EILĖRAŠČIAI |
MIEGAS AUDŽIA KVAPO TINKLĄ — šventą raštą, bet niekas nemoka čia skaityti, išskyrus mylimuosius, kurie bėga per dainuojančius, besisukančius naktų kalėjimus, sapne perkopdami mirusiųjų kalnus, kad dar tik išsimaudytų savo pačių išgaubtos saulės užgimime. KAS ŠAUKIA? Savas balsas! Kas atsitiko? Mirtis! Ar per miego stovyklą eina draugystė? Taip! Kodėl negieda gaidys? Jis laukia, kol rozmarino bučinys išplauks virš vandens! Kas tai? Akimirksnis, iš kurio laikas išmetė vienatvę, amžinybės nužudytai Kas tai? Miegas ir mirimas neturi savybių. SUAKMENĖJĘS ANGELAS, dar tebevarvantis ankstyvesnės, belaikės visatos atsiminimais, vaikščiojantis moterų stotyje, gintaro šviesoje, apsiaustas balso aplankymo prieš pasauliui atsirandant, neprakandęs obuolio, giedantis aušroje prieš teisybę. O kiti šukuoja plaukus prieš nelaimę ir verkia, kai varnai lauke išskečia juodus sparnus vidurnakčiui. Vertė Juozas Tininis |