IŠ MEMUARINIŲ KNYGŲ Spausdinti
Paprastai atsiminimai rašomi iš savo paties gyvenimo. Domimės jais dėl pačių autorių asmens ir turėto istorinio vaidmens. Bet galimi yra ir tokie atsiminimai, kur nebe savo paties praeitis atkuriama, o susitelkiama į kitą asmenį paliudyti su juo turėtus ryšius ir tų ryšių šviesoje jį atvaizduoti. Tokios rūšies atsiminimų knyga yra Vaclovo Šliogerio Antanas Smetona (išleido J. J. Bachunas 1966, 187 psl., kaina 2 dol.). Atsiminimų autorius pik. V. Šliogeris nuo 1935 vasaros beveik tris metus buvo prezidento A. Smetonos asmens adjutantas. Nesiimdamas nagrinėti A. Smetonos visos šakotos veiklos, autorius apsiriboja vienu atžvilgiu: "man čia daugiau rūpi privačioji, žmogiškoji, A. Smetonos gyvenimo pusė ir aplinka tuo laikotarpiu, kada Prezidentūroje tarnavau" (7-8). Faktiškai autorius apsiriboja dar daugiau, nes nesiima ir "žmogiškosios pusės" paversti A. Smetonos asmens vidine psichologine studija, o tenkinasi aprašydamas savo viršininką labiau išorinėse situacijose. Pagal tai autorius ir piešia A. Smetoną tiek darbo dieną prezidentūroje, tiek poilsiaujantį ar pramogaujantį; tiek šeimos tarpe, tiek oficialiose iškilmėse, diplomatų priėmimuose etc; tiek Kaune, tiek vasarą Palangoje ar Užugiry-je (savo ūkyje).

Pik. V. Šliogeris neslepia savo nuoširdžios pagarbos prezidentui Antanui Smetonai ir savo atsiminimus apie jį gaubia šilta simpatija. Gal būt, dėl to vietomis ir nutyli, kas tą simpatiją galėtų šešėliuoti. Sakysime, skaitant apie A. Smetoną kaip geros širdies žmogų, sunku nekilti klausimui, kaip jis drauge galėjo būti toks kietas, atmesdamas malonės prašymus suvalkiečių ūkininkų pasmerktų mirčiai tik už tai, kad šie drįso ginti savo teises, šiandien toks klausimas paprastai keliamas dar su partinės polemikos aistra, lyg tebekovojant su A. Smetonos autoritetiniu režimu. Bet toks klausimas kils ir ateityje, be jokio partinio pagrindo, o tik iš paprasto noro suprasti A. Smetoną kaip žmogų, iš vienos pusės humanišką filosofą, iš antros — kietą politiką. Pik. V. Šliogerio atsiminimų antrinė antraštė "Žmogus ir valstybininkas" beveik sugestionavo filosofo ir politiko įtampą A. Smetonos asmenyje. Paskaičius pačią knygą, matosi, kad autorius šia antrine antrašte taip toli nesiekė. Bet kadangi vis vien jam teko būti prie prezidento kaip tik tuo metu, kai vyko suvalkiečių ūkininkų sąjūdis, būtų buvę pagrindo laukti žinių, kaip pats A. Smetona tai pergyveno ir kuo rėmė savo kietus sprendimus. Faktiškai terandame tik tokią užuominą: "pasakodavau Prezidentui ką sužinojęs ir apie 1936 metų Užnemunės ūkininkų neramumus, nes buvau susidaręs įspūdį, kad kai kurie ministrai, ypač vidaus reikalų, daug ką nutylėdavo, nenorėdami sudaryti Prezidentui nesmagumo". Galima numanyti iš šios lakoniškos užuominos, kad pats atsiminimų autorius turėjo šiuo atveju skirtingą pažiūrą.

Jei kur šilta simpatija A. Smetonai ir lenkė autorių būti lakoniškam ar kai ką nutylėti, tačiau dėl to jis nepasidavė pagundai imtis kitų asmenų vienokio  ar kitokio "tamsinimo", kad tik A. Smetonos vaizdas išeitų šviesesnis. Iš tiesų, vaizduodamas A. Smetoną, autorius paliečia ir eilę kitų asmenų, sakysime, ne tik J. Tūbelį, bet ir gen. St. Raštikj, taigi ne tik sutarusius su prezidentu, bet ir su juo nesutarusius. Tačiau visiems liečiamiesiems asmenims autorius išaugo žmogišką pagarbą ir stengiasi jų sprendimus dalykiškai analizuoti, žodžiu — jaučiame autoriuje kultūringą, džentelmeniškai ir objektyviai nusiteikusį žmogų. Tai ir daro jo atsiminimus simpatiškus net ir tam skaitytojui, kuris pats mažiau turėtų simpatijos A. Smetonai, kaip autorius. Pik. V. Šliogerio atsiminimai apie A. Smetoną neužsipelnė nei pašaipiško B. Railos traktavimo Dirvoje, nei įprastinės J. Augustaičio reakcijos Naujienose.

Ir šiaip knyga skaitosi sklandžiai. Redakciškai ją tvarkė dr. J. Puzinas, o kalbą dar peržiūrėjo St. Barzdukas. Gana gausiai iliustracijų parūpino Br. Kviklys.

4.
Galimi ne tik didelių žmonių ar tik apie juos atsiminimai. Kiekvienas žmogus turi ką atsiminti. Žinoma, šiuo atveju yra įdomus nebe pats atsiminėjas, o jo atsimenamoji gyvenimo iškarpa. Pora ir tokių atsiminimų turime šį kartą.

Įvairiomis temomis įvairioje spaudoje dažnai sutinkamas mokytojas Jonas Miškinis paskelbė atsiminimus Manoji Dzūkija (Nidos Klubo leidinys Londone 1966, 192 psl.,nariams pagal minkštus ar kietus viršelius 1.50 ar 2 dol., nenariams 25 proc. daugiau). Gimęs Marcinkonių vis., autorius mokytojavo toj apylinkėj ir vėliau Merkinės vidurinėj mokykloj, buvo Alytaus ir, atgavus Vilniaus kraštą, Trakų aps. pradžios mokyklų inspektoriumi, Alytaus gimnazijos mokytoju. Pagal tai jo atsiminimuose (be aiškesnio plano) ir sutinkame apie Dzūkiją po truputį ir šio, ir to: apie vietoves ir žmones, mokyklų steigimą, kovas su lenkais etc. žinoma, daugiau vertės turi, ką pats autorius gali paliudyti, o ne ką panaudoja iš spaudos. Kuklūs šie atsiminimai, kaip ir pats autorius, bet įdomu bent šį tą patirti apie tą Lietuvos krašto dalį, kurią ir nepriklausomybės metais buvo perkirtusi demarkacijos linija. Pavadinęs savo atsiminimus "Manoji Dzūkija", autorius būtų daugiau laimėjęs, jei būtų daugiau koncentravęsis į dzūkiškąją buitį, atsisakydamas ištįsusio pasakojimo apie bolševikmetį ir kt., kur daug ko neturėjo pasakyti.

5.
Tokios pat rūšies atsiminimai yra ir Juozo Kapačinsko Siaubingos dienos (Čikagos Lietuvių Literatūros Draugijos leidinys 1965, 276 psl.). Tai 1944-50 metų atsiminimai nuo Lietuvos palikimo ligi atvykimo Amerikon. Pradžioje autorius aprašo karo pergyvenimus, fronto priartėjimą, iš tėviškės (Kybartų vis.) evakuavimą, bėgimą fronto ugnyje ir ilgą arkliais kelionę ligi Dancigo. Toliau seka karo metai Vokietijoj, kur dirbo geležinkelių tarnyboj garvežio kūriku (Lietuvoj — Kauno geležinkelių elektros stotyje). Stambiausia atsiminimų dalis tenka DP dienoms, praleistoms prisirašius mažon Bavarijos Weissenburgo stovyklon ir besimokinant Augsburgo aukštesniojoj technikos mokykloj. Nusivylimo nuotaikas negalint grįžti tėvynėn, stovyklinius nesusipratimus, amerikiečių vykdytus skryningus, ekskursavimą po Vokietiją ir laiko naudojimą moksli-nimuisi — visa tai, kuo gyveno eilinis "išvietintasis", autorius aprašo be patoso ir be pretenzijų (tik komitetams dar negali atleisti patirtų skriaudų). Banaliosios stovyklinės kasdienybės nuotaikas autorius perteikia gan vaizdžiai. Gausiai pridėta ir iliustracijų (dalis jų mažai reikalinga). Iš savo anuometinių užrašų sudarytą knygą autorius skiria sūnui ir "kitiems svetur gimusiems jaunuoliams, kad žinotų, kokiais keliais jų tėvai pasiekė laisvąjį pasaulį". Neplatus autoriaus žvilgsnis riboja siekiamą tikslą, bet ir ši "išvietintųjų" buities iškarpa yra pravarti tam skaitytojui, kuris tinkamai supras jos ribotumą. Autorius užrašė tai, ką pergyveno, o iš atsiminimų šiuo atveju daugiau ir nėra ko reikalauti. Nors negalima viso "išvietintojo" laikmečio matuoti tik banaliąja kasdienybe, bet taip pat negalima ir jos paneigti.

6.
Tokią pat, tik kito meto banalią kasdienybę vaizduoja ir Juozo Švaisto Dangus debesyse. Autoriaus išgyvenimai 1918-1919 metais (Nidos knygų klubo leidinys 1967, 325 psl.). 20 mėnesių laikotarpy autorius aprašo, kaip pasitraukė iš rusų kariuomenės (jau bolševikams pagrobus valdžią) ir grįžo tėvynėn, kaip įsitaisė Skemų dvaro (Rokiškio - Obelių pusiaukely) ūkvedžiu, kaip bolševikmetį prasimalė karinio komisariato tarnautoju ir pradžios mokyklų inspektoriumi, kaip pagaliau, bolševikus išvijus, buvo paskirtas Rokiškio apskrities policijos vadu ir kovojo su degtindariais, arkliavagiais ir kitais niekadariais. Lyg norėdamas savo atsiminimus suįdominti, autorius daug vietos skiria ir išgėrimams bei meilėms aprašyti. Deja, tai šiuos atsiminimus nepagyvina, o tik sunuobodina. Niekam neįdomu, kad autoriui nesisekė su Aldona ar kad žydaitė Lė-ja jam buvo "dvasinė paguoda, atsigaivinimas". Reiktų būti tikrai įžymiam žmogui, kad būtų galima visus dominti ir savo privatiniu gyvenimu, šiaipjau visai nesvarbu, kieno su kuo gerta ar my-lėtasi. Autorius žada tęsti savo atsiminimus. Tai ir pasisakome dėl šio atsiminimų subanalinimo tokiais privačiais reikalais. Rašydamas antrąją atsiminimų knygą, autorius galėtų pasvarstyti, ar nebūtų pravartu atmintin beplūstančią praeitį kritiškiau išsijoti — išskirti, kas tik jam pačiam brangu ir kas visus gali dominti.

Kaip sakyta, ir banalioji kasdienybė turi savo, įdomumą. Šiuo atžvilgiu J. švaisto atsiminimuose taip pat yra įdomios medžiagos. Sakysime, autoriaus pasipasakojimas, kaip pradėjo Rokiškio apskrities policijos organizavimą ir tvarkos atstatymą pokariniame ir pobolševikiniame chaose, gana vaizdžiai atkuria mūsų nepriklausomos valstybės kūrimo pirmuosius vargus. Taip pat įdomu skaityti, kaip rokiškėnams teko pergyventi bolševikų užplūdimą. O Rokišky tada laikėsi ir broliai Vienožinskiai (dailininkas ir du agronomai) ir jų sesuo L. Purėnienė su vyru A. Purenu, ir VI. Lašas, ir kiti neabejotini lietuviai patriotai. Teko jiems ir pareigas eiti ar šiaip prisitaikyti. Kam sunku įsijausti į dabartinės Lietuvos žmonių sielą, tam tikrai pravartu perskaityti J. Švaisto atsiminimų atitinkamą skirsnelį. Tą patį likimą pergyvenus, autoriui nė galvon neateina kurį nors iš savo bendrų kaltinti. Tik autorius nustebina, tokio įsijautimo pristigdamas tiems, kurie ginklo kovoj bolševikus išstūmė iš Rokiškio ir visos Lietuvos. Turiu mintyje autoriaus tokį porinimą: "Klaikaus įspūdžio paliko rokiškėnams V. Glovackis ir jo pulkas" (p. 299).

Nors J. švaistas yra jau bene 13 literatūrinių knygų autorius, tačiau būtų sunku šiuose jo atsiminimuose ieškoti literatūrinės vertės, kaip jos turi M. Vaitkaus ar J. Savickio atsiminimai.