ŽMOGUS IR VISUOMENĖ KRIKŠČIONYBĖS IR MARKSIZMO SANKRYŽOJE Spausdinti
Ne vienminčių, bet skirtingai galvojančių pokalbis šiuo metu atrodo tikras laiko ženklas. Tokios rūšies pokalbio užuomazgų pastebima ir tarp krikščionių bei marksistų. Tam palankias sąlygas sudaro iš vienos pusės stiprėjanti krikščionių vienybės mintis ir visuotinio Bažnyčios susirinkimo sužadintas atvirumas laiko dvasiai, iš kitos pusės — europinių (italų, prancūzų, jugoslavų, lenkų, čekoslovakų) marksistinių sluoksnių nuosaikesnė linija religijos klausimu.

Vienas toks pokalbis neperseniausiai buvo surengtas Zūricho universiteto studentų. Jame dalyvavo Zūricho univ. teologijos fakulteto socialinės etikos instituto vedėjas prof. dr. A. Rieh, šveicarų marksistinės darbo partijos centro komiteto narys dr. K. Farner ir studentų kapelionas kun. dr. E. Wildbolz. Pasinaudodami "Zürcher Student" (nr. 6, 1966. XII) atpasakojimu, pateikiame čia kiek susistemintą svarbesnių minčių santrauką. Manome, jog susipažinti su šiomis mintimis verta ne tik dėl keliamųjų klausimų, bet ir dėl paties būdo, kaip jie keliami.

Pokalbio galimybė ir sąlygos
Ar įmanomas pokalbis tarp krikščionių ir marksistų? Žinome, kad abi pusės viena kitai priešingos, žinome, kad marksistų tvarkomose valstybėse galioja ateistiniai šūkiai ir vedama ateistinė politika. Todėl kai kas ne tik abejoja pokalbio galimybe, bet norėtų aplamai atmesti bet kokius mėginimus toje srityje. Tikrovėje mėginimų nestinga, tik pavieniai pokalbio šalininkai kartais atsiduria izoliacijos pavojuje.

Vakaruose pastaruoju metu pastebėtas gyvesnis katalikų ir marksistų sąlytis, kuriam ypatingo svorio suteikė įsijungimas dialogan tokių asmenybių, kaip žymusis dabarties katalikų teologas Kari Rahner ir pirmaeilis prancūzų komunistų filosofas Roger Garaudy. Pokalbis, vadinasi, galimas, tik iš jo netenka laukti kokio nors galutinio sprendimo. Jis turi pasilikti atviras, neužbaigtas, pasitenkinant tuo, kad abi pusės viena prieš kitą nužymi savo pozicijas.

Patirtis moko, kad pokalbis nelabai vyksta, kai pradedama pačiais didžiausiais priešingumais, kai, pavyzdžiui, prieš ateizmą statomas teizmas arba antiateizmas. Geriau pradėti iš kito galo, būtent, klausimais, kuriuose priešingumai mažiau ryškūs. Tokiu būdu taip pat galima prieiti tašką, kuriame jokia sintezė neįmanoma, ginčytini klausimai pasilieka, bet jie nekliudo kalbėtis.

Taip apibrėžęs pokalbio galimybę, kun. Wildbolz pastebėjo, kad marksizmo pagrinduose glūdi rūpestis pertvarkyti visuomeninius santykius. Marksas tikėjęs, jog pakeistoje visuomenėje žmonija at-gausianti savąjį žmoniškumą. Gi krikščionybės didysis rūpestis — pakeisti žmogų ir jo laikyseną. Pagrindinis klausimas, ką iš tikrųjų abi pusės supranta žmogumi. Išsiaiškinus žmogaus sampratą, galima eiti prie visuomenės ir visuomeninės kritikos.

Marksistinės antropologijos reikšmė krikščioniui
Krikščioniškosios pusės kalbėtojas prof. Rich sutiko, jog pokalbininkai susitinka ne tam, kad ginčytųsi. Bet lygiai bergždžia iš jų laukti, kad jie darniai sutartų. Pokalbis tik tada prasmingas, kai jame atsiskleidžia besikalbančiųjų pusių priešingumas, kuris jokiu būdu neslėptinas.

Užsibrėžęs krikščioniškuoju žvilgsniu teigiamai ir kritiškai į-vertinti marksistinę žmogaus sampratą, kalbėtojas pastebėjo, kad kritiškos pastabos turi vesti į asmeninį susimąstymą. Kitais žodžiais, marksistinės antropologijos kritika yra drauge krikščioniškosios antropologijos savikritika.

Krikščioniškai žiūrint, galima iškelti 3 marksistinės žmogaus sampratos teigiamybes:

1. Marksas teigia, kad žmogus nėra kokia nors būtybė už pasaulio, bet gyvena valstybėje ir visuomenėje, todėl jo samprata negali būti atsieta nuo valstybės ar visuomenės. Krikščioniškoji antropologija yra nuolatiniame pavojuje regėti žmogų be ryšio su pasauliu. Iš čia toji neteisingai sudvasinta ar suidealizuota žmogaus samprata.

Krikščionio mąstymas yra iš esmės personalistinis, nes grindžiamas asmens santykiu su Dievu. Toks personalizmas yra nuolatiniame pavojuje būti vienašališkai suprastas, išskiriant pasaulį, visuomenę. Iš tikrųjų, krikščioniškai žiūrint, irgi labai svarbu tai, ką marksistinė antropologija pabrėžia: žmogus nėra būtybė, tūnojanti už pasaulio, šitoji tiesa nėra kokia naujiena, kurios krikščionis pats nežinotų, tačiau ji gana ilgai buvo užtemdyta. Negalima marksizmui paneigti nuopelno, kad jis šią tiesą vėl parodė dienos šviesoje.

V. K. Jonyno sukurtas pašto ženklas

2. Marksizmo antropologijai būdingas požiūris, kad žmogus savo dabartine egzistencija faktiškai yra sau svetimas ir sudaiktintas. Pramoninis amžius sudaiktino ne tik "proletarą", bet ir tą, kurį marksistai vadina "kapitalistu": proletarą kaip darbo jėgą kapitalistui, kapitalistą kaip pinigo galybę proletarui. Jeigu nūdien Vakarų pramoniškai išvystytoje visuomenėje išnaudojimo sąvoka ir nebevaidina tokio vaidmens, kaip pramonėjimo pradžioje, tai vis dėlto dar ir šiandien vidurkio darbo žmogus tebėra iš esmės darbo jėga, taigi, savo rūšies įrankis arba daiktas.

Kad žmogus dabartinės visuomenės gamybiniuose santykiuose nėra toks, koks turėtų būti, kad tikrovėje nesama žmoniškumo, kad tikrovės žmogus nėra tikras žmogus — šitoji įžvalga mąstančiajam krikščioniui taip pat nėra naujenybė, tačiau marksizmo akiratyje ji vis dėlto naujai praregima. Krikščionims visuomet atrodė, kad patirtinės tikrovės žmogus ne toks, koks turėtų būti, krikščioniškoji antropologija iš tradicijos nevartoja susvetimėjimo (alienacijos) sąvokos. Ją išreiškia "nuodėmė", kuri dažnai pernelyg siaurai asmeniškai suprantama. Tuo tarpu marksizmui blogis yra aiškiai ne tik asmeninis bet ir visuomeninis. Nūdienė teologija, ypač P. Tillicho raštuose, jau nevengia kalbėti apie "struktūrinį blogį", pasireiškiantį objektyviomis visuomeninėmis sąlygomis.

3. Marksizmas tikrąjį žmoniškumą regi ten, kur žmogus žmogui yra tikras artimas, bet ne darbo jėga, daiktas ar reikmė. Tikrasis žmoniškumas — tai žmogiškasis dalininkiškumas arba bendražmo-giškumas. Kiek šioji pažiūra atsispindi marksistinėje antropologijoje, krikščionys turi būti pasirengę joje atpažinti savosios dvasios atspindį.

Absoliutus ar santykinis žmoniškumas?
Savotiškai giminingame požiūryje į žmogų pasireiškia drauge ir esminiai krikščionių ir marksistų mąstymo skirtumai. Marksas nebuvo optimistas patirtinės tikrovės žmogaus atžvilgiu. Kyla klausimas, kokiu būdu susvetimėjęs žmogus gali atgauti savo žmogiškąją esmę. Marksas žinojo tik vieną* atsakymą, būtent, paties žmogaus jėgomis. Tačiau čia ir tenka kritiškai klausti: kaip tikrovinis žmogus, nebūdamas tikras žmogus, gali pats iš savęs tapti tikru žmogumi? Marksas manė, kad žmogus yra pakeliui į save istorijos vyksme. Tą istoriją jis pats kuria savo darbu. Istorija — tai žmogaus sužmoginimas per darbą. Tuo būdu marksizmas žmogų suabsoliutina, jį padaro būtybe savyje ir iš savęs (in se, per se). Tuo tarpu krikščioniškame mąstyme žmogus neįsivaizduojamas be santykio su Dievu, lygiai kaip be santykio su kitais žmonėmis, savo artimu. Tai iš esmės santykinė antropologija, kurią nuo marksistinės absoliutinės antropologijos skiria neperžengiamas tarpas.

Antrosios pusės kalbėtojas dr. Farner sutiko, kad žmogaus samprata lėmė marksizmo atsiradimą. Tik vėliau, mirus Marksui, ji buvo veikiai nustumta į antraeilę vietą teorijoje, o dar labiau praktikoje, ir toliau neišplėtota. Iš naujo marksizmas ja susidomėjo tiktai po antrojo pasaulinio karo, veikiant egzistencializmui ir, aišku, krikščioniškajai antropologijai. Tačiau ir krikščionys per šimtmečius tuo nesidomėjo, tik nūdienė padėtis, grubiai tariant, atominė bomba, Hirosima ir Auschwitzas privertė naujai iškelti žmogaus klausimą.

Marksistinės antropologijos ašis — tai kuriantis ir pats save vykdantis žmogus. Marksizmo gimimo metrikai nėra komunistų manifestas, bet Feuerbacho filosofiją liečiantys teiginiai, kurių net septyni iš vienuolikos skirti kuriančiajam žmogui aptarti. Ypatingai svarbūs trys:

1. teorija — ne tik mąstymas, bet ir veiksminga pertvarkomoji veikla; 2. vienintelis tiesos matas —    praktika, ne teorija; 3. esminė naujovė: mąstančiojo žmogaus užduotis — pertvarkyti pasaulį. Jau Hėgelis žmogų laikė savo paties darbo išdava istorijos vyksme, tačiau marksizmas naujai pabrėžė mąstymo ryšį su visuomeninės praktikos visuma. Todėl žmogus pats save gamina istorijoje ir drauge yra visuomet konkrečių istorinių sąlygų gaminys. Pavienį žmogų apsprendžia ypatingos konkrečios visuomeninės sąlygos. Joms pažinti, moksliškai kritikuoti ir teisingam keliui ateitin nustatyti reikalingas metodas. Tam ir yra marksizmas — esminė istorinio saviveiksmiškumo metodologija.

Svarbu pabrėžti, kad marksistiškai suprasta istorija yra niekad nenurimstantis, begalinis vyksmas. Net ir vad. beklasė visuomenė nebus kokia užbaiga, bet tik pradžia tikrosios istorijos, kuri iki tol tebuvo proistorė.

Susvetimėjimo šaknys
Sudaiktinimas tėra tik vienas susvetimėjusiu žmogaus atžvilgis. Susvetimėjimo šaknys siekia daug giliau, būtent, "magijos amžių", kuriame gyvename. Religija yra ryškiausias šios apraiškos pavidalas. Tikėdamas aukštesne būtybe, žmogus tampa pats sau svetimas. Nuo čia, dr. Farnerio nuomone, galėtų prasidėti tikrasis pokalbis.

Pokalbio vadovas kun. dr. Wild-bolz pastebėjo, kad abiejų kalbėtojų mintys išryškino esminį santykinės ir absoliutinės žmogaus sampratos skirtingumą: krikščionims tikrasis žmogus — tiktai santykyje su Dievu ir artimu, marksistams tikrasis žmogus — pats sau ašis, pats save gamina, taigi, absoliutas. Lieka abejonė, ar religija, santykis su Dievu nesusveti-mina žmogaus.

Krikščioniui žmogiškasis kūrybingumas—teigė prof. Richniekad neatrodo absoliutinė galia, bet kūrybiškas dalyvavimas Dievo kūryboje. Todėl šventraštyje Dievo ir žmogaus sąveika vadinama "sąjunga", žmogus už savo kūrybiškumą atsako Dievui. Marksistinis žmogus žino tiktai atsakomybę istorijai. Tai visiškai kas kita. Tik atsakomybę istorijai pripažįstąs žmogus gali nepaprastai lengvai nusiristi į gyvulišką antihumanizmą. Lygiai taip gali nutikti ir krikščionims, kai gyvojo Dievo vietoj iškeliamas teiginys, vaizdinys ar ideologija, vienu žodžiu, stabas.

Turint šį pavojų galvoje, krikščionys turi rimtai pasvarstyti jiems taikomą priekaištą, esą, tikėjimas Dievu labiausiai susvetiminąs žmogų. Marksas tvirtina: jei būtų Kūrėjas, tai žmogus negalėtų būti būtybė iš savęs, nebūtų esmingas žmogus, ir tai jau "susvetimėjimas". Dievas kaip pirmoji priežastis paverčia žmogų savo kūriniu be savitos būties. Rich nuomone, Marksas labai teisus, jei kūrinijos sąvoka būtų suprantama priežas
tingumo ryšiu. Tačiau Šventraščio Dievas — ne pirmoji priežastis, bet pirmasis prakalbintoj as, kuris iššaukia žmogų gyventi, jį myli ir nori, kad būtų į Jį panašus. Dievas neapsireiškia kaip absoliutinė Kūrėjo galybė, prieš kurią žmogus tik "niekis", bet kaip santykiaujantis Asmuo, kuris kviečia žmogų atsakingai ir veikliai kurti. Markso teisingai atmetamas suabsoliutintasis Dievas būtų nežmoniškumo versmė, lygiai kaip suabsoliutintasis žmogus.

Marksizmas kaip tik tuo labiausiai ir užgauna, kad vietoj suabsoliutinto Dievo iškėlė suabsoliutintą žmogų. Iš čia ir jo polinkis į totalizmą. Tenka klausti, ar marksizmas pajėgus pranokti suabsoliutintojo žmogaus sampratą ir santykiškai praregėti žmogų tokį, kuris turi šalia savęs tikrą ir reiklų dalininką, ir nenustoja būti tikras, veiklus ir atsakingas žmogus.

Tokį klausimą marksistas, dr. Farnerio nuomone, gali atsakyti priešingu klausimu: kodėl gi pats žmogus negali pagrįsti savo egzistencijos? Be to, marksistinis ho-mo absolutus yra perdėm santykiškas, nes dialektiškai susietas su santykiniu patirtinės tikrovės žmogumi. Tai joks sudievintasis žmogus kur nors šalia pasaulio, bet nuolatinis esamojo žmogaus užsibrėžimas, į kurį jis yra pakeliui. O kas liečia atsakomybę, tai klausimas, ar krikščionys nevengia atsakomybės, ją "deleguodami" Dievui (Dievo vardu Cromwellis persekiojo katalikus, Liudvikas XIV protestantus).

Pastarojo priekaišto prof. Rich nepalaikė rimtu. Jis teigė, kad Dievo vardu istorijoje padaryti nusi" kaitimai visuomet buvo Dievo, teologijos ar Bažnyčios suabsoliutinimo išvados ten, kur tikėjimą Apreiškimo Dievu pakeitė stabas.

Įsipareigojimas visuomeninei kritikai
Kaip pasireiškia skirtingos antropologinės sampratos visuomeninėje kritikoje? Galima sutikti, kad savo metu ji buvusi krikščionių beveik pamiršta. Juk pati istorinių visuomenės sąlygų kintamumo mintis yra nauja, iškilusi pramoniniame amžiuje. Ligi tol esamos struktūros buvo laikomos prigimtinėmis ir nekintamomis. Tačiau krikščionys niekad neabejojo, kad visuomeninės santvarkos kinta ir nyksta. Pasaulinės sąrangos priklauso priešpaskutiniams, bet ne paskutiniams dalykams, todėl aplamai jomis galima abejoti ir kritiškai vertinti. Tikėjimas, kad esamas pasaulis nėra toks, koks turėtų būti, nėra "Dievo karalystė", sudaro krikščioniškosios visuomeninės kritikos pagrindą, šitoji kritika paliečia ne tik "kapitalistinius" Vakarus, bet lygiai ir Rytų "socialistinę" santvarką. Tiesa, kad ir marksistai neišsižada kritikos, tardami, kad dabartinė socialistinė santvarka nėra užbaigta ir galutinė, tačiau vargiai tai reiškia tą patį dalyką. Krikščioniškoji visuomeninė kritika neišskiria jokios santvarkos, iš visų reikalauja keisti sąlygas, kad žmogiškasis dalininkiškumas vis labiau apimtų visas gyvenimo sritis.

Dr. Farney pripažino, kad šiuolaikinė krikščionybė įžengė į visuomeninės kritikos tarpsnį, tačiau šitokį įsipareigojimą, jo nuomone, sukėlusi reali marksizmo konkurencija. Galima, esą, būti krikščioniu ir visiškai nesidomėti pasauliu, kai tuo tarpu - visuomeninė kritika — neatskiriama marksizmo dalis. Marksistas būtinai yra visuomenės keitėjas, veiklos žmogus.

Atsakydamas į tai, prof. Rich samprotavo, jog galima prileisti marksizmo įtaką krikščionių visuomeniniam įsipareigojimui, tačiau jis būtų iš viso neįmanomas, jeigu neturėtų potencinės atramos tikėjime. Nūdienė krikščionių visuomeninė kritika tiktai atidengia tai, kas iki šiol buvo paslėpta tikėjime.

Viskas, aišku, yra dialektikos klausimas — toks buvo paskutinis marksisto pokalbininko žodis. Krikščionys iš marksistų galį daug ko pasimokyti praktikoje, kaip lygiai marksistai iš krikščionių, kas liečia personalistinę žmogaus sampratą ir transcendencijos klausimą. Dr. Farner išreiškė apgailestavimą, kad daugelis marksistų dar to nesupranta. Nežinome — sakė jis, — kas bus svarstoma kitame tūkstantmetyje. Šiandien dar tik prasideda tarpusavio įžvalga, kurią reikia teigiamai vertinti. Taip baigtas šis šveicarų krikščionių ir marksistų pokalbis.