LIETUVOS MOKYTOJAS AMŽIŲ SŪKURIUOSE Spausdinti


Mokytojo darbo reikšmė tautai yra nenusakoma ir, skaudžiausia, reikiamai neįvertinama. Senovės laikais mokytojo darbas buvo laikomas sunkiausiu darbu, kad romėnai net sakydavo: "Ką dievai norėjo nubausti, tą pedagogu padarė". Ir dabar, nors oficialiai mokytojo darbas liaupsinamas, tačiau jis pats kasdieniniame gyvenime patiria skaudžių valandų: savo mokiniams atidavęs visą sveikatą, mokytojas dažnai pašiepiamas kaip atitrūkęs nuo gyvenimo; dažnai buvę mokiniai nebeprisimena ar net nebepažįsta buvusių savo mokytojų; mokytojas yra tautos švietėjas ar auklėtojas, jo pareigos yra vienos iš atsakingiausių, o ekonominis jo aprūpinimas — vienas iš menkiausių.

Lietuvių tautos gyvenimas ėjo labai vingiuotai, kartais net tragiškais keliais. Drauge su savo tauta tuos pačius vargus išgyveno, tais pačiais džiaugsmais dalijosi ir Lietuvos mokytojas. Jis ir šiandien krašte prievartaujamas ir verčiamas prieš savo šventus įsitikinimus klaidinti lietuvių jaunimą, klastoti tautos istoriją ir auklėti savo tautai priešus. Tai skaudžiausia visoje lietuvių tautos istorijoje Lietuvos mokytojo tragedija.
Mokytojo darbo našumas priklauso nuo ekonominių ir įvairių politinių sąlygų, tinkamo mokytojų parengimo ir gerai organizuotos krašto švietimo administracijos. Todėl, reikia bent trumpai paliesti ir visas tas aplinkybes, kuriose Lietuvos mokytojui teko įvairiais amžiais dirbti.

Senosios Lietuvos valstybės laikai

Lietuvoje pirmosios mokyklos atsirado tik krikščionybei įsigalint krašte. Nesant mokyklų, jaunuomenė reikalingiausių savo gyvenimui žinių praktiniu būdu įgydavo iš savo tėvų: ūkininkai savo vaikus mokė žemę dirbti, gyvulius auginti ir kitų ūkio darbų, bajorai pratino nešioti ginklus ir kovoti su tautos priešais, valdovai — valdyti kraštą. Tuo būdu pirmieji Lietuvoje mokytojai buvo patys tėvai. Jie visais laikais buvo, yra ir bus pirmieji savo vaikų mokytojai.

Po tėvų pirmieji mokytojai atsirado valdovų ir žymesniųjų didikų pilyse. Yra žinoma, kad Kęstučio dvare Trakuose jo sūnų Vytautą mokė vienuolis. Ir anksčiau Gedimino vaikus galėjo mokyti koks nors vienuolis, nes jo dvare buvo raštininkų vienuolių, kurie rašė lotyniškai laiškus popiežiui ir Vakarų Europos miestams.

Iš dokumentų žinoma pirmoji Lietuvos mokykla prie Vilniaus katedros, kurią 1397 mini Vilniaus vyskupas Andrius Vosylius, įsakydamas Vilniaus katedrai mokėti mokyklos mokytojui atlyginimą. Nuo Mindaugo laikų Lietuvoje laisvai veikė vienuoliai pranciškonai ir domininkonai. Nors šaltiniai nieko nesako, bet gal tie vienuoliai savo reikalams turėjo ir mokyklėles: juk pasitaikydavo, kad vienas kitas ir iš lietuvių apsikrikštydavo, o naujakrikštus reikėjo išmokyti bent pagrindinių tikėjimo tiesų.

Viduramžiais   ir   naujaisiais   amžiais   iki Prancūzijos revoliucijos (1789) nė viena valstybė nesirūpino nei mokyklomis, nei krašto švietimu. Vaikų švietimas ir auklėjimas buvo visiškai paliktas tėvų ir dvasininkų iniciatyvai. Tais laikais nė viena valstybė, taigi ir Lietuva, savų mokyklų neturėjo. Visos mokyklos buvo privačios, daugiausia parapijų ir vienuolynų išlaikomos.

1588 m. Lietuvos Statute, kuris sutvarkė daug gyvenimo sričių, švietimas paminėtas tik atsitiktinai. Trečiame skyriuje, išvardijant įvairias bajorų laisves bei privilegijas, pripažįstama teisė vykti į užsienį mokytis rašto, kariškų dalykų ir gydytis, bet tik į tuos kraštus, su kuriais Lietuva nekariauja, be to, su sąlyga, kad nenukentėtų valstybės reikalai, t. y., kad iš studijuojančio dvaro būtų atlikta karo tarnyba. To paties skyriaus penktame punkte, kalbant apie našlių ir mažamečių našlaičių vaikų globėjų pareigas, paminėta, kad septynerių metų berniuką reikia siųsti į mokyklą, bet globėjai neįpareigoti tai daryti (Dr. K. Avižonis, Švietimas Lietuvoje XVII a. pirmoje pusėje, Lietuvos Praeitis, I, 2, 1941, 542-543 p.).

XV a. antroje pusėje, padaugėjus parapijų skaičiui Lietuvoje, be Vilniaus katedros mokyklos, galėjo būti ir daugiau parapinių mokyklų. 1469 Žemaičių vyskupas Motiejus II Varniuose įsteigė mokyklą rengti kandidatams į kunigus ir tos mokyklos mokytoju paskyrė kažkokį kunigą Mykolą. Tai buvo Žemaičių kunigų seminarijos užuomazga. Iš užsilikusių šaltinių žinoma, kad XVI a. pirmame ketvirtyje jau veikė kelios mokyklos: Vilniuje prie Šv. Jono bažnyčios, Žiežmariuose, Eišiškėse, Tauragėje. 1530 Joniškio klebonas Morkus Lančkis įsteigė mokyklą, kurios mokytojui pats mokėjo algą ir jį maitino. Turėjo būti ir daugiau tų mokyklų, nes 1522 Vilniaus vyskupijos kapitula paskyrė vieną iš savo narių mokyklų prižiūrėtoju — scholastikų.
Parapijų mokyklose mokė kunigai ar kas nors iš bažnyčios tarnų (klebonai buvo įpareigojami laikyti lietuviškai mokančius vikarus ir kitus bažnyčios tarnus). Kartais būdavo ir specialus mokytojas, vadinamas bakalauru. Jis mokė skaityti, rašyti, giedoti, mišioms tarnauti, kai kur skaičiavimo, lotynų kalbos ir net gramatikos pradmenų. Daugiausia buvo kreipiama dėmesio į religinį auklėjimą. Dėstomoji kalba (bent iš dalies) buvo lietuvių. Tai matyti iš 1528 Vilniaus vyskupijos sinodo nutarimo, kuriuo parapijų klebonai įpareigojami steigti mokyklas, kuriose būtų mokoma lietuviškai ir lenkiškai skaityti lekcijas bei evangelijas ir rašto. 1530 įsteigtoje Joniškio mokykloje ūkininkų vaikai buvo mokomi rašyti ir skaityti ir lietuviškai ir lenkiškai (M. Valančius, Žemaičių vyskupystė, II leidimas, 130).

Parapijų mokyklos buvo skiriamos liaudžiai: valstiečių, miestiečių ir neturtingų bajorų vaikams. Bajorų ir didikų vaikai pradinį mokslą įgydavo namuose. Tėvai, kurie neįstengė pasamdyti mokytojo, patys pamokydavo vaikus gudų bei lenkų kalbų ir skaičiavimo pradmenų, kad vėliau galėtų dalyvauti valstybės reikaluose. Pasiturintieji bajorai ir didikai samdė namų mokytojus — prižiūrėtojus (praeceptor). Tai buvo dažniausiai užsieniečiai lenkai ar vokiečiai, baigę vidurines ar net aukštąsias mokyklas. Įgiję namuose pradinį mokslą, didikų vaikai vykdavo į užsienį siekti aukštojo mokslo, su dideliu bajorų palydovų skaičiumi, tad kartais ir mažiau pasiturintiems bajoraičiams buvo proga užsienyje pastudijuoti.

Reformacijai įsigalėjus, ir kalvinai pradėjo steigti mokyklas. Iš jų ypač pagarsėjo 1625 Kėdainiuose įsteigta mokykla. Stačiatikiai ir (po 1596 sudarytos Brastos unijos) unitai laikė prie cerkvių ir vienuolynų mokyklas, kuriose mokė vienuoliai ar cerkvių tarnai.

Mokytojams parengti specialios mokyklos nebuvo, kaip tokių mokyklų nė Vakarų Europoje nebuvo. Mokė vienuoliai, kunigai ar pasauliečiai, dvasiškių priežiūroje. Pradinė kunigų seminarija įsteigta 1469 Varniuose, bet ji pradžioje buvo silpna. Daug geriau mokslas buvo pastatytas 1582 Vilniuje įsteigtoje seminarijoje, kur buvo siunčiami ir iš Žemaičių vyskupijos kandidatai į kunigus. Tik XVII a. pradžioje ir Varnių kunigų seminarijoje mokslas buvo pastatytas deramon aukštumon. Nors kunigų seminarijos rengė dvasiškius, tačiau netiesiogiai jos rengė mokytojus, nes parapijų mokyklose mokė arba kunigai, arba bažnyčios tarnai, kunigų prižiūrimi.

Lietuvos švietimo srityje padaryta didelė pažanga, 1569 atvykus į Vilnių jėzuitams, kurie 1579 įsteigė ir aukštąją mokyklą — Vilniaus akademiją. Jėzuitai Europoje jau buvo įgiję patirties steigti mokyklas ir auklėti jaunuomenę, jų mokyklos tuo metu buvo laikomos geriausiomis. Jėzuitus tenka laikyti pirmaisiais tikrąja to žodžio prasme Lietuvos mokytojais.

Jėzuitų kolegijos — šių dienų gimnazijos (high schools) buvo penkių klasių. Trijose žemesnėse klasėse daugiausia laiko buvo skiriama mokytis lotynų kalbos, nes tuo metu lotynų kalba buvo mokslo ir inteligentų kalba. Ji buvo reikalinga ne tik bažnyčiai, bet ir mokslui, literatūrai, administracijai, diplomatijai. Mokiniai, baigę trečią klasę, kalbėjo laisvai lotyniškai, o baigę dvi aukštesnes poetikos ir retorikos klases — kalbėjo ir rašė klasikine lotynų kalba.

Be lotynų kalbos, kai kur buvo dar mokoma ir graikų kalbos, filosofijos, teologijos, šiek tiek istorijos ir geografijos. Žemesnėse klasėse dėstė magistrai klierikai ar kunigai, o aukštesnėse klasėse, ypač filosofijos ir teologijos — vietiniai ar užsieniečiai kunigai profesoriai.

Prie kolegijų mažiau pasiturintiems mokiniams bajorams ir valstiečiams buvo steigiami bendrabučiai — bursos. Žymesnės kolegijos turėjo savo bibliotekas, teatrus, spaustuves, prieglaudas, rengė įvairius vaidinimus, disputus. Iš viso, be Vilniaus akademijos, jėzuitai Lietuvoje buvo įkūrę 22 kolegijas, paskutinė kolegija įkurta 1730 Šnipiškėse (Dr. K. Avižonis, o. c, 557-558).

Jėzuitų kolegijos pradžioje buvo pavyzdinės, ilgainiui pradėjo sustingti ir atsilikti nuo gyvenimo. Jiems konkurentais tapo 1695 įsteigę Lietuvos viceprovinciją pi j orai, kurių mokyklų programa buvo pritaikyta prie naujų laikų reikalavimų. Pi j orai laikė pradžios ir vidurines mokyklas. Pradžios mokyklos buvo trejų metų, jose mokė tikybos, skaitymo, rašymo, aritmetikos ir sąskaitybos. Vidurinės mokyklos buvo dviejų laipsnių: pirmosios trys gramatikos klasės ir trys aukštesniosios poetikos, retorikos ir filosofijos klasės. Pasauliečiai dažniausiai baigdavo tik penkias klases, šeštosios (filosofijos) klasės nebelankydavo. Be minėtų tradicinių mokslų, perimtų iš viduramžių, pijorų vidurinės mokyklos mokė gimtosios kalbos, kuri Lietuvoje vadovaujančių asmenų buvo lenkų kalba, vokiečių, prancūzų ir vėliau rusų kalbų, buhalterijos, diplomatikos, gamtos mokslų, visuotinės ir krašto istorijos, teisės, paišybos. Patys pi j orai buvo parengę ir mokykloms vadovėlių. Iš viso jie Lietuvoje buvo įsteigę 17 vidurinių mokyklų.

Jėzuitai daugiau laikėsi tarptautinės lotynų kalbos ir viduramžių universalizmo, o pijorai daugiau laikėsi lenkų kalbos, kurią vartojo jau sulenkėjusi Lietuvos bajorija, tad jie daugiau prisidėjo prie Lietuvos sulenkė j imo ir susigyvenimo su Lenkija.

Be jėzuitų ir pijorų, po vieną ar daugiau vidurinių mokyklų Lietuvoje laikė karmelitai, bernardinai (pranciškonai), bazilijonai ir domininkonai. Jie patys ir dėstė savo mokyklose.

Lietuvos švietimui ir mokytojo darbui nemažos reikšmės turėjo 1773 jėzuitų ordino uždarymas. Vilniaus akademija ir maždaug pusė Lietuvos vidurinių mokyklų buvo jėzuitų išlaikoma. Uždarius jėzuitus, tuoj kilo klausimas, ką daryti su jų turtais, kurie daugiausia buvo skirti mokykloms išlaikyti, ir kam pavesti jų mokyklas, nes kiti vienuoliai, net stipriausi iš jų švietimo darbe pijorai, nepajėgė perimti jėzuitų mokyklų. Vicekanclerio Jokimo Chreptavičiaus, šviesiausios XVIII a. Lietuvos asmenybės, sumanymu švietimo ir auklėjimo reikalams [kurta Edukacinė komisija. Ji buvo bendra Lietuvai ll Lenkijai. Šiai komisijai pavesti jėzuitų turtai mokyklos ir taip pat visų kitų mokyklų pritvui ra, mokslo programos ir vadovėliai. Tai buvo pirmas atvejis Europoje, kai pati valstybė tiesiogiai ėmėsi tvarkyti švietimo reikalus. Tai buvo lyg pirmoji švietimo ministerija.

Edukacinė komisija perorganizavo visą mokyklų sistemą. Lietuvoje ir Lenkijoje padaryta po vieną vyriausią mokyklą, kuriai priklausė visų krašto mokyklų priežiūra. Tokia Vyriausia Lietuvos Mokykla buvo perorganizuota Vilniaus akademija. Visas kraštas paskirstytas į keturias apygardas ir 21 apygardėlę. Kiekvienoje apygardoje buvo septynerių metų vidurinė mokykla, o apy gardelėje — šešerių metų. Prie parapijų steigiamos pradžios mokyklos. O joms paruošti reikalingus mokytojus 1775 Vilniuje į-steigta mokytojų seminarija — pirma Lietuvoje mokslo įstaiga, kuri rengė pasauliečius mokytojus. Vilniaus vyskupijoje parapinėmis mokyklomis ypatingai rūpinosi vysk. Ig. Masalskis, o Žemaičių vyskupijoje vysk. J. Lopacinskis, kurio uolumo dėka kiekvienoje parapijoje veikė mokykla. Be Edukacinės komisijos išlaikomų mo kyklų, dar veikė nemaža vienuolynų ir keletas protestantų mokyklų.

Edukacinė komisija davė naują švietimo ir auklėjimo kryptį, pritaikytą šviečiamojo amžiaus idėjoms. Vietoje tikybos įvestos natūralinės etikos pamokos, tačiau palikta malda prieš pamokas ir kapelionai, kurie kasdien mokiniams laikydavo mišias ir sekmadieniais sakydavo pamokslus. Mokyklose buvo dėstoma daugiau geografijos, istorijos, gamtos ir kitų realiųjų bei praktinių mokslų. Edukacinės komisijos mokyklose istorija pradėta dėstyti kaip atskiras mokslo dalykas, gi Vakarų Europoje ji dar buvo suplakama su kitais mokslo dalykais. Daugiau domėtis istorija paskatino pirmasis padalijimas (1772), prie kurio privedė valstybės silpnėjimas. Reikėjo kelti patriotizmą ir reformų dvasią jaunimo tarpe, kad valstybė galėtų spirtis prieš didžiųjų kaimynų spaudimą.

Lietuvos mokyklų reformos srityje Edukacinė komisija būtų žymiai daugiau nuveikusi, jei jos darbo nebūtų trukdęs nuo pat jos veikimo pradžios godus perimtų jėzuitų turtų grobstymas ir XVIII a. pabaigoje vykę Lietuvos - Lenkijos padalijimai. Šiaip ar taip, Edukacinės komisijos veikimo metu Lietuvos švietimas buvo gana aukštai pakilęs: joje veikė apie 300 pradžios mokyklų ir per puskapį vidurinių mokyklų.
 
Tautiniu atžvilgiu Edukacinės komisijos veikla lietuvių tautai buvo aiškiai kenksminga. Visose mokyklose, pradedant pradine ir baigiant Vyriausia Lietuvos Mokykla Vilniuje, buvo įvesta lenkų kalba. Edukacinės komisijos mokykloms parengti vadovėliai taip pat buvo lenkiški. Dėl to mokyklų auklėtinius daugiau paveikė lenkiška įtaka.


A. Tamošaitienė  Sugretintos gretos (gobelenas, 28"x48")

Carinės Rusijos okupacijos metu
1795 Rusijai užėmus Lietuvą, mokyklų gyvenimas mažai tepasikeitė. 1797 Rusijos caro valdžiai susitarus su Lietuvos vyskupais, visos mokyklos pavestos vienuolynams ir parapijoms be atlyginimo, o mokyklų priežiūra pagal panaikintos Edukacinės komisijos nuostatus atiduota 1803 vietoje Vyriausios Lietuvos Mokyklos įsteigtam Vilniaus universitetui. Tais metais Rusijoje įsteigta švietimo ministerija, visa Rusija padalyta į šešias mokslo apygardas, kurių viršininkas vadinosi mokslo globėju. Viena iš tų šešių buvo Vilniaus mokslo apygarda, kurioje mokyklų priežiūra, kaip ir kitose Rusijos mokslo apygardose, pavesta universitetui. Vilniaus universitetas tvarkė mokyklas per savo valdybą, kasmet mokyklas revizavo per tam tikrus vizitatorius. Vilniaus mokslo apygardos globėjas buvo didelis lenkų patriotas Adomas Čartoriskis, kurio dėka Vilniaus universitetas tapo lenkų kultūros židiniu ir per visas mokyklas buvo varoma smarki lenkinimo akcija. Lietuvos bajorija baigė lenkėti. Tokiu būdu Lietuvos mokytojas Vilniaus universiteto priežiūroje pasitarnavo savo tautai neigiamai.

Kiek kitokia padėtis buvo Sūduvoje, kuri per paskutinį padalijimą trumpam laikui buvo patekusi Prūsijai, o po Vienos kongreso (1815) Rusijai ir administraciniu atžvilgiu prijungta prie autonominės Lenkijos karalijos. Sūduva priklausė Augustavo - Suvalkų vaivadijai, joje veikė dvi keturklasės mokyklos — berniukams Seinuose ir mergaitėms Garliavoje, be to, keliolika pradžios mokyklų, kuriose buvo mokoma lenkiškai skaityti ir rašyti. Be valdžios priežiūros prie parapijų ir kaimuose veikė žemesnio lygio mokyklos, kuriose daraktoriai mokė lietuviškai (pvz., Marijampolės parapijoje marijonai buvo suorganizavę net 3 mokyklėles). Daraktorių mokyklos Lenkijos karalijos administracijos buvo draudžiamos, matyt, dėl to, kad jose buvo mokoma lietuviškai.

Lenkiškos kultūros klestėjimas Vilniaus universitete rusų valdžiai nepatiko. Pirmiausia atstatytas mokslo apygardos globėjas A. Čartoriskis (1824), o jo vieton paskirtas ištikimas caro pavaldinys Novosilcovas; suvaržytos profesorių paskaitos, studentai apstatyti šnipais. Bet lenkiškos dvasios nepavyko užslopinti. 1831 sukilimas parodė, kad universitetu rusų valdžia negali pasitikėti. Todėl universitetas buvo uždarytas (1832). Po to sukilimo smarkiai nukentėjo ir Lietuvos švietimas: pradėti naikinti vienuolynai, drauge (maždaug iki 1835) užsidarė ir visos jų išlaikomos vidurinės mokyklos. Žemaičių vyskupijos administratoriui Jonui K. Gintilai 1841 pavyko išgauti leidimą steigti ir išlaikyti parapines mokyklas. Bet mokyklų vadovybės centralizacija ir rusinimo politika stiprėjo. 1843 įsteigta kiekvienoje Vilniaus mokslo apygardos gubernijoje parapijų mokyklų prižiūrėtojo vieta, o 1863 pradžios mokyklų direkcija. Kiekvienoje direkcijoje buvo direktorius ir keli inspektoriai mokykloms vizituoti.


A. Tamošaitienė  Ankstyvieji žiedai (gobelenas, 48"x70")

Vyskupijos valdytojas kun. J. K. Gintila buvo įsakęs klebonams prie parapijų steigti mokyklas, bet su ypatingu uolumu parapinėmis mokyklomis rūpinosi vyskupas Motiejus Valančius. Jis ne tik ragino steigti mokyklas, bet ir reikalavo iš dekanų du kartu per metus pranešimų apie mokyklų darbą. Savo švietimo planą vysk. M. Valančius išreiškė 1852.XI.2 aplinkraštyje dekanams: "žinomas visiems kunigams mano reikalavimas, kad prie kiekvienos parapinės bažnyčios ir net didžiųjų filijinių būtų laikoma mokykla po priežiūra vietinio klebono arba filijalisto, kame neturtingo luomo žmonių vaikai galėtų pramokti skaityti gimtine kalba ir katekizmo" (Kun. Antanas Alekna, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, 50 p.).

Kaip matyti iš Valančiaus aplinkraščio, mokyklas išlaikyti buvo įpareigoti klebonai. Bet jie neturėjo užtektinai išteklių pasamdyti specialistams mokytojams, antra, tokių mokytojų užtektinai ir nebuvo. Todėl dažniausiai mokė vargonininkai ar zakristijonai. Daugelyje mokyklų mokslo laikas buvo trumpas, vaikai tesusirinkdavo mokslui tuoj po Kalėdų ar gavėnios pradžioje ir išsiskirstydavo po Velykų, tik kai kuriose mokyklose pamokos prasidėdavo rudenį ir tęsdavosi iki pavasario. Parapinėse mokyklose buvo mokoma katekizmo, skaityti, rašyti, kai kur lenkų ir rusų kalbų bei skaičiavimo pradmenų, net lotynų kalbos ir dailyraščio.

Rusijos administracija į lietuvių tautą žiūrėjo kaip į dėl priimtos katalikybės sulenkėjusią rusų tautos dalį. Išbraukiant iš žemėlapio Lietuvos  vardą,   okupuota  Lietuva  pavadinta Šiaurės Vakarų kraštu. 1854 rusų švietimo ministras apie Lietuvą carui rašė: "Šis kraštas turi be jokių tautinių skirtumų susigiminiuoti su Rusija" (Dr. J. Matusas, Lietuvių rusinimas per pradžios mokyklas, 52). Ypatingai uoliai Lietuvos rusinimą vykdė 1863 sukilimo malšintojas Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas, jam tai buvo "šventas ir didingas rusinimo darbas". Vilniaus švietimo apygardos viršininkas Kornilovas svarbiausia rusinimo priemone laikė švietimą; rusų kariuomenės ir administracijos pradėtą lietuvių tautos pavergimo darbą turėjo užbaigti rusiška mokykla, jo supratimu, "rusų švietimas yra stipresnis už rusų durtuvą" (J. Matusas, o. c, 54).

Nors valdžios mokyklos buvo geriau aprūpintos ir turėjo geresnius butus, tačiau lietuviai savo vaikus leido į parapines mokyklas. Valdžios mokyklos buvo pustuštės, kartais net prievarta varydavo vaikus į savo mokyklas. Kai parapinės mokyklos gerokai sustiprėjo, 1853 jų buvo 197 su 5190 mokinių. Kai kurios mokyklos jau buvo įsigijusios savo namus. 1861 m. kun. Juozas Dovydaitis planavo steigti mokytojų seminariją. Tačiau rusų vyriausybė pasistengė užgniaužti bet kokį lietuvių tautinį kilimą. 1862.XII.23 raštu Kauno gubernatorius Krigeris uždraudė parapines mokyklas. Nors tas įsakymas lietė tik lenkiško rašto mokymą, tačiau policija uždarinėjo visas parapines mokyklas; tik Žemaitijoje kai kur dar laikėsi lietuviškos parapinės mokyklos. 1864.1.23 generalgubernatorius Muravjovas, laikydamas kenksmingu daiktu katalikų, ypač kunigų laikomas mokyklas, griežtai uždraudė visas parapines mokyklas.

Tada vysk. M. Valančius patarė klebonams raginti "ūkininkus, kad pasisamdę daraktorių sodžiuose savo vaikus mokintų skaityti" (Kun. A. Alekna, o. c, 66). Taip Lietuvoje atsirado slaptos daraktorių mokyklos. Jos buvo valdžios persekiojamos, bausdavo po 300 rublių. Daraktoriaus vardas kilęs iš lenkiško mokyklos vedėjo pavadinimo "dyrektor" (direktorius). Jie buvo be cenzo, kartais net nemokėję rašyti. Svarbiausias daraktorių tikslas buvo išmokyti vaikus skaityti, kiti mokė šiek tiek ir rašyti, tačiau retas kuris mokė skaičiuoti. Daraktorių samdydavo kaimas, jį maitindavo ir dar kas savaitė nuo vaiko primokėdavo po 10 ar 15 kapeikų. Mokslas tęsdavosi nuo Visų Šventų iki Velykų. Mokyklą lankydavo dažniausia tik to kaimo vaikai, bet gabesnieji daraktoriai patraukdavo ir kitų kaimų vaikus. Vaikai buvo mokomi gyvenamose ūkininkų trobose, retkarčiais seklyčiose. Mokykla buvo kilnojama iš vieno ūkininko pas kitą kas savaitė, o kartais ir dažniau (tai buvo ir priedanga nuo rusų policijos). Mokiniai būdavo susėdę apie didelį valgomąjį stalą, kurio gale sėdėjo daraktorius. Jei būdavo daugiau vaikų, tai jie sėdėdavo apie du ar net tris stalus. Visi vaikai tyliai skaitydavo iš elementorių, o pramokę skaityti — iš įvairiausių maldaknygių. Iš dešinės daraktoriaus pusės vaikas skaitydavo balsiai, vesdamas šiaudeliu ar žąsies plunksna skaitomas eilutes, o daraktorius sekdavo, ar gerai išmokęs užduotą tekstą. Patikrinęs užduodavo naują tekstą išmokti, garsiai perskaitydamas. Jis sėsdavo į kairę, o iš dešinės naujas mokinys buvo tikrinamas.

Pradinis skaitymo mokymo būdas buvo sunkus, vaikus mokydavo skiemenavimo (slebizavimo) metodu: pradžioje išmokdavo visų raidžių pavadinimus skiemenimis (a, bė, cė, dė, ė, ef, gie, ką, el, em, en o, pė ir t.t.), po to slebizuodavo skiemenis, sudarytus iš visų priebalsių su balsėmis ir tik tada pradėdavo skaityti tekstus — poterius, rytmetines ir vakarines maldas. Skiemenis ir žodžius pradžioje slebizuodavo tokiu būdu: bė-a-ba, bė-ė-bė, bė-i-bi, bė-o-bo, bė-u-bu, arba tė-ė-tė, vė-e-ve, tėve, em-ū-mū, es-ų-sų, mūsų, tėve mūsų. Išslebizavę tekstus, jau pradėdavo skaityti ištisai. Ne visiems mokiniams pavykdavo persiimti tokia skaitymo technika.

Daraktoriai buvo menko išsilavinimo ir mokė gana primityviais metodais, dirbo sunkiose sąlygose ir dar valdžios persekiojami. Galima įsivaizduoti daraktoriaus mokymo darbą gyvenamoje troboje, kur šeimininkė su dukromis suko bent kelius ratelius, gamino šeimynai valgius, augino mažus rėksnius, kur atėję kaimynai dalijosi įvairiais įspūdžiais. Bet ir rusų valdžios mokyklų kai kurie mokytojai buvę taip pat mažai raštingi, o moraliai gerokai pakrikę. Todėl lietuviai noriau savo vaikus leido į daraktorių mokyklas, negu geriau ekonomiškai aprūpintas valdžios mokyklas.

Ne visi kaimai turėjo laimės pasamdyti daraktorius, daug vietovių neturėjo mokyklų, o kunigai ragino tėvus išmokyti savo vaikus bent iš maldaknygės paskaityti ir, leisdami prie pirmosios komunijos, tikrindavo vaikų skaitymo pajėgumą. Tad pačios motinos mokė savo vaikus skaityti. Patogiausias laikas buvo žiema prie verpiamojo ratelio. Motina verpdama pasisodindavo šalia savęs sūnelį ar dukrelę ir daraktorių metodu pirmiausia mokė skaityti iš elementorių, o paskui iš maldaknygių.

Rusijos valdžia steigė Lietuvoje savo mokyklas, kurios 1864.VII. 15 išleistu įstatymu suvienodintos ir pavadintos pradžios mokyklomis; jos buvo švietimo ministerijos žinioje. Šalia šitų, dar veikė cerkvių mokyklos, kurių tikslas buvo stiprinti liaudyje stačiatikių tikėjimą, jos priklausė Švenčiausiam sinodui. Rusų valdžios ir cerkvinėse mokyklose visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba, ir katalikų tikyba tik pirmais metais buvo leidžiama dėstyti gimtąja kalba, o vėliau turėjo būti dėstoma rusiškai. Daugelis kunigų nesilaikė nuostatų ir dėstė tikybą lietuviškai, dėl to daug iš jų ir nukentėjo.

A. Tamošaitienė
Mėlyna naktis (aliejus, 44"x28")

Valdžios mokykloms parengti mokytojus Lietuvoje buvo įsteigtos dvi mokytojų seminarijos: 1866 Veiveriuose Sūduvos kraštui ir 1872 Panevėžyje Kauno ir Vilniaus gubernijoms. Į pirmąją buvo priimami daugiausia lietuviai ir baigę galėjo dirbti Sūduvos mokyklose. Į Panevėžio mokytojų seminariją buvo priimami vien rusai ir daugiausia dar iš Rusijos gilumos. Kauno ir Vilniaus gubernijose lietuvis negalėjo gauti mokytojo vietos. Uždarius parapines mokyklas ir pašalinus iš mokyklų visus ne rusus, į jų vietą buvo atgabenti be jokio pasiruošimo rusai mokytojai, daugiausia pašalinti ar išstoję iš stačiatikių dvasinių seminarijų klierikai, iš gimnazijų pašalinti ar išstoję mokiniai, net puskarininkiai ir įvairiausi karjeristai. Viena Panevėžio mokytojų seminarija neįstengė parūpinti užtenkamai mokytojų, todėl ir vėliau iš Rusijos buvo siunčiami įvairūs perėjūnai rusinti lietuviams. Rusai mokytojai buvo drauge ir valdžios šnipai, jie sekė lietuvišką judėjimą ir pranešinėjo policijai. Be to, jie buvo įpareigoti platinti rusų raidėmis lietuvišką spaudą — graždanką, nes tikroji lietuviška spauda buvo uždrausta.

A. Tamošaitienė  Statmenų brūkšniai (aliejus, 44"x28")

Geresnė padėtis buvo Sūduvoje. Veiverių mokytojų seminarijoje mokėsi lietuviai, ir čia buvo dėstoma lietuvių kalba. Nuo seminarijos įsteigimo (1866) iki 1903, t. y. per 37 metus seminarijoje dėstė matematiką, gamtos mokslus ir lietuvių kalbą varpininkas Tomas Ferdinandas Žilinskas, kuris savo auklėtiniuose, būsimuose Lietuvos mokytojuose, žadino lietuvišką sąmonę. Per savo mokytojavimo laiką praleido apie 700 mokytojų, todėl pagrįstai prof. J. Jablonskio yra pavadintas "didžiuoju Lietuvos mokytojų patriarchu". Ne visi baigusieji Veiverių mokytojų seminariją gaudavo Lietuvoje darbą, dalis jų, ypač pasižymėję patriotai, buvo skiriami į Lenkiją, Lomžos guberniją. Ir dirbusieji Lietuvoje buvo policijos bei šnipų sekami, kad neprasilenktų su valdžios nustatytomis taisyklėmis.

Po 1831 sukilimo rusams perėmus keliasdešimt vienuolynų išlaikomų vidurinių mokyklų, buvo paliktos tik keturios gimnazijos, o po 1863 — tik dvi (Kaune ir Šiauliuose) ir keletas miestinių dviklasių. Kauni jos gimnazijose visus dalykus dėstė rusai mokytojai, net ir tikyba buvo dėstoma rusiškai. Mokiniai buvo verčiami prieš pamokas kalbėti rusiškai maldą ir caro šventėse eiti į cerkves. Sūduvoje iš pradžios buvo tik Suvalkų gimnazija, o nuo 1867 ir Marijampolės keturklasė buvo paversta gimnazija. Šiose gimnazijose po pamokų du kartu per savaitę buvo dėstoma lietuvių kalba. Čia mokytojai galėjo būti ir lietuviai. Vienu metu Marijampolės gimnazijoje mokytojavo net trys lietuviai: Petras Kriaučiūnas, V. Staniškis ir J. Jasiulaitis. Ypač lietuvybei nusipelnė Petras Kriaučiūnas, už tai jis buvo ir pašalintas iš mokytojo vietos.


A. Tamošaitienė  Gilios įgaubos (aliejus, 44"x28")

1905 revoliucija atleido carinės valdžios varžtus ir rusinimo politiką Lietuvoje. Pajutę daugiau laisvės, lietuviai daugelyje vietų, ypač Sūduvoje, išvaikė atėjūnus rusus mokytojus, o į jų vietas pakvietė savuosius, išblaškytus po plačią Rusijos imperiją. Jau 1905 gegužės 1 caras leido Lietuvos mokyklose dėstyti lietuvių kalbą. Spalio 31 Mokyklų taryba pakartojo caro leidimą. Lapkričio 16 Apygardos globėjas Kauno mokyklų direkcijai pasiūlė į laisvas vietas, kur daugumas gyventojų lietuviai, skirti lietuviškai mokančius mokytojus, o tos kalbos nemokantiems duoti bent lietuviškai kalbančius padėjėjus. Sustiprėjusi carinės valdžios reakcija vėl gražino išvytus rusus mokytojus ir stengėsi apeiti duotus savo pažadėjimus, bet jau nebedrįso grįžti prie savo ankstyvesnio režimo. Tačiau pradžioje trūko ir lietuvių mokytojų: iš 1134 Lietuvos pradžios mokyklų mokytojų tik 275 buvo lietuviai. Tą trūkumą stengėsi pašalinti kun. K. Olšauskio įsteigta "Saulės" ir kun. J. Staugaičio įsteigta "Žiburio" draugijos. Jau pirmais savo veikimo metais (1906) "Saulės" draugija Kaune suorganizavo slaptus mokytojų kursus, o 1907 juos legalizavo ir jų vedėju paskyrė baigusį Veiverių mokytojų seminariją Juozą Vokietaitį. Tai buvo pirmoji lietuviška mokytojų pradinė seminarija. 1915 šie mokytojų kursai buvo perkelti į Voronežą, 1918 pabaigoje grąžinti į Kauną ir J. Vokietaičio, kuris visą laiką jiems vadovavo, pertvarkyti į pirmą tikrą Lietuvos mokytojų seminariją. Pirmuoju jos direktoriumi iki 1925 buvo pats jos organizatorius. Be to, J. Vokietaitis buvo beveik pirmasis pradžios mokyklų departamento direktorius, planavęs nepriklausomos Lietuvos pradžios mokyklų tinklą, programas ir dalyvavęs pavyzdinių mokyklų sudarymo komisijoje. Lietuvos pradžios mokyklų mokytojai yra įvertinę J. Vokietaičio nuopelnus ir Kauno kapinėse ant jo kapo yra pastatę menišką paminklą. Todėl po T. Žilinsko pirmoji garbė Lietuvos mokytojų tarpe gal turėtų priklausyti J. Vokietaičiui.

Nepriklausomoje Lietuvoje
Atsikurianti Lietuvos valstybė susidūrė su dideliu mokytojų trūkumu. Per karą į Rusiją pasitraukusių mokytojų tik dalis grįžo į mokyklą, kiti, buvę rusų kariuomenėje, stojo į Lietuvos kariuomenę ar užėmė tarnybas valdžios įstaigose.   Švietimo   ministerija   per karą   pagreitintai parengus mokytojus (vokiečių steigtuose mokytojų kursuose) paliko pareigose, bet pareikalavo išlaikyti egzaminus mokytojo cenzui įgyti. Įsteigtos ketverių metų mokytojų seminarijos, į kurias priėmė keturių klasių kandidatus, nespėjo per trumpą laiką patenkinti mokytojų pareikalavimo. Kai kuriose vietose gimnazijų mokytojai organizavo metinius vakarinius kursus, becenziams mokytojams buvo rengiami vasaros kursai. Švietimo ministerija laikinai pradžios mokyklos mokytojais skyrė ir ką tik baigusius keturias gimnazijos klases. Baigusieji mokytojų seminariją pradžioje daugiausia buvo skiriami keturklasių vidurinių mokyklų mokytojais. 1923 prie progimnazijų įsteigta visa eilė dvimečių mokytojų kursų. Marijampolėje prie mokytojų seminarijos buvo organizuojami šešių klasių mokiniams vasaros pedagoginiai kursai (vadovavo tos seminarijos direktorius kun. Pijus Dambrauskas). Vieni becenziai mokytojai padarė pažangą ir įsigijo cenzą, kiti susirado kitur darbą, kartais net pelningesnį. 1927 kvalifikuotų pradžios mokyklos mokytojų skaičius jau buvo pakankamas, ir pradėtas vykdyti privalomas mokslas, 1930 visoje Lietuvoje galutinai įvestas.

Lietuvos pradžios mokykla buvo ketverių metų, lankymas privalomas abiejų lyčių 7-14 metų vaikams. Nuo 1930 kaimo mokyklose įvesti penkeri metai, pirmojo skyriaus vaikai lankydavo mokyklą dvejus metus po du mėnesiu pavasarį ir rudenį. Mokykloje buvo dėstoma tikyba, daiktų pažinimas, lietuvių kalba, aritmetika, krašto mokslas ir geografijos pradmenys, Lietuvos istorija, gamta, rankdarbiai, pašyba, dainavimas ir kūno kultūra. Mažumos Lietuvoje turėjo didelę kultūrinę autonomiją, jos turėjo teisę laikyti savo mokyklas, ir jose visi dalykai, išskyrus lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją ir geografiją, buvo dėstomi jų gimtąja kalba.

Nuo 1933 pradėtos steigti bendro lavinimo II laipsnio pradžios mokyklos šešių skyrių. Tokių mokyklų būta ir anksčiau, tik jose buvo daugiau mokomasi gamtos ir žemės ūkio dalykų. Naujo tipo šešių skyrių mokyklų uždavinys buvo parengti mokinius reformuotos gimnazijos pirmai klasei. Iki 1935 Lietuvos gimnazija buvo aštuonių klasių, į pirmą klasę priimdavo baigusius keturių skyrių pradžios mokyklą. 1935 padarytoji mokyklų reforma įvedė septynių klasių gimnaziją, į kurios pirmą klasę priimdavo baigusius šešius skyrius. Buvo planuojama jau įvesti šešių skyrių privalomą mokslą. Šešerių metų pradžios mokykla buvo reikalinga ir aukštesnio išsilavinimo mokytojų. Tam reikalui 1935 Klaipėdoje buvo įsteigtas dviejų metų Pedagoginis Institutas, į kurį buvo priimami baigę gimnaziją kandidatai.

Lietuvos pradžios mokyklos mokytojai pedagoginiu ir metodiniu atžvilgiu buvo pasiekę aukštą lygį. Savo lėšomis lankė įvairius pedagoginius vasaros kursus (žemės ūkio, sporto, darbo ir kt.), vieną kartą metuose rinkdavosi į apskrities mokytojų konferenciją. Nors mokytojas buvo gerokai apkrautas darbu mokykloje, vidutiniškai vienas mokytojas dirbo su 49 mokiniais (Latvijoje vienam mokytojui teko 25 mokiniai, o Estijoje — 28 mokiniai; žr. red. A. Musteikis, Lietuvos žemės ūkis ir statistika, 1948, 20), jis aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame veikime, organizavo suaugusiųjų kursus, jaunimą, vadovavo įvairioms organizacijoms. Tai buvo tikras tautos švietėjas, linksmažodžiu dažnai vadintas "liaudies liktarna".

Iki 1925 pradžios mokyklos mokytojus skyrė apskričių švietimo komisijos. Kai gyvenimo praktika parodė, kad nevisur tos komisijos buvo pribrendusios tokiam atsakingam darbui, mokytojų skyrimus ir perkėlimus perėmė pati švietimo ministerija. Mokytojų darbą prižiūrėjo mokyklų inspektoriai, kurių apskrityse buvo po du ar tris, žiūrint apskrities dydžio. Iki 1936 visi pradžios mokyklų mokytojai buvo bemaž lygūs, tik vieni gaudavo 240 litų, o kiti 280 litų mėnesinį atlyginimą. Išleidus naują Pradžios mokyklų įstatymą, mokytojai buvo suskirstyti į jaunesnius mokytojus, I ir II laipsnio mokytojus ir I ir II laipsnio vyresnius mokytojus. Jie buvo atlyginami nuo 240 ligi 340 litų. Mokyklų vedėjai pagal klasių skaičių gaudavo papildomą atlyginimą. Savivaldybės turėjo aprūpinti mokytojus butu, kuru ir šviesa. Prie kai kurių kaimo mokyklų buvo 3 ha ar mažesni žemės sklypai, tų mokyklų vedėjai iš mokyklos žemės turėdavo sau priedą prie pagrindinio atlyginimo.

Vidurinės mokyklos buvo dviejų rūšių: keturklasės, kurios ir vadinosi vidurinėmis mokyklomis, ir aštuonių klasių gimnazijos (progimnazijos neturėjo pilnų aštuonių klasių), Po 1935 mokyklų reformos vidurinės mokyklos buvo trijų klasių, gimnazijos — septynių klasių. Vidurinių mokyklų cenzuoti mokytojai buvo baigę universitetą ar atitinkamą aukštąją mokyklą arba išlaikę reikalingus egzaminus prie švietimo ministerijos komisijos. Bet pradžioje kvalifikuotų vidurinių mokyklų mokytojų buvo taip pat didelis trūkumas. Baigę mokytojų seminarijas ir net gimnazijas, nekalbant jau apie studentus, buvo skiriami mokytojais į keturių klasių vidurines mokyklas bei progimnazijas. 1922 Kaune įsteigtas Lietuvos universitetas (1930 pavadintas Vytauto D. universitetu) planingai rengė ne tik įvairius aukštojo mokslo specialistus, bet ir gimnazijų mokytojus. Pedagoginiam gimnazijų mokytojų parengimui daug nusipelnė nuo 1922 iki 1940 teologijos - filosofijos fakultete skaitęs pilnutinio ugdymo pedagogiką prof. St. Šalkauskis. Jo paskaitų klausydavo ne tik jo fakulteto studentai, bet ir dalis humanitarinių mokslų fakulteto studentų. Taip pat nemažai matematikos - gamtos fakulteto studentų pedagoginius dalykus klausydavo pas Šalkauskį. Jo krikščioniškai idealistinė pedagogika ugdė pasišventusį gimnazijos mokytoją, kuris daug prisidėjo prie vakarietiškos kultūros sustiprėjimo Lietuvoje. Kaip T. Žilinskas ir J. Vokietaitis gali būti laikomi Lietuvos pradžios mokyklos mokytojų tėvais, taip prof. St. Šalkauskis visai pagrįstai yra gimnazijos mokytojų auklėtojas.

Už 24 savaitines pamokas gimnazijų ir vidurinių mokyklų mokytojai nebaigę aukštojo mokslo gaudavo 380 litų mėnesinį atlyginimą, o baigę aukštąjį mokslą — 450 litų. Po mokyklų reformos išdirbusiems septynerius metus buvo įvestas vyresnio mokytojo laipsnis su 540 litų mėnesiniu atlyginimu. Kas turėjo daugiau savaitinių pamokų, tas proporcingai daugiau gaudavo. Vidutiniškai vienam vidurinės mokyklos mokytojui tekdavo 15 mokinių (Latvijoje 10, Estijoje 7).

1939 - 40 mokslo metais Lietuvoje pradžios mokyklų mokytojų buvo 6944, vidurinių bei gimnazijų — 1898, specialinių mokyklų — 979. Dauguma mokytojų priklausė prie atitinkamos mokytojų organizacijos: Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos, Lietuvių mokytojų profesinės sąjungos ir Lietuvių mokytojų sąjungos. Kiekviena iš jų leido savo pedagoginį organą: Lietuvos Mokyklą, Mokyklą ir Gyvenimą, Tautos Mokyklą.

Lietuvos mokytojas tautos švietimo darbą normaliai dirbo maždaug dvidešimt metų (1920-40). 1940 birželio 15 bolševikų okupacija sugriovė lietuvio mokytojo per auką ir vargą statytą tautos švietimo rūmą. Per birželio 14-15 išvežimus deportuota 1098 mokytojai (11 proc. visų mokytojų).

Nepaprastai sunkiose sąlygose lietuvis mokytojas dirbo lenkų užgrobtame Vilniaus krašte. Ryto draugija steigė mokyklas ir globojo lietuvį mokytoją, o lenkų valdžia uždarinėjo mokyklas, atleidinėjo ir net baudė mokytojus, ne vienas buvo kalintas, vienas sušaudytas. Atleisti mokytojai stengėsi kitokiu būdu šviesti savuosius: steigė lietuviškas bibliotekėles bei mokyklas, rengė įvairias kultūrines pramogas, dirbo lietuvių organizacijose, bet ir čia budri lenko policininko akis sekė kiekvieną lietuvio mokytojo žingsnį.

Vokiečių okupacijos metai ir išeivija

1941 vasarą kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui ir vokiečių naciams okupavus Lietuvą, mokslo metų pradžioje buvo jaučiama', didelis mokytojų nepriteklius dėl 11 proc. vilt] Lietuvos mokytojų ištremtų į Sibirą. Gi mokinių skaičius, ypač vidurinėse mokyklose, pakilo, nes ūkininkai, karo metu pabrangus žemės ūkio profuktams, lengviau galėjo leisti į mokslus savo vaikus. Ir vėl teko į mokytojus priimti nekvalifikuotų asmenų.

Vokiečių okupacinė valdžia įvairiomis masinančiomis priemonėmis viliojo vyresniųjų klasių mokinius darbams į Vokietiją, be to, užiminėjo mokyklų patalpas. Tačiau mokyklų vadovybės ir mokytojų pasišventimo dėka mokslas buvo tęsiamas, nors ir labai sunkiose sąlygose. Kaip būdingą pavyzdį galima paminėti Zarasų gimnaziją. 1942-43 mokslo metais vokiečiams užėmus pusę gimnazijos patalpų, dalis klasių buvo perkelta į pradžios mokyklą, į kurią tekdavo eiti mokytojams apie 10 minučių. 1943-44 mokslo metais visas gimnazijos patalpas užėmus vokiečiams, gimnazija veikė dviem pamainomis šešiose vietose: mokytojų kambarys privačiame name, viena klasė privačių namų palėpėje, dvi klasės teisme, dvi klasės kino salėje, dvi klasės šaulių namuose (viena jų pereinamame koridoriuje) ir viena klasė su mokyklos raštine miesto valdybos namuose. Panašiose sąlygose dirbo Kybartų gimnazija ir kitos.

Daug mokytojų ir gimnazijų direktorių nuo vokiečių nukentėjo. Pats švietimo Tarėjas dr. Pr. Germantas su trimis gimnazijų direktoriais — A. Kučinsku, K. Baubą ir A. Januševičiumi buvo ištremti į Stutthofo koncentracijos stovyklą, iš kurios ir nebegrįžo (išliko tik A. Kučinskas). Vėliau buvo kalinti direktoriai Br. Kulys, Pr. Pauliukonis ir eilė mokytojų.

1944 vasarą, besiartinant raudonajai armijai, į Vokietiją pasitraukė 341 gimnazijų ir 847 pradžios mokyklų mokytojų. Vokietijoje susidarė per 12,000 moksleivių, kuriais susirūpino lietuviai mokytojai. DP stovyklose gaivališkai kūrėsi lietuviškos mokyklos. Kai vieni lietuviai nenaudingai leido laiką ir skendo bergždžiose svajonėse, mokytojai su tėvais griovė karo metu nuo bombų skeveldrų užmūrytus rūsių langus, valė patalpas, rinko mokinius ir pradėjo naujus mokslo metus išeivijoje. Visos mokyklos buvo įsteigtos vietos iniciatyva be jokio iš šalies paraginimo. Prie Vliko buvo sudaryta Švietimo valdyba. Visose mokyklose vadovautasi nepriklausomos Lietuvos mokyklų programomis bei tradicijomis.

Mokytojo darbą sunkino vargingos stovyklos gyvenimo sąlygos, vadovėlių ir rašomosios medžiagos stoka. Retai kur ir patalpos buvo bent kiek mokslo darbui pakenčiamos. Išvietintųjų asmenų (DP) globėjai (su mažomis išimtimis) savo globojamųjų švietimu nesirūpino. Buvo dar gerai, jei mokytojai buvo laikomi dirbančiaisiais ir gaudavo už savo darbą pora pokelių cigarečių savaitėje. Švietimo valdyba stengėsi mokėti mokytojams algas mažavertėmis markėmis. Už mėnesinį atlyginimą mokytojas galėjo nusipirkti pora svarų sviesto juodoje rinkoje. 1948 įvedus naują vokiečių valiutą, mokytojai gaudavo atlyginimą naujomis markėmis, bet atlyginimas buvo mokomas nuo mokinių kontingento — nuo 25 mokinių buvo apmokomas vienas mokytojas. Pradžios mokyklų ir vaikų darželių mokytojams buvo geriau, nes jie turėjo pakankamą mokinių kontingentą. Žymiai blogiau buvo gimnazijų ir progimnazijų mokytojams. Mokyklose retai kur mokinių skaičius prašokdavo šimtą, o aštuonioms klasės reikėjo bent 12 mokytojų. Keturių ar penkių mokytojų algą dalijosi visi kiti mokytojai, kurie nebuvo įtraukti į išvietintųjų globėjų oficialų sąrašą. Tik mokytojų entuziazmo dėka visos kliūtys buvo nugalėtos, ir jaunimas, kuris turėjo noro, nė kiek nesugaišo laiko, tęsė mokslą toliau. 1948-49 mokslo metais Vokietijoje veikė 61 vaikų darželis su 115 auklėtojų ir 1935 vaikų, 79 pradžios mokyklos su 296 mokytojais ir 3691 mokinių, 37 gimnazijos bei progimnazijos su 615 mokytojų ir 2858 mokiniais, 5 specialinės mokyklos su 60 mokytojų ir 213 mokinių. Per penkerius mokslo metus arti tūkstanties jaunuolių baigė gimnazijas ir įsigijo brandos atestatus.

XIX a. JAV-se įsikūrus eilei lietuvių parapijų, pradėtos steigti pirmosios lietuvių parapinės mokyklos. Parengtų mokytojų nebuvo, tad mokytojo darbą pradžioje dirbo vargonininkai ar zakristijonai, vėliau pradėtos kviesti kitatautės vienuolės. Kilo gyvas reikalas turėti savų mokytojų lietuvių parapijų mokykloms. Kun. dr. Antano Staniukyno rūpesčiu 1907 įkurta Šv. Kazimiero seserų kongregacija, kunigų J. Sutkaičio, M. Kazėno ir M. Krušo pastangomis 1922 įkurta Pranciškiečių kongregacija, T. Alfonso Urbonavičiaus, C. P., rūpesčiu 1924 įkurta Nukryžiuotojo Jėzaus seserų kongregacija. Visų šitų kongregacijų vienuolės daugiausia dirbo parapijų mokyklose ir jos atliko didelį tautinį bei kultūrinį darbą, 1913 atvykę į JAV tėvai marijonai 1926 Hinsdale, 111., atidarė kolegiją, kurią 1930 perkėlė į Marianapolį. Kazimierietės ir pranciškietės taip pat turi po kelias vidurines mokyklas.

Kol leido sąlygos įkurti parapinę mokyklą, parapijose buvo organizuojamos vasarinės mokyklos, kuriose dirbo studentai ir klierikai. 1933 veikė 39 parapinės mokyklos, kurias lankė 10,237 mokiniai, jose dirbo 286 vienuolės ir 8 pasauliečiai.

Išeivijoje nepalanki lietuvybei aplinka per ilgesnį laiką padarė savo įtaką, ir šiandien su skaudama širdimi tenka pastebėti, kad buvusios lietuvybės švietimo tvirtovės gerokai pakeitė savo veidą ir gerokai prisideda prie mūsų tautos tirpdymo.

1949-50 atvyko nauja lietuvių (buvusių DP) banga į JAV. Jie tuoj pajuto gyvą reikalą organizuoti lituanistinį savo vaikų švietimą ir pradėjo steigti šeštadienines mokyklas. Ir šiuo metu lietuvis mokytojas turėjo parodyti savo idealizmą. Kai dauguma šeštadieniais ilsėjosi ir kai kurie net šaipėsi iš mokytojų, šie šeštadieniais surinkę vaikus mokė gimtosios tėvų kalbos, tautos istorijos ir tėvynės krašto pažinimo. Pradžioje šeštadieninių mokyklų mokytojo darbas buvo laikomas daugiau labdaros darbu ir daugelyje vietų mokytojai dirbo veltui. Tik laikui bėgant suprasta šeštadieninių mokyklų reikšmė, tėvai ir Lietuvių Bendruomenė pradėjo jomis rūpintis. LB surinktomis žiniomis 1966 - 67 mokslo metais JAV šeštadieninėse mokyklose dirbo 319 mokytojų: 3 vaikų darželiuose 5 mokytojai, 43 mokyklose 236 mokytojai, 4 vidurinėse mokyklose 42 mokytojai, 2 lietuvių k. kursuose 16 mokytojų ir Pedagoginiame Institute 19 mokytojų.

Papildyti pasitraukiančių mokytojų eilėms 1958 Čikagoje įsteigtas Pedagoginis lituanistikos institutas. Veikia Švietimo taryba, kuri rūpinasi mokyklų programomis ir vadovėliais. Pirmieji vadovėliai pradėti leisti privačia iniciatyva Bostono mokytojų ir "Tėviškės Žiburių". Dar iki šiolei vadovėlių klausimas nėra reikiamai sutvarkytas. Kasmet įvyksta Čikagoje ir New Yorke mokytojų suvažiavimai apsvarstyti tautinio švietimo klausimams. 1967 vasarą Dainavos stovykloje Lietuvių Bendruomenės rūpesčiu suorganizuota pirmoji išeivijoje mokytojų stovykla, kuri, atrodo, turės teigiamos įtakos į šeštadieninių mokyklų darbą.