EILĖRAŠČIAI |
PAGUODA Kai einu pro tavo sodą, gundo mane obuoliai, ir raudoni, ir geltoni, tartum saulės spinduliai. Imčiau, va, ištiesčiau ranką — skinčiau vieną, skinčiau du. Nuo jų kvapo, nuo jų sulčių man krūtinėje saldu. Tik saldžiau už medų būtų, jei nuskintum tu pati. — Sužydėtų žvaigždės — gėlės mano nykioje buity. KO? Ko iškrito klevo grėblis išrašytas tau iš rankų? Ar bernelis — šelmis bernas — nebelanko? Rado kitą — pamylėjo? Spaudžia ranką? Kieto plieno dalgiu plauna kitą lanką? IŠTIESKI RANKĄ Jeigu likimo apiplėštas, nieko neturi, ir sieloje tamsu, nyku, ir šaltas tavo kambarys — plačiai praverk duris, išeik į platumą laukų, į kelią tiesų, lygų — išvysi, kiek žvaigždžių virš stogo namo tavojo pridygo! Net akys raibsta, anka! Ištiesi ranką — viena į saują nusiris ... Pakanka! Sugrįši į namus džiugus, ramus. Ir bus šviesus ir šiltas tavo kambarys. Nebūsi vienas nei beturtis, žvaigžde praturtęs ... ELEGIJA Ar būsiu su draugais, ar vienas, skausme liūdesiu, ar džiaugsiuos — pralėks kaip paukštės mano dienos ir dings it gervės debesiuos. Paliks tik atminimas menkas, kad šioje žemėj gyvenai, kur milijonai kančiai renkas ir vėl pradingsta amžinai. . . TAVO RANKOSE Nebijau aš pasaulio, nebijau, nors tamsu. Tavo gniaužtėje — saulė. Tavo rankoj esu. Vabalai, žvėrys, žmonės — Tauo saujoj visi. Tu — žvaigždė ugniaveidė — aklą naktį šviesi. Tavy juokiasi upės, šnara javo laukai. Tu dūzgėjime bičių mums save apsakai. Tu lakštingala giedi; slėnio rože kvepi; atsitūpus ant žiedo, Tu plaštakė trapi. Ežerai — Tavo akys; žuvimi Tu plaukai. Tavy draikosi vėjas, žali žemės plaukai. Tavy grožis ir meilė, Tu gyvybę slaugai: plyšta pumpuras; kalas rausvi sėklų daigai. Ateini Tu kaip svečias, išeini paslapčia, pražydėjęs iš meilės saulės rože skaisčia. Debesų Tu plaukimas, vilties žaibas nakčia, lietum laiminąs žemę, baudžiąs pikta kančia. Nebijau aš pasaulio. Nebijau, nors tamsu: Tavo gniaužtėje žvaigždės. Tavo saujoj esu! |