EILĖRAŠČIAI Spausdinti
VIVOS PLANGO
(gyvuosius apverkiu)

Per bedugnes ir kalnus
Jūs žengiat kaip gigantai,
Išnardote marias
Ir kylat į padanges,
Ir spiaudot ugnimi,
Ir vemiate siera,
Ir Dievo žemėj jums nėra,
Gyvieji!

Vieni kaip viešpačiai,
Kiti — vergai,
Visi rūstaus likimo sūnūs,
Kerštu pritvinusia dvasia.
Ir Kaino ženklas kaktose,
Ir ta pati klaiki dalia —
Kentėt apgaulėj ir mele.
Ir žūti keikiant žydrą dangų.
Vivos plango.

Rūsčių dienų kerštingi sūnūs,
Nepalaimos herojai,
Visais keliais, visom kryptim
Su juoda prievartos mintim
Jūs žengiat nuožmūs ir pikti,
Likimo baimės pasmerkti.
Kur krinta jūs šešėlis,
Ten džiūsta skaisčios gėlės.
Po švinine jūs koja
Kantrus akmuo vaitoja.
Nuo jūs burnų nuodingo kvapo
Vaiduokliai keliasi iš kapo.
Klaikiam šios žemės pragare
Jūs trypiat sėkla nemaria
Ir žydit apgauliais žiedais
Ir nokstat dvokiančiais nuodais,
Tvaiku to melo ir žabangų.
Vivos plango.

Jūs žengiate į sostus
Ir minate altorius.
Nuo jūs įstatymo sugriuvo
Ir nuodėmės, ir doros;
Karūnos niekšų valiai,
O dulkėse karaliai.
Ir tribunoluos išdidžiai
Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.
Ir sūnūs nebeverkia,

Pirmieji du eilėraščiai (Vivos plango ir Mortuos voco) yra iš nespausdinto V. Mykolaičio-Putino palikimo. Kiti visi eilėraščiai imami iš rinkino "Langas" (1966), išskyrus eilėraščiai imami iš rinkinio "Langas" (1966), išskyrus metų rinkimo "Rūsčios dienos". Eilėraštin "Bachas" įglausti trys posmai, kurie knygoj išleisti, bet eilėraščiui priklauso.

Jei mirti motiną pasmerkia:
Nereikalinga ir tuščia
Žmogaus paniekinto kančia.
Ir vakaruos užgeso saulė —
Vien piktas melas ir apgaulė.
Pakalnėj žiežirbos sumirgo,
Praskrido raitelis ant žirgo,
Ir dalgis sutemoj sužvango.
Vivos plango.

Žėruoja plačios aikštės,
Liepsnoja kaitrūs laužai,
Suplūdo pilkos minios
Jums garbę atiduoti,
Valdovai!
Jau aukurus sukrovę,
Žyniai jums gieda šlovę,
Ir gatvių dulkėse sukniubę
Jums vapa maldą skubią
Ir vergiškai ekstazėj žada
Bučiuoti jūsų padą.

Ir džiūgauja tironai
Ir budelių gauja,
Ir žemė žėri jau raudonai
Kraujuos ir ugnyje,
Ir švenčia piūtį pabaigtuvių
Minia vergų ir paleistuvių
Naktovidžio naktiniam tango.
Vivos plango.

Ir mes, ir mes, kur kenčiame,
Pilkieji milijonai,
Ar didmiesty ar kaime,
Su rūpesčiu ir baime,
Vieni vergijoj užguiti,
Neišmintingam lūkesty kiti
Sukniubę.

O iš rasotų rūsių
(Ir mes, ir mes ten būsim)
Per naktį juodą nykią
Kažkas likimą keikia,
Kažkam numirti reikia.
Bedugnėj skausmo sielvartingo
Gyvenimas kaip lašas dingo
Už geležim apkalto lango.
Vivos plango.

MORTUOS VOCO
(Mirusius šaukiu)

Dabar einu į didžią tylumą,
Į tylumą palaimintą ir didžią,
Ir į calūno juodo minkštą drobę
Naktis visų mūs sielvartus suglobia.
Einu į laisvę didelę ir plačią,
Kuri priims mane, kaip lauktą svečią.

Pro pilkus sutemų rūkus
Einu pas brolius ir draugus,
Bet tolyje dar bokštuos gaudžia
Ir dega vakarinės žaros,
Ir vėl krūtinėj gėla maudžia,
Širdyj pagieža ir aitra.
Ne viskas sutemose žuvo:
Šiltu krauju širdis pasruvo
Ir prievartai paklusti neišmoko.
Mortuos voco!

Šaukiu aš jus visus iš kapinynų,
Iš pakelės duobių ir griovių,
Iš molio, dumblo ir smėlynų,
Ir iš visų mirties vietovių:
Pakilkit griaučių šiurpūs milijonai,
Garbingieji pulkai ir legionai,
Ir tų, kurie nuo šalčio ir nuo bado
Pūgų simfonijoje mirtį rado,
Ir tie, kurie už laisvę tokią mirtį
Dūlėja nukankinti.

Pakilkite išniekinti,
Subiauroti, apluošinti,
Su aimanomis ir klyksmais,
Su budelių girta gauja,
Kuri žibintų žaroje
Ant jūsų kapo spiaudėsi ir šoko.
Mortuos voco!

Bet tyli kapinyno tamsios kalvos,
Nekyla niekas iš drėgnos duobės,
Ramybėj miega griaučių plikos galvos.
Jų sapno niekas niekad neįspės,
Kaip niekas neįspės kančios
Prasmės, nei galo, nei pradžios.
Ir viską saugo paslaptis,
Kaip ta šiurpi, tyli naktis.
Ir eis gyvieji per tą buitį klaikią
Su gėla amžina, gilia;
Visiems, visiems keliu tuo eiti reikia,
O grįžti niekam nevalia.

Negrįšiu jau nė aš į saulės dieną
Iš tos juodos nakties,
Tik pakelėj pro varpučio velėną
Gal ranką kas išties

Ir tars: Eiva drauge į gilumą,
Į didžią šventą tylumą,
Kur ašarų nebus, nė veido juoko.
Mortuos voco.

Ir aš einu į tylumą,
Į tylumą palaimintą ir didžią.
Einu per aukštą siaurą tiltą
Į naktį kvepiančią ir šiltą,
Kur juda žvaigždžių milijonai,
pulkų pulkai ir legionai.
Ir mano tako staigų vingį
Nužymi ruožai spindulingi.

Naktis gera, naktis kaip motina
Jautri, įspėjanti, dosni,
Paguodžia ir pasotina,
Kai jos viešnagėn pareini.
Ir aš pavargęs parėjau
Ir klaidžiot nebenoriu jau
Aštriais, įdegintais keliais,
Impregnuotais saulės spinduliais.
Ir sako ji: "Lik čia, sūnau, —
Aš tavo sielvartą žinau."

Ir aš lieku. Kantriai vilkta
Sunki gyvenimo našta
Kaip varpa svyranti prinoko.
Mortuos voco.

IŠTIKIMYBĖ

Palaimos šviesią valandą
Ar juodu nesėkmės metu
Aš liksiu ištikimas žmogui
Ir sau pačiam.
Yra nematoma jungtis
Tarp mūs visų širdžių,
Ir saulėtą dienovidį,
Ir nykųjį vidurnaktį
Aš ją jaučiu, aš ją girdžiu.

Po kasdienybės pelenais
Karšta rusena žarija
Kiekvieno mūsų širdyje.
Tegul ji skaidriai įsižiebs
Draugystės šildančiais jausmais
Palaimos šviesią valandą
Ir juodu nesėkmės metu —
Ir tamsią naktį,
Ir šviesią dieną —
Būties akimirką
Kiekvieną.
   
1965.VIII.19
 

 
Į ŠVENTĄJĄ ŽEMĘ
 
Aš šiandien einu kaip keleivis
Į šventąją žemę, tylus piligrimas,
Gimtinės šilainėm ir kloniais,
Laukais ir arimais.

Suskaudo pavargusios kojos,
Rūsčiai apsiniaukė kakta,
Tačiau nepames savo tako
Gumbuota lazda.

Aš temstančio vakaro prošvaisčių
Ir rytmečio paukščių čiulbėjimo,
Ir meilės saldžių pažadų
Anądien buvau paviliotas —
Ir mirtį neigiau, ir gyvenimą sveikinau,
O štai jie abudu kaip sesė ir brolis,
Viens kitą apglėbę, bučiuojas.

Jie lydi mane
Gimtinės šilainėm ir kloniais,
Laukais ir arimais, —
O aš kaip tylus piligrimas
Nešu savo širdį neramią
Į žemę —
Į šventąją žemę.

1963.1.22

SKAUSMO VALANDA
Ta skausmo valanda kaip ašara sūri
Į sielos gelmenas be garso nulašėjo.
Pripildyta taurė — ir nieko neturi,
Kas širdį džiugino ir guodė, ir žavėjo.

Ir visa, ką lig šiol mylėjau ir kenčiau,
Dabar vien tuštuma be atgarsio ir aido.
Ir sutemų ertmė kaskart arčiau, arčiau,
Bet sutemos šįkart daugiau širdies nebaido.

Į sutemas grįžtu, į naktį atgalios.
Naktis kaip motina man buvo daugel kartų.
Dienovidžio kaitra daugiau nebevilios,
Nuo saulės bučinių širdis juodai apkarto.

Susikaupiau savy rūstus ir nebylus
Tylios raminančios vienatvės laukimu.
Širdis nei prievartai, nei melui nepaklus,
Skausmingai nusivylus laime ir džiaugsmu.

Dabar į gilų aukštį pakeliu akis,
Kur begaliniai toliai driekiasi žvaigždėti.
Žinau — kitokios laimės ilgesys atgis,
Žinau — kitokis džiaugsmas širdį ims žavėti.

1956.VIU.10

Šalin!
Nemėgstu išglebimo,
Nemėgstu stuburo lankstaus!
Ir nuo kiekvieno palaižūno
Abuoja panieka dangstaus.

O pats esu toje pagairėj
Kaip vėjo blaškomas žilvitis.
Ak, kaip sunku palaužti širdį —
Čia vėl maištauti, čia lankstytis.

Ir aš savęs nebekenčiu
Kaip to niekingo palaižūno.
Bet būk man, drauge, atlaidus.
Many du nuožmūs priešai tūno.

1961.VII.13

RAUDONSPALVĖJ LIEPSNOJ

Vidudienio saulė, ir vėjas, ir karštis
Ir pragaras rūkstančiais dulkėm keliais.
Laisvėjančiais polėkiais kilti ir veržtis
Išgąsdinti paukščiai sparnų neišskleis.

Vėlyvo pavasario dygstančią sėją
Nudegino kaitros, nurinko varnai.
Sausi rytų vėjai dirvonus akėja,
Apnuoginti liūdi laukų akmenai.

Ir tu, mano gimtas žaliuojantis kaime,
Skambėjęs dainų šimtastygiais aidais,
Keliesi su rūpesčiu, guodies su baime,
Kaip įnamis tėviškės kloniais bastais.

Žiauri ir pikta raudonspalvė liepsna
Išdegino tavo laukus ir gėlynus,
Ir moteris vaško žvake nešina
Nelauktai aplanko gentis ir kaimynus.

Mūs dienos kaip tankios kalėjimų grotos,
Ir laisvės aušra jom negreitai nušvis.
Nebylios kalėjimų sienos rasotos . . .
O, Viešpatie, kokia klaiki ta buitis!

1941.VI.10

BACHAS
Mišios h-moll

Ši naktis kaip bažnyčia be Dievo.
Joj šalta, nyku ir gūdu.
Jos aukštyje vieniši žingsniai
Skamba šiurpiu aidu.

Samanotų piliorių kamienai
Glūdi sutemų drėgnam ūke.
Nežaisti čia saulėtai dienai
Spalvingų vitražų lange.

Einu tamsumoj kaip vaiduoklis,
Sustoju kerčioj susigūžęs, —
Ir štai girdžiu, kaip suvirpa
Vidurnakčio varpo dūžis.

Sugrojo piliorių kamienuos
Garsai ne šios žemės preliudo,
Prasiplėtė akmenio sienos,
Ir gotikos skliautas sujudo,

Ir fugų melodijų srautai
Vyniojasi vienas po kito, —
Pravirko sustingę pilioriai
Iš kieto ir šalto granito.

Pravirko ir mano krūtinė,
Širdies gilumoj neramu.
Ir sunkios blakstienos sudrėko
Ne skausmo, — paguodos verksmu.

Įpynė mane į tą naktį
Skambios polifonijos tonai,
Tie skaidrūs preliudai, tos fugos,
Tie dieviško meistro vargonai.

Jis sėdi kaip viešpats tam soste,
Jo akys lyg žvaigždės žėri.
Jo rankų palaiminti pirštai
Man kuria ir grožį, ir gėrį.

Ir šitai atgyja bažnyčia,
Jau aušta rytai pro ūkus,
Jau švinta spalvingi vitražai,
Jau grįžta Dievas - žmogus.

Jau Kyrie chorai pragydo,
Jau Gloria gaudžia trimitai,
Ir Credo jau skliautuose skamba
Su pergalės saulėtu rytu.

Nulenkime galvas, priklaupkim,
Štai kyla džiugus Incarnatus
Ir angelas žemei apreiškia —
Jau natus, jau natus, jau natus.

Bet štai graudus Crucifixus
Ir pasijos didi kančia.
Nėra šitoj žemėj palaimos.
Nėra tau palaimos nė čia.

Tu Passus esi ir Sepultus
Į kapo naikinantį guolį,
Paniekintas sutemų verge,
Buities iškankintas varguoli.

Ilgai tu kape netrūnėsi,
Bet kelsiesi trečiąją dieną
Ir žemei džiaugsmingai apreikši
Tą didelę, linksmą naujieną.

Jog menkas buvai ir bejėgis,
O šiandien kaip Dievas esi.
Jog gieda tau garbę ir šlovę
Ir žvaigždės, ir saulė šviesi.

Hosanna! — sugriaudėjo chorai,
Timpanai ir triūbos, ir stygos,
Aukštai tu, žmogau, atsistojai,
Karaliams ir Dievui tu lygus.

Taip skamba granito pilioriai,
Ir aidi tie dangiški tonai,
Ir virpa tas gotikos skliautas,
Kur griaudėja Mistro vargonai.

Jis sėdi kaip Viešpatis soste,
Jo veide gili išmintis.
Nuo jojo tokatų ir fugų
Tamsi pasitraukė naktis.

Nuo jo daugiabalsio stebuklo
Vitražų šventieji atgijo —
Antai kankinys padrąsintas
Nebijo aštraus kalavijo.

Ir veiziu nurimęs į aukštį,
r rūpestis veide atlyžo.
Į gotikos rūsčią šventovę
Dievas grįžo!

1961.1.19