POSUSIRINKIMINĖS NUOTAIKOS GYVENIME

buvo smarkiai sukrėtusi katalikų gyvenimą. Didelė dalis Europos katalikų perėjo į protestantus. Likusiems Katalikų Bažnyčioje reikėjo aiškiau išreikšti, ką katalikas turi tikėti ir kaip morališkai elgtis. Tai atliko Tridento visuotinis Bažnyčios susirinkimas, baigtas 1563. Jo įtakoje formavosi katalikų gyvenimo būdas. Per keletą šimtmečių jis tapo kristalizuotos krikščionybės tipu. O kultūrinė katalikų gyvenimo aplinka netampa kristalizuota: ji reiškiasi vis naujomis formomis ir naujų problemų iššūkiais. Todėl ir jų tikėjimo turinys turi būti išreiškiamas vis naujomis formomis. Tą reikalą suprato popiežius Jonas XXIII ir paskelbė tikintiesiems "aggiornamento". Tiksliau ir taikliau aptarti prie kultūrinės aplinkos prisitaikymo būdams ir priemonėms Jonas XXIII sušaukė Vatikano II susirinkimą 1962, kurį užbaigė jau Povilas VI 1965. Vatikano II susirinkimas nepaskelbė nė vienos naujos dogmos ir nieko nauja neįnešė moraliniame kataliko gyvenime. Jo išleisti dokumentai ribojasi daugiausia pastoracine ir liturgine plotme. Dėl liturginių pakaitų katalikai mažai jaudinasi. Kai kam iš senesniosios kartos nepatinka nusistojusios liturginės kalbos pakeitimas vietos žmonių gyvąja kalba. Tačiau jaunoji karta tą pakaitą sutiko entuziastiškai. Daug smarkiau kai kurie katalikai reaguoja į pastoracinių būdų keitimą — dėl susirinkimo nutarimų, kad katalikų hierarchai ir teologai ekspertai užmegztų dialogą su kitų bažnyčių atstovais ir palengva rengtų kelią įvairioms krikščionių religijoms susivienyti. Tuo tikslu Povilas VI susitiko su Rytų Bažnyčios galva patriarchu Atenagoru ir vyriausiu Anglikonų Bažnyčios vadu Westminsterio arkivyskupu Ramsey. Popiežiaus pavyzdžiu vokiečių kardinolas Bea dalyvauja "Pasaulio bažnyčių" suvažiavimuose. Panašiai visų kraštų vyskupai vykdo bendravimą su kitų religijų atstovais. Kai nuo Tri-dento susirinkimo katalikai traukėsi į kiautą ir hermetiškai užsidarė nuo bet kokių santykių su kitatikiais, tai po Vatikano II susirinkimo atsisuko veidu į kitų krikščionių religijų tikinčiuosius ir jų daugiau neįžeidinėja "heretikais, atskalūnais", o juos vadina "atsiskyrusiais broliais", kaip ir tinka Kristaus sekėjams. Katalikų Bažnyčia dabar visų pirma žiūri, kas ją jungia su kitomis religijomis, o ne tai, kas ją skiria. Tai yra Bažnyčios istorijoje naujos — ekumeninės eros pradžia. Bažnyčia, nepažeisdama savo tikėjimo principų, pradėjo su kitų religijų krikščionimis broliais vienybės kelią. Ir tai būtinas dalykas mūsų dienomis, kada visų tikinčiųjų bendras rūpestis yra laicistinis ateizmas. Deja, ne visi katalikai teisingai suprato naujus Bažnyčios veikimo metodus. Dalis jų pasimetė ir prasilenkė su Bažnyčios mintimi dvejopu būdu. Vieni jų taip smarkiai metėsi į naujoves, kad skardenasi naujos tikėjimo atskalos pavojumi. Pavyzdžiui, olandų  kai  kurie  teologai neigia Marijos mergystę, Eucharistijoj Kristaus realų buvimą, Kristaus fizinį prisikėlimą, kvestionuoja dangaus ir pragaro egzistavimą, smarkiai pasisako prieš kunigų celibatą etc. Per pastaruosius tris metus apie pora šimtų olandų kunigų pasitraukė nuo kunigo pareigų ir didelė jų dalis apsivedė. Panašių nesusipratimų kyla ir prancūzų katalikų dvasiškių tarpe. Ekstravagantiški liturginiai bandymai ir tradicinio bažnytiniam autoritetui paklusnumo trūkumas sudaro popiežiui daug rūpesčio. JAV yra tik paskirų dvasiškių išsišokimų. Daugiau pagarsėjo Los Angeles vyskupijos kun. W. DuBay su naujai organizuojama kunigų unija ir savo parašyta knyga, kritikuojančia Amerikos katalikų bažnyčios tvarką ir veikimo būdus. JAV daug smarkiau pasireiškė prieš visokius naujumus ir ypač prieš dialoginį ekumenizmą nukreiptas vadinamas ortodoksinis sąjūdis. Į šį sąjūdį jungiasi tiek pasauliečiai, tiek dvasiškiai daugiau rytinėje Amerikos dalyje. Kadangi jie aiškiai išeina prieš bažnytinį autoritetą, todėl jų veikla yra propagandinė. Tik sąjūdžio vadovė filosofijos daktarė Hugo Maria Kellner išeina iš pogrindžio viešai su savo protesto raštais — laiškais. Juose ji kreipiasi prieš paskutiniuosius popiežius, prieš Vatikano II susirinkimo teisėtumą, prieš JAV vyskupus. Anot jos: "Neortodoksiški vyskupai negali sudaryti esmiškai galiojančio Vatikano II susirinkimo ... Užuot pasaulį vedęs į Kristaus karalystę, tas velnio įkvėptas dialogas su pasauliu regimai privedė prie dogminių kompromisų, religinio indiferentizmo, moralės pažeidimo, prie herezijų ir apostazijos" (1967.1.27 protesto raštas). Iliustruodama savo tezę, ji pateikia gyvų pavyzdžių. Bostono kardinolas Cushingas nesilaikąs Bažnyčios mokslo, nes žydų bankete savo kalboje prisipažino: "Nesu savo gyvenime turėjęs nė vieno konvertito ir nesiekiu atversti nė vieno protestanto" (1966.XII.31 laiškas). Panašus, anot jos, nusikaltėlis esąs ir Čikagos arkivyskupas J. Cody, kuris taip pat dalyvauja masonų susirinkimuose ir bendrauja su Bažnyčios priešais. Bet išskirtinu būdu ji puola naują Rochesterio vyskupą žinomąjį pamokslininką Fulton J. Sheen, kurį laiko visiškai nukatalikėjusiu: "Sheen, skelbdamas žemišką artimo meilę ir medžiaginę paramą kovai su skurdu, įsijungia į panteistinę žydiško masonizmo, marksizmo "Žmonijos brolybės" draugiją, o ne vykdo katalikų misiją — skelbti Kristaus atpirkimą ir jo atneštą žmonijai išganymą. Jis kuria rojų žemėje, o tyli apie išganymą danguje" (t. p.). Ji labai piktinasi, kad vyskupas Sheen leidžia į katalikų kunigų seminariją ir vidurinę mokyklą protestantų ir žydų mokytojus aiškinti atitinkamų religijų. Vyskupo Sheen tikėjimas esąs tikėjimas ne į asmeninį Dievą, bet panteistinį: vyskupas mokinąs, kad kiekvienas žmogus yra dieviškasis Kristus, nes Kristų suprantąs žmogiškosios kančios ir socialinės reformos personifikacija. Taip pat esąs klaidingas ir jo moralės mokslas, nes jis mokąs Dievo meilės ne pagal paklusnumą Dievo įstatymams, bet artimo meilės dėl artimoi meilės: "Jo mokslas apie Dievo meilę yra identiškas su artimo meile" (1967. IL4 laiškas). Vyskupo Sheen misijos darbą ji vertina kaip pastangas kurti Antikristo karalystę žemėje: "Jei, Ekscelencija, pasirenki pasaulio ir Antikristo kelią, tai mes katalikai, tiek pasauliečiai, tiek diecezijos dvasiškiai, išsijungsime iš tavo valdžios, neklausysime tavo potvarkių ir neprisiimsime tavo vadovavimo" (1966.XII. 31 laiškas). Todėl ji tiesiog įžūliai siūlo vyskupui Sheen pasitraukti iš katalikų ir, jei nori, sukurti sau, Olandijos ekstremistų pavyzdžiu, naują bažnyčią ir pavadinti ją arba "Egzistencialistine", arba "Meilės", arba "Pasauliška Bažnyčia" (t. p.). Pagaliau ši kovotoja už katalikų ortodoksiškumą kreipiasi į kunigus: "Visi katalikybei ištikimi kunigai turi tiesiogiai pasipriešinti vyskupams ir kurijoms, kurie aiškiai prieštarauja katalikų tikėjimui, turi vieningai pasitraukti nuo heretiškų ir apostaziškų vyskupų ir perimti parapijų pastoraciją į savo rankas" (197.II.4 laiškas). Gi kitame laiške (1966.XII.31) ji panašiai ragina sukilti pasauliškius katalikus: "Jei nėra, kas įspėja iš aukščiau, tai atėjo laikas pasauliškiams ginti savo tikėjimą ir stačiai pasakyti — mes nenorime tituluotų bažnytinių suvedžiotojų, kurie naikina mūsų ir mūsų vaikų tikėjimą, prisidengdami aggiornamento skraiste, bendradarbiaudami su atskalūnais spaudoje ir mokyklose, palengva migdydami tikinčiųjų sąžinę". Labai nejauku, kad ir mūsų dienomis yra katalikų, kurie, apkerpėję savo religinėj rutinoj, tariasi daugiau nusimaną tikėjimo reikaluose, negu aukščiausias Bažnyčios autoritetas, ir kurie fariziejišku teisuoliškumu užpuldinėja savo vyskupus ir smerkia Bažnyčios ekumenines pastangas. Lyg, rodos, nesuvoktų Kristaus žodžių apie artimo meilę ir nebūtų girdėję palyginimo apie pamestą drachmą ir paklydusią avį. Tikrai yra arogantiška, save aukštinant, įžūliai teigti, kad visi kiti, net ir dauguma vyskupų, yra paklydėliai, Bažnyčios medžio nudžiūvusios šakos. Reikia tik džiaugtis, kad Bažnyčia atsiveria kultūrinei aplinkai. Religinių rietenų laikas jau praėjo. Dabar visiems krikščionims laikas eiti iš vien ranka rankon, stovint prieš bendrą vsių religijų priešą — ateizmą. Tą mūsų laiko iššūkį Bažnyčia suvokė ir pavedė vyskupams jį vykdyti. Kiekvienas vyskupas stengiasi tą naują misiją atlikti pagal jo vietoje turimas galimybes ir reikalavimus. Todėl jų metodai yra įvairūs. Bet visų darbus vienija bendras tikslas — krikščionių vienybė. Ekumeninis sąjūdis yra jau pradėtas ir bus tęsiamas toliau. Ekstremistiniai katalikų gyvenimo reiškiniai jo nesustabdys. Nenuoramos tiek iš ortodoksinių užsispyrėlių, tiek iš per toli nuklydusių-jų pamažu arba nurims, arba atkris. Bet didžioji Bažnyčios užsibrėžta ekumenizmo misija turės būti realizuota.