LIETUVOS KONSTITUCINĖS TEISĖS KLAUSIMU Spausdinti
Šių metų lietuvių knygos derliuje vienas iš pirmųjų pėdų yra Fordhamo universiteto profesoriaus dr. Konstantino Račkausko knyga "Lietuvos konstitucinės teisės klausimais" (New York, 1967, 180 psl.). Knygos turinį sudaro autoriaus paaiškinimas, kad savo veikalu norėjęs "duoti trumpą apžvalgą Lietuvos valstybės nepriklausomybės laiko rašytosiose konstitucijose nustatytų pagrindinių valstybės organų, jų sudarymo tvarkos, jų atitinkamų kompetencijų, veikimo ir tarpusavio santykių" (5 p.); toliau žiupsnelis bendrų pastabų apie Lietuvos valstybinės nepriklausomybės esminius tikslus ir lietuvių tautos valios išraišką, apie Vasario 16 akto konstitucinę reikšmę, apie tautos sąvoką ir laikinųjų konstitucijų nuostatus; dar toliau — apie 1922, 1928 ir 1938 konstitucijas, tautos suverenumą, demokratiją, seimą, vyriausybę, teismą, piliečių pagrindines teises, tautinių mažumų padėtį; baigiamosios pastabos — apie 1922 ir 1938 konstitucijų esmines skirtybes. Per 40 proc. knygos (74 psl. iš 180) užima priedai: Vasario 16-sios akto ir konstitucijų tekstai.

Tokio turinio knyga jau pačiu savo pasirodymu patraukia dėmesį. Pirmiausia todėl, kad mokslinio turinio veikalai apskritai, o teisės mokslo veikalas ypatingai yra nedažnas paukštis laisvųjų lietuvių leidiniuose. Antra todėl, kad prievarta svetur atsidūrę teisininkai priklauso savo profesinį pasiruošimą svetimoj aplinkoj labai sunkiai prisitaikančiųjų "naujakurių" rūšiai ir dažnu atveju yra deklasuotųjų padėty, kurioje mokslinė kūryba sunkiai įsivaizduojama. Autorius priklauso tai mažai daliai nedeklasuotų Lietuvos teisininkų laisvajame pasaulyje, dirbančių savo pasiruošimo srityje. Jau 1946 Paryžiuje jis parašė "USSR et Lithuanie: Aspects juridiques de leur relations", šios jo studijos pagrindu vėliau buvo paruoštas priedas "Juridical Aspects of Soviet Aggression Against Lithuania" vad. didžiajam Vliko memorandumui "On the Restoration of Lithuania's Independence", įteiktam JAV, Britanijos ir Prancūzijos vyriausybėms. 1956 autorius yra Išleidęs "The Internalization of Jerusalem". Teisininkams žinomi Jo siniai straipsniai anglų ir prancūzų kalba periodikoje.

"Lietuvos konstitucinės teisės klausimais" knygą autorius, matyt, bus skyręs lietuviui skaitytojui su intencija ne tik supažindinti su nepriklausomos Lietuvos respublikos konstitucine tikrove, bet ir j| patikinti, kad "XX šimtmetyje Lietuvos valstybės atstatymas bus įvykdytas lietuvių tautos, kaip turinčios valstybės kūrimo galią" (105 pusi.) ir kad "laisvės ir tautų apsisprendimo idėjos yra nesulaikomos nei mūro sienų, nei išartų pasienio žemės juostų, nei kitomis policinėmis priemonėmis" (104 p.). Galima tik linkėti, kad autoriaus intencijos rastų juo platesnį atgarsį ypač tarp jaunesniosios kartos laisvųjų lietuvių intelektualų.

Kadangi pats autorius prisipažįsta,' kad "savo užsibrėžto tikslo pilnai nepasiekiau", kad "daug klausimų liko neatsakytų ir daugelis spragų neužpildyta" (5 p.), tai, kaip sakoma, parpuolusiojo nemušama. Vis dėlto kai kurios knygos "spragos" prašosi pažymimos.

Pirma, jei autorius rado teisingą ir tikslingą Vasario 16-sios akto įjungimą į Lietuvos konstitucinės teisės raidą, tai skaitytojas nuosekliai pasiges atitinkamo įjungimo bei įvertinimo ir Vilniaus kon ferencijos nutarimo, kuriuo pats Vasario 16-sios aktas atremtas, ir 1917.XI.11 akto, ir 1918.VI.4 priimtų konstitucinių nuostatų ryšium su Lietuvos karaliaus Mindaugo II rinkimais. Pastarasis Lietuvos konstitucinės raidos epizodas juoba vertas mokslinio aptarimo, laisvo nuo partinio požiūrio.

Antra, jei "Vasario 16 d. Aktas yra virškonstitucinis dokumentas, kuriam jokia konstitucija ar įstatymas negali prieštarauti" (15 p.), o prieštaraujantieji būtų "lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės atžvilgiu ... negaliojanti ir niekiniai" (14 p.), kodėl tad autorius nelaiko negaliojančios ir niekinės 1938 konstitucijos, kuri tiek savo dvasia, tiek ir raide prieštarauja Vasario 16-sios aktui. Vasario 16-sios aktas atstatė "nepriklausomą demokrtiniais   pamatais   sutvarkytą Lietuvos valstybę" (pabraukta mano — Vt. Vt.). O 1938 konstitucija nustatė totalistinį principą, kad "piliečiui valstybė yra jo paties buvimo pamatas" (16 str.), ir politinės lygybės bei daugumos principus, paties autoriaus teigimu, "pakeitė sustiprinta paternalistine autoritetine prezidentine sistema" (89 ps.), "patikint aukščiausio autoriteto vykdymą vienam asmeniui" (98 p.), kuris "už savo galios veiksmus" prieš nieką neatsakingas (73 p.). (Būdinga, kad net ir taikliai kandūs Lietuvos autoritetinio režimo vertintojai paprastai negirdomis nuleidžia jo priešybę Vasario 16-sios aktui).

Trečia, kalbant apie laikinąsias konstitucijas, kažkodėl nieko nepasakyta apie 1919.IV-4 konstitucinius nuostatus, kurie pakeitė ir papildė 1918.XI.2 laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius, įvedė prezidento instituciją ir tuo būdu sudarė prielaidas A. Smetonai būti išrinktam laikinuoju prezidentu. Tikslumas, atrodo, šaukiasi pastabos, kad, nors Steigiamojo Seimo (1920.VI.10) laikinoji konstitucija Valstybės Tarybos įvestą prezidento instituciją buvo perėmusi iš 1919IV.4 konstitucijos, faktiškai betgi tas nuostatas nebuvo vykdomas, nes dr. Kazio Griniaus pirmininkaujamos koalicinės vyriausybės kai kurios partijos buvo labai priešingos prezidento institucijai ir koalicijoje sutiko dalyvauti tik su sąlyga, kad faktiškai prezidento nebus. Ir Steigiamasis Seimas prezidento nerinko. Prezidento pareigas vykdė Steigiamojo Seimo pirmininkas.

Ketvirta, netiksli, atrodo, autoriaus išvada, kad pagal 1922 konstituciją prezidentas "turėjo sutapti su seimo 2/3 dauguma" dėl to, kad seimas 2/3 visų atstovų balsų galėjo prezidentą atstatyti. Faktiškai konstitucija nustato, kad prezidentui pakanka sutapti tik su seimo 1/3 plus vienas atstovų, kad jo seimas nepajėgtų atstatyti. Beje, pagal 1922 konstituciją prezidento kadencija sutampa su seimo kadencija ir, naujam seimui susirinkus, perrenkamas ir prezidentas. Todėl autoriaus pastabos apie galimus susikirtimus tarp seno seimo rinkto prezidento ir naujo seimo daugumos (43- 44 p.) neatrodo ad rem. Sunku sutikti ir su autoriaus 1922 konstitucijos 59 str. interpretacija (46 p.), nes konstitucijos 52 str. prezidento teisės paleisti seimą nieku neaprėžia. Kaip žinome, 1923 prezidentas seimą paleido, kai seimas pareiškė ministrui pirmininkui E. Galvanauskui nepasitikėjimą. Kodėl tad prezidentas negalėtų paleisti seimo ir tuo atveju, kai geimas reikštų nepasitikėjimą kuriam ministrui, žinoma, rizikuodamas, kad naujas seimas gali pageidauto neperrinkti.

Pagaliau, galima suabejoti ir autoriaus aiškinimu, kad Vasario 16-sios akto "lietuvių tauta" yra tik etninė tauta, o ne lietuvių nacija valstybine  prasme.  Abejonei  pagrindo randame Vilniaus konferencijos nutarime, kuris, tarp kita ko, kalba apie "Lietuvos konferenciją", nors Vilniaus konferencija įprasta laikyti lietuviu konferencija, neišskiriant nė paties Vasario 16-sios akto, kurį, beje, surašė ne teisininkas, o inžinierius Steponas Kairys, kuriam tokios teisinės plonybės galėjo ir nerūpėti. Kai Vasario 16-sios akto "lietuvių tautą" teisininkas gali suprasti ne etnine, bet valstybine tautos prasme, rodo ir Vilniaus konferencijos Lietuvos Taryboje rezervuotos vietos gudų, lenkų bei žydų atstovams.

Nepaisant kai kurių veikalo spragelių, apskritai jis yra pozityvus įnašas Lietuvos valstybingumui stiprinti.