ASTURIAS—1967 METŲ NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS Spausdinti
Seniai praėjo tie laikai, kuomet Nobelio premijomis būdavo atžymimi išimtinai dideli nuopelnai literatūros srityje, ir jas gaudavo tik neabejojamai stambūs rašytojai. Po antrojo karo, švedų akademijai pasukus "politinio realizmo" kryptimi, bent pusė laureatų, lyginant juos su prieškariniais, buvo aiškiai žemiau vidutinio lygio. Pačios premijos kadaise aukštas prestižas gerokai smuko, ir šiandien jos paskyrimas jokiu būdu nebegali pretenduoti į žymiausio metų įvykio literatūros pasaulyje titulą.

Šių metų premijos paskyrimas gvatemaliečiui Miguel Ángel Asturias niekam nebuvo staigmena. Jau kuris laikas jo vardas kone kasmet buvo minimas pirmaujančių kandidatų tarpe. Tatai greičiau tik dar kartą akivaizdžiai parodė, jog politinis - ideologinis momentas ir toliau palieka vienas svarbiausių švedų akademijos kriterijų.

Asturias, be abejo, geras rašytojas, bet jokiu būdu ne didelis rašytojas, ypač vertinant pasauliniu mastu. Tiek forma, tiek problematika jis yra grynai lokalinės reikšmės fenomenas. Iki šiol Asturias buvo plačiau pažįstamas bei skaitomas tik Lotynų Amerikos kraštuose ir Prancūzijoje. Anglosaksuose jo raštai neturėjo didesnio pasisekimo. Tai liudija negausūs vertimai: priešpremijiniais laikais vos vienas romanas (El señor presidente) buvo išverstas į anglų kalbą. Premiją gauti jam padėjo socialinis pažangumas, antiamerikietiška laikysena ir ypač prancūzų viešoji opinija, turinti nemažos įtakos Švedų akademijos sluoksniuose.

Gimęs Guatemaloje (1899), Asturias mokėsi vietinėse mokyklose ir Paryžiaus Sorbonoje. Ilgą laiką dirbo Gvatemalos diplomatinėje tarnyboje (atache kultūros reikalams Meksikoje, ambasados patarėjas Argentinoje, ambasadorius Salvadore etc.). Pirmas žymus Asturias veikalas buvo Leyendas de Guatemala (Gvatemalos legendos, 1930), parašytas naudojantis sakytine liaudies tradicija. Jų stiliuje bei temų traktavime pastebima stipri surrealizmo įtaka, šios legendos kai kurių kritikų ir šiandien tebelaikomos vienu geriausių Asturias kūrinių. Platesnes skaitytojų mases Asturias pasiekė romanu El senor présidente (Ponas prezidentas, 1946), vaizduojančiu tipingą anoniminės Lotynų Amerikos "bananų respublikos" diktatorių. Iš tiesų tai tik šiek tiek retušuotas tos pačios Gvatemalos prezidento Manuel Estrada Cabrera portretas romane. Didžiausia šio romano literatūrinė dorybė yra tai, kad autorius jame beveik niekur nepasiduoda pavojingai tokios tematikos veikaluose pagundai — nusileisti į politinio - ideologinio pamfleto lygį. Kovodamas prieš diktatorių, jis visuomet lieka objektyvus žmogui. Bet taip pat tenka pabrėžti, kad, nežiūrint daugelio gerų savybių, romanas neprašoka lokalinės reikšmės lygio, nes viskas jame perdaug specifiškai susieta su vietos ir laiko sąlygomis. 1952 prancūziškas šio romano vertimas buvo atžymėtas geriausio verstinio romano premija (Prix du meilleur roman étranger).

Vėlesnėje Asturias beletristikoje dominuoja Gvatemalos kaimiečių buities socialinių bei ekonominių konfliktų fone tema. Iš šio laikotarpio ypatingo dėmesio vertas trijų romanų ciklas: Viento fuerte (Stiprus vėjas, 1950), El papa verde (žaliasis popiežius, 1953) ir Los ojos de los enterrados (Palaidotųjų akys, 1960), skirtas Amerikos kapitalo (šiuo atveju United Fruit Company) vaidmeniui ekonominėje Gvatemalos struktūroje išryškinti. Sodrus, betarpiškas, pulsuojantis vien tik ispanams būdinga aistra ir barokiniu puošnumu, šių romanų stilius palieka neišdildomą įspūdį. Tuo tarpu visumos meninę vertę gerokai numuša faktas, kad Asturias ne visur išlaiko olimpietišką nesuinteresuotumą ir gana dažnai griebiasi nuogos propagandos.

Šalia dailiosios prozos, žymią vietą Asturias kūryboje užima poezija: Sien de alondra (Vyturėlio šventovė, 1949), Ejercicios poéticos en forma de soneto sobre temas de Horacio (Poetiniai soneto formos pratimai Horacijaus temomis, 1951, etc.), dramos: Chantaje (šantažas), Soluna, etc. ir kritika bei publicistika.

1966 Asturias buvo apdovanotas sovietine Lenino vardo taikos premija.