EILĖRAŠČIAI Spausdinti
APIE EILĖRAŠČIUS

Visi eilėraščiai,
kuriuos Tau rašiau,
yra tolygūs išpažinčiai.
Čia aš ničnieko nepridedu ir neatimu.
Rašau taip, kaip man sako mano širdis.
Nes aš noriu pasigailėjimo
ir atleidimo malonės.
Nes aš noriu būti toks,
koks buvau numatytas Tavo pirmajam plane,
tai yra,
noriu būti skaisčios širdies kūdikėliu.
Daugiau nieko nenoriu.
Nes daugiau,
iš tikrųjų,
negalima nieko norėti.

APIE MEILĘ

Bičiuli mano, bičiuli mano,
šitaip negalima gyventi visai be meilės.
O, Dostojevskį,
kokią tu baisią teisybę esi parašęs.
Teisybę,
kuri slepiasi mano kraujuje.
Teisybę,
kuri neduoda ramumo nei dieną, nei naktį.
Ypač gi naktį,
kada neima miegas.
Reikia mylėti.
Ir meilė
turi būt iš Didžiosios Raidės
(aš kalbu apie tikrą ir didelę žemišką meilę,
kurią laimina Dievas).

VIKSVOS ŠEŠĖLIS

Žiūriu ir netikiu,
kad jinai,
devyniasdešimties metų senolė,
suvaikėjusi ir krizenanti,
savo metu drebėjo meilės glėby.
Šiandieną
ji man atrodo lengvesnė už viksvos šešėlį.
Reikia stipresnio vėjo, — ir po gyvenimo.
Ir pasiliks tiktai mirusios vardas mirusių knygoje.

PADĖKOS PAREIŠKIMAS

Laikas yra nepadalijamas,
panašiai kaip yra nepadalijama mano širdis.
Kas gi yra atminimai? Tai tėra stalčiai,
kuriuos laikinai uždariau ir nustūmiau į šalį.
Progai atėjus,
atidarysiu užmirštus stalčius ir vėl skaitysiu
prisiminimus ir užrašus
bei mamuarus
(arba kaip aš ten juos bepavadinčiau).
Taigi,
kartoju,
laikas yra nepadalijamas,
panašiai kaip yra nepadalijama mano širdis;
jis amžinai vis toks pat ir nedalomas,
lygiai kaip vakar,
kaip užvakar
arba prieš keturiasdešimt prabėgusių metų.
Taip,
mano Viešpatie Jėzau,
tai mano džiaugsmas.
Ir už jį,
už gyvenimą,
ir už bėgantį laiką,
kurį man,
kažkada,
pirm gimimo buvai paskyręs,
aš iš visos širdies Tau šiandieną dėkoju.

AČIŪ !

Ačiū,
Viešpatie,
kad baudei mane pagal saiką,
bet kad nepalikai manęs nenubausto,
nes kitaip negalėčiau vadintis Tavo sūnum,
nes visus,
kuriuos Tu pasirenki,
Tu,
kaip taisyklė,
plaki ir auklėji.
Ir lygiai ačiū Tau iš visos širdies, Dangaus
Karaliene,
kad manęs nepalikai.

PABUČIAVIMAS

Niekados nebuvau pilna žodžio prasme
gyventojas.
Amžinai tik svajotojas.
Ir už tai man sunku kalbėti apie gyvenimą,
nes gyvenimo nepažįstu.
Tryliktuose savo gyvenimo metuose
mane pabučiavo išprotėjimo baimė, ir
ir pabučiavimas amžinai pasiliko.
Baimė, baimė ir baimė.
Baimė angažuotis gyvenimui.
Baimė išsilaikyt savame krašte ir kovoti už
įsitikinimus.
Komunizmo esmė slepiasi ne kasdienės duonos
pasidalinime
(nes Išganytojas savo metu yra sakęs,
jei turi dvejus marškinius,
atiduok vienus tam, kuris neturi nieko);
komunizmo esmė slepiasi komunizmo tikėjime,
kad po mirties nėra nieko.

Tie, kurie šiuo metu Lietuvoj gyvena
ir kuriems nuolat graso pavojus būti
iššifruotiems
arba būt išvežtiems į Sibirą ir sušaudytiems,
tiems visiems,
mano broliams ir mano sesėms,
nesu vertas parpuolęs atrišti kurpių dirželio.
Tik prašau, kad kasdieną juos saugotų Dievo
malonė
suspaudimo pavojuose.

MANO TAUTA

Šiuo metu,
kai mano tauta yra suspaudimo pavojuose,
nedera niekam rašyti meilės eilėraščių.
Reikia akmens ir švino.
Arba eilėraščių,
kurie trenkia kaip švinas.
Reikia rašyti taip, kad kiekvienas eilėraštis
būtų tolygus akmeniui, priešui daužyti —
tam amžinam mūsų priešui, kurio didžiulės
voros žengia kovos rikiuotėj Azijos stepėmis.
O! mano miela,
nereikia
nusiminimo ir ašarų.
Kraujas ir dūmai
tavo kartus ąsotėlis vandenio vietoje.
Kirčiai ir arklio kanopos paglostymo vietoje.
Bet amžinai tu keliesi gyvent iš naujo
tartum žolėy kurią šaukia pavasario vėjai.