EILĖRAŠČIAI |
VIVOS PLANGO (gyvuosius apverkiu) Per bedugnes ir kalnus Jūs žengiat kaip gigantai, Išnardote marias Ir kylat į padanges, Ir spiaudot ugnimi, Ir vemiate siera, Ir Dievo žemėj jums nėra, Gyvieji! Vieni kaip viešpačiai, Kiti — vergai, Visi rūstaus likimo sūnūs, Kerštu pritvinusia dvasia. Ir Kaino ženklas kaktose, Ir ta pati klaiki dalia — Kentėt apgaulėj ir mele. Ir žūti keikiant žydrą dangų. Vivos plango. Rūsčių dienų kerštingi sūnūs, Nepalaimos herojai, Visais keliais, visom kryptim Su juoda prievartos mintim Jūs žengiat nuožmūs ir pikti, Likimo baimės pasmerkti. Kur krinta jūs šešėlis, Ten džiūsta skaisčios gėlės. Po švinine jūs koja Kantrus akmuo vaitoja. Nuo jūs burnų nuodingo kvapo Vaiduokliai keliasi iš kapo. Klaikiam šios žemės pragare Jūs trypiat sėkla nemaria Ir žydit apgauliais žiedais Ir nokstat dvokiančiais nuodais, Tvaiku to melo ir žabangų. Vivos plango. Jūs žengiate į sostus Ir minate altorius. Nuo jūs įstatymo sugriuvo Ir nuodėmės, ir doros; Karūnos niekšų valiai, O dulkėse karaliai. Ir tribunoluos išdidžiai Teisiuosius smerkia žmogžudžiai. Ir sūnūs nebeverkia, Pirmieji du eilėraščiai (Vivos plango ir Mortuos voco) yra iš nespausdinto V. Mykolaičio-Putino palikimo. Kiti visi eilėraščiai imami iš rinkino "Langas" (1966), išskyrus eilėraščiai imami iš rinkinio "Langas" (1966), išskyrus metų rinkimo "Rūsčios dienos". Eilėraštin "Bachas" įglausti trys posmai, kurie knygoj išleisti, bet eilėraščiui priklauso. Jei mirti motiną pasmerkia: Nereikalinga ir tuščia Žmogaus paniekinto kančia. Ir vakaruos užgeso saulė — Vien piktas melas ir apgaulė. Pakalnėj žiežirbos sumirgo, Praskrido raitelis ant žirgo, Ir dalgis sutemoj sužvango. Vivos plango. Žėruoja plačios aikštės, Liepsnoja kaitrūs laužai, Suplūdo pilkos minios Jums garbę atiduoti, Valdovai! Jau aukurus sukrovę, Žyniai jums gieda šlovę, Ir gatvių dulkėse sukniubę Jums vapa maldą skubią Ir vergiškai ekstazėj žada Bučiuoti jūsų padą. Ir džiūgauja tironai Ir budelių gauja, Ir žemė žėri jau raudonai Kraujuos ir ugnyje, Ir švenčia piūtį pabaigtuvių Minia vergų ir paleistuvių Naktovidžio naktiniam tango. Vivos plango. Ir mes, ir mes, kur kenčiame, Pilkieji milijonai, Ar didmiesty ar kaime, Su rūpesčiu ir baime, Vieni vergijoj užguiti, Neišmintingam lūkesty kiti Sukniubę. O iš rasotų rūsių (Ir mes, ir mes ten būsim) Per naktį juodą nykią Kažkas likimą keikia, Kažkam numirti reikia. Bedugnėj skausmo sielvartingo Gyvenimas kaip lašas dingo Už geležim apkalto lango. Vivos plango. MORTUOS VOCO (Mirusius šaukiu) Dabar einu į didžią tylumą, Į tylumą palaimintą ir didžią, Ir į calūno juodo minkštą drobę Naktis visų mūs sielvartus suglobia. Einu į laisvę didelę ir plačią, Kuri priims mane, kaip lauktą svečią. Pro pilkus sutemų rūkus Einu pas brolius ir draugus, Bet tolyje dar bokštuos gaudžia Ir dega vakarinės žaros, Ir vėl krūtinėj gėla maudžia, Širdyj pagieža ir aitra. Ne viskas sutemose žuvo: Šiltu krauju širdis pasruvo Ir prievartai paklusti neišmoko. Mortuos voco! Šaukiu aš jus visus iš kapinynų, Iš pakelės duobių ir griovių, Iš molio, dumblo ir smėlynų, Ir iš visų mirties vietovių: Pakilkit griaučių šiurpūs milijonai, Garbingieji pulkai ir legionai, Ir tų, kurie nuo šalčio ir nuo bado Pūgų simfonijoje mirtį rado, Ir tie, kurie už laisvę tokią mirtį Dūlėja nukankinti. Pakilkite išniekinti, Subiauroti, apluošinti, Su aimanomis ir klyksmais, Su budelių girta gauja, Kuri žibintų žaroje Ant jūsų kapo spiaudėsi ir šoko. Mortuos voco! Bet tyli kapinyno tamsios kalvos, Nekyla niekas iš drėgnos duobės, Ramybėj miega griaučių plikos galvos. Jų sapno niekas niekad neįspės, Kaip niekas neįspės kančios Prasmės, nei galo, nei pradžios. Ir viską saugo paslaptis, Kaip ta šiurpi, tyli naktis. Ir eis gyvieji per tą buitį klaikią Su gėla amžina, gilia; Visiems, visiems keliu tuo eiti reikia, O grįžti niekam nevalia. Negrįšiu jau nė aš į saulės dieną Iš tos juodos nakties, Tik pakelėj pro varpučio velėną Gal ranką kas išties Ir tars: Eiva drauge į gilumą, Į didžią šventą tylumą, Kur ašarų nebus, nė veido juoko. Mortuos voco. Ir aš einu į tylumą, Į tylumą palaimintą ir didžią. Einu per aukštą siaurą tiltą Į naktį kvepiančią ir šiltą, Kur juda žvaigždžių milijonai, pulkų pulkai ir legionai. Ir mano tako staigų vingį Nužymi ruožai spindulingi. Naktis gera, naktis kaip motina Jautri, įspėjanti, dosni, Paguodžia ir pasotina, Kai jos viešnagėn pareini. Ir aš pavargęs parėjau Ir klaidžiot nebenoriu jau Aštriais, įdegintais keliais, Impregnuotais saulės spinduliais. Ir sako ji: "Lik čia, sūnau, — Aš tavo sielvartą žinau." Ir aš lieku. Kantriai vilkta Sunki gyvenimo našta Kaip varpa svyranti prinoko. Mortuos voco. IŠTIKIMYBĖ Palaimos šviesią valandą Ar juodu nesėkmės metu Aš liksiu ištikimas žmogui Ir sau pačiam. Yra nematoma jungtis Tarp mūs visų širdžių, Ir saulėtą dienovidį, Ir nykųjį vidurnaktį Aš ją jaučiu, aš ją girdžiu. Po kasdienybės pelenais Karšta rusena žarija Kiekvieno mūsų širdyje. Tegul ji skaidriai įsižiebs Draugystės šildančiais jausmais Palaimos šviesią valandą Ir juodu nesėkmės metu — Ir tamsią naktį, Ir šviesią dieną — Būties akimirką Kiekvieną. 1965.VIII.19 Į ŠVENTĄJĄ ŽEMĘ Aš šiandien einu kaip keleivis Į šventąją žemę, tylus piligrimas, Gimtinės šilainėm ir kloniais, Laukais ir arimais. Suskaudo pavargusios kojos, Rūsčiai apsiniaukė kakta, Tačiau nepames savo tako Gumbuota lazda. Aš temstančio vakaro prošvaisčių Ir rytmečio paukščių čiulbėjimo, Ir meilės saldžių pažadų Anądien buvau paviliotas — Ir mirtį neigiau, ir gyvenimą sveikinau, O štai jie abudu kaip sesė ir brolis, Viens kitą apglėbę, bučiuojas. Jie lydi mane Gimtinės šilainėm ir kloniais, Laukais ir arimais, — O aš kaip tylus piligrimas Nešu savo širdį neramią Į žemę — Į šventąją žemę. 1963.1.22 SKAUSMO VALANDA Ta skausmo valanda kaip ašara sūri Į sielos gelmenas be garso nulašėjo. Pripildyta taurė — ir nieko neturi, Kas širdį džiugino ir guodė, ir žavėjo. Ir visa, ką lig šiol mylėjau ir kenčiau, Dabar vien tuštuma be atgarsio ir aido. Ir sutemų ertmė kaskart arčiau, arčiau, Bet sutemos šįkart daugiau širdies nebaido. Į sutemas grįžtu, į naktį atgalios. Naktis kaip motina man buvo daugel kartų. Dienovidžio kaitra daugiau nebevilios, Nuo saulės bučinių širdis juodai apkarto. Susikaupiau savy rūstus ir nebylus Tylios raminančios vienatvės laukimu. Širdis nei prievartai, nei melui nepaklus, Skausmingai nusivylus laime ir džiaugsmu. Dabar į gilų aukštį pakeliu akis, Kur begaliniai toliai driekiasi žvaigždėti. Žinau — kitokios laimės ilgesys atgis, Žinau — kitokis džiaugsmas širdį ims žavėti. 1956.VIU.10 Šalin! Nemėgstu išglebimo, Nemėgstu stuburo lankstaus! Ir nuo kiekvieno palaižūno Abuoja panieka dangstaus. O pats esu toje pagairėj Kaip vėjo blaškomas žilvitis. Ak, kaip sunku palaužti širdį — Čia vėl maištauti, čia lankstytis. Ir aš savęs nebekenčiu Kaip to niekingo palaižūno. Bet būk man, drauge, atlaidus. Many du nuožmūs priešai tūno. 1961.VII.13 RAUDONSPALVĖJ LIEPSNOJ Vidudienio saulė, ir vėjas, ir karštis Ir pragaras rūkstančiais dulkėm keliais. Laisvėjančiais polėkiais kilti ir veržtis Išgąsdinti paukščiai sparnų neišskleis. Vėlyvo pavasario dygstančią sėją Nudegino kaitros, nurinko varnai. Sausi rytų vėjai dirvonus akėja, Apnuoginti liūdi laukų akmenai. Ir tu, mano gimtas žaliuojantis kaime, Skambėjęs dainų šimtastygiais aidais, Keliesi su rūpesčiu, guodies su baime, Kaip įnamis tėviškės kloniais bastais. Žiauri ir pikta raudonspalvė liepsna Išdegino tavo laukus ir gėlynus, Ir moteris vaško žvake nešina Nelauktai aplanko gentis ir kaimynus. Mūs dienos kaip tankios kalėjimų grotos, Ir laisvės aušra jom negreitai nušvis. Nebylios kalėjimų sienos rasotos . . . O, Viešpatie, kokia klaiki ta buitis! 1941.VI.10 BACHAS Mišios h-moll Ši naktis kaip bažnyčia be Dievo. Joj šalta, nyku ir gūdu. Jos aukštyje vieniši žingsniai Skamba šiurpiu aidu. Samanotų piliorių kamienai Glūdi sutemų drėgnam ūke. Nežaisti čia saulėtai dienai Spalvingų vitražų lange. Einu tamsumoj kaip vaiduoklis, Sustoju kerčioj susigūžęs, — Ir štai girdžiu, kaip suvirpa Vidurnakčio varpo dūžis. Sugrojo piliorių kamienuos Garsai ne šios žemės preliudo, Prasiplėtė akmenio sienos, Ir gotikos skliautas sujudo, Ir fugų melodijų srautai Vyniojasi vienas po kito, — Pravirko sustingę pilioriai Iš kieto ir šalto granito. Pravirko ir mano krūtinė, Širdies gilumoj neramu. Ir sunkios blakstienos sudrėko Ne skausmo, — paguodos verksmu. Įpynė mane į tą naktį Skambios polifonijos tonai, Tie skaidrūs preliudai, tos fugos, Tie dieviško meistro vargonai. Jis sėdi kaip viešpats tam soste, Jo akys lyg žvaigždės žėri. Jo rankų palaiminti pirštai Man kuria ir grožį, ir gėrį. Ir šitai atgyja bažnyčia, Jau aušta rytai pro ūkus, Jau švinta spalvingi vitražai, Jau grįžta Dievas - žmogus. Jau Kyrie chorai pragydo, Jau Gloria gaudžia trimitai, Ir Credo jau skliautuose skamba Su pergalės saulėtu rytu. Nulenkime galvas, priklaupkim, Štai kyla džiugus Incarnatus Ir angelas žemei apreiškia — Jau natus, jau natus, jau natus. Bet štai graudus Crucifixus Ir pasijos didi kančia. Nėra šitoj žemėj palaimos. Nėra tau palaimos nė čia. Tu Passus esi ir Sepultus Į kapo naikinantį guolį, Paniekintas sutemų verge, Buities iškankintas varguoli. Ilgai tu kape netrūnėsi, Bet kelsiesi trečiąją dieną Ir žemei džiaugsmingai apreikši Tą didelę, linksmą naujieną. Jog menkas buvai ir bejėgis, O šiandien kaip Dievas esi. Jog gieda tau garbę ir šlovę Ir žvaigždės, ir saulė šviesi. Hosanna! — sugriaudėjo chorai, Timpanai ir triūbos, ir stygos, Aukštai tu, žmogau, atsistojai, Karaliams ir Dievui tu lygus. Taip skamba granito pilioriai, Ir aidi tie dangiški tonai, Ir virpa tas gotikos skliautas, Kur griaudėja Mistro vargonai. Jis sėdi kaip Viešpatis soste, Jo veide gili išmintis. Nuo jojo tokatų ir fugų Tamsi pasitraukė naktis. Nuo jo daugiabalsio stebuklo Vitražų šventieji atgijo — Antai kankinys padrąsintas Nebijo aštraus kalavijo. Ir veiziu nurimęs į aukštį, r rūpestis veide atlyžo. Į gotikos rūsčią šventovę Dievas grįžo! 1961.1.19 |