DAR APIE "SPECIALIZACIJOS BARBARIZMĄ" Spausdinti
J. Rugio pastabos apie kultūrą ir civilizaciją (Aidai, 1967 nr. 6) liečia problemas, jau prieš dešimtis metų filosofų iškeltas (Ortega y Gasset apie tai jau kalba ir Espana invertebrada, 1923; Miguel de Unamuno nuolat grįžta prie šios temos tiek savo Ensayos, 1905-1931, tiek korespondencijoje; Gabriel Marcei apie tai užsimena Etre et avoir, 1935), tačiau kasdien aiškiau išryškėjančias akademiniame gyvenime. Jei prisimename, ką "studijuoti" reiškė renesanso laikais (kai siektas laipsnis buvo užpelnomas kartais tik po 15-16 metų) ar net šio šimtmečio pradžioje Anglijoje, ir pasveriame šią pernelyg sumenkėjusią sąvoką šiandien, išvystame atsiveriant beveik neperžengiamą prarają. Tai itin akivaizdu šiaurės Amerikos universitetuose, kur siekiamas mokslas — ar tiksliau išsireiškiant, titulas — vis labiau prilyginamas priemonei didesniam uždarbiui, geresnei socialinei padėčiai įsigyti.

Dažnas studentas, priėjęs apsisprendimo tašką, nebeklausia savęs, kas jį "traukia"; visų pirma sveriamos praktiškosios profesijos savybės. Kartais atrodo, kad jis net nepagalvoja — ir tai, tur būt, yra pati didžiausia grėsmė Amerikos studentijai. Vis labiau populiarėja "trijų metų planas": studijuodamas ir vasaromis, jaunuolis gali užbaigti visais metais anksčiau, greičiau atsistoti ant kojų, greičiau pradėti uždirbti, šitoks skubėjimas dažnai susijęs su kiek perkrauta programa, ir kenčia tada jau ne tik įvairūs privalomieji kursai, bet net ir jo specialybė. Darbas atliekamas, išpildant visus reikalavimus, tačiau nė per pusę piršto jų neprašokant. Net ir huma-nistiką studijuojantis retai ieško ar griebiasi knygos, nenurodytos kaip būtino minimumo. Anksčiau visa tai būdavo atidedama vasarai. Dabar gi, studijuojant ir vasarą, jau nebėra, kada skaityti. Raminamasi, kad "užbaigus, laiko bus marios". Bet kaip tik tada iškyla specializavimosi pavojus: sąžiningai dirbant savo srityje, ir užbaigus laiko "bendrai kultūrai" puoselėti retai teatsiranda.

Nereta Amerikoj baigusįjį universitetą išgirsti tvirtinant, kad "undergraduate" studijų lygis čia gal ir žemesnis, negu Europoj, bet kad doktoratui reikalavimai žymiai aukštesni. Paviršutiniškai žvelgiant, tuo nesunku patikėti: disertacijos bibliografija kartais siekia šimto puslapių, ir "savo sritį" doktorantas pažįsta net ir išvirkščią. Tačiau kaip tik čia glūdi ir jo silpnybė: kas toji jo sritis? Ką ji apima? Imant pavyzdį iš literatūros, kandidatui užtenka nuosekliai pažinti vieną autorių, jo atstovaujamą literatūrinę srovę ir epochą, kurioje ti srovė išsivystė. Gi jei pažiūrime į tam pačiam laipsniui įsigyti reikalavimus Vokietijos ar Prancūzijos universitetuose, matome, kad ten studentui užkraunama trijų giminingų kalbų bei literatūrų istorija, visa filologija ir labai tvirtas filosofijos pagrindas.

Toksai "specializavimasis" laipsniui veda prie sekančio žingsnio — apsiribojimo dėstomuosiuose dalykuose. Natūralu, kad kiekvienas dėstytų tai, ką jis geriausiai žino, apie ką jis originalių minčių turi, tačiau liūdna, kai pasitaiko, kad profesorius nė nesugebėtų pereiti į kitą epochą ar žanrą, nekalbant jau apie kitą giminingą sritį.

Tenkant buvoti Europoje susiformavusios profesūros tarpe, dažnai krinta į akis jos pranašumas. Ispanų kriminalinės teisės docentas beveik galėtų skaityti paskaitų ciklą apie dvidešimtojo amžiaus poeziją, išnešdamas ją į palyginamosios literatūros plotmę. Prancūzai inžinieriai sąmoningai seka ir gilinasi į šių laikų meno apraiškas. O ką bekalbėti apie italus. Ten universiteto profesorius bet kokia tema lyg enciklopedija prabyla. Visa klasinė kultūra, visas meno bei muzikos pasaulis yra jam nuolatiniai palydovai nuo pat vaikystės; jis nemoka apsieiti be nuolatinės atramos  tiek į  scholastinę, tiek į šių laikų filosofiją. Iš gydytojo ten išgirsi kompetetingą nuomonę tiek apie ekonomiją, tiek apie politiką, tiek apie poeziją. Dailininkas seka technologijos raidą; muzikas galėtų ir literatūrą dėstyti. Didžiosios figūros kiekvienoje srityje Europoje visiems pažįstamos. Gi čia, kartais tame pačiame universitete su pasauline garsenybe dirbdamas, net nežinai, kad toks žmogus egzistuoja. Tai dar viena "specializavimosi" pasėka: susiskaldymas į mažus uždarus ratelius, iš kurių tik sąmoningai pastangas dedant teišsiveržiama. (Įdomias pastabas apie tai pateikia Julian Marias, Ortega y Gasset mokinys, savo Los Estados Unidos en escorzo, 1956).

Priežasčių ar stabdžių šiam "specializavimuisi" gausiai būtų galima surasti. Pati paprasčiausia betgi, tur būt, būtų ši: šiame žemyne, šioje civilizacijoje knyga žymiai mažiau mylima, negu Europoj. Nebūtinai norima ją įsigyti, murmamą, kad jos brangios, kad nesunku iš bibliotekos parsinešti. Tačiau nuosavi, nors ir pageltę puslapiai dažnai daugiau pasako; prie jų pakartotinai sugrįžtama; jie pasiekiami, tik ištiesus ranką, kai atsiranda laisva valandėlė. Bibliofilai dažnai pasižymi ir žingeidumu, o per jį ištrūksta iš siaurėjančio akiračio.

Jei jaunimas daugiau laiko skirtų skaitymui, jei įsisąmonintų, kad geriausias laikas save suformuoti, padėti tvirtus pagrindus kultūrai yra studijų metu, o ne jas užbaigus, jei nesiveržtų taip greit į uždarbį, gal ir jie tada sutiktų su Miguel de Unamuno, kuris tvirtino, kad žmonijai ne tiek reikalingas daug faktų žinantis, kiek mintijantis, juos interpretuoti sugebantis žmogus. Gėris ir grožis nuo senovės buvo keliami kaip aukščiausi idealai. Liūdna būtų pripažinti, kad jie menkesnės vertės, negu pinigas.