RAUDONA SKARELĖ Spausdinti
Parašė VINCAS RAMONAS   
Tumosų laukai siekė Šunskų girią, o trobesiai buvo išstatyti ant pat Šešupės kranto. Iš sodo vaikai akmenuką pajėgdavo numesti į patį upės vidurį. Abudu vaikai dabar kariuomenėj. Vyresnysis liko puskarininkiu, o jaunesnysis plėšė eilinio batus. Jam teks ūkis, kai grįš iš kariuomenės. Dukters Tumosai neturėjo. Tumosienė labai mylėjo sesers mergaites, bet nemažiau ir savo tarnaites. Prie darbo labai nespaudė, o grįždama iš Marijampolės, tarnaitei vis ką nors parveždavo lauktuvių.
Vaikai ne namie — reikėjo samdytis svetima šeimyna.

Agota Žiemytė buvo iš Šunskų. Po tarpkalėdžio parsivežusi ją namo, Tumosienė tarė savo vyrui, sėdinčiam ant šilto priekrosnio:
—    Tai mūsų Agotėlė.
—    Aha, gerai, gerai, — linktelėjo galva Tu-mosa ir nusišypsojo. — Tai Agotėlė?
Tumosienė padėjo jai nusirišti vilnonę skarą ir pabučiavo į lūpas.
Agota buvo aukštoka, gražiai nuaugusi, tamsiaplaukė. Tumosai kažin kodėl pasirodė, kad josios nosis kiek per smaila. Abipus nosies ties akimis buvo daug rudų taškučių. Ir dar — kai ji pažvelgė tiesiai į Tumosą, dešinėji akis žiūrėjo kažin kur į šalį.

Tumosai pagailo jos. Tokio gražaus sudėjimo ir . . .
Agota mažai kalbėdavo, bet klausydavo atsidėjusi. Tumosienei ji atrodė protinga, bet Tumo-sa po savaitės nusprendė:
—    Atrodo, kad jai trūksta vienos vinies.
—    Kurgi! Kas tavęs nežino! Juk tau visos moterys kvailos.
—    Ne, nesakau, bet jeigu moteriška mažai šneka, tai jau negerai.
—    Negerai! O tokia apsukri darbininkė.
—    Ne apie rankas šneku — apie galvą. Pavasarį  Tumosienė  Agotai  užsiminė  apie
darželį. Kaip nušvito ji!

—    Tai žydės! Tai kvepės! Tai saulę juokins!
—    Gerai, Agotėle. Gerai, mergele, — džiaugėsi ir Tumosienė.—O maniau, kad ir šiemet daržely reiks agurkus ir morkas sėti. Vis gaudavau merginas iš Marijampolės, iš Degučių. Ar tai joms gėlės! Pavasarį lyg ir sukrusdavo kast ir sodint, o paskui nė žiūrėt darželio nežiūrėdavo. Varpučiu ir dilgėlėm darželis aptekdavo. Gėda būdavo žiūrėt. "Ne tokiom rūtos", pasakiau ir darželį paverčiau daržu. Argi tai man pačiai, senai bobai, rūtas sėti! Rūtos, mergele, tik ligi vestuvių. Man tik prie tvoros pastovėti, į žalias pažiūrėti, jaunas dienas prisiminti.

—    Ar teisybė, dėdiene, kad rūtos šventos?
—    Šventos, Agotėle, šventos. Tik kelis daiktus šitoj žemėj Dievas mums davė šventus. Bitelė — šventas vabalėlis, rūtelė — šventa žolelė, o ir kregždutė šventa. Taip sakydavo mano amžinatilsį močiutė. Graži rūta, kai žydi, bet dar gražesnė nežydėjusi. Taip ir su mumis moteriškomis. Rūta karti, oi karti! Ant jaunų rūtelių ir rasa labiau krinta, negu ant žydinčių. Sunkus rūtų vainikėlis, mergele, oi sunkus, bet jisai mergaičių garbė ir visas gražumas. Vainikėli oi sunkus, bet jeigu . . . jeigu ... — pašnibždėjo jai į ausį — Agota paraudo, — tai nuodėmė ir rūtą nešioti. Ir ištekės, ir vaikų susilauks, bet kai pro darželį eis, vis akis į šalį suks. Sunkus rūtų vainikėlis, šventa žolelė . . .

—    Sunkus, dėdiene, — linktelėjo galva Agota susimąsčiusi.
—    Rūtos, mergele, nė gyvulys neliečia. Viską iš savo močiutės ir mamos girdėjau. Po kruopelę susidėjo, nieko neužmiršau. Aha, Agotėle. Tai taip viskas yra, o man tik jaunas dienas prisiminti.

Tumosienė pasirėmė ant tvoros ir ilgai tylėjo. Ji žiūrėjo į tolį, į mišką, į baltą debesėlį, lyg baltą nuometą ant liepos viršūnės. Josios pilkos akys juokėsi, liesas veidas buvo nušvitęs.
Praeidamas pro šalį, Tumosa susijuokė:
—    Girdėjau, girdėjau. Ar nepradėsit judvi čia senoviškas sutartines giedoti?
—    Ne sutartines, o darželio tvorą pataisyk.
—    O kas čia eis į tą tavo darželį? — stabtelėjo Tumosa, bet pagalvojęs šūktelėjo: — Mikai, atsinešk kirvį. Žiūrėk ant skiedryno.

Miką Tumosa parsivežė prieš savaitę. Per visą žiemą apsiėjo be berno. Parsivežė nuo Gižų. Tumosa nustebo išgirdęs, kad Miką ten vadina totorium, paskui sužinojo, kad tai tikra jo pavardė. Totorius. Bet veidas tikrai gelsvas, kaip tikro totoriaus. Apskritas. Nuo prakaito žibėjo, kaip žalvarinis puodas. Rudos ir didelės, kaip kaštonai, akys. Juodi plaukai vis krito ant akių. Ir eidamas, ir dirbdamas jis juos vis vertė į viršų.
Tumosa paėmė iš jo rankų kirvį ir paliepė:
—    Nueik į klėtį ir atnešk vinių. Tų mažesnių.

Jis ėjo, kaire ranka versdamas į viršų plaukus. Užpakalinė j kelnių kišenėj raudonavo knygutė.
—    Turbūt, nemažai pamokytas, kad visur su knyga, — pastebėjo Tumosienė.
—    Mokyti savo mokslų kitiems po nosim ne-kaišioja, — piktai šyptelėjo Tumosa. — Ir laukuos, ir namie, kai tik stabtelėja valandėlę pasilsėti, tuoj iš kišenės išsitraukia tą knygpalaikę.
—    Kas ten? Dainos?
—    Geros dainos! Valstybė ir revoliucija. Lenino.
—    Lenino? Ar tai tas mokytas žulikas, kur carą sušaudė?
—    Nutilk tu! .. . Pakiš liežuvį, tai žinosi, kuo Dievas vardu. Ar tu nežinai, kad Leninas yra šventas tokiem, kaip Mikas.
Vyrai taisė tvorą.
—    Dėdiene, paprašyk, kad iš apačios prikaltų lentą. Kad viščiukai neįlįstų — gėles iškaps-tys, — paprašė Agota nedrąsiai.

Mikas atsidėjęs pažvelgė į ją, pažvelgė į Tu-mosienę ir pamąstė. Palingavęs galvą, burbtelėjo:
—    Viščiukai . . . Užteks, kad neįlįs paršiukai. Lietuvoj biedni žmonės bulvėms žemės neturi, o čia — gėlės!
—    Kam reikia, tas turi, — nukirto jį Tumosa.
Tvorą pataisė. Ir pasėjo rūtą, ir pasėjo mėtą.

 *     *     *
Rytas buvo vėsus. Net epušė sodo kampe dre bėjo nuo to šaltuko. Bet liepos viršūnė buvo pilna saulės. Liepa skambėte skambėjo. Dagiliukas ten buvo ir kitas pilkas paukščiukas. Jis švilpaudamas šokinėjo nuo šakutės ant šakutės.
Patvoriu slinko ežys. Rainas katinas, nusigandęs jo, užšoko ant tvoros.
Už sodo garavo upė. Už upės buvo tik žolė ir debesys. Tamsiai mėlyni debesys žemiau saulės, debesys aukščiau saulės. Jie visą rytą nudažė mėlynai.

O tas rytas čia pat už lango kvepėjo mėtom ir rezetom.
Pasiėmusi kibirą, Agota išėjo karvių melžti. Prie darželio sustojo.
Linksmi broliukai juokėsi šalia ramių ir nedrąsių saulučių. Patvory susiglaudę rausvai mirguliavo karkliukų žiedai. Piliarožės raudoni žiedai plieskė ant viso darželio, bet aguona savo raudonumu užrėkė visas gėles.
Rodos, pačioj širdy kvepėjo tie rusvi rezetų taškučiai.

Agota šypsodama žiūrėjo į savo darželį. Su tokiu džiaugsmu jau nusenę žmonės žiūri į bites ir paukščiukus.
Išėjusi už sodo, Agota patraukė į pagirį pas karves.
Iš girios išvažiavo keturios rusų kareivių virtuvės ir dardėdamos leidosi pakalnėn. Rusai važiavo prie upės vandens pasisemti.

Pagiry ant kalno sėdėjo Mikas ir skaitė savo knygą.
—    Mikai, kodėl tu arklius pririšai tokioj išgraužtoj vietoj? Matai, koki alkani. Beveik žemę graužia.
Mikas užvertė knygą ir valandėlę tylėjo, žiūrėdamas į arklius.

—    Tu nieko neišmanai, Agotėle.   Nesakyk, bet neišmanai. Tu tik dirbi ir nieko negalvoji. Šitie buožės išnaudoja mus. Ir tave, ir mane. Visą dieną tu sunkiai dirbi, vakare palaistai savo-gėles, ir viskas. Kad ir norėtum, tu neturėtum laiko pagalvoti, ko mes susilauksim ir ką reikia daryti su šitais buožėm. O aš turiu turėt laiko. Jei arkliai bus sotūs, tai tik bėgsi ir bėgsi paskui žagrę. Bėgsi per visą dieną. O jei bus neėdę, tai žagrės gerai nepatrauks. Stos ir stos. Turėsiu laiko ir parūkyt, ir paskaityt, ir pagalvot.
—    Bet kuo tas gyvulys kaltas? Tu beširdis! Mikas tylėjo. Knygą įsikišęs į kišenę, kaire
ranka perbraukė per plaukus ir nusijuokė:
—    Aš tave pirmą kartą matau piktą, Agotėle. Kad žinotum, tau pritinka tas piktumas.
Mergina žiūrėjo į žemę. Mikas nematė jos akių, matė tik gražų jos liemenį.

Agota nuėjo, o Mikas palydėjo ją akimis ir tyliai tvirtino kažkam: "Kad ne ta akis . . . Ach, kad ne ta viena akis! Juk ji graži mergina. Labai graži, kad žinotum. Eik skersai ir išilgai — kitos tokios nerasi".
Kai Agota grįžo su pilnais kibirais, Mikas parodė į arklius, pririštus didelėj žolėj.
—    Kad žinotum, aš pagalvojau ir . . . Mes sau, o gyvulys sau. Duok, panėšėsiu vieną kibirą.
—    O kai anąsyk prašiau panėšėti, tai ką sakei? "Aš ne boba su kibirais tąsytis".
Mikas neša kibirą ir tylėjo.

To sekmadienio vakarą jau visi buvo sugulę, kai jis grįžo perkėlęs arklius. Pagiry jis užtruko gana ilgai. Tumosa nė neliepė arklius perkelti, nereikėjo, bet Mikas tą kėlimą sugalvojo pats. Eidamas į kiemą, jis stabtelėjo prie praviro Agotos kambarėlio lango. Klausė. Čirškė žiogai. Tas atdaras langas, tas juodas keturkampis, jam atrodė šiltas.

Mikas tyliai sugrįžo iki sodo kampo ir ilgai ten stovėjo.

Toli vakaruose žaibavo. Jis jautė, kad ant kairės rankos tupi uodas ir čiulpia kraują. Gelia. Bet rankos jis nė nepajudino. O tų žiogų čirškimo buvo pilna galva. Mikas tvirtino kažkam: "Kad žinotum, jeigu ji. . . jeigu ji. . ."
Kai mėnulio piautuvas pasislėpė už debesų ir sodo medžiai pasidarė visai juodi, jis vėl priėjo prie lango. Dar žingsnis arčiau, dar žingsnis .. . Žiogai visai pasiuto! Net įkaitę smilkiniai tvinksi.
Tyliai, visai tyliai sujudėjo langai ir tyliai užsidarė.
Žiogai nutilo. Vėl šyptelėjo mėnulis ir nušvietė taką į klėtį.

Mikui buvo gėda eiti tokiu šviesiu taku. Į klėtį. Į savo lovą.
Ryte juodu susitiko prie šulinio. Mikas šyptelėjo, padėjo jai iškelti kibirą ir užkalbino:
—    Matei, kaip šiąnakt žaibavo? Kad plykstels — pinigus skaityk. Grįždamas iš pievų, pagalvojau . . . Pasakysiu jai, sakau sau, kad užsidarytų langą . . .

Prilaikydama kibirą ant rentinio krašto, šyptelėjo ir Agota. Ji nieko neatsakė, tik pirštų ga-
 

A. GALDIKAS        ŽIEMOS PEISAŽAS

lus įkišo į kibirą ir kelis vandens lašus tekštelėjo jam į veidą.
O apypiete jis jau neskaitė savo knygos. Malkinėj kažinką tašė, drožė, o iš akmenų krūvos išrankiojo visas lango stiklo šukes. Kitą dieną aštriai išsitekino kalčiuką ir peilį.

Penktadienį Agota rengėsi eiti pas upę skalbti. Atsirėmęs į darželio tvorą, Mikas laukė jos išeinant į kiemą.
— Tai jau eini? Palauk, ką pasakysiu. Kad žinotum, šitą seną kultuvę tu mesk į skiedryną, Agotėle. Sunki, pajuodus. Aš tau naują . . . Ve!
Iš po skverno jis ištraukė naujutėlę kultuvę ir atkišo ją Agotai.

Agota iš džiaugsmo net padėkoti užmiršo. Tai kultuvė, tai darbelis! Pakraščiuos išpiausty-ti dobilų lapai ir linų žiedai, vidury žvaigždės, o tarp tų žvaigždžių skraidė paukščiai. Tų paukščių uodegos ilgos, pilnos taškučių ir ratukų. Prie pat rankenos dvi žuvytės sukišo snukučius ir žiūri į viena kitą.
Žvilgtelėjusi pro langą, į kiemą išėjo ir Tu-mosienė. Pavarčius kultuvę rankoj, ji pakraipė galvą.
—    Oi, tu sviete, svieteli! Tai nagai! Ir linai žydi, ir žuvytės plaukia. O tų paukštelių gražumėlis!
—    Gražumėlis, dėdiene, — pritarė Agota. Ji buvo visai sumišus.
Bet Mikas neklauso jų. Jis jau ėjo per kiemą arklidės link.
Šeštadienį Mikas grįžo iš pieninės kiek pavėlavęs. Agotai jis parvežė tamsiai mėlyno stiklo vazą. Ant tos vazos buvo baltai išrašyti vyšnių žiedai.

—    Man? Gražus tai gražus butelis, bet ką aš su juo veiksiu?
—    Pamerk gėlių ir pastatyk ant savo lango. Aš einu art, tavęs lange nematau, bet vistiek . . . tavo gėlės ten žydi. Kad žinotum, gražu pažiūrėt, smagu atsimint. Tai taip, radastėle.
Sekmadienį Mikas užsirišo naują tamsiai raudoną kaklaraištį, o ant kairės rankos piršto užsimovė žiedą su raudona akute.
—    Kad nežinotum, tai sakytum, kad koks raštininkas, — stebėjosi Tumosienė.
—    Tikrai sakytum, — sušnibždėjo Agota nustebusi.
Per pusryčius ji nenuleido akių nuo Miko rankos.

Jau seniai buvo laikas eiti, bet Mikas vis kažinko stovinėjo prie darželio vartelių. Nuėjo iki kiemo vartų ir vėl sustojo. Agotos lange žibėjo toji tamsiai mėlyna vaza. Diemedžio šakelė buvo įmerkta, rausvi karkliukų žiedai ir tamsiai žalia rūtos šakelė.
—    Ko neini? — paklausė Agota, išeidama į kiemą ir į plaukus smeigdama naujas šukas su žibančiom akutėm.
—    Neinu. Galvoju. O kad taip, Agotėle, tu ir man gėlelę . . .
—    Luktelk. Aš tau broliuką. Jis aksominis, ir jo akutės labai gražios.

—    Ir rūtelę, Agotėle. Tiks prie broliuko.
—    Negaliu. Juoksis . . . Supyks . . .
—    Kas juoksis? Kas supyks?
—    Žmonės. Neskinsiu.
—    Nebūk maža, Agotėle.
Broliuku ji papuošė jo atlapą, nuleido rankas ir žiūrėjo į šalį — į šulinį.
—    Aš ne maža . . . Tu pats nusiskink ... — šyptelėjo ji nenoroms ir, lyg ko nusigandus, straktelėjo į trobą.
O vėlai vakare, kai jau visi rengėsi gulti, Mikas dar nuėjo į pagirį arklių perkelti. Tamsu buvo, kai grįžo. Agotos langas buvo atdaras. Mikas stabtelėjo, paklausė, priėjo arčiau.
Langas neužsidarė.
Kažinkas taukštelėjo ir cinktelėjo į grindis.

Dar buvo labai anksti, kai Mikas girdė upėj arklius ir žiūrėjo į saulę, raudonuojančią toli už žolių pievų. Iš daugaus į arimus krito vieversiai. Jie pailso bečiulbėdami.

Sodo patvoriu, kibirais nešina, ėjo Agota. Ji pasuko į paupį. Išėmusi iš kibiro, į vandenį ji sumetė mėlynas stiklo šukes, o paskui įmetė puokštę gėlių. Gėlės pasisupo upės bangose ir lėtai lėtai nuskendo.
—    Kam tu jas dar čia atnešei? — stebėjosi Mikas, priėjęs arčiau. — Reikėjo numesti kur į pašalę. O aš tau nupirksiu kitą tokį butelį.
—    Ne, ne, ne! Nereikia. Nepirk. Tik šukės liko . ..
Abudu nutilo. Agota žiūrėjo į tą vietą, kur nuskendo gėlės. Iš vandens iššoko sidabrinė žuvytė, pavandeniu skrido paklydus žuvėdra.

—    Į pašalę reikėjo numesti? — prašneko ji, vis nepakeldama akių. — Kad dėdienė užeitų? Ji gudri. Suprastų. Tu sumynei jas. Eik sau.
Agota ravėjo daržą. Keleliu ėjo nepažįstama mergina. Prie daržo ji sustojo.
—    Padėk, Dieve!
—    Dėkui, dėkui.
—    Tai ravit? Tų balandų šiemet tai pilni daržai. Šitą, ar čia tarnauja Totorių Mikas?
—    Čia. Bet dabar jo nėra namie. Išvažiavo į Šunskus. Grįš vėlai vakare.
—    Ar negalėtumėt jam pasakyti, kad sekmadienį ateitų pas mus?
—    Gerai, pasakysiu. Jūs ... sesuo?
—    Ne, bet... Ne sesuo, tik aš norėjau pasitart su juo. Nauja valdžia dalins žemes. Mikas irgi gaus. Sakau, būtų gerai, kad jam atrėžtų iš Liepinio, šimtamargio. Mūsų trobelka visai prie Liepinio laukų, tai galėtume ir gyvent pas mano tėvus, iki ką įsitaisysim. Po Kalėdų bus mudviejų vestuvės.
Agota iš rankų išmetė balandas.

—    Ves? Mikas ves? — sušuko ji, prijuoste šluostydama žemėtas rankas. — Jis meluoja! O, Viešpatie ... Tai kodėl? Kaipgi čia dabar? Ir . . . ves? Meluoja! Jis viską meluoja. Nėra jam nei Dievo, nei teisybės. Trobelka? Tai dvi trobelkos! Ir Šunskai, ir Gižai! Aha, ir žemės prireikė! Ir žiedas ant piršto! Ir kultuves margina!

Nepažįstamoji mergina žengė žingsnį atgal. Ji išsigando Agotos dešiniosios akies. Atrodė, kad ta akis tiesiog šokinėja. Kaip baltas kamuoliukas.
—    Gerai, aš jam pasakysiu, kad sekmadienį...
—    tęsė Agota, eidama iš daržo. Ji kalbėjo jau kitokiu, kiek dusliu balsu. — Aš pasakysiu, o tu grįžk.
—    O gal jis paliko kokį laišką? Sakė — aš parašysiu prašymą, o tu ateik ir nuneši į Gižų komitetą. Sakė — jei nebūčiau namie, tai palikčiau kam nors iš namiškių.
—    Nepaliko, — nukirto Agota.
—    Gal jis ką kita sugalvojo . . .
—    Nepaliko. Eik sau. Grįžk — mūsų šunys labai pikti.
Per pietus Agota srėbė tik porą šaukštų barščių ir atsikėlė nuo stalo.
—    Nevalgai? Kas tau yra, Agotėle? Sergi?
—    susirūpino Tumosienė.
—    Negaliu. Galvą skauda.
—    Matau, kad veideliai užkaitę. Prigulk, dukrele.
—    Nereikia .. .
Ji pavaikštinėjo po sodą, paskui nuėjo į paupį, atsisėdo ant kranto ir ilgai žiūrėjo į vandenį. Į tą vietą, kur ryte nuskendo gėlės.

Skraidė kregždės ir savo smailus sparniukus vilgė į upės vandenį, o jų cypsėjimas ir čirenimas buvo toks švelnus ir graudus, kad Agotai net ašaros pasirodė akyse.
Po vakarienės Tumosienė turėjo daug vargo su ja.
—    Aš žinau, ką sakau, Agotėle. Tik karštas vanduo! Gerai išmirkyk kojas ir tuoj gulk. Visas ligas kaip ranka atims.

Agota ne, ir gana. Kam čia to visko. Kam to karšto vandens. Ir taip karšta.
Į kiemą įdardėjo Mikas.
Agota tik žvilgt pro langą, čiupt už dubenio su garuojančiu vandeniu ir tuoj į savo kambariuką.
—    Nekinkyk, — šūktelėjo Tumosa pro langą. — Eik vakarienės.
Mikas įėjęs apsidairė po kambarį ir atsisėdo gale stalo.
—    Tegu arkliai atsipučia, o tu valgyk. Aš pagirdysiu ir išvesiu.
—    Aš pats išvesiu. Tai čia. Tamsoj nė grandinės nerastumėt.
Šiandien Mikas buvo labai geras.

O Agota sėdėjo ant krašto lovos ir klausėsi griežlės. Keleliu prajojo Mikas ir tyliai švilptelėjo. Agota dešine ranka stipriai sugniaužė pagalvės kampą.
Arkliai savo pasagomis garsiai taukšėjo į kelelio akmenis. Tos pasagos sukapojo ramų ir vienodą griežlės kryksėjimą.

Atdaras langas darėsi vis tamsesnis ir tamsesnis.
Nenusirengusi Agota įspaudė veidą į pagalvę.
Griežlė nutilo.
Po kokios valandos —
—    Agotėle . . . Agočiuk . . . Miegi? Balsas buvo šiltas ir drebėjo.
Agota pakėlė galvą — tamsiai mėlynam lango keturkampy juodavo Miko galva. Ji tyliai nuleido kojas ant grindų, tyliai pakėlė dubenį ir visą vandenį šliukštelėjo Mikui ant galvos. Dubuo išslydo iš rankų, atsimušė į palangę ir garsiai suskambėjo. To skambėjimo buvo pilnas kambarėlis ir pilnas kiemas.
Šlept, šlept pasigirdo basų kojų žingsniai — į kambarėlį įkišo galvą Tumosienė.
—    Kas čia pasidarė, Agotėle? Sudaužei ką?

—    Katiną apliejau vandeniu. Tumosienė valandėlę tylėjo.
—    Ki, ki, ki, — staiga sukikeno ji tamsoj.— Tai Agotėlė, tai mergelė! O tu, mano rūtele! Tave ir kunigėlis už tai pagirtų, o aš jau nė nežinau . . . Rytoj aš tau parvešiu kokią dovanėlę. Bet tu tylėk. Nei kitiem, nei jam pačiam nieko nesakyk. Ir aš tylėsiu. Įširdęs jis nežinia ką padarytų. Nes — aš tau pasakysiu — žmonės labiau pakenčia mušimą, nekaip pajuokimą.
Pusryčių Mikas atėjo pavėlavęs. Du kartu reikėjo šaukti. Į trobą įėjo garsiai juokdamasis ir Tumosai papasakojo, kaip jis, piaudamas dobilus, išgąsdino zuikį. Kad nėrė tas zuikis! O kad jis ėjo, kad ėjo . . . !
Tumosa nustebęs pažvelgė į savo berną.

Nei iš šio, nei iš to Mikas Tumosienei padėjo nukelti puodą.
Valgydamas jis paklausė, ar vakar nebuvo atėjus tokia mergina.
—    Ne, nebuvo jokios merginos. O kas ji? Iš kur ji?
Ir juokdamasis, ir klausinėdamas Mikas nė karto nepažvelgė į Agotą. Lyg jos nė troboj nebūtų buvę.
Tumosienė parvežė Agotai gražią dovaną. Tai buvo skarelė. Ji visa buvo raudona, tik pakraščiuos balti serbentų lapai ir juodos uogos. Agota negalėjo atsigrožėti, žiūrėdama į mažą veidrodėlį. Apypiete, ravėdama gėles, neiškęsdavo nepasikraipiusi prieš praviro lango stiklą. Upėje mazgodamosi kojas, visai apsalo: skarelė vandeny atrodė dar gražesnė — tamsiai raudona.

Šiandien namie buvo daug darbo. Saulė jau arti laidos, o karvės dar nemelžtos. Tumosienė irgi ėjo Agotai padėti.
Beržo šešėlis papievy jau buvo ilgas ir žolė tame šešėly pajuodo.
Iš paupio su pilna vandens statine važiavo Mikas. Ganyklos tolokai nuo upės, tad karves ten vedžioti girdyti neapsimokėjo.

Kai moters prisiartino prie ganyklos, juodmargis bulius pakėlė galvą ir garsiai sušvokštė pro šnerves. Krestelėjęs galvą, jis koja pradėjo kasti žemę ir baubti. Žemės kilo aukštai ir krito jam ant nugaros. O baubė jis tokiu balsu, kad abidvi melžėjos išsigandę sustojo.
—Kas gi čia dabar? Agotėle, skarelę! Nusi-rišk skarelę!
Agota savo raudoną skarelę pasikišo po prijuoste.
Mikas nusikvatojo ant visų laukų.

Bulius vėl pakėlė galvą, įtempė grandinę, apėjo vieną ratą ir, nusisukęs į mišką, subliovė. Jo balsas buvo užkimęs ir sumišęs su spiegimu. Miške subliovė kitas bulius, po akimirksnio trečias, bet jau toli ir neaiškiai. Juodmargis paklausė, paklausė, pajudino ausį ir treptelėjo koja.
O Mikas vis tebekvatojo. Net susiriesdamas.

—    Kvailys, — širdo Tumosienė. — Brudas. Aš negaliu pakęsti, bet pamėgink išvaryti! Ne tie laikai. . . Agotėle, niekad, o niekad su raudonu daiktu nei artyn prie buliaus. Neduok, Dieve .. . numuštų grandinę . . .
Sekmadienį Mikas iš Gižų grįžo vėlokai. Parėjęs valandėlę stovėjo prie darželio tvoros ir žiūrėjo į žvirblius, kurie straksėjo patvartėje. Nusispiovęs į darželį, įėjo trobon ir riktelėjo Agotai:
—    Kur prašymas?
Agota tylėdama išėjo į savo kambarėlį.
—O klausiau! Klausiau, ar nebuvo pusseserė atėjusi. Kur tau pasakys! Prašymo buvo atėjusi. Turėjo nunešt į Gižų komitetą.

Agota sugrįžo ir tylėdama ant stalo padėjo gelsvą voką.
—Ve! Ve tas prašymas! Iš anksto parašiau, visus vargus išdėsčiau. Prašiau, kad atrėžtų iš Liepinio, o dabar jau per vėlu. Šiandien parašiau kitą prašymą. Gausiu, tai gausiu žemės, bet kur! Trys kilometrai nuo plento! "Man reikia Liepinio žemės", sakau. "Iš kito atimkit ir man duokit". Kur tau! "Visi lygūs", sako. "Pavėlavai. Čia nė Kaunas nepadės".

—    Vežk į Maskvą, — metė Agota ir nusisuko į sieną.
— Žvaire!
—    Dėdiene! — suspiegė Agota ir pribėgusi atsistojo šalia Tumosienės. Toks baisus buvo Miko balsas. O Agotos riksme buvo ir išgąstis, ir nuskriausto kūdikio maldavimas.
—    Tu pati galėsi vežt prašymą į Maskvą, kai tavo vaikas paaugs, o sviete vietos neturės.
O gal dėdienė ir nežino, kad tu turi vaiką. Teta Šunskuos augina.
—    Dėdiene! Jis meluoja! Jis viską meluoja! Totorius! Tu suėdi žmones. Tu esi.. . tu ... Tu biaurių biauriausias kiaulė!
—    Liaukitės — šūktelėjo Tumosienė. — Tu, Mikai, nemeluok. Neskriausk mergaitės. Negerai, negražu.
—    Tavęs ir nauja valdžia nepagirtų, — įsikišo ir Tumosa. — Ir nauja valdžia draudžia vargšui vargšą ėst.
Mikas tik mik, mik. .. Valandėlę tylėjo. Žvilgtelėjęs į gelsvą voką, vėl ėmė siusti.
—    Tai ji mane suėdė! Mazgotė. Dar rūtas laisto! Kurgi! Jos net galvijai baidosi. Nieko . . . nieko ... Aš visam kaimui papasakosiu apie jos... rūtas! Aš ir jums parodysiu, ko vertos jos rūtos, — pabaigė jis, voką kišdamas kišenėn.

Išėjęs tiesiai patraukė į arklidę, o netrukus grįžo per kiemą, ant keturnagės šakės nešdamas arklių mėšlo. Priėjęs prie darželio, mėšlą metė ant rūtų eželės.
—    Tu verčiau išrauk jas, tu sumindžiok jas! Į ugnį mesk! — klykė Agota visa išbalusi. — Mirsiu, o neužmiršiu. Rūtų nė gyvulys neliečia!

Springdama ašaromis, ji įbėgo į savo kambarį.
Saulė jau buvo nusileidusi. Juodam praviro lango stikle raudonavo ugnies ir kraujo dėmės.
Pro ašarų miglas žiūrėdama į tas raudonas dėmes, Agota sugriežė dantimis.
Ryte ji atėjo pusryčių, kai Mikas jau buvo pavalgęs ir išėjęs į kiemą. Per pietus irgi nesirodė. Tumosienė kalbina ją, o ji tyli ir sukasi į sieną. Tik prijuostės raiščius tai suveržia, tai vėl atleidžia.
Tumosa šiandien irgi buvo piktas. Prireikė brūžeklio — nėr! Aiškiai atsimena — buvo padėjęs dėžutėn, kur plaktukai, replės ir skaptukas. Nėr. Klausė Miką, klausė žmoną — neturėjo ir nematė. Gal Agota? Paklaus, kai sugrįš su pienu.

Pavakare karvių melžt ji išėjo gerokai per anksti. Tumosienė nieko jai nesakė. Tegu, tiek to. Tegu kiek apsiramina ir apmiršta. O toks atsimainęs jos veidas!
Agota sėdėjo ant akmens, kai Mikas atvažiavo į ganyklą su vandens statine.
—    Ko nemelži, varna?
—Jau pamelžiau, — atsakė ji ramiai. — Tik Ilgaragei tarp kojų nagų įlindęs šipulys.   Tokia skiedra. Norėjau išimt — nestovi. Aš palaikysiu už ragų, o tu išimk.
Mikas priėjo prie Ilgaragės.

—    Stovėk, stovėk, karvute, — kalbėjo jis pasilenkdamas.
Agota, kaire ranka laikydamasi už karvės rago, dešine iš po prijuostės išsitraukė raudoną skarelę. Skarelė buvo keturlinkai suklostyta, o prie keturių palaidų kampų prisiūtas meškerės kabliukas. Agota skarelę vikriai užmetė Mikui ant pečių, atsargiai truktelėjo, ir kabliukas užsikabino už trinyčių.
—    Tu ko čia glaustaisi? Laikyk, kad laikai. Kai paglostysiu, tai ir motina, prisikišusi žiburį, nepažins. Hm . . . Skiedra visai nauja. Sakyčiau, iš pačio skiedryno. Norėčiau žinoti, koks velnias čia ja atnešė į dobilus.

Prileidęs du kibirus vandens, Mikas nuėjo prie buliaus. Pastatęs kibirus, jis nusigręžė ir žiūrėjo į rusų virtuves, besileidžiančias pakalnėn į paupį. Staiga bulius sumaurojo ir numušė grandinę. Mikas šoko bėgti, bet nubėgo tik kelis žingsnius. Rodos, kas galą rąsto pamėtėjo tolyn — toks buvo buliaus smūgis. Net viena koja priklaupęs, bulius trynė ir raičiojo Miką, o Agota stovėjo.

Kada bulius, retkarčiais subaubdamas, nuėjo pas karves, Agota pribėgo prie Miko ir nuo pečių nuplėšė raudoną skarelę. Atsargiai, kad nesusikruvintų rankų, ji pasikišo ją po prijuoste.
Čirškė žiogai, visuos laukuos ir padangėj, ir Agotos smilkiniuos.
Subliovė bulius. Atrodė, kad koks nemokša papūtė išklerusį klarnetą.

Per pievą bėgo Tumosa, iš paupio bėgo rusų kareiviai.
Mikas mirė ant kareivių rankų prie pat vartų.
Agota grįžo namo toli atsilikusi nuo visų. Iš tolo atrodė, kad tie kibirai per sunkūs jai. Atrodė, kad ji svyruoja eidama. Lyg girta.

Bulių sugavo paupy ir atvedė pririšti. Grandinę pakėlęs nuo žemės, Tumosa krūptelėjo — grandinės žiedas iki pusės buvo lyg piaute įpiautas ir tik toliau nulaužtas. Tumosa atsiminė brūžeklį. Grandinę surišęs viela, jis tuoj nuskubėjo namo. Brūžeklis buvo dėžutėj tarp replių ir plaktukų.
O Agota dingo. Kaimynai matė ją einant paupiu su dideliu ryšuliu rankoj.