje norime trumpai pasisakyti dėl dviejų tokių probleminių žvilgių — į 1941 birželio sukilimą ir į partizaninę laisvės kovą, vėl kraštui patekus sovietinėn vergijon.

1. Kun. dr. F. Jucevičius kietai įvertina ne-pasipriešinimą pirmajam sovietiniam nepriklausomybės užgniaužimui: "Viena tik tereikėjo — laisvę ginti. Ją ginti nors savaitę, nors dieną, nors valandą". Visiškai su juo sutinkame. Bet kaip tik dėl to nebesuprantame, kodėl 1941 birželio sukilimą jis laiko buvus bereikalingą.

Nepriklausomybės netekimas, negynus laisvės nė vieną valandą, liko tautoje žaizda. 1941 birželio sukilimu tauta atpirko režimo pasyvią kapituliaciją prieš metus ir tuo būdu atstatė pasitikėjimą savimi pačia. Drauge 1941 birželio sukilimas akivaizdžiai paliudijo, kad ne jos valiai atstovavo okupantų pravestasis "liaudies seimas", inkorporavęs Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Kad "pereito karo analai" ignoruoja 1941 birželio sukilimą, nieko nereiškia. Ir 1940 birželio pasipriešinimas taip pat būtų neminimas II pasaulinio karo aprašymuose, kurie savaime nukreipti į "didžiuosius".

Apgailestaudamas 1940 metais negynimą laisvės nė "valandą", bet taip pat apgailestaudamas 1941 birželio sukilimą, autorius remiasi prielaida, kad buvo griebtasi "šiaudo", nepažįstant vokiečių nacių. Ta prielaida labai mažai teturi pagrindo, nes gal tik kai kurie voldemarininkų žmonės gyveno autoriaus minimu "vokiečių mitu". Daugelis tebeatsiminė vokiečių okupaciją iš I pasaulinio karo metų. O jei kas ir būtų tai pamiršęs, pačių nacių atvirai skelbiami siekimai įspėjo, jog ne iš jų galima laisvės tikėtis. Pakankamai visi pažinojome nacius ir iš savo pačių nesenos patirties Klaipėdos krašte. Tiek mažai buvo "vokiečių mito", kad, priešingai, ne vienas ir iš aiškių antikomunistų nelemties atveju linko "rinktis" rusus, o ne vokiečius. Interpretuoti 1941 birželio sukilimą vokiečių "mitu" greičiau yra ne išrengti seną mitą, o jį dabar kurti.

Tauta spontaniškai sukilo 1941 birželio mėnesį, ne vokiečių naciais pasitikėdama ir ne už "šiaudo" griebdamasi, o pasinaudodama pirma proga paliudyti laisvės troškimui. Tai neginčijamai rodo to sukilimo pastatytosios Laikinosios Vyriausybės nesvyruojantis laikymasis. Jei būtų ji savo sprendimus grindusi "vokiečių mitu", tai ir būtų vokiečiams pasisekę ją "suratinti" (paversti "patarėjais"), kaip buvo nesėkmingai bandyta. Verčiau suspenduodama savo veiklą, negu paklusdama vokiečių gundymui. Laikinoji Vyriausybė liko ištikima ją pastačiusio 1941 birželio sukilimo tikslui — tautos laisvei nepriklausomoje valstybėje. Todėl laikomės to paties nusistatymo, kuris pereitų metų birželio numery buvo išreikštas žodžiais, kad 1941 birželio 23 diena yra "tokios pat istorinės reikšmės, kaip 1918 vasario šešioliktoji". Tos pačios istorinės reikšmės dėl to, kad, netekus 1918 vasario 16 aktu paskelbtosios nepriklausomybės, 1941 birželio 23 vėl buvo pareikštas tas pats nusistatymas II pasaulinio karo audroje.


M. BALKUVIENĖ
Figūra

2. Tam tikro neaiškumo palieka ir autoriaus samprotavimai dėl partizanų vestos laisvės kovos, raudonajai armijai vėl užėmus Lietuvą ir grąžinus sovietinę vergiją. Be abejo, galima apgailestauti, kad ši kova pareikalavo tiek gyvybės aukų. Bet dėl to dar netenka kelti jos prasmės klausimą. Greičiau ir jai galioja autoriaus žodis, kad reikėjo laisvę ginti. Ar 1944 laisvė buvo mažiau brangi, kaip 1939? Pergyvenus ir raudonąją, ir rudąją okupacijas, laisvės vertė buvo juo akivaizdesnė.

Gilus tragizmas gaubia kone dešimtmetį vestą laisvės kovą. Ne tik dėl to, kad per tą laiką tiek daug žuvo paties kilniausio jaunimo. Dar labiau dėl to, kad ši kova vyko ne tik prieš okupantus, bet ir prieš jo sugniuždytus ar suviliotus savo pačių brolius. Kaip visose kovose, taip ir šioj kovoj teko daug kam- nukentėti ir be asmeninio dalyvavimo.

Be abejo, kovojant šią laisvės kovą, buvo tikėta, kad Atlanto chartoj deklaruoti II pasaulinio karo tikslai nebuvo tik tušti žodžiai. Todėl ir buvo guostasi viltimi, kad Vakarai neleis savo sąjungininkams sovietams paneigti tuos tautų laisvės principus, kurių vardan buvo kovota prieš nacių imperializmą. Reikėjo tai visa iš anksto numatyti (t. y. netikėti Vakarų demokratijomis)? Po laiko bepigu būti pranašais. Ir vengrai net po dešimtmečio pasirodė "nenumatę", kad bus palikti vienų vieni.

Be abejo, ir mūsų partizanai netruko pajusti, kad nėra ko tikėtis ir kuo viltis. Tai ir buvo tragiškiausia, kai reikėjo pergyventi, kaip pradėtos laisvės kovos prasmė per laiką turėjo blėsti. Savo dramoje "Penki stulpai turgaus aikštėje" A. Landsbergis giliai įsijautė į šį tragizmą, kai beprasmybė ėmė gaubti ir tikėtą prasmę. Ką rašytojas įsijautė, tą partizanų vadovybė pergyveno. Žinome, kad nebuvo aklai siautėta, kad rūpintasi vengti aukų, kad pagaliau atsakingai kova siaurinta, kol buvo pereita į kitą rezistencijos formą. Reikėjo herojinio idealizmo šiai kovai vesti. Bet nestokojo joje ir realizmo. J. Daumanto "Partizanai":, lygiai liudija abeją.

Ar aplamai visa partizanų k&va už laisvę, ra kraštui atsidūrus už sovietų "geležinės uždangos", buvo prasminga? Būtų buye. beprasmiška ją be galo tęsti, nes tai herojinę ryžtį būtų pavertę tik savižudine desperacija. Tačiau dėl to netenka paneigti jos iškovotos prasmes: tautinei atsparai sovietinėje vergijoje partizaninė kova pidėjo pagrindą, kurio pavergėjas, lengvai neišgriaus. Kas seka pavergtosios Lietuvos buitį, gali tai aiškiai jausti. Iš pradžių okupanto leidžiamoji spauda partizanus niekino tik "nacionalistiniais banditais". Dabar gi pačių Lietuvos rašytojų kūryboje ima iškilti "miškui" pagarba. Gal tai įspėja ir mus neperdėti "mitų" baimės. Aišku, kad nėra ko kiekvieną partizaną idealizuoti mitiniu herojų. Kovojant prieš tokį beatodairinį priešą, sunku buvo ir patiems nesukietėti. Iš pradžių partizanai rado atramą visoje tautoje (tik ši atrama ir įgalino visą partizanų sąjūdį). Ilgainiui, kovai užtrunkant ir vilčiai blėstant, be abejo, ši atrama turėjo silpnėti, o patys partizanai "eilinio žmogaus" akyse virsti nebepageidauj amais ramybės drumstėjais (tai ir buvo karčiausias momentas tiems, kurie patys nebeturėjo į "ramybę" kelio atgal). Galima suprasti, dėl ko okupantai iš pradžių lengvai tikėjosi partizanų atminimą suniekinti. Deja, tai nepasisekė. "Miškas" virsta laisvės simboliu.


M. BALKUVIENĖ
Figūra

Svarbiausia, iš šalies ir po laiko vargiai turime teisę kelti klausimą, ar partizanų kova buvo išvengiama ir šia prasme "nebūtina". Abstrakčiai teisinga, kad reikia žinoti, kada gyventi ir kada mirti. Tačiau konkrečiai gali nuspręsti šį "kada" klausimą tik tie, kurie patys turi rinktis tarp "gyventi" ir "mirti", nuolankiai priimti vergo likimą ar ryžtis kovai už laisvę.

Ar buvo galima garbingai išvengti partizaninės kovos prieš okupantą? Vienu požiūriu šis klausimas yra beprasmiškas, antru požiūriu — dviprasmiškas.

Beprasmiška svarstyti, kas buvo, lyg dabar stovėtume prieš tą apsisprendimą, kuris yra jau praeityje. Kaip visa praeitis, taip ir partizanų kovos klausimas priklauso istorijai. Gi istorija ne svarsto, kaip kas būtų galėję būti, o tik stengiasi suprasti, dėl ko įvyko, kas įvyko. Kitais žodžiais, užuot ėmusis teisėjo togos, istorija apsiriboja pastanga suprasti dėl ko buvo, kaip buvo. Pasaulio istoriją laikyti pasaulio teismu galėjo tik Hėgelis, kuris istorinį vyksmą absoliutino dieviškuoju tapsmu. Deja, jei pasaulio istorija iš tikro būtų pasaulio teismas, tai šis teismas butų pats neteisybės įkūnijimas. Istorijoje dažnai laimi ne teisė, o jėga, ne teisieji, o galingieji. Ir reikia tikrai arogantiško farizeizmo gal ilgiesiems savo laimėjimus aukštinti istorine teisybe.

Antru požiūriu to, kas buvo, išvengimo klausimas yra dviprasmiškas, nes neįmanoma į jį žvelgti. tik politinio realizmo žvilgiu. Tiesa, kad politika turi remtis realiomis galimybėmis, o ne mitais. Tačiau, kada atsiduriama situacijon, kurioj tenka žinoti, kada gyventi ir kada mirti, politinis realizmas tos situacijos nebeiš-semia. Nėra abejonės, kad niekada "neapsimoka" mirti, kad visada "apsimoka" gyventi. Besąlyginis realizmas savaime išskiria heroizmą. Bet čia ir yra jo riba. Užuot vienaprasmiško pasisakymo už realizmą, greičiau stovime prieš realizmo ir heroizmo dialektinę įtampą. Heroizmas be realizmo (realių galimybių paisymo) virsta tik savižudine bravūra. Realizmas be heroizmo (nusistatymo ginti net gyvybės kaina, kas brangu) virsta servilišku oportunizmu. Pagal tai, kai norime apgailestauti, ar nebuvo galima būti realistiškesniais, drauge atsiduriame prieš klausimą, ar tai buvo įmanoma be savęs pačių išdavimo.

Galimas dalykas, kad iš tikro būtų buvę išvengta kai kurių aukų, jei antrą kartą užėję bolševikai būtų buvę sutikti su nuolankia rezignacija, jei visi būtų skubėję įsigyti okupantų malonę, jei visi būtų šokę parausti. Bet kokią tautinę atsparą būtų teikęs toks dvasinis sugniužimas? Vargu aplamai tektų apie ją kalbėti. Pasirodžius be savigarbos, būtų buvę kapituliuota ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai — pačioj gelmėj. Nebūtų to pagrįsto išdidumo, kuriuo šiandien pavergtasis lietuvis (net ir partijon per laiką prisirašęs) žvelgia į atėjūną okupantą. Nesididžiuotume ir mes krašte likusiųjų brolių dvasinę stiprybe, jei nebūtų jos parodę. Nors po kovos ir reikėjo prie padėties prisitaikyti, šis prisitaikymas nėra vergiškumo prisunktas. Greičiau daugely jis yra tik naujas būdas kovoti už tautinę individualybę ir tuo pačiu galutinai už pačią tautos laisvę.

Sunku būtų ginti, kad visada savo istorijoje būtume pakankamai turėję realizmo. Kun. dr. F. Jucevičiaus mūsų kritika šiuo atžvilgiu apskritai turi daug tiesos. Kitu požiūriu ir šį pokalbį pratęsiantysis savo metu paskelbtoj apybraižoj "Lietuviško charakterio problema" (1947) taip pat yra kreipęs dėmesį, kad stokojame realizmo. Nors dabar, po 20 metų, nebegalėčiau be daugelio rezervų prisipažinti prie tos patetiškos apybraižos, tačiau ir dabar skirčiau dvejopą realizmo (ir tuo pačiu — jo stokos) prasmę. Viena prasme realizmas yra apskritai tikrovės jausmas, antra prasme — oportunistiškas nusiteikimas.

Galima apgailestauti realizmo stoką, kur ji reiškia tikrovės jausmo stokojimą ir "mitais" vadovavimąsi. Iš tikro reikia politikoje viso galimo blaivumo, kad sprendimai būtų daromi ne mitinėmis prielaidomis, o tikrovės įžvalgomis. Šiuo atžvilgiu kun. dr. F. Jucevičius labai pagrįstai apeliuoja nuo savęs suvedžiojimo vienokiais ar kitokiais "mitais" į kiek galint teisingesnį tikrovės pažinimą ir įvertinimą.

Tačiau kitas reikalas, jei būtų norima realizmą absoliutinti aukščiausia norma, nes šiuo atveju realizmas išvirstų oportunizmu ir išskirtų heroizmą. Nėra tiesioginės priešybės tarp realizmo ir heroizmo. Tačiau heroizmas peržengia realizmą, ne užsimerkdamas prieš tikrovę, bet nekapituliuodamas jai ten, kur tikrovė nėra teisi (vienas dalykas — pažinti tikrovę, antras — ją pripažinti). Užtat ir yra visiškai kitas reikalas, kur "stokojama" realizmo nebe dėl tikrovei aklumo ir nebe dėl "mitų", o dėl to, kad šioj "realizmo stokoj" iškyla nauja dimensija — herojinė ryžtis.

Abejaip esame savo istorijoj stokoję realizmo: ir dėl to, kad vienais atvejais stokojome tikrovės jausmo, ir dėl to, kad kitais atvejais nestokojome heroizmo.

Aktualu mūsų politinei vadovybei susirūpinti aštresniu ir blaivesniu tikrovės jausmu (nors ir vartojame įprastinį "tikrovės jausmo" terminą, turime galvoj ne emocijomis vadovavimąsi, o racionalų klausimų sprendimą). Bet būtų nesusipratimas tematyti tikrovei aklumą ten, kur iš tiesų buvo nušvitusi herojinė ryžtis. Nėra ko sielotis, kad mūsų tautos istorija nestokoja herojinės didybės momentų.

Paliestas partizanų laisvės kovos klausimas išplėtė šį redakcinį pastebėjimą. Daug pastabų ir nebebuvo taikytos kun. dr. F. Jucevičiaus straipsniui. Dėl to ir nereikia jų laikyti tik "polemika". Jos skirtos tik kitu požiūriu paryškinti vieną kitą mintį, kad jų fone būtų tinkamai suprastas ir kun. dr. F. Jucevičiaus straipsnio pagrindinis rūpestis. Straipsnis liečia praeities sprendimus. Bet drauge jis žadina kritiškesnį žvilgį ir į dabarties situacijos keliamus klausimus. Straipsnis skirtas ne kam nors papiktinti. Todėl ir būtų beprasmiška reaguoti pasipiktinimu. Kilęs iš gilaus rūpesčio mūsų tautos politiniu keliu, kun. dr. F. Jucevičiaus straipsnis žadina skaitytoją ne vienaip ar kitaip emociškai susijaudinti, o ramiai permąstyti ne tik tai, kas jau priklauso nebeatšaukiamai praeičiai, bet ir (ir tai svarbiausia) tai, kas sudaro dabartį. Juo blaiviau ir vispusiškiau įžvelgsime dabarties tikrovę, juo tikresni bus ir mūsų sprendimai. Patriotizmas iš nieko nereikalauja prieš nieką akių užmerkti, ir ne šūkiai jį liudija. Todėl ir pačioje likiminėje tautos kovoje svarbu ne jausmingai šūkius kartoti, o atsakingai ieškoti sėkmingesnio kelio į tikslą. Tėvynėje tauta lemia savo likimą. Bet ir mes čia turime tos kovos uždavinių. Ar pakankamai blaiviai juos suvokiame? Klausimas kreipiasi ne tik į "veiksnius" (politinę vadovybę), jis kreipiasi į visus mus.