EILĖRAŠČIAI |
LAISVĖ Olose netilps naktis, sprogs diena. Medžiuose pabus jėga, Žels miškai. Saulės nesulaikoma šviesa apims tave, Lietuva! PRIESPAUDOJ Anoj pusėj kalno rytas. Paskubėkim. Kur? Kalnas kyla, mums bekopiant, mums belaukiant, auga. Anoj pusėj kalno laisvė — bet ne mums. TĖVYNĖS ILGESYS Tinklai įleisti giliai, giliai, dienų svoriu dugnan įsmigę, bangų sūkurių pagauti — ir nėra nieko, kas pajėgtų juos iškelti. Laivas supasi valandomis — nei pirmyn, nei atgal. Miražais tėviškė vilioja, ir nėra nieko, kas galėtų jon irkluoti. PARTIZANAMS Nenukeliauk toli. Kaip sugrįši, kai motina dainuos, kai motina atskleis duris sekminių rytą ir lauks sugrįžtančio vienintelio sūnaus? Ir lauks pareinančio — žemė maža — ir lauks praeinančio — dangus beribis — savo beržų šlamėjimo, savo sūnaus. SIBIRAS Šalta, šalta mano dienų daina liejasi ir skęsta tundroje lediniu skausmu. Nėra pavasario, taiga neatgyja, nežydi viltimi, tik skelia nepakartojamu vergijos smūgiu tremtinio širdį. Šalta, šalta neišgirsta mano tremties rauda. TAUTA Uždekite dangų, pilkąjį dangų — skęstame migloj. Bočių pasaka nebaigta. Prarajos šaukiasi žemės, žemės tamsios jėgos, šilumos praverto skausmo. Bočių pasaka nerimsta. Prarajos liečia žemę žiemkenčio miege. Uždekite dangų. NEPRIKLAUSOMYBĖ Mūsų tėvai statė namus — saulės namus vaikų vaikams. Kas juos suras saulėleidi Baltijos krante, nebeklajos. |