EXPO 67 MARGUMYNAI Spausdinti
J. Mikėnas: Pirmosios kregždės

LAIŠKAS IŠ MONTREALIO (III)

Juozo Mikėno skulptūra "Pirmosios kregždės" žvelgia į pasaulinę parodą nuo nutrypto šv. Elenos salos šlaito. Ne ką būtų prasikalsta Expo 67 idėjai, jei šiai statulai būtų buvę leista pasitikti lankytoją prie vartų. Prakilni, šventiška (nors gal konvencionaloka ir sentimentali) jos figūra kalba apie mūsų dienų žmogaus lūkesčius. Taikingo rytojaus, santaikos viltis. Kalba apie svajonę (gal iliuziją), kuria įtikėjo per 70 valstybių, susibūrusių ratelin žmogaus supiltame salyne, vidury nykių šv. Lauryno upės duburių.
Dažnai primenamas parodos lankytojui patarimas yra nesispausti į paviljonų vidų, bet pirma apskrieti Expo plotą traukinėliu. Peržvelgt jį iš viršaus, aprėpti parodos architektūrinę visumą, jos kanalus, fontanus, lagūnas, skoningai sutvarkytus žalumos ketvirtainius ... Ir šis patarimas yra teisingas.

Expo šūkis — Terre des hommes. Pažodžiui verčiant: "žmonijos žemė" arba "žemė ir žmogus". Ne sietynai, galaktikos, bet ši planeta, kurioj visiems tenka sutilpti, kur niekas, kas žmogiška, neprivalo būti svetima. Kūrėsi, klestėjo, nyko ir išsigimė civilizacijos bei santvarkos, užleisdamos vietą naujoms, bet žmonija liko. Teisingiau, gali išlikti, štai kodėl panoraminis žvilgsnis darosi būtinybe.

Ėmęs lankyti pavienius valstybinius paviljonus lankytojas greitai pastebi, kaip visur išduodama toji pagrindinė parodos mintis, kaip kiekviena valstybė, pramprekybininkų klikos afišuojasi savo rasiniu, technologiniu pranašumu, kaip apsijuokia nenugalėtais psichologiniais kompleksais, frustracijomis... Ne vienas yra pavadinęs, sakysim, Sovietų paviljoną perkrautu "bargain basement", bet nemažiau grubaus rodymosi, pretenzijos, afišavimosi savo didybe esama ir Prancūzijos paviljone. Gi Vakarų Vokietijos statinys (vieni jį lygina su cirko palapine, kiti su ka-muflažuota priešlėktuvinės artilerijos, pridėkim, iš-šaudžiusios visus sviedinius, baterija) būtų aiškiai geriau tikęs kokiai Biberach an der Riss ar Leipcigo mugei, tik ne Montrealio parodai. Užgožusio vieno iš gražiausių salos kampelių, jo viduj, be iš operetės iškritusio persirėdėlio spausdinančio Gutenbergo presu, tesamą vien blankių eksponatų ir begalės oro. Jei jis reprezentuoja vokiečių tautą, tai kaip Herrenvol-ką, pasižymintį neišmatuojama nuobodybe.

Gal dėl šio šašo Expo veide (jų yra ir daugiau — Japonijos, Kvebeko, Pramonės paviljonai ir t.t.) dažnas lankytojas pareiškia neįžiūrįs jokio skirtumo tarp Expo 67 ir New Yorko Mugės. Juk ir ten buvo muitininkų ir fariziejų, prisidengusių šūkiu "Peace through understanding", peršančių savo gamybinį šlamštą. Pagaliau, argi visas alasas apie taikingą tautų sugyvenimą nėra vien koegzistencijos liaupsinimas?

Pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų kolektyvinių pasirodymų yra tas, kad nors Kanadai ir nepavyko užsitikrinti eilės valstybių, kaip Lotynų Amerikos, Sovietų bloko, Raudonosios Kinijos dalyvavimo parodoj, vis dėlto visi tautiniai paviljonai buvo rengiami valstybių, o ne vaizbūninių grupių. Kaip nevykusiai jų biurokratija bebūtų reprezentavusis, paviljonai stengiasi parodyti ne vien ekonominį, bet ir socio-kultūrinį krašto veidą.

Originaliausias šia prasme, tur būt, būtų D. Britanijos paviljonas, kuriame britai išdrįso eksponuoti 'net ir tokį sunkiai vitrinoje išstatomą elementą, kaip humorą. Bet pakanka palyginti, sakysim, Graikijos paviljoną New Yorke ir Montrealyje, kad pastebėtumėm prarają. Tenai tebuvo vien pigių molio suvenyrų krautuvėlė, čia išdidi pastanga priminti, kad ant uolėto pusiasalio kūrėsi aukščiausia planetos civilizacija.

Kitu dažnai girdimu palyginimu Expo esanti "Disneyland". Suprantama, kad paroda imponuoja savo plotu, susisiekimo priemonėmis, gera organizacija, visokiausių paminklų, skulptūrų pertekliumi. Bet esmėj šis palyginimas montrealiečiui yra dar užgaulesnis negu pirmasis. Tiesa, Walt Disney buvo konsultuotas rengiant liaudies linksmybių sektorių, vadinamąjį "La Ronde", nukeltą, tarp kitko, į nuošalų salos iškyšulį. (Snobizmo pagauti, suveidmainėję turistai dažnai neprikalbinami aplankyti šią parodos dalį. Tuo, žinoma, nuskriaudžia save ir skilvį). Bet iš tikro Expo išvengė pigaus iliustratyvumo, kuris reiškėsi waltdisniškoj New York World Fair architektūroj. Net ir pramoniniai paviljonai išvengė tokių naivių struktūrinių formų, kaip "Goodyear" Padanga. Priešingai, Expo teritorijoj visur ryškus estetiškumas. Net ir tokiose detalėse, kaip šiukšlinių forma, suoleliai, telefono būdelės, apšvietimas, vienodo šrifto užrašams parinkimas.

Patekęs spūstin lankytojas, be abejo, nespėja užregistruoti visų šių pastangų sukurti harmoningą visumą. Jei jam susidaro įspūdis, kad jis atsiradęs pasakų krašte, tame "Disneyland", tai gal todėl, kad, nors Expo ir išdėstyta keturiuose stambiuose sektoriuose, visur jį pasitinka tas pats išbaigtumas, vidinis turtingumas.

Būtų beviltiška aptarti, kas laukia lankytoją kiekviename iš 100 paviljonų. Tam yra specialūs leidiniai — "vadovai". Pagaliau labai subjekvyvus dalykas spręsti, kas yra vertingiausia. Expo savybė ir didžiausia jos "yda" yra tai, kad jinai perdaug turtinga. Nepateikdama išskirtinai išsišokančių paviljonų (nors ir susidarė mitas, kad būtina įsigrūsti į čekislovakijos dėžę), jinai reikalauja iš lankytojo daryti savąją atranką. Verčia klaustis kiekvieną, kas gyvenime jį domina, kuo jis gyvena? O, būkim atviri, tai nelengva atsakyti.

Viena Amerikos Mikaldų yra išpranašavusi, kad Expo nugrimsianti į Šv. Lauryno gelmes su visu savo \gyvu ir negyvu inventoriumi. Faktiškai, jei kokia gamtos nelaimė ir nusiaubtų visą parodos plotą, aplenkusi tik vieną pastatą — "žmogaus kūrėjo" paviljoną, ir tai dar vertėtų braukti į Expo. Nes tenai 'sutelkti tokie meno kūriniai (iškaulyti iš stambiausių meno galerijų), kurių nei piniguočiausias žemės vabalas negali išvysti originaluose. Neveltui sakoma, kad aplankyti Expo esą atlikti kelionę aplink pasaulį.

Marga lankytojų minia greitai pasisotina meno kūrinių gausybe ir lenkia iš tolo tokias sales, kaip Prancūzijos, Kanados meno galerijos, Jugoslavijos, Meksikos, Suvienytos Europos salės. Kaip būtų buvę paprasčiau, jei New Yorko parodos pavyzdžiu būtų kokia "vinis" kaip Michelangelo "Pieta" už stiklinių gonkų. Tačiau Expo net neturi Vatikano paviljono. Užtat jo vietoj yra keli paviljonai apie Dievą: "Sermons from science", Judaizmo, "Labyrinth", pagaliau Krikščionybės paviljonas.

Vargu ar šis paskutinis laikytinas vykusiu, bet faktas lieka faktu, kad pirmą kartą žmonijos istorijoj įvairios krikščioniškosios konfesijos "sumetė skudurus", mėgino kolektyviniu mostu priminti mūsų amžiaus žmogui Dievo egzistenciją. "Kodėl ieškote Manęs tarp mirusiųjų? Aš esu visur su jumis" — gal giliausiai įsiveržia šie žodžiai paliekant paviljoną.

Kažkaip, nežiūrint išskirtinai meistriškų nuotraukų (primintina šia proga, kad Expo esama ir pasigėrėtino Fotografijos paviljono, kuriame išstatytas lietuvio Vyt. Valaičio darbas), nežiūrint apygerc mos, vaizduojančios karo pragarą, Krikščionybės paviljonas, deja, giliau nesudrumsčia lankytojo.

Teatleidžia man teologai, bet šia prasme Labyrinth, nuolatos apgultas minių, galėtų vadintis Krik., čionybės paviljonu. Daug kas traukia tenai sumaslntas reklamos, kad kanadiečiai nubalnoję nosį Holi-vūdui savo nauja filmų technika. Iš tiesų filmos demonstruojamos vienu metu dviejuose — horizontaliame ir vertikaliame — ekranuose. Bet Labirinto paviljono trauka glūdi kitur. Jis kalba, kad kaip Tezėj as išėjęs iš Kretos požemių vien tik po to, kai nudėjęs minotaurą, taip kiekvienas mūsų privaląs surasti ir nukauti žvėrį, pasislėpusį viduje, įveikti pavydo, prietarų, frustracijos pabaisą, kad vėlei įtikėtų šviesos buvimu.

Nemažiau raiškiai iškelia žmogiškąjį paradoksą ir "Miesto" (L'Homme et la Cité) medinė piramidė, kalbanti, kartais perdėtai įmantriai, kartais retu paprastumu, apie nūdienio žmogaus buitį. Kurtinantį didmiesčio ūžesį, masinės komunikacijos atakų atlaikymą, vienatvės kalėjimą, mitų praeinamumą. Pažymėkime šia proga, kad net ir kai kurių valstybių paviljonuose (D. Britanijos, Italijos ir t.t.) aiškiai apčiuopiama pastanga katakombinių koridorių pagalba skaldyti tarškią turistų minią, skatinti susikaupimą, kontempliaciją. Australija prasimanė net "kalbančius fotelius", kur įsmukęs nusitrypėlis dar išklauso radijo pasikalbėjimo apie krašto fauną, florą ir modernųjį meną (laimei, daug kas užmiega). Iš visų šių pastangų įvesti lankytoją dialogan su savimi "Miestas" yra, tur būt, sėkmingiausia. Jau vien savo vidumi, tvenkiniais, kur plauko juodos gulbės, skliautu, iš kurio atklysta raminanti orientališka muzika, "Miestas" yra ramybės, rimties oazė.

Tai vis paviljonai, kurių daugelis turistų net neaplanko arba aplankę išeina nešnekūs, pasimetę. O tačiau juose nepabuvojus (ir tai vienam, o ne būriui) vizitas Montrealio parodon neturi prasmės. Be tematinių paviljonų (o jų yra ir daugiau. Sakysim būtina pamatyti "Man the Producer", arba puikią filmą apie ašigalius "Man and the polar regions" paviljone) Expo būtų likusi tuo, kuo pasaulinės parodos buvo kitur — komercinėmis varžybomis. Už tai, kad suteikiama proga pusiau pasiturinčiam žmogui atlikti sąžinės sąskaitą, praplėsti dvasinį akiratį, pervertinti senus mitus, Expo 67 galėtų būti pavadinta liaudies universitetu.

Visa tai skamba pernelyg pompastiškai, kaip kad kiekvienas pasididžiavimas Kanada. Ypatingai išėjęs iš neokvebekiečio lūpų. Tikrieji kanadiečiai yra pažymėtinai santūrūs, kai kalba apie savo žemę. (Mums lietuviams verta pažiūrėti Kanados paviljono Cinė-Carroussel filmos, kad įsitikintumėm, jog apie praeitį galima kalbėti be ekstazės ir be patoso). Tačiau ir jie, patentuoti kanadiečiai, šįkart išdidūs savo Expo. Ir ne be pagrindo.

Kai rusams paskutiniu momentu atsisakius 'o kas atspės motyvus atbaidžiusius juos ruošti pasaulinę parodą Maskvoj ), imta organizuoti Expo Kanadoj, maža kas tikėjo, kad ji pasiseks. Ir dar kur — Kvebeko provincijoj, kurią dar taip neseniai ne kas kitas, kaip Paul Claudel pavadino "katalikiškuoju Tibetu". Argi, sakė skeptikai, New Yorko mugės fiasco neįrodęs, kad pasaulinės parodos esančios anų amžių atgyvenos. Per ketveris metus spaudoj pylėsi būgštavimai, kad jinai nesumasinsianti lankytojų, kad nepakankamai reklamuojama. Atidarius prasidėjo jere-miados, kad restoranai lupikaują, gyvą kailį nerią varguolėliams lankytojams. Tarsi jų pagrindinis tikslas būtų prisikimšti gūžį.

O tačiau nuo pat atidarymo dienos lankytojų skaičius prašoko (su retom išimtim) kompiuterių pranašystes. Tai buvo pilko Amerikos žmogaus, žmogaus, kurį visi nuluptą pažįsta, pergalė. Tai buvo (ir tai žymiai svarbiau) jaunimo pergalė. Jei daugelis tikėjosi, kad jaunuoliai pramogaus La Ronde karuselėse, bo3edamiesi tematiniais ir valstybiniais paviljonais, tai jų lūkesčiai neišsipildė. Vaikai kregždėmis šaudo pro visas angas. Expo yra jiems vartai į naują pasaulį, kurio buvimo neįstengė jiems įrodyti nei mokyklos, nei vadovėliai.

Būtų naivu spėlioti, kaip Expo pakeis jų mąstyseną, bet viena aišku: daugeliui tėvu atsirado proga atnaujinti dialogą su savo vaikais. Lygiai, kaip tautinėms mažumoms atsirado proga naujai pažvelgti į eilę bendruomeninių problemų. Ir į save pačius. Kaip visada tokiame sukūry, iškyla nauji mitai. Vienų jų yra spėliojimas, kad Expo pasisekimas, aureolė, kuria skubama apgaubti Expo sumanytoją, apuokiškos išvaizdos Montrealio burmistrą Jean Drapeau, nuslopinsiančios Kvebeko nepriklausomybės sąjūdį. Kitas (tikriau buvo) spėliojimas, kad turistų antplūdis padės nugalėti ekonominius sunkumus. Rimti ekonomistai yra iš anksto įspėję stebuklų nesitikėti. Faktiškai Expo pelnas ar nuostolis net ir nesvarbus, nes jos auklėjamasis poveikis sunkiai kvantifikuojamas. O mokslo populiarizacija dažnai būna kemšama per nevalią ("Man and Life" paviljonas).

Architektūros žinovai sudirbo į miltus Kanados paviljoną, ir jų priekaištai absoliučiai teisingi. Apversta piramidė (Katimavik peleninė) tetarnaujanti tik kaip akį pagaunanti reklama. Funkciškai ji niekaip nepasiteisinanti. Eksponatai esą išmėtyti po šią struktūrinę pabaisą. Vyraujanti maišatis. Į paviljoną esą galima patekti per šimtus įėjimų. Visa tai teisinga, bet dėdės vieno nepastebi. Būtent, kad ši atvirybė žmonėms ir idėjoms ir yra, turi būti, Kanada. Daug šaunių idėjų, pavyzdžiui, sumanymas, kad "Habitat" (tokia gelžbetonio casbah, sumontuota iš prefabrikuotų gyvenamųjų blokų) vidaus įrengimus turėjo atlikti atskiros valstybės, negalėjo būti įgyvendinta dėl kai kurių grupių spaudimo. Negana buvo Kanadai prisiprašyti valstybes dalyvauti. Daugelis neišlaikė savo pažadų, apkarpė numatytąsias sąmatas (J.A.V.). Kitos, kaip Kuwait šeikija, pasielgė vaikiškai. Pasipiktinusi tariamai šališka Kanados laikysena žydų - arabų konflikto metu, ji demonstratyviai uždarė savo paviljoną. Bet Kanados atvirybė idėjoms davė savo vaisių. Tikrasis Kanados paviljonas yra visa Expo. Pirmą kartą šiaurės Amerikos kontinente įvyko paroda, suteikianti plačioms masėms dvasinio peno. Tai, kaip sakėm, dar nereiškia, kad joj nesama propagandinių išsišokimų.

Didžiausiu apjakimu, bendra nuomone, pasižymi Kubos paviljonas, kuriame neskoningai ir neefektingai (kaip skelbimų stulpas jis lipinte aplipdytas nuotraukomis ir šūkiais) liaupsinamas Fidel Castro režimas, šalia jo, kitų Karibų salų (sakysim Haiti, kurios režimas nemažiau barbariškas) paviljonai atrodo žemės rojaus salomis. Taip, užvaryta turistams masinti propaganda užtušuoja šių kraštų defetizmą, pastangų gyventi mūsų amžiaus ritmu stoką.

Pažymėkim tarp skliaustelių, kad terminas "propaganda" yra labai slidus. Beveik visiems paviljonams, išskyrus D. Britaniją, galioja priekaištas, kad jie neparodą, kuo ir kaip gyvena eilinis krašto pilietis. Bet vieni iš jų bent leidžia nuspėti, kad krašto viduje esama šiokios tokios dinamikos, siekimo įsirikiuoti į modernių, ūkinę lygsvarą pasiekusių, šalių gretas. Čekoslovakija šaukte šaukia, kad ji priklausanti Vakarų Europai. Suomija nenori prisiminti, kad kažkada skelbėsi "Tūkstančio ežerų kraštu". Prancūzija neprisistato kaip vyną ir šlaunis mėgstančių, vėsiai gyvenančių piliečių žemė. Žodžiu, bandoma pašalinti įsipilietinusias klišes. Ar tai propaganda? Bet kaip su Japonija? Jos paviljonas yra prekystalis, kur išdėlioti pramonės gaminiai. Tik etiketės nurodo, kad jie gaminti Japonijoj, šiaip niekas nesako, kad tai esama krašto, turinčio savo kultūrą, savitą pasaulėjautą, civilizaciją. Į šiuos priekaištus japonai atsako nenorėję sukurti muziejaus, bet parodyti Japoniją, kokia ji esanti dabar. Įdomus yra ir Olandijos atvejis, šiaip jos paviljonas įrengtas originaliai, skoningai. Be jokio pedantiškumo pasakoma, kokius stambius žmones yra davęs šis kraštas pasauliui. Puikiai iškeliamas legendinis olandų darbštumas. Bet paskutiniu stambiu eksponatu, prieš paliekant paviljoną, yra didžiulė sklaidoma knyga, kurioj išreiškiama padėka Kanados armijai už krašto išvadavimą iš nacių vergovės. Na-itūralu, kad lankytoją jaudina, jog taip atvirai prisimenama kanadiečių ir amerikiečių kraujo auka. Bet ar tai "propaganda" ar tik "public relations"?

Išeiviams būdinga ieškoti propagandos Sovietų paviljone, Tenka pripažinti, kad aplamai ji daug rafinuotesnė negu anksčiau. Lankiusieji Briuselio parodą pripažįsta, kad rusai padarę didelę pažangą. Tada jų paviljonas, statytas nupypusių stalininės epochos architektų, buvęs pažymėtinai blankus. Viduje žioravę gipsiniai Leninai-Stalinai, konstitucijos išrašai... šįkart, sakoma, italų architektų gerai išplanuotame paviljone lankytoją pasitinka vienas stambus bareljefas ir įspūdingos maketės, erdvėlaivių kopijos. Gal Čekoslovakijos paviljone vaikų piešinių skyrius efektingesnis, gal trumputė švedų filmą pasako kondensuočiau, į kokią sąrangą orientuojasi mūsų amžiaus žmogus, bet neabejotina, kad sovietų paviljone jaučiasi polėkis. Kanadietis, kuriame šiaurės trauka visados gyva, negali likti abejingas sovietų žmogaus kovai su gamtos stichija. Kvebeko ir dalinai Izraelio paviljonai irgi yra pasirinkę — ir meniškiau perteikę — žemės užkariavimo temą, ir šis giminingumas daro sovietų paviljoną kanadiečiui patraukliu.

Kita sovietų propagandos ar "public relations" savybė yra ta, kad jie sugebėjo atspėti, kas jaudins eilinį lankytoją. Kaspijos jūros naftatiekių maketės, atominio ledlaužio modelis žavi jaunimą. Aukšto meninio lygio programos ruošiamos republikinių dienų progomis, skoningi tautodailės eksponatai, netgi pabrėžimas, jog kai kuriose srityse "respublikos" ypatingai išsiskiriančios (pasak S. Nėries: LTSR — tautų brolijoje, pati skambiausioji styga), — visa pramatyta suprantamam tikslui. Gerai atspėtas ir kitas dalykas, būtent, kad daugumai publikos Sovietų Sąjunga yra egzotiškas kraštas. Išeiviams gal ir juokinga, kad kai kurie gaminiai, kaip televizijos ar radijo aparatai, išrikiuoti ilgomis eilėmis, bet eilinį kanadietį užimponuoja įrodymas, kad SSSR priėjusi savo ekonominėj raidoj "consumer society" tarpsnio. Tas pat su menu. Eilinis lankytojas mieliau prisiima realistines, alegorines sovietų skulptūras, negu dešrigalių, perplautų melonų, vielų raizginių kompozicijas — nesąmones.

Daugiausia gi prisidėjo prie sovietų paviljono "pasisekimo" J.A.V. paviljono eksponatų atrinkėjai. Mažai kas užginčija, kad savo architektūra J.A.V. paviljonas yra pats įdomiausias pastatas Expo teritorijoj. Panašiai kaip Paryžiaus parodoj (tik ten prieš sovietų paviljoną stovėjo Vokietijos statinys) ir šiuo kartu abiejų galybių pastatai stovi vienas priešais kitą. Tačiau kapitalistinės Amerikos paviljonas anaiptol nereprezentuoja grumtynėms pasiruošusiu Titano. Net ir emblemos aras — ir tas neatšiaurus: padarytas iš žėručių, lyg kokios Cocktail suknelės aplikacija. Gal paviljono rengėjai persistengė, norėdami bet kokia kaina užtušuoti sąmonėse "Ugly American" įvaizdį, gal prašovė pro šalį savo "New Yorker" humoru, gal net pervertino efektą, kurį turėjo padaryti jų erdvės kapsulių eksponatai (kur kas įspūdingesni, negu nikeliuotos sovietinės kopijos), bet nesinori sutikti su balsais, skelbiančiais, kad JAV eksponatai nieko nesaką lankytojui. Priešingai, jie puikiai perteikia šio jauno kontinento dvasią. Sekcija, kurioj sudėlioti išradimai (ir tai ne kokios šaltį kauluosna varančios mamutinės plieno pabaisos, bet išmislai geriau supiaustyti tabaką ir pan.) kalba apie amerikiečiui būdingą norą taisyti, kas pataisoma, gerinti savo buitį, darbuotis smegenimis. Prieraišumas daiktams, kuriuos atnešė gyveniman pionierių gadynė (Quilts, Raggedy Ann) nemažiau aiškiai liudija ištikimybę savai žemei. Pagaliau net kinematografijos skyrius (itin kliuvęs jaunimui, kuris įžiūrėjo jame, lygiai kaip gitarų su autografais sekcijoje, seneliukišką praeities nostalgiją), argi jis ne parodo amerikietiško eskeipizmo, paiko įsimylėjimo J niekelius, entuziazmo viskam, kas nors ir nežmoniška, bet tik kitoniška. Bet ar pažanga įmanoma ten, kur nesama eksperimentavimo, polėkio?

Sovietų psichologiniu kompleksu buvo įrodyti, k "i jie gali pasivyti ir pralenkti Ameriką. Užtikrinti savo pranašumu, amerikiečiai gal ir perdaug intelektualiai parodė savo "American way of life", bet nuoširdžiai ir atvirai.

Yra žinoma taisyklė, kad nė vienos valstybės pilietis neatpažįsta savo krašto savame paviljone. Taip yra ir Montrealio pasaulinėj parodoj. Nei kanadiečiai-italai, nei kanadiečiai-belgai (kurių paviljonas, mūsų manymu, yra pranašesnis už čekų) nesutinka, kad jų tauta teisingai reprezentuojama. Kokie turėtų būti tinkamos atrankos kriterijai, tur būt, niekas neatspėtų. Viena aišku: pasidaro nei šis, nei tas, kada kuris nors kraštas įžūliai afišuoja savo didybę ir galybę. Deja, kartais pati situacija to reikalauja. Taip atsitiko Montrealio parodoj su Prancūzija ir D. Britanija.


Ant. Garbauskas ir Alg. Stoškus: vitražo Tėvynė centrinė  dalis. Vitražas buvo išstatytas Montrealio pasaul. parodoj

Abiems kraštams rūpėjo priminti tolimiems palikuonims, kad esama dvasinio Hinterlando, su kuriuo juos riša emociniai saitai. Gal lengviau pakaltinama Prancūzija, kuriai Kvebekas yra savotiškas prietiltis prancūzų kultūros spinduliavimui Š. Amerikos kontinente. (Jokia paslaptis, kad visa tai atlikta su Kvebeko valdžios palaiminimu. Ji jau dabar pripažino siekianti atsiskyrimo nuo valstybinės Kanados televizijos tinklo, visiškos autonomijos programų parinkime. Šis žingsnis būtų, savaime aišku, dideliu kultūriniu laimėjimu Kvebeke gyvenantiems). Bet kaip rusai su savuoju šūkiu "pas mus visko yra", taip ir prancūzai (neveltui Prancūzijos simbolis yra gaidys) kažkur persistengė. Patekęs paviljonan, kurio architektūra pernelyg pompastiška (ne tai "samavoras", ne tai laivas, gal supliuškęs vestuvinis tortas), lankytojas tuoj pat pajunta išskirtiną šios tautos dovaną — subtilų skonio pajautimą, menišką gyslelę. Nelaimei, šiuo kartu mažiau esama saiko. Pagrindiniu paviljono siekimu, atrodo, bus buvę skelbti, kad Prancūzija tvirtai įžengė į atominį amžių. Ir tai atliekama pedantiškai ir grubiai. Yra, sakysim, toks triukas. Vienu metu pasigirsta pekliškas trenksmas ir po visą laiptų narvelį nukarusiais laidais ima blykčioti įvairiaspalvės lemputės. Visas įtaisas vadinasi, berods, "polytope", pati "muzika" — musique concrète ar panašiai. Jei jos paskirtis pažadinti lankytoją iš snūdurio, tai ji šį "bu-dilninko" uždavinį atlieka. Ne kažin kokiu, tačiau, nuopelnu yra paviljonui, kad prireikia kelti iš miego lankytojus. Iš tikrųjų kai kurie aukštai, ypatingai tie, kur kalbama apie mokslo atradimus, yra nepaprastai nuobodūs. Liūdniausia, kad eiliniam žmogui susidaro įspūdis, kad ne mokslas tarnauja žmonijai, o žmogus yra tapęs kažkokios klikos, egiptietiškus žynius primenančio elito auka. Nenuostabu, jei dažnas lankytojas aiškinasi, kad jis turėtų praleisti ištisą savaitę Prancūzijos paviljone, idant viską peržiūrėtų. Niekas to nedaro.

Kur kas kitaip lankytoją nuteikia D. Britanijos paviljonas. Iš išorės jis irgi plokščiapadis, mauzoliejiškas. Britai prisipažino, kad jie siekę akcentuoti savo kraštą kaip išdidžią salą (tight little island), bet kartu ir inkubatorių, kuriame kristalizavosi savita civilizacija. Užuot leidę Prancūzijos pavyzdžiu lankytojui kopti laiptais, lyg kokiame nuobodžiame "department store", britai jau prieš įeinant garsiakalbiu informuoja, kas norima atskiromis salėmis parodyti. Ne visos jų vienodai vykusios, bet visur jaučiasi kūrybingumas, bandymas sukurti specifinę nuotaiką. Itin patraukli salė, kurioje vaizduojama dabarties buitis. Gal britų siekimas buvo nugalėti įsipilietinusį mitą, kad jų visuomenę sudaro dvi aiškios klasės, gal norėta parodyti, kad Paryžius nebėra madų centru, bet retas paviljonų tokia šiluma kalba apie jaunimo problemas, apie eilinio žmogaus prieraišumą savam kampui, vidurinio luomo vertybių skalei. Net ir tokioj salėj, kur rodoma pramonė, lankytojas jaučiasi saugiai. Technika pajungta jo gerbūviui. Be skardžių trimitų D. Britanijos paviljonas primena, kaip daug demokratinių principų esame įsisavinę dėka britų gradualizmo, logiškumo, sprendžiant painius žmonijos reikalus. Nežiūrint, kad kai kur apeliuojama į anglų sentimentalumą (sekcija, kurioj rodomi Anglijos vaizdai), akultūrizuotas neokanadietis pasijunta savame elemente.

Kaip arklių lenktynėse esama favoritų, taip ir Expo atveju visuotino populiarumo nusipelnė Čekoslovakijos paviljonas. Priešingai britams jis nieko neleidžia nuspėti, kuo gyvena paprastas žmogelis. Net ir priklausymas socialistinių valstybių grupei gerokai prislopintas. Paviljonų - muziejų Montrealio parodoj esama ir daugiau. Nuostabiausias būtų Meksikos paviljonas. Belgai prisipažįsta, kad jų eksponatų komisija atlikusi nuostabią atranką: jie patys nežinoję, kad krašte esama tokių meno šedevrų, čekų formulė itin vykusi, nes šalia religinio meno (įprastesnio negu aztekų skulptūros) jie aptiko atrakciją dievdirbių kruopščiai atliktoj prakartėlėj, apstulbino kristalo išdirbiniais, išradingai parodė (nauja filmų technika) savo pramonę. Viskas demonstruojama su pasigėrėtinu skomu. Kadangi jų paviljonas yra buvęs premijuotas Briuselio parodoj, nenuostabu, kad visi ten veržiasi ir Belgijai sunku konkuruoti. Tačiau mūsų nuomone, Belgijos paviljonas kur kas vispusiškiau parodo tautos veidą, nesikuklindamas ir nesiafišuodamas viena pramonės šaka.

"Danija neturi žaliavų, nei gamtos turtų, kuriuos būtų verta suminėti", sako vienas eksponatas Skandinavijos paviljone, "išskyrus danus". Esmėj šis šūkis galiotų daugelio valstybių paviljonams.

Būna nuostabiai smagu, kai aptinki tą kūrybingumo kibirkštėlę. Būna labai nejauku, kai pajunti stagnaciją (tokie yra "karčiaminiai" Karibų salų paviljonai), arba gūžimąsi ghettan (Kanados indėnų paviljonas). Kokia yra mano tauta? — klausi savęs. Ir neatsakai, nes nežinai, kiek tautiečių aplinkys Expo ir ką iš ten parsiveš. Šiaudines skrybėles, suvenyrus, ragauto alaus prisiminimą ar norą plėsti savo dvasinį akiratį?

Judaizmo paviljone (kurio lankytojų daugumą sudaro, tarp kitko, kitatikiai) išrašytas vieno žydo posakis: "Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis — tai vienintelis laidas mano tautai išlikti". Jis galioja visoms tautoms.

Baigiant tenka pažymėti dar vieną dalyką. Expo yra pasidariusi estrada įvairių valstybių galvų ir "pusgalvių" pasirodymui. Vieni iš tų imperatorių, karalienių, prezidentų bei pretendentų į prezidentus parodo aukštą teatrinę mokyklą, vaidybinę techniką, savitą aktorinį stilių. Kiti klounuoja, balaganina. Nevisada jauku žinoti, kad žmonijos ateitis jų rankose. Bet bent montrealietis yra atlaidus turistui, kurio įspūdžiai iš Expo 67 yra skirtingi.