Eilėraščiai Spausdinti
Parašė PAER LAGERKVIST   
Gražiausia juk, kai ima temt iš lėto.
O meile, kiek tik jos danguj sudėta,
Slepias balzganoj šviesoj,
Visą žemę
Ir mus supančioj.

Visur jautrumas. Rankos viską šildė,
Tolius krantus pats Viešpats išdildė.
Arti taip viskas, toli taip viskas — neužmatai
Viskas, viskas
žmogui čia paskolyta tiktai.

Dar vienas mano, greit atims man viską,
Netrukus aš visai neteksiu visko:
Ir medžių, žemės ir dangaus.
Vienas vienas aš keliausiu,
Nepalikęs pėdsakų žmogaus.

TORSO

Tik tu, krūtine, man telikai,
Tik tu kentėt gali,
Pajust skausmo gylį
Ir niekad nesiskųsti.
Pavirto dulkėm lūpos mano,
šaly nežinomoj trūniję.
Pavirto dulkėm gerklė jau mano,
Kančioj nebegali ji šaukti.
Skeveldrom suskaldyti
Kaulai mano,
Su žvirgždais kely sumaišyti,
Praeivio kojom sumindžiot.

Nekyla mano jau ranka
Pagauti džiaugsmo tuščio',
Pasveikint dieną saulės,
Laimėjimo paimt vainiko.

Nekyla mano jau kakta
Mintim, kaip vyrui dera,
Sutikt likimo.
Nesiveria jau mano akys,
Nežvelgia pasaulin aiškiai,
Neranda vienumoj ramybės.

Tik tu, krūtine, man telikai.
Vien skausmui tik sužalota
Kalėja mano čia dvasia.
Tik tu, krūtine mano —
Gyvenimo tu paukščio lizdas —
Dar vis tebevirpi,
Nors paukštis jau seniai
Sparnus pakėlė savo.
Tik tu, krūtine, mano,
Tu skausmo gylis, nepaliesta likai.

* * *
Atėjo laiškas man apie vasarojaus laukus,
Serbentų krūmus, vyšnynus mūs.
Atėjo laiškas iš mano motinos senos,
Rašytas drebančia ranka jos.

žodin prie žodžio liūliavo pievos dobilų,
Rugiai pribrendę, lysvės gėlių
Ir Jis, kurs klosto likimą mūs
Iš metų į metus.

Sodybos šildėsi saulės kaitroj,
Saugioj mūs Viešpaties globoj,
O žemės taikai iš aukštai
Skambėjo žvangantys varpai.

Sode kvepėjo takų ūksmė,
Levendros, vakaro šventa giesmė,
Sekmadienio rimtis šviesi,
Kai ji man rašė laišką šį.

Dienom, naktim skubėjo laiškas šis,
Vien tik kad aš — tas tolimas svetys —
Galėčiau sužinot nūnai,
Kas pasilieka amžinai.

Iš švedų kalbos išvertė JUOZAS LINGIS