MARKSO "KAPITALAS" IR BOLŠEVIKŲ REVOLIUCIJA Spausdinti


Šiemet sukako 100 metų nuo K. Markso "Kapitalo" (I tomo) pasirodymo (1867) ir 50 metų nuo bolševikų Rusijoj įsigalėjimo (1917). šiedvi sukaktys yra susietos, nes Marksu remiasi ir bolševizmas.

Vienoj savo tezių Marksas skelbė: filosofai tik skirtingai pasaulį aiškino, o reikia jį pakeisti. Lygiai po 50 metų Markso mintis jei ne visą pasaulį, tai bent Rusiją pakeitė Sovietų Sąjunga. Tačiau stovime prieš dialektinį klausimą: kiek bolševizmas įkūnijo Markso svajones ir kiek jas išdavė?

Kai Marksas nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos, iškėlusios demokratinę laisvę, apeliavo į proletarinę revoliuciją įgyvendinti komunizmui, jis svajojo baigti žmogaus žmogų išnaudojimą ir tuščią laisvę padaryti realia.

Deja, Raymond Aron žodžiais, "revoliucija gimsta iš laisvės troškimo, ir teroras gimsta iš revoliucijos".

Šią tiesą paliudijo ir bolševikų revoliucija. Senas carinis despotizmas buvo ne nugalėtas, o tik pakeistas nauju bolševikiniu. Beatodairinis masių išnaudojimas įgalino Sovietų Sąjungą išaugti pasauline galybe. Deja, tai žmogui daug nereiškia: ir po 50 metų sovietų piliečiui vis tenka vytis Vakarų darbininko "kapitalistinį" gyvenimo lygį, o ir po visų "liberalizacijų" sovietuose laisvės yra mažiau, negu šio šimtmečio pradžios cariniame režime. Bolševikai perėmė ne tik seną carinį despotizmą bei biurokratizmą, bet ir seną Maskvos imperializmą. Darbo žmonių tarptautinis solidarumas sovietinėj praktikoj virto pavergtųjų tautų "brolišku" lydimu į rusus.

Ne tai Marksas svajojo! Atsikėlus jam iš karsto, tektų didžiai nustebti radus valstybinį kapitalizmą, kurį jis pranašavo paskutine kapitalizmo faze, įgyvendintą jo vardu Sovietų Sąjungoje. Bolševikinis komunizmas nėra tikras marksizmas.

Kurie pergyvenome bolševikinę tikrovę, nesame reikalingi jokios propagandos (nei už, nei prieš bolševikus). Tačiau esame reikalingi gilesnio ir autentiškesnio susipažinimo su marksizmu. Aktualu tai, okupantui Lietuvoje diegiant savo "marksizmą".

Bolševikinis Markso šaukimasis lengvai gundo tapatinti marksizmą ir sovietinį komunizmą. Tai, bent iš dalies, neteisu. Svarbiausia, Markso filosofija savyje telkia dalykus, kurie reikalingi atskiro vertinimo. Schemiškai marksizme skirtini bent trys dalykai: a. socialinis rūpestis, pakeliąs jį į humanizmą, b. ūkinė komunizmo sistema, c. materialistinis nusistatymas ir antireliginis nusiteikimas Pagrįstai Marksas prieš abstraktų humanizmą iškėlė žmogiškąją ūkinių sąlygų vertę, čia pagrindinis istorinis jo poveikis. Betgi komunistinės santvarkos pasiūla yra reliatyvi, kaip visos tos rūšies ideologijos: pati tikrovė jas tikrina ir tiesina. Gi Markso ateizmas nebepriklauso nei socialinei, nei ūkinei politikai. Iš dalies jis plaukia iš materializmo, iš dalies yra sąlygotas tuometinio krikščionių konservatizmo. Kaip Afrikos politikas (Senegalo prezidentas) ir poetas Senghor pastebėjo: "Markso ateizmas gali būti laikomas krikščioniškos kilmės reakcija prieš istorinius krikščionybės nukrypimus".

Markso svajones bolševikinis komunizmas daugiau išduoda, negu įgyvendina. Tačiau Markso šaukimasis sovietuose jį daro autoritetu. Gal būt, ir istorinis bolševizmo blėsimas kaip tik vyks Markso vardan, būtent permąstant jo mintis ir tuo būdu pervertinant, ką šiandien sovietai vadina savo "marksizmu".